Žmogaus gyvenimas yra kupinas įvairiausių akimirkų: džiugių ir liūdnų, svajingų ir beprasmių, tikrų ir suvaidintų. Gyvenimas leidžia mėgautis tuo, ką turi, tuo, apie ką svajoji, tačiau kartais nubloškia žemyn, parodo, ką reiškia netekti ir prarasti. Nepaisant to, jog kiekvienas asmuo yra skirtingas ar unikalus, visgi daugeliui jų tenka patirti praradimo ir kančios skonį, ne išimtis ir kūrėjai bei rašytojai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip asmenybės elgiasi ribinėse situacijose, remiantis Jurgio Savickio kūryba ir kitų autorių įžvalgomis.
Individo ir bendruomenės santykis Jurgio Savickio prozoje
Individo ir bendruomenės santykis XX a. lietuvių prozoje, įskaitant Jurgį Savickį, yra itin svarbi tema. Savickio kūryboje individas dažnai atsiduria akistatoje su bendruomenės normomis ir lūkesčiais, o jo laikysena ribinėse situacijose atskleidžia jo vertybes ir principus. Savickio novelėse dažnai vaizduojami personažai, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsiduria už bendruomenės ribų, patiria atskirtį ir vienišumą.
Žaismas modernioje lietuvių literatūroje: Jurgio Savickio ironija
Žaismas modernioje lietuvių literatūroje, ypač Jurgio Savickio kūryboje, yra būdas atsiriboti nuo skaudžios realybės ir išsaugoti savo individualumą. Savickio ironija leidžia jam pažvelgti į sudėtingas situacijas su tam tikru atstumu, išvengiant patoso ir sentimentalumo. Ironiškas požiūris padeda nepalūžti patiriant nepriteklių, kančias ir kankinimus.
"Vagis": nusikaltimo psichologinis poveikis
Jurgio Savickio novelėje ,,Vagis“ nagrinėjamas nusikaltimo psichologinis poveikis jį patyrusiam žmogui. Taip išbandomos žmogiškosios vertybės. Pavadinimas aiškus ir konkretus - išreiškia padarytą nuodėmę. Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta. Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja - apie kaimietį, susidūrusį su arkliavagiu rašė ir Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kaimiečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo - vaiko - paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai - išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas - greičiausiai jis impulsyvus. Toliau šiuo žmogumi vaikas nebesirūpina.
Kiti autoriai ir asmenybės ribinėse situacijose
Be Jurgio Savickio, kitų autorių kūryba taip pat atskleidžia, kaip asmenybės elgiasi ribinėse situacijose.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Balys Sruoga: ironija kaip išgyvenimo būdas
Patiriant nepriteklių, kančias ir kankinimus nepalūžti padeda ironiškas požiūris. Apie tremtyje praleistas dienas aprašė ir pats tokį skaudų įvykį patyręs XX a. moderniosios literatūros rašytojas Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“. Šioje atsiminimų knygoje autorius aprašo du gyvenimo metus praleistus Štuthofo koncetracijos lageryje ir atskleidžia fašizmo esmę. XX amžiaus pirmosios pusės Europos įvykiai istoriškai ir moraliai buvo sunki visiems, daug mirusių, išvežtų, neberadusių senosios trobos žmonių buvo palikti. Kūrinyje pasakojama, kaip į lagerį išvežamas mylimas, didelę kultūros patirtį turintis žmogus, su juo dar kartu yra išvežami ir kiti dvidešimt penki inteligentai. Į Štuthofo koncentracijos lagerį patekęs žmogus tikrąją ta žodžio prasme pereina „devynis pragaro ratus” - medicininė apžiūra, kurios metu ne patikrina, ar tu esi sveikas, jie domisi ar kalinys turi auksinių dantų, kuriuos jam numirus esesininkai galėtų išlupti jam iš burnos, taip pat utėlių patikrinimą, dezinfekciją, dušą, rūbų išdavimą, rikiuotės mokymasi, darbą, bausmes - visa tai jį privertė išgyventi fizinį ir moralinį pažeminimą. Rašytojas teigia, kad nežmonių, esančių stovykloje, atžvilgiu yra ironiškas, bet viso pasaulio - kaip pasaulis galėjo nusiristi iki to, kad nebevertintų žmogaus gyvybės? Ironija kūrinyje parodo, koks žmogus turi būti stiprus, kai aplink tave dedasi tokie baisūs dalykai, kai užmušami žmonės be jokios sąžinės griaužaties, kai aplink vaikšto klipatos, kurie primena vaikštančius numirėlius pūvančiais kūnais. XII skyriuje autorius ironizuoja savo ir kitų inteligentų padėtį koncentracijos stovykloje. „Ei jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! <…> - ei jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!“. Jie atsidūria tokioje beviltiškoje padėtyje, kad tinkami tik klipatoms nešioti: „Poetas, lyrikas - ir lavonus tampyk!“, kurgi pasaulyje būtų kas matę, kad poetas ne eiles rašo, o lageryje lavonus tampo. Ironija ir juokas yra girdimas kiekviename autoriaus sakinyje, todėl atrodo, kad jis šaiposi iš savo ir kitų skausmo, ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo. Būtent tokia autoriaus pozicija padeda jam išlikti, nepalūžti ir nepasiduoti. Taigi, XX a. moderiniosios literatūros rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane ,,Dievų miškas” vaizdavo dėl istorinių aplinkybių kančias ir nepriteklių kenčiantį žmogų.
Nijolė Sadūnaitė: tvirtybė ir pasiaukojimas
Nijolė Sadūnaitė yra pavyzdys asmens, kuris ribinėse situacijose išlaikė tvirtybę ir pasiaukojimą. Jos veikla sovietmečiu, disidentinė veikla ir kova už žmogaus teises rodo, kad net ir didžiausių išbandymų akivaizdoje galima išlikti ištikimam savo įsitikinimams.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
tags: #asmenybes #laikysena #ribinese #situacijose #savickis