Šiaurės Lietuva didžiuojasi daugybe iškilių asmenybių, kurios reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūros, mokslo, meno ir literatūros. Siekiant įamžinti ir pagerbti šiuos žmones, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta unikali Šiaurės Lietuvos žymiausių asmenybių portretų paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šioje parodoje eksponuojamas ir Teodoro Daukanto portretas. Šiame straipsnyje panagrinėsime T. Daukanto biografiją, jo indėlį į Lietuvos kultūrą ir jo palikimą.
Parodos idėja ir tikslai
Ši paroda, pradėta kurti dar 2012 m., yra Lietuvos dailininkų sąjungos narių Bonaventūro Šalčio, Ričardo Garbačiausko, Kornelijaus Užuoto, Voldemaro Barakausko ir Egidijaus Darulio kūrybos rezultatas. Kolekcijoje įamžinti iš mūsų krašto kilę arba čia dirbę ir kūrę asmenys, savo darbais padarę įtaką Lietuvos kultūrai, mokslui, menui, literatūrai, praturtinę mūsų kraštą ir Lietuvą originaliomis idėjomis, pasiekimais ir kūrybiniu palikimu. Vienas pagrindinių šios parodos tikslų yra visuomenės, ypač jaunimo, švietimas. Parodos iniciatoriai tikisi, kad jaunimas turės galimybę susipažinti su iškiliomis asmenybėmis, paskaityti aprašus.
Teodoras Daukantas portretų parodoje
Parodoje eksponuojami 27 portretai iš būsimos 75 portretų kolekcijos. Tarp įamžintų asmenų - Motiejus Valančius, Antanas Strazdas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Laurynas Ivinskis, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Simonas Daukantas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Aleksandras Griškevičius, Dionizas Poška, Juozas Tumas-Vaižgantas, Žemaitė, Jonas Šliūpas, Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai, Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Ulianskis, Petras Motiekaitis, Balys Buračas, Marcė Katiliūtė, Teodoras Grothuss, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Petras Vileišis, Julius Janonis, Povilas Plechavičius, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Povilas Matulionis, Povilas Višinskis, Vladas Gerardas Putvinskis.
Adolfas Daukantas: Biografijos atkūrimas
Apie Adolfą Daukantą, Telšių gimnazijos literato - Daukanto likimą, 1937 m. birželio 27 d. „Žemaičių Prieteliuje“ radau dar vieną menką užuominą. Joje nurodyta, kad Telšių valstybinę vyskupo Valančiaus gimnaziją tais metais baigė 18 moksleivių, o dar 5 gavo pataisas. Tarp baigusiųjų yra ir Adolfas Daukantas. Archyviniai dokumentai, bendravimas su jo giminaičiais, telefoniniai pokalbiai su Adolfo žmona Birute, literato dienoraščiai leido apytiksliai atkurti jo biografiją. Būsimasis literatas rašo, kad jis gimė 1916 m. liepos 8 d. Patausalės kaime, Telšių r., Sofijos ir Stanislovo Daukantų šeimoje. Dokumentai rodo, kad Daukantai buvo kilmingieji, turėję Ślepowron (Naktikovas) herbą ir valdę Patausalės dvarelį. Apie šią vietovę 2011 m. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ daug yra rašiusi Janina Zvonkuvienė. Ji gan detaliai tyrinėja ir visų užaugusių Daukantų vaikų likimus. 2011 m. rugpjūčio 20 d. laikraščio visas puslapis yra skirtas Adolfui. Kada susituokė būsimo literato tėvai, tiksli data nežinoma. Tų laikų Luokės Rk bažnyčios santuokos registracijos knyga nėra išlikusi. Pagal priešsantuokinių parodymų registraciją aišku, kad vestuvės turėjo įvykti po 1895 m. sausio 17 d., nes tą dieną buvo paduoti tik užsakai. Juose nurodyta, kad jaunoji yra bajoraitė, netekėjusi, turinti apie 18 metų amžiaus, gimusi Padyrbinio vienkiemyje, Telšių parapijoje, bet nuo 8 metų gyveno Pavirvytės polivarke, Luokės parapijoje. Jos tėvas buvo bajoras Jaroslavas Stanislovas Juozapas, o mama - Juzefa Bubinaitė. Jaunasis taip pat bajoras, kilęs iš Patausalės bajorkaimio, Gadūnavo parapijos, turįs 22 metus amžiaus. Jo tėvas buvo bajoras Ignacijus Daukantas, mama - Elžbieta Glodenytė. Labai gražia, įgudusia rašysena yra pasirašęs S.Daukantas. Ryškiai matyti, kad jo būsimos žmonos ranka ne taip išlavinta. Minėti liudininkai pasirašę be kablelių, todėl neaišku, kuris vienas iš jų buvo beraštis. Trys kryžiukai padėti tarp K.Tautkevičiaus ir L.Ginčiauskio pavardžių. A.Daukantas nedatuotame laiške, rašytame sūnui, nurodo, kad jo mama buvo gimusi 1896 m. spalio 18 d., o mirusi 1930 m. spalio 14 d. Tėvas buvo gimęs 1877 m. spalio 17 d., o miręs 1933 m. lapkričio 5 d. Atrodo, kad, nurodant mamos gimimo datą, laiške įsivėlė paprasčiausia rašybos klaida, nes pagal priešsantuokinius liudijimus išeitų, kad Adolfo mama buvo gimusi apie 1877 m., o tėvas - 1873 m. Dienoraštyje įrašyta ir kita mamos mirimo data - 1930 m. spalio 6 d. Dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo visus duomenis patikslinti sunku, bet Adolfo tėvų gimimus galima peržiūrėti. 1877-1885 m. Telšių Rk bažnyčios gimimų registracijos knygoje yra mums iškalbingas įrašas. Pasirodo, kad 1876 m. spalio 25 d. Telšių parapijinėje bažnyčioje kunigas Mykolas Januševskis pakrikštijo kūdikį vardu Sofija, gimusią spalio 18 d. Tėvai - bajoras Juozapas ir Juzefa, kilusi iš Bubinų, Abromavičiai. Šeima tuo metu gyveno Padurbinių kaime. Suprantama, kad Telšių kunigai geriau žinojo savo parapijos vietovardžius, todėl kaimą užrašo teisingai. 1868-1884 m. Nevarėnų Rk filijinės bažnyčios gimimų registracijos knygoje yra kitas iškalbingas įrašas. Jame nurodyta, kad Nerimdaičių altatistas kunigas Baltramiejus Kristutis 1877 m. spalio 20 d. pakrikštijo kūdikį vardais Stanislovas Viktoras, gimusį 1877 m. spalio 17 d. Patausalės dvare, Gadūnavo parapijoje. Jo tėvai bajoras Ignacijus ir mama Elžbieta, kilusi iš Glodenių, Daukantai. Įdomu, kad, krikštijant vaiką, neapsieita be asistentų. Tai labiau būdinga dvarininkams. Krikšto tėvais buvo Nevarėnų filijos kunigas Adomas Milaševičius su bajore Justina, Bonifaco Urnikio sutuoktine, o asistentai - Ignacijus Glodenis su bajoraite Emilija Demontavičiūte. Nors dokumentai vietomis prieštaringi, bet gan iškalbingi. Išeitų, kad Patausalė yra bajorkaimis, o jame Daukantai iš kitų kilmingųjų šiek tiek skiriasi, nes jų valdos kartais įvardijamos dvaru. S.Abramavičiūtė yra gimusi vienkiemyje. Jais tuo metu dažniausiai yra įvardijami smulkių bajorų ūkiai. Be to, šeima ir vėliau gyvena ne dvarelyje, bet jo ūkiniame vienete - polivarke. Krikštatėvių statusas ir asistentų dalyvavimas taip pat rodo svaresnį Daukantų lygį luominėje visuomenėje. Gal dėl šių priežasčių Sofijos tėvas tėkštelėjo visais trim savo vardais. I.Daukantas nevargino kunigo, todėl, kad dar yra ir Romualdas. Įrašai daryti carinės Rusijos laikais, kai naudotas Julijaus kalendorius, o pagal dabar mūsų vartojamą Grigaliaus kalendorių, išeitų, kad Stanislovas Daukantas yra gimęs spalio 29 d., o mama - spalio 30 d. Jau J.Zvonkuvienė atkreipė dėmesį, kad Stanislovas, tuokdamasis su Sofija, nedaug buvo įkopęs į aštuonioliktuosius, nors rašoma, kad jis yra 22 metų amžiaus. Sofijos gimimo įrašas rodo, kad yra atvirkščiai. Jaunavedžiai nesnaudė, todėl šeima sparčiai gausėjo. Vyriausias sūnus buvo Vladislovas. Jis mirė penkerių metų. Tėvai buvo išvykę į turgų, o jis šaltą dieną bėgiojo po lauką, peršalo, susirgo ir nepagijo. Antras vaikas buvo pakrikštytas Vytautu. Jis išgyveno tik dvi savaites. Nedaug jį pergyveno ir kitas brolis Zigmantas. Jis mirė šešių savaičių. Tėvams mirus, mažaisiais rūpinosi vyresni broliai ir seserys. Jiems prikibdavo ir giminaičiai. Įdomu, kad šeima neužmiršo plėsti ir jaunėlių akiračio. 1923 m. būsimas kunigas Konstantinas vežasi brolį pagranduką į Kauną apžiūrėti ten veikiančios Žemės ūkio parodos. Daukantai buvo bajorai, bet sunku pasakyti, kiek jie laikėsi senųjų tradicijų. Aišku, kad atžalos nebesidairė į Abiejų Tautų Respubliką, o stojo ginti Lietuvos. Sūnus Stanislovas, prasidėjus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, pasiėmęs miške surastą 1000 šovinių dėžę ir kardą, suagitavęs 8 kaimynus, pėsčiomis nuėjo į Telšius ir savanoriu įstojo į kariuomenę. Šis jo žygis, bolševikams užėmus Telšius, tėvui kainavo dvi savaites kalėjimo, o jo gyvybę išgelbėjo tik klebono Pauliaus Korzono pagalba. Adolfo tolimas giminaitis Gerardas Dowkonttas (1937-2018) yra papasakojęs įdomią istoriją, kad jis iš savo senelio buvo girdėjęs, jog istoriko, rašytojo Simono Daukanto tėvas ar senelis buvo pašalintas iš giminės, o tuo pačiu ir iš bajorų luomo. Žinome, kad tikrai Simonas, įsirodinėdamas savo kilmingumą, šaknis vedė iš Ślepowron ir „Korob“ (Laivas) herbų Daukantų. Juos įvairiai supynęs, išvedė Olivos herbo turėtojus, kuriuo atstovu tik jis vienas ir tėra žinomas. Gerardas yra surinkęs nemažai dokumentų, liudijančių, kad senelio pasakojimas buvo ne iš piršto laužtas. Apibendrinat galima teigti, kad Adolfas užaugo šeimoje, kurioje dar senosios tradicijos buvo persipynusios su naujosiomis. Iš Padurbinio dvarelio yra kilusi poetė literatė Karolina Praniauskaitė. Jos ryšiai su Abromavičiais ir Glodeniais netyrinėti, todėl teigti, kad kūrybiniai genai yra paveldėti iš Daukantų, negalima.
Simono Daukanto domėjimasis Odinu
Straipsnyje aptariamas Simono Daukanto (1793-1864) teiginys, kad Odinas buvo antrasis lietuvių / baltų visuomenės modernizuotojas, gyvenęs II a. pr. Kr. Pirmiausia straipsnyje paliečiama Daukanto domėjimosi Odinu istorija. Po to analizuojama, kaip Odinas pavaizduotas veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845). Straipsnyje pirmą kartą Daukanto sukurta Odino figūra palyginta su 1826 m. žurnalo Le Catholique šaltiniu. Daukantas, remdamasis šio žurnalo pirmajame numeryje paskelbtu straipsniu apie tai, kaip žyniai kūrė įstatymus primityviaisiais laikais „De l’ère primitive des législations sacerdotales“, Odiną vaizduoja kaip lietuvių / baltų naujųjų įstatymų ir religijos, kurioje garbintas vienas aukščiausias dievas Tėvūnas, arba Perūnas, kūrėją. Kaip vieną iš svarbiausių įrodymų Daukantas pateikia argumentą, kad iki šiol Lietuvoje ir Žemaitijoje gyvena žmonių Odino pavarde. Daukanto motina buvo Odinaitė. Odiną įvedęs į lietuvių kultūrinių herojų panteoną, Daukantas savo individualią mitologiją susieja su Odino vardu.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Odinas - baltų kultūros herojus?
Daukantas yra iškėlęs istorinių hipotezių, kurių kai kurias patvirtino vėlesnių laikų istorikai. Šiuo straipsniu siekiama ir kitų krypčių tyrėjus atkreipti dėmesį į Daukanto idėją apie baltiškąjį Odiną. Tyrimo objektu pasirinkta veikale BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845) išplėtota mintis, kad jis buvo antrasis lietuvių įstatymų kūrėjas, gyvenęs rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, nukariavęs Švediją ir tapęs visos Šiaurės valdovu. Daukanto darbų tyrėjai mintį, kad Odinas galėtų būti ne tik germanų-skandinavų, bet ir baltų kultūrinis herojus, matyt, laikė nepamatuota ir jos nelietė.
Monika Baár monografijoje Historians and Nationalism: East-Central Europe in the Nineteenth Century, aptardama pirmųjų Rytinės Vidurio Europos istorikų (lenkų, vengrų, čekų ir rumunų), taip pat ir lietuvių, t. y. Daukanto, požiūrį į tautos kilmę, atkreipia dėmesį, kad Šiaurės šalių poezija ir mitai jiems tapo alternatyviu graikų ir romėnų Antikos įkvėpimo šaltiniu. Tyrėja akcentuoja, kad Daukantas rėmėsi vadinamaisiais Šiaurės renesanso autoriais; pastebi, kad Rasmusas Raskas, danų kalbininkas, daręs didelę įtaką lietuvių istorikui, palygino Budhą su Šiaurės vadu Odinu, taip pat jis nustatė Edos tekstų ir Zend-Avestos analogijas. Kadangi XIX a. Daukantas, susipažinęs su Europos odiniana, legendinę istoriją pamėgino panaudoti kaip istorijos šaltinį. Jis pirmojoje istorijoje Darbay senuju Lituwiu yr Ƶemaycziu (1822; toliau - Drb), rašytoje Vilniuje, Odino kaip lietuvių kultūrinio herojaus nemini. Nors jau tuo metu Gotfrydo Ernsto Grodeko (Gottfried Ernst Groddeck, 1762-1825) paskaitose galėjo išgirsti mintį apie skandinavų mitologijos svarbą istorijos studijoms. Grodekas studijavo Getingeno universitete, kur nuo 1763 m. skaitė paskaitas garsusis Christianas Gottlobas Heyne (1729-1812), kuris manė, kad skandinavų mitai vokiečiams artimesni negu graikų ir romėnų. Grodekas pabrėžė, kad reikia mokytis islandų kalbos kaip vienos svarbiausių kalbotyrai. Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786-1861) ir Daukantas, daugiausia pasiekę jo studentai, pripažino profesoriaus įtaką. Daukanto visuose istorijos veikaluose randame pacituotą Grodeko „Disputatio Getae“. Yra žinoma, kad Lelevelis 1806 m. skaitė pranešimus apie Skandinavijos gyventojų skitiškąją kilmę, runų užrašus ir senąjį skandinavų poetą Snorri’ą Sturlusoną. Lelevelis pirmasis 1807 m. lenkų kalba paskelbė Odino mitologijai svarbų šaltinį. Tai lyginamosios mitologijos pradininko Paulo Henrio Mallet (1730-1807) L’introduction à l’histoire de Dannemarc (Įvadas į Danijos istoriją). Lelevelio Edda czyli Księga religii dawnych Skandynawii mięszkańców ne tik rodo ankstyvą susidomėjimą senosios skandinavų mitologijos studijomis Vilniuje, bet ir parodo Mallet recepciją, kuris teigė, kad skandinavų mitus paveikė rytietiškieji, atspindėję monoteistinę tradiciją. Nors Lelevelis Poetinės Edos ir Snorri’o Sturlusono Edos ištraukas vertė iš prancūzų kalbos, t. y. iš Mallet, bet tai buvo pirmieji skandinavų mitologijai svarbių šaltinių vertimai į lenkų kalbą, jis suprato jų reikšmę ir sakė, kad šią temą lenkų kalba jis pirmasis palietė.
1807 m. leidimas buvo anoniminis, bet papildytame 1828 m. leidime autorystė nurodyta. Kaip ir Mallet, Lelevelis Edų tekstus laikė pagoniškos religijos šaltiniu. Laikotarpiu tarp dviejų Edos leidimų Lelevelis išleido Josepho Chérade’o Montbrono Les Scandinaves vertimą. Lelevelio vertimas buvo paskelbtas Tygodnik Wileński 1820 m. Jis palaikė škotų mokslininko Johno Pinkertono (1758-1826) mintį, kad skitai yra seniausi gyventojai, tapatino juos su gotais. Ypač svarbi Daukantui buvo Mallet ir Lelevelio paliesta skitų moralė, jų tradicijos, kurias perėmė germanų-skandinavų tautos, ypač apie nepriklausomą moterų padėtį. Lelevelis 1807 m. leidinio įvadiniame straipsnyje aptarė skitų migraciją, vykusią keliais etapais. Leidinyje nurodoma, kad Europos šiaurinėje dalyje jie apsigyveno 900-500 m. pr. Kr., o į Skandinaviją Sigas (t. y. Nors Daukantas Drb Odino neįtraukė, bet rašydamas apie lietuvių kovas su švedais, remdamasis Lelevelio Dzieje starożytne od początku czasów historycznych do drugiey połowy wieku szóstego ery chrześciańskiey (1818), lietuvius su skandinavais laiko tos pačios kilmės, kurių protėviai - skitai. Vėliau Daukantas, susipažinęs su Šiaurės Europos odiniana, pakeitė požiūrį, ir kituose visuose veikaluose įtraukė Odiną į lietuvių herojų panteoną. Šiame straipsnyje siekiama aptarti Daukanto domėjimosi Odinu istoriją bei jo figūrą Bd.
Daukanto pažiūros į tautos kultūrą
Daukantas, gerai susipažinęs su tuo, kas XVIII-XIX a. buvo nuveikta besiformuojančios lyginamosios kalbotyros ir mitologijos srityje, stengėsi esamus duomenis taikyti lietuvių tautos kultūros tyrimui. Jis senosiose kalbose ir tekstuose ieškojo įvairių lygmenų faktų, galinčių padėti išsamiau atkurti lietuvių tautos formavimąsi nuo pirmykštės bendruomenės iki XIX a. Jis, kaip lietuvių kalbos vartotojas, jautėsi galįs patikslinti ankstesnių tyrėjų pastebėjimus. Pirmą kartą Daukantas Odiną nurodė veikale ISTORYJE ƵEMAYTYSZKA (~1831-1834; IƵ). Aptardamas senovės autorių žinias apie lietuvius, IƵ pradžioje, III skyriuje „Żęnes szauręs raszitoiu ape Lëtuwių ir Zmaitių tauta, widutyniusiuse ůmziuse“ pastebėjo, kad veikaluose apie „400-500 g. Pasakoiema tepat ira, iog buk buwes Ƶmaitiu tautos dide garbingas kunegaiksztis wardu Odins, kursai ne wen důklû niekam nesziles, bet dar dides daugibes tautû pergalejes ir waldes wissù sziauriù, beje, szenden wadinamas Norvegas, Danas, Ƶuviedas; tasai buk minaone sao pergalû padiejes pamatus pa Daugawie saô nauiè buweinè, Asgar wadinama (IƵ, l. Po šio pacituoto sakinio nuorodos į šaltinius nėra. Skyriaus pavadinime pasakyta, kad remiamasi Šiaurės „rašytojų“ darbais. Atrodo, IƵ informacija apie Odino naująjį miestą „Asgar“ prie Dauguvos buvo rasta Johanneso Voigto (1786-1863) Geschichte Preußens pirmajame tome (1827). Voigtas nurodė, kad šią informaciją ėmė iš danų-norvegų istoriko Peterio Friedricho von Suhmo (1728-1798) („So iſt Suhm Meinung B. I S. 45-46“). Voigtas, rašydamas apie rytinės Baltijos pakrantės gyventojus, skandinavų-gotų kraustymąsi, aprašytą Ptolemėjo (Claudius Ptolemaeus, ~ 100- ~170), daugiausia rėmėsi juo ir Jordanu (Iordanes, Jordanes, VI a.).
Voigto istorijoje skaitome, kad dar prieš Ptolemėjo laikus, t. y. prieš I a., galbūt dėl venedų įsibrovimo į gotų žemes, šie į Skandinaviją išsikraustė iš tos teritorijos, kurioje gyveno prūsai. Voigtas jų vadą pavadino Odinu ir jį aptarė pasakodamas apie išaugusias skandinavų-gotų šeimas, ieškojusias naujų žemių ir grįžusias į protėvynę. Daukantas IƵ Odino biografiją interpretavo kitaip: garbingas žemaičių tautos kunigaikštis Odinas nugalėjo „norvegus, danus, žuvėdus“ ir to atminimui prie Dauguvos įkūrė miestą „Asgar“. Taigi Daukantas jau IƵ manė, kad Odinas pirmiausia gyveno rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, o po to įsikūrė Šiaurėje, po laimėjimų grįžo tėvynėn. Daukantas, apsigyvenęs Sankt Peterburge (1834-1850), sekė su Odino istorija susijusius tyrimus, juos konspektavo. Jo lektūra rodo, kad jis buvo susipažinęs su XVIII a. pabaigoje ir pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais Europoje išėjusiais Rytų ir germanų-skandinavų lyginamosios mitologijos tyrimais. Sanskrito kalba parašytų šaltinių vertimai į Europos kalbas leido juos palyginti su senaisiais germanų-skandinavų tekstais, ir buvo pastebėta, kad šie tekstai panašūs. Daukantui darė poveikį vokiečių romantikų susidomėjimas skandinavų mitologija, jos lyginimas su germanų tradicija.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas