Kristijonas Donelaitis - išskirtinė figūra lietuvių literatūros istorijoje. Jo poema „Metai“ - žymiausias lietuvių literatūros kūrinys, nuo XIX a. pradžios ryškiausiai reprezentuojantis lietuvių tautą ir literatūrą. Nors lietuviškoji Rytų Prūsijos literatūros istorija prasidėjo XVI a. viduryje, tik Donelaitis lietuvių kalbą pavertė didžiosios kūrybos kalba. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Donelaitis savo kūryboje atskleidžia lietuvių kolektyvinę asmenybę.
Donelaičio „Metų“ reikšmė ir kontekstas
Vaizdžiai Donelaičio „Metų“ savitumą ir paties Donelaičio išskirtinumą lietuvių literatūros istorijoje apibūdino XX a. lietuvių poetas Sigitas Geda: „Šis kūrinys nėra literatūra. Tai misionieriaus ataskaita Viešpačiui.“ Donelaitis iš tiesų nesiekė ir nepatyrė jokios literatūros kūrėjo šlovės. Rytų Prūsijos provincijoje parašyta liuteronų kunigo poema po Donelaičio mirties liko rankraščiu, žinomu tik keliems jo bičiuliams, ir pirmą kartą buvo paskelbta Karaliaučiuje tik 1818 metais Liudviko Rėzos, kuris buvo ir pirmasis, pradėjęs Donelaičio vertimo į kitas kalbas istoriją. Rėza „Metus“ paskelbė su savo paties atliktu poemos vertimu į vokiečių kalbą. Jau tada buvo pastebėta, kad vaizduodamas lietuvių valstiečių gyvenimo vienoje iš lietuviškų Prūsijos provincijų kasdienybę, Donelaitis sukūrė unikaliai savitą ir didžiosioms epinėms poemoms prilygstantį pasakojimą, kosminį mitą, metafizinę laiko ir amžinybės emblemą. Rėza įžvalgiai „Metus“ paskelbė „išskirtiniu nacionaliniu kūriniu“, lietuvių „kalbos, papročių, dvasinės kultūros, tautinio savitumo paminklu“. Kaip J. Herderio estetikos teorijos šalininkas, Rėza Donelaičio „Metų“ žanrą įvardino kaip „didaktinį epą“.
Vienas iš didžiausių XIX a. lingvistų Augustas Schleicheris, perskaitęs Donelaičio „Metus“, teigė, jog dėl lietuvių kalbos formos tobulumo jie galėtų rungtyniauti su graikų, romėnų ir senovės indų kūriniais, ir ėmėsi parengti antrąjį „Metų“ leidimą, pasirodžiusį 1865 m. Rusijoje, Peterburge. Ši publikacija, kurioje buvo išspausdinti ne tik „Metai“, bet ir kiti Donelaičio kūriniai, palydimi kalbinių komentarų, buvo pirmasis kritinis Donelaičio raštų leidimas. XIX amžiuje dar vieną svarbų kritinį Donelaičio raštų leidimą su vertimu į vokiečių kalbą 1869 m. Karaliaučiuje išleido kitas vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmanas. XX a. Lietuvoje pilni Donelaičio raštų leidimai buvo parengti 1914 ir 1977 metais, o „Metai“ susilaukė daugelio įvairių publikacijų.
„Metai“ yra ir vienas labiausiai verčiamų ir pasaulyje paplitusių lietuvių literatūros tekstų. Dabar K. Donelaičio „Metai“ yra išversti į 14 kalbų: anglų, armėnų, baltarusių, čekų, gruzinų, latvių, lenkų, rusų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių. Minint poeto 300-ąsias gimimo metines buvo parengti du nauji vertimai. 2013 m. buvo publikuotas ispaniškasis - pirmasis viso kūrinio vertimas į vieną iš romanų kalbų, o 2014 ir vertimas į italų kalbą. „Metų“ fragmentų yra versta į 19 kalbų (tarp jų prancūzų, japonų, italų, esperanto ir kitas).
Kristijono Donelaičio gyvenimo bruožai ir pažiūros
Kristijonas Donelaitis gimė Rytų Prūsijos Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės gausioje lietuviškoje laisvųjų valstiečių šeimoje. Pagal statistiką 1701 m. Apie 1731 m. jis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą - Kneiphofo lotyniškąją kolegiją, o 1736-1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Karaliaučius tuo metu buvo stambus prekybinis miestas, turėjęs apie 50.000 gyventojų. Liuteroniškas miestas didžiavosi savo universitetu, pilimi, ir aštuoniolika bažnyčių (tarp jų buvo ir trys reformatų bei viena katalikiška bažnyčia). XVIII a. pirmosios pusės Karaliaučiaus universitetas buvo paliestas Apšvietos idėjų, kurių simboliu yra tapusi iškiliausia Prūsijos ir Karaliaučiaus universiteto asmenybė, vienas didžiausių pasaulio filosofų Imanuelis Kantas, pradėjęs studijuoti Karaliaučiaus universitete 1740-aisias, kuomet jį baigė Donelaitis. Jau vėliau išgarsėjęs, bet niekada nepalikęs savo gimtosios šalies ir Karaliaučiaus filosofas, sukūręs žmogaus proto galių ir pažinimo teorijas, Naujųjų laikų etikos ir religijos filosofijos principus, įrodė žmogaus autonomijos reikšmę ir nusakė Apšvietos epochos iškelto švietimo reikšmę, pabrėždamas, kad tai drąsa „naudotis savo protu kitų nevadovaujam“. Kantas buvo atidus ir tautiniams Prūsijos klausimams bei kalbų likimui: 1800 m. parašė pratarmę vienam iš lietuvių-vokiečių kalbų žodynų, kurioje kvietė išsaugoti lietuvių kalbą kaip svarbiausią lietuvių „charakterio formavimo ir išlaikymo priemonę“.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Donelaičio pažiūros ir idėjos formavosi tuo metu, kai Karaliaučiaus universitete ir Prūsijos kunigų bei intelektualų tarpe išplito pietizmo - liuteronizmo atgaivinimo - idėjos. Baigęs mokslus, be savo gimtosios lietuvių ir oficialiosios vokiečių, Donelaitis mokėjo lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbas. Tolesnis Donelaičio gyvenimas buvo sėslus ir ramus. 1740-1743 m. jis ėmė dirbti kantoriumi ir mokytoju Stalupėnuose. Jis labai domėjosi muzika, pats kūrė kompozicijas, grojo bei meistravo fortepijonus. Nuo 1743 metų iki pat mirties dirbo liuteronų kunigu Tolminkiemyje. Ten vedė našlę Anną Reginą (vaikų nesusilaukė). Parapijai atidavė visą savo gyvenimą - prižiūrėjo penkias jos mokyklas, laikė pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbomis, pastatė naują akmeninę iki šio išlikusią bažnyčią bei našlių namus šalia jos.
Donelaitis gimė ir augo po 1709 m. Rytų Prūsiją ištikusio didžiojo maro, kurio metu išmirė daugiau nei pusė teritorijos gyventojų. Pasibaigus marui, valdžia ėmėsi priemonių apgyvendinti ištuštėjusias teritorijas naujais gyventojais. Vien pirmuoju Rytų Prūsijos kolonizacijos etapu (1710-1713) metu Mažojoje Lietuvoje buvo apgyvendinta apie 25.000 naujų žmonių. Dauguma jų buvo iš įvairių Vokietijos vietovių. Naujai apsigyventi Rytų Prūsijoje buvo pakviesti ir katalikų persekiojami šveicarų reformatai. Sudarius geras įsikūrimo sąlygas, 1724 m. į Mažąją Lietuvą plūstelėjo ir didelis (apie 3000 asmenų) prancūzakalbių būrys (iš čia ir „prancūzo“ įvaizdis Donelaičio Metuose), į kraštą plūstelėjo ir didžiulė 1731 m. iš Alpių šiaurės, Zalcburgo, ištremtų reformatų. Būtent tada iš esmės pasikeitė demografinė Rytų Prūsijos gyventojų sudėtis, sustiprėjo germanizacinė politika. Tolminkiemio valsčiuje, kuriame vėliau kunigavo Donelaitis, šalia 55 lietuvių šeimų apsigyveno apie 100 atvykėlių šeimų. Išgyvenimo laikais Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė tik trečdalį gyventojų. Po maro valstybė, siekdama sustipinti pajamų šaltinius, karališkąsias žemes ėmė naudoti dvarų steigimui, kuriuos išnuomodavo suinteresuotiems asmenims, vadinamiems amtmonais. Toks dvaras, aprašytas ir „Metuose“, 1732 m.
Poetui mirus, jo rankraščius saugojo žmona Anna Regina, vėliau juos atidavusi buvusiam Donelaičio bičiuliui, Valtarkiemio kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui. Tikslios „Metų“ parašymo datos nustatyti neįmanoma, nes jų kūrimas buvo ilgas procesas, dalis paties Donelaičio gyvenimo. Poetas juos rašė fragmentais, kuriuos jungė į didesnius vienetus, tačiau apytikris „Metų“ sukūrimo laikotarpis - antroji Donelaičio gyvenimo pusė, 1765-1775 metai. Manoma, kad kiti lietuviškieji Donelaičio poetiniai kūriniai (visų pirma, šešios pasakėčios) buvo parašyti anksčiau. Išlikę „Metų“ dalių rankraščiai bei jų nuorašai neturėjo bendro pavadinimo, neaiški buvo ir jų eilės tvarka.
„Metų“ pasaulėvaizdis ir vertybės
Vaizduodamas valstiečių gyvenimą metų laikų kaitoje, Donelaitis sukūrė kosmogoninį pasakojimą, kurio šaknys glūdi bibliame pasaulėvaizdyje ir liuteroniškoje etikoje. Išorinė religinė emblematika „Metuose“ neryški, poema sukurta XVII a. liuteronų poetikoje pradėtu plėtoti „paslėptosios teologijos“ principu, tačiau sekdamas poemos metų laikų kaitą ir valstietiškų darbų eigą skaitytojas supranta sekąs ir vidinę metafizinę poemos giją apie išganymą. Nuo XVI a. protestantų, skirtingai nei katalikų, mentalitetą formavo skaistykos atmetimo idėja ir mintis, jog vieni bus išganyti, o kiti pasmerkti. Dorumas ir darbui atsidavusio žmogaus gyvensena buvo Dievo malonės ir išrinktumo ženklai žemėje. Donelaičio „Metuose“ taip pat matome suskirstymą į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. Tai neabejotini protestantiškojo mentaliteto vertinimai, nukreipiantys mus mąstyti apie išganytųjų ir pasmerktųjų dramą, velnio veikimą, kurio klasta ir vis stiprėjančiu veikimu žemėje liuteronai neabejojo („Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams/ Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą, RG 867-868). Nežinant dieviško sprendimo, svarbu atpažinti velnio veikimą, atsiriboti nuo blogio pamokant to ir kitus. Iš čia ir Donelaičio, kunigo, didaktizmas, ir iškalbinga ištikimybė liuteroniškajam mokymui.
Antikinės literatūros įtaka ir lietuvių kalbos išaukštinimas
Daugelis tyrinėtojų yra analizavę Donelaičio ir antikinės literatūros ryšį. Pirmutinis tiesioginis šio ryšio įrodymas - Donelaičio „Metai“ parašyti antikine hegzametro eilėdara. Tai pirmoji Europoje hegzametru parašyta poema tautine kalba (Vokietijoje tuo metu buvo daug diskutuojama dėl hegzametro tikimo vokiečių kalbai). Žinia, jog daugeliui tautinių kalbų hegzametro pritaikyti net neįmanoma. Taip unikaliai ir netikėtai (aprašant ne mitinių herojų, bet žemdirbių gyvenimą) atgaivinti Homero laikų eilėdarą Donelaitį visų pirma inspiravo supratimas, jog tai leidžia lietuvių kalbos - itin senas archaines struktūras išlaikiusios indoeuropiečių kalbos - galimybės. Lietuvių kalba germanizuotoje Prūsijoje kovojo dėl savo išlikimo galimybių. XVIII a. Prūsijoje ėmė rastis poleminių traktatų, bandančių įspėti ir paaiškinti jos kilmę, pagrįsti jos gyvavimo teises ir galimybes kurti iškilius kūrinius. Tačiau Donelaitis buvo pirmasis, kuris parašydamas iki šiol žymiausią literatūrinį kūrinį lietuvių kalba, šiam kūriniui suteikė ir antikinę hegzametro eilėdarą, taip lietuvių kalbą išaukštindamas ir suteikdamas jai garbingos senovės kalbos paradigmą. Įdomu tai, jog Donelaičio hegzametras yra paremtas ne tik kirčiuotų-nekirčiuotų skiemenų kontrastu, bet ir skiemenų kokybe.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
„Metų“ žanras ir antikinių epų bruožai
„Metų“ žanras taip pat įvardijamas įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jie turi tiek naujųjų laikų poemos, tiek klasikinio epo bruožų. Su pataruoju „Metus“ sieja kolektyvinės išminties, universalumo perteikimas, filosofinės ir religinės kaimo gyvenimo prasmės apibendrinimas. „Metai“ turi tiek herojiniam, tiek didaktiniam klasikiniam epui būdingų elementų. Gamtos ir valstiečių pasaulį įprasminantys katalogai, visuotinybės užmojis, hiperbolizavimas, homeriški pastoviųjų epitetų sistemos elementai, siekis sukurti ne individo, o bendruomenės paveikslą, veikėjų dialogai artimai sieja Donelaičio „Metus“ su antikiniais epais. Žemdirbystės ir valstiečių darbo išaukštinimas sieja Donelaičio „Metų“ ir Vergilijaus kūrybos idėjomis, daugelis poetikos elementų - su Homero epais. Kita vertus, nuo antikinių epų Donelaičio kūrinį atskiria itin aktyvus pasakotojas, kuris „Metuose“ turi labai daug funkcijų - yra ir pasakotojas, ir didaktas, ir bendruomenės dalyvis.
Renesanso idėjų atspindžiai Donelaičio kūryboje
Knyga „Kristijonas Donelaitis: slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“, išleista Kaune, teigia, kad Donelaitis reprezentuojąs būdingiausias renesansinės pasaulėjautos savybes. Ši idėja išplėtojama ir nuodugniai pagrindžiama, remiantis prigimties diktuojamais etiniais, estetiniais bei poetiniais interpretavimo kriterijais. Formavimas, savo ištakomis susisiekiąs su G. Hegelio estetikos teorija. rusų humanitarų būrelis, susitelkęs Maskvos M. teorijos“ tomus (1962-1965), nuo 1972 m. rinkinius „Kontekstas“. aplinkybės. pirmasis tiesioginis rezultatas ir buvo dar 1979 ir 1980 m. svarstymai“ (1997), kol išsikristalizavo į 2001 m. - K. ir F. didesnių abejonių. sieti K. Donelaitį su Renesansu, nors buvo problema, kuriai epochai jį priskirti. požiūriu „Metai“ buvo tikras neišspręstas galvosūkis. ir atskleidžia tikrąją kūrinio vertę. keliai kiek nors padėjo moksliniame darbe, ar tik trukdė? trukdo suprasti K. - Nagrinėti K. išskyrus tik Renesansą. K. todėl universalius sinkretinius pavidalus. visapusiškiausiai atstovauja K. jau subrendusių vėlesnių epochų Europos literatūros krypčių. tuo pačiu metu. besiformuojančios rašytinės, daugiausia ne meninės, o retorinės patirties. monografiją, joje randu ne vieną, bet dvi knygas. tik visiškai naujai aptariate K. vadovėlį. Rabelais ir viduramžių bei Renesanso liaudies kultūra“. vadovėlis, bet joje nagrinėjamų K. dimensija. evoliucionuoja, prisiderindami prie paties literatūros turinio pokyčių. kultūros ir meno epochose, kokia ir buvo Renesansas. Monografijoje ryškinamas K. pirmojo lietuvių klasiko kūrybos renesansiškumo argumentu. operuoju ne normatyvinės, o istorinės poetikos kategorijomis. studijai apie F. nepanašūs. M. minties piramidę nebus lengva, nors galima spėti, jog atakų bus. - K. bet ir visai kultūrai. Renesansinis K. sunkiai įmanoma. pastorių K. patvirtinimo. klasikas buvo apvilktas. Jūs, vertindamas K. neklystančio mentoriaus bei retoriaus parodiją. pasakojimo padaužiškumas nėra demonstratyvus, kaip įprasta mūsų laikais. kurį tiksliau vadinti vaizdavimo žaismingumu ir išdaigiškumu. ateinančiais iš tų kraštų folkloro. K. liko beveik nepastebėtas), labai skirtingas tiek nuo prancūziško F. bei aštrumo, tiek nuo ispaniškų M. de Cervanteso mistifikacijų. K. „taip“ reikia suprasti „ne“, ir atvirkščiai. ironizavimo būdą mūsų poetas mėgo ir realiame gyvenime. nusilpusią atmintį („…kiek dar galiu prisiminti…“). „Metų“ centrinis personažas Pričkus - Krizu. tikrai buvusias. tik Renesanso rašytojai, bet ir įžymūs dailininkai. - Jūs įrodote, kad K. literatūrai“ (p. 203). Vis dėlto, ar išties K. svarbos formuojantis lietuvių literatūrai? kūrinys? Reikia atsiminti, jog poema buvo vėlai išspausdinta, mažai žinoma XIX a. net XX a. - Pabrėždamas fundamentalią K. etinės lietuvių kultūros pradininko vaidmenį. ilgaamžę sakytinę lietuvių liaudies kūrybos patirtį, kuria rėmėsi ir K. epochos autoriai, gyvenę jau ne Mažojoje, o Didžiojoje Lietuvoje, į kurią XIX a. (vadinamasis „lituanistinis sąjūdis“). Karaliaučiuje išleista ir į vokiečių kalbą išversta K. ir jo pasakėčios. K. Didžiosios Lietuvos humanistų kūrybai; S. pasakėčias išleido viena knyga su šešiais šio žanro K. žaismingumu paslėpė po pramanytu pseudonimu „J. J. V. krašto“. autoritetų pavyzdžio, bet meninė K. - Jūsų darbe gana dažnos nuorodos į F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, M. de Cervanteso „Don Kichotą“, netgi W. Schakespeare'o kūrybą šiek tiek trikdo. Vis dėlto K. netolygus. Ar ne per drąsu kelti tokias paraleles? tautosakos beiškopiantys kūriniai ir pasaulinės literatūros šedevrai. linkę ir J. W. subrendo vėliau negu Vakaruose. literatūros šedevrai - F. Rabelais, M. de Cervanteso, W. užmoju, žinoma, neprilygstančių šių genijų kūrybai, įžvelgiu ir K. pačių žymiausių, meninių Europos Renesanso kūrinių matmuo. bet ir istoriškai nevienodu raiškos metu. Nuomonė apie tai, kad J. W. apibendrino ir vainikavo dar XVI a. autoritetinguose visuotinės literatūros istorijos veikaluose. apie A. Mickevičiaus „Pono Tado“ renesansiškumą. dievybės apraiška. Donelaičio poemoje dieviškumo ir gamtiškumo sąsaja akivaizdi. Žmogus K. mums, vienovę. Jūsų iškeltas ir filosofiškai motyvuotas, tampa raktu į poemos pasaulį. atskleistumėte, kaip priėjote prie šios įžvalgos: ar iš pradžių K. kultūros akiračiai“ pateikdamas kondensuotą poemos turinio charakteristiką. genetiškai mitologiniais parametrais. kriterijus. sudariusiose Vidurio Europos regioną. filosofija. Mano pažintis su ja, įgyta rašant specialią monografiją apie K. neoplatonizmo ir natūrfilosofijos sąvokomis. apraiška, pirminis panteizmo pavidalas. religija. vertybę. Natūrfilosofija, brandaus Renesanso pasaulėžiūra, vyrauja ir „Metuose“. užbaigiamas). visiškai atsiskyręs nuo kolektyvo, dar nėra literatūrinis herojus dabartine prasme. charakteriu. klasifikavimo galimybę - temperamentų tipus. sangvinikams. melancholiku. Kaip priėjote šios įžvalgos? Hipokratas, nors savo temperamentu žmonės tikriausiai skyrėsi nuo neatmenamų laikų. elgsenos normomis, bet ir su mąstysenos bei jausenos tradicijomis. pavojingais žmonėmis, vertais sudeginti ant laužo. išsilaikė ilgiau negu Vakaruose. Tai akivaizdu ir K. fanatiškai, ne viduramžiškai, o tolerantiškai, t. y. būrai „Metuose“). skirtingus temperamentus K. jo elgsenos ypatingumą. aspektu. atvejis („temperamentingi“ ir F. Rabelais, ir W. leido intuityviai pastebėtą K. - dalykų, kurių dažnai pritrūksta šiandieniniam žmogui, net mokslininkui. idėja ir vizija taip ir išblėsta, nesulaukusi savo meto. amžinybę. bei ištvermę jas įkūnijant. laikiau ir laikau svarbiausiu savo gyvenimo pašaukimu, man suteikė įgyta laisvė. sekinančio dėstytojo darbo, kurį sukandęs dantis vilkau dvidešimt penkerius metus. laisvė. rankos. laisvės - galimybės viešai paskelbti, išspausdinti didesnės apimties tyrinėjimus. retai teskaitomi, dar rečiau viešai aptariami. dirbti. kurios neslegia praeities kupra. senka. Dabar brendu per XIX a. ir XX a. tekstai kuriami.
Donelaičio kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai ir kultūrai
Literatūroje apie K. Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 11 dieną Lazdynėlių kaime, netoli Gelumbės, kuri dabar priklauso Rusijai (Kaliningrado sričiai). Kristijono Donelaičio tėvai buvo laisvieji valstiečiai. Jiems nereikėjo dirbti dvaro žemėje, tačiau jie turėjo mokėti Prūsijos karaliui mokesčius. Jų gyvenimas negalėjo būti lengvas: žemės valdė nedaug, o šeima buvo didelė. Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko į miestą gyventi nežinia. 1736 metais baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27 dieną buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Būsimasis poetas tada turėjo dvidešimt dvejus metus - taigi į universitetą įstojo kiek vyresnis. Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus ((tuomet tiek trukdavo mokslas universitete) studijavo teologiją. Į bendruosius studentų sąrašus K. Donelaitis įrašytas kaip Doneleitis. Pats jis, baigęs mokslus, sulotynino savo pavardę ir pasirašinėdavo kaip Donalicijus. Universitete jis mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno ir gavo muzikinį išsilavinimą. Lankė lietuvių kalbos seminarą. 1740 metais, po universiteto pabaigimo, Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoku mokytoju ir bažnytinių mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad būtent čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams. 1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat mirties (1780 m. vasario mėn. 18 d.). Čia, jjis pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai sudarė tik trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos. Manoma, kad palankesnės literatūrinės kūrybos sąlygos susiklostė po 1765 metų. Tuo metu Donelaitis į lietuvių kalbą vertė giesmes, parengė mokomąją knygelę ūkininkams, rašė pasakėčias (išliko tik šešios), apie 1765 - 1775 m. sukūrė epinio pobūdžio poemą, kurioje yra iš viso 2968 eilutės, ją sudaro keturios dalys ,,Pavasario linksmybės“, ,,Vasaros darbai“, ,,Rudenio gėrybės“, ,,Žiemos rūpesčiai“. 1818 mmetais Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza išleido jo poemą, pavadindamas ją ,,Metais“. Rėzos pasiūlyta poemos dalių eilės tvarka ir antraštė prigijo visam laikui.
Istorinis, religinis ir tautosakinis kontekstas
Tuo metu iro feodalizmas ir formavosi kapitalizmas. Kaimyninėje Prancūzijoje vyko idealoginis pasiruošimas buržuaziniai revoliucijai. Ten plito švietėjų idėjos, kartu vyko kolonizacija ir germanizacija. Donelaičio akyse keli valstiečiai buvo išvaryti iš savo ūkių ir paversti baudžiauninkais. Su tuo Donelaitis negalėjo susitaikyti. Jis smerkė grobuonišką politiką. Jis mylėjo lietuvininkus. Samprotavo apie būrų lygybę. Jis pastorius paveiktas kitataučių teologijos. Jie smerkė šokius, teatrų lankymą, puošnius drabužius, liaudies papročius, pasivaikščiojimus. Jie skelbė esketišką gyvenimą. propogavo griežtą moralę, garbino bibliją, kuri buvo pagrindinis autoritetas. ,,Metų“ veikėjas Anzelmas iš biblijos išminčiaus Saliamono kilęs. Daug biblinių veikėjų ,,Metuose “: Adomas, Ieva, vaikai Prisimena Dovydo psalmė iš Senojo Testamento. Yra biblinių pranašysčių. Nutolimas nuo Dievo - žmogaus nelaimių priežastis. Pati poema Dievo garbinimas. Buities vaizdai atsiduria pirmame plane. Būrai rauda lietuvių liaudies dainų. Parodomas pasakotojų susižavėjimas audėjomis, siuvimu. Gamtos ir žmogaus vienovė ypač paukščių gyvenimas panašus į žmogaus. Iš tautosakos paimtas lakštingalos balso pakartojimas, putpelės šaukimas šienauti. Aprašomi būrų ppapročiai, minimi muzikos instrumentai, valgiai XVIII a. pradžioje.
Baroko ir Švietimo epochos įtaka
Gausu vaizdų, detalių, daugybė vaizdingųjų veiksmažodžių. Labai smulkiai aprašomi gamtos vaizdai. Su baroku siejama krikščioniška pasaulėžiūra, stiliaus kraštutinumai. Rūsčią lietuvių tautos baudžiavą jungia siekis geriau gyventi. Juntamas tautinis poeto nusistatymas. Lietuviškumas jam yra moralinė kategorija. Tikras lietuvis turi būti doras, gerai dirbti, gerbti senuosius papročius ir mylėti Dievą. Įdomu, kad tautinis kodas slypi Donelaičio hegzametre. Lietuviškai eiliavo vien tik hegzametru, o vokiškai - silabine eilėdara. Donelaitis labai vertino antikinę literatūrą, ją labai gerai pažino. Hegzametras yra antikinis metras. Poetas manė, kad tai leidžia parodyti lietuvių kalbos vertę, panašumą į senąsias kalbas.
Taip pat skaitykite: Kultūros asmenybės Lietuvoje
tags: #lietuviu #kolektyvine #asmenybe #donelaicio #metuose