Antrasis pasaulinis karas paliko neišdildomus randus Europoje, o pokario laikotarpis tapo naujos politinės ir socialinės tvarkos formavimosi laikotarpiu. Šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino įtakingos asmenybės, kurių sprendimai ir veiksmai turėjo didelės įtakos ne tik Europos, bet ir viso pasaulio likimui. Šiame straipsnyje nagrinėsime kai kuriuos svarbiausius veikėjus, jų indėlį ir įtaką pokario Europai.
Josifas Stalinas (1878-1953)
Josifas Stalinas, Sovietų Sąjungos diktatorius ir Komunistų partijos generalinis sekretorius (1924-1953), buvo viena iš pagrindinių figūrų, lėmusių pokario Europos raidą. Stalino vadovavimas Sovietų Sąjungai, įskaitant GULAG'o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos įgyvendinimą, turėjo didelės įtakos Rytų Europos šalių likimui. Po Antrojo pasaulinio karo SSRS įsitvirtino kaip supervalstybė, o Stalinas siekė išplėsti savo įtaką Rytų Europoje, įdiegiant komunistinius režimus ir paverčiant šias šalis satelitais. Stalino politika ir ideologija padarė didžiulį poveikį pokario Europos politiniam žemėlapiui, padalindama žemyną į dvi ideologiškai priešingas stovyklas.
Viačeslavas Molotovas (1890-1986)
Viačeslavas Molotovas, įtakingas SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas bei diplomatas, buvo vienas iš artimiausių Stalino patikėtinių. Būdamas SSRS užsienio reikalų ministru (1939-1949 ir 1953-1957), Molotovas tiesiogiai dalyvavo formuojant sovietų užsienio politiką. 1939 m. jis pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą su Vokietija, kuriame slapta susitarta dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje. Šis paktas turėjo katastrofiškų pasekmių Baltijos šalims, įskaitant Lietuvą, kurios buvo okupuotos ir aneksuotos Sovietų Sąjungos. Molotovo vaidmuo pasirašant šį paktą ir vykdant sovietų užsienio politiką nulėmė pokario Europos politinę geografiją ir padalijo ją į įtakos zonas.
Nikita Chruščiovas (1894-1971)
Nikita Chruščiovas, vadovavęs komunistų partijai ir SSRS 1953-1964 m., įėjo į istoriją kaip destalinizacijos politikos iniciatorius. Jo valdymo laikotarpis, vadinamas "atšilimu", pasižymėjo J. Stalino kulto pasmerkimu ir jo padarytų nusikaltimų atskleidimu. Chruščiovas liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, realibitavo ištremtas tautas, vykdė ūkio reformas ir paleido dalį kalinių į laisvę. Nors Chruščiovo politika sušvelnino sovietų režimo griežtumą, jis taip pat numalšino 1956-ųjų Vengrijos revoliuciją ir sukėlė Karibų krizę. Chruščiovo valdymo laikotarpis buvo svarbus pokario Europos istorijos etapas, nes jis parodė galimą sovietų režimo transformaciją ir atvėrė galimybes dialogui su Vakarais.
Leonidas Brežnevas (1906-1982)
Leonidas Brežnevas, tapęs SSKP CK generaliniu sekretoriumi po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios (1964-1982), įtvirtino "sąstingio" laikotarpį. Jo valdymo metais įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Brežnevo doktrina apribojo socialistinių šalių nepriklausomybę, pateisinant net ginkluotos jėgos panaudojimą. Šis laikotarpis sustiprino sovietų įtaką Rytų Europoje ir užkonservavo politinę padėtį iki pat devintojo dešimtmečio.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Michailas Gorbačiovas (1931-2022)
Michailas Gorbačiovas, paskutinis SSRS lyderis (1985-1991), inicijavo pertvarkos politiką, kuri turėjo didžiulės įtakos pokario Europos raidai. Gorbačiovo politika, įskaitant "glasnost" (viešumą) ir "perestroika" (pertvarką), atvėrė galimybes demokratinėms reformoms Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje. Gorbačiovas atsisakė Brežnevo doktrinos ir leido Rytų Europos šalims pasirinkti savo politinį kelią. Jo veikla prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos ir Berlyno sienos griūties, o Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę. Gorbačiovas už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija.
Ronaldas Reiganas (1911-2004)
Ronaldas Reiganas, 40-asis JAV prezidentas (1981-1989), suvaidino svarbų vaidmenį Šaltojo karo pabaigoje. Reiganas griežtai kritikavo Sovietų Sąjungą, įvardindamas ją kaip "blogio imperiją". Jo administracija smarkiai padidino karinį biudžetą, atnaujino ginkluotės varžybas ir inicijavo strateginės gynybos iniciatyvą, pramintą "žvaigždžių karais". Reigano spaudimas Sovietų Sąjungai ir parama disidentiniams judėjimams Rytų Europoje prisidėjo prie komunistinių režimų žlugimo.
Vytautas Landsbergis (1932-)
Vytautas Landsbergis, lietuvių politikas, visuomenės veikėjas ir meno istorikas, buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lyderių. 1988 m. jis buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir tapo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku. 1990 m. kovo 11 d. Landsbergis buvo išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, o tai reiškė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Jo vadovavimas ir diplomatinės pastangos padėjo Lietuvai įtvirtinti savo nepriklausomybę ir integruotis į Vakarų pasaulį.
Algirdas Mykolas Brazauskas (1932-2010)
Algirdas Mykolas Brazauskas, LKP CK pirmasis sekretorius (1988-1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. Vėliau Brazauskas tapo pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentu (1993-1998) ir ministru pirmininku (2001-2006). Jo pragmatiškas požiūris į politiką ir gebėjimas rasti kompromisus padėjo Lietuvai stabilizuoti savo politinę ir ekonominę padėtį.
Kiti svarbūs veikėjai
Be jau minėtų asmenybių, pokario Europos likimui įtakos turėjo ir daugelis kitų veikėjų, įskaitant:
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Steponas Kairys (1879-1964) - Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas.
- Lavrentijus Berija (1899-1953) - SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939-1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių.
- Justas Paleckis (1899-1980) - Žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo.
- Antanas Sniečkus (1903-1974) - Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936-1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974).
- Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954) - Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas.
- Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) - Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas.
- Vincentas Sladkevičius (1920-2000) - Lietuvos disidentas, Katalikų bažnyčios kardinolas.
- Juozas Lukša-Daumantas (1921-1951) - Vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5-6-ame deš. Lietuvoje vadovų.
- Petras Griškevičius (1924-1987) - Komunistų partijos ir tarybinis veikėjas, buvęs LKP CK pirmasis sekretorius (1974-1987).
- Borisas Jelcinas (1931-2007) - SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999).
- Tomas Venclova (1937) - Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius.
- Sigitas Tamkevičius (1938) - Lietuvos katalikų dvasininkas, buvęs Kauno arkivyskupas, disidentas.
- Nijolė Sadūnaitė (1938) - Katalikų vienuolė, disidentė, aktyvi “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” darbuotoja.
- Romas Kalanta (1953-1972) - Lietuvių disidentas, kuris susidegino protestuodamas prieš sovietų valdžią.
Šios asmenybės, atstovaujančios skirtingoms politinėms jėgoms ir ideologijoms, turėjo didelės įtakos pokario Europos raidai. Jų sprendimai ir veiksmai nulėmė Europos politinį žemėlapį, socialinę struktūrą ir kultūrinę raidą.
Antroji sovietinė okupacija Lietuvoje (1944-1990)
Antroji sovietinė okupacija prasidėjo 1944 m. vasarą, kai į Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė, ir baigėsi 1990 m. kovo 11 d., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Šis laikotarpis buvo paženklintas sovietiniu teroru, represijomis ir bandymais sunaikinti lietuvių tautinę tapatybę.
Sovietinės represijos ir trėmimai
Sovietų valdžia vykdė masinius trėmimus, areštus ir egzekucijas, siekdama sunaikinti bet kokį pasipriešinimą režimui. 1941 m. ir 1945-1951 m. vykdyti trėmimai palietė tūkstančius Lietuvos gyventojų, kurie buvo ištremti į Sibirą ir kitas atokias SSRS vietoves. 1948 m. gegužės mėn. buvo tremiamos žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimos, ištremiant apie 40 tūkst. žmonių. 1949 m. kovą į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių, o 1951 m. spalį - apie 16 tūkst. žmonių.
Ginkluotas pasipriešinimas: partizanų karas
Sovietinėms represijoms lietuviai atsakė ginkluotu pasipriešinimu, kuris vyko 1944-1953 m. Partizanų būriai, sudaryti daugiausia iš civilių gyventojų, kovojo prieš sovietinę kariuomenę, MGB ir stribus. Partizanų karas buvo žiaurus ir kruvinas, pareikalavęs tūkstančių gyvybių.
Pasipriešinimo etapai:
- 1944 m. liepos - 1946 m. gegužės mėn.: Šiame etape partizanai stodavo į atviras kautynes su Raudonos armijos, MGB, stribų daliniais. Buvo atkurti koordinaciniai ryšiai tarp atskirų Lietuvos partizanų apygardų, tačiau judėjimo vadovybė skaudžiai nukentėjo dėl MGB agento J. Markulio-Erelio ardomosios veiklos.
- 1946 m. gegužės - 1948 m. lapkričio mėn.: Partizanai persiorientavo į pogrindinę veiklą, susiskirstė į mažesnes grupeles, įsirengė gerai užmaskuotus bunkerius. Pagrindine kovine operacija tapo pasala.
- (1949-1953 m.): Susikūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui, rezistencinė kova įgavo naują impulsą. Tačiau kolektyvizacija pakirto partizanų rėmėjų socialinę atramą kaime, o okupantai įvairino kovos priemones, infiltruodami agentus į partizanų gretas.
Kultūrinis ir dvasinis pasipriešinimas
Be ginkluoto pasipriešinimo, lietuviai priešinosi sovietiniam režimui kultūrinėmis ir dvasinėmis priemonėmis. Buvo leidžiami pogrindiniai leidiniai, tokie kaip "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", kuris registravo žmogaus teisių pažeidimus sovietų Lietuvoje ir informavo apie tai Vakarų pasaulį. Katalikų bažnyčia taip pat vaidino svarbų vaidmenį palaikant lietuvių tautinę tapatybę ir dvasinį pasipriešinimą.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, Gorbačiovo pertvarkos politikos įtakoje, Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis - visuomeninis judėjimas, siekęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvyko Sąjūdžio surengta "Baltijos kelio" akcija, kurioje pasmerkti slapti Molotovo-Ribentropo pakto protokolai bei Baltijos šalių okupacija. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, užbaigdama sovietinės okupacijos laikotarpį.