Šis straipsnis skirtas išanalizuoti Algirdo Brazausko, įtakingos Lietuvos politinės figūros, lyderio asmenybės bruožus. Nagrinėsime įvairias perspektyvas, jo lyderystės stilių, stipriąsias ir silpnąsias puses, taip pat jo poveikį Lietuvos politinei raidai.
Politinės perspektyvos ir vertinimai
Seimo konservatoriai, vadovaujami ekspremjero A. Kubiliaus, ne kartą išsakė nepritarimą dėl Naujosios politikos koalicijos iširimo ir tuometinio premjero Rolando Pakso nenoro užleisti savo postą kitam liberalui. Per politinę krizę konservatoriai rėmė liberalo E. Gentvilo kandidatūrą į premjero postą, kaip priešpriešą kairiųjų siūlomam A. Brazauskui. Prezidentui V. Adamkui apsisprendus Vyriausybės vadovu teikti socialdemokratų lyderį, konservatoriai A. Brazauskui surengė tikrą egzaminą. A. Kubilius teigė, kad po pokalbio su kairiųjų lyderiu jų nuogąstavimai dėl valstybės ateities nebuvo išsklaidyti.
A. Kubilius išreiškė nerimą dėl kai kurių naujosios Seimo daugumos pažadų, įžvelgdamas grėsmes. Jo teigimu, prieš balsavimą dėl premjero kandidatūros nieko nebuvo aišku, išskyrus A. Brazausko pavardę. Susitarimai tarp socialdemokratų ir socialliberalų buvo unikalūs, nes visus įgaliojimus suteikė A. Brazauskui. Išgirdus kabineto sudėtį, nerimo sumažėjo, nes Vyriausybė buvo menkai socialdemokratinė, o programoje nebeliko skambių socialdemokratinių pažadų. Tačiau svarbiausi išliko stojimo į NATO ir Europos Sąjungą klausimai.
A. Brazauskui lankantis konservatorių frakcijoje, kalbant apie "Williams" investicijas į "Mažeikių naftą" ir JAV paramą Lietuvai stojant į NATO, paskirtasis premjeras užsiminė neįžvelgiąs ryšio tarp ekonomikos ir politikos, su kuo A. Kubilius nesutiko. Konservatoriams buvo aišku, jog tarp šių dalykų yra glaudus ryšys. A. Brazauskas kartojo, kad tokio ryšio lyg ir nėra, o toks nesupratimas kėlė nerimą. A. Kubilius teigė matęs aktyvią socialdemokratų, kartu su "LUKoil", kovą prieš "Williams" investicijas.
A. Kubilius abejojo, ar A. Brazauskas suvaldys Vytenį Andriukaitį, taip pat ar partijos dalis nepradės šantažuoti A. Brazausko dėl Lietuvos integracijos į Vakarus. A. Kubilius nerimavo, jog Vyriausybė stokos idėjų, reikalingų Lietuvai modernizuoti, o A. Brazausko patirtis ateina iš praeities. A. Kubilius baiminosi ne tiek dėl senosios nomenklatūros, kiek dėl įpročio tvarkyti reikalus nomenklatūriniais būdais, taip pat dėl A. Brazausko ir jo aplinkos ryšių su tokiomis finansinėmis grupėmis kaip "Lukoil Baltija", "Itera Lietuva" ir kt.
Taip pat skaitykite: Lyderio asmenybės bruožų apžvalga
Liberalai palaikė E. Gentvilo kandidatūrą į premjero postą. A. Kubilius teigė, kad galima buvo rizikuoti, bet, jaučiant atsakomybę už valstybės stabilumą, suprato Prezidentą. Balsavimas Seime parodė pakankamai didelę naujosios koalicijos vienybę. A. Kubilius teigė, kad šioje situacijoje yra ir buvusio premjero Rolando Pakso kaltės.
A. Kubilius teigė, kad daug kas priklausys nuo A. Brazausko laikysenos ir supratimo. Jam teks dideli vidinės transformacijos išbandymai. A. Brazauskui teks suprasti, kad dešimtmečio pagarbos laikai baigėsi, populiarumas gali būti prarastas. Taip pat galima prognozuoti, kad maždaug metus valdančiojoje koalicijoje gali tvyroti santykinė ramybė, o po to gali prasidėti bruzdėjimai.
V. Adamkaus laukė nelengvas laikotarpis. Mūsų konstitucinė santvarka pereina į aiškų naują etapą, panašų į tą, kai Prezidentas A. Brazauskas turėjo dirbti su konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus ministrų kabinetu.
A. Brazausko lyderystės bruožai sovietmečiu
Anot istoriko Sauliaus Grybkausko, sovietmečiu Maskva nuolat maišė Lietuvą su Latvija, tačiau A. Sniečkus išliko valdžioje. Sniečkui pavyko konsoliduoti savo aplinką, nors konfliktų tikrai buvo. Maskva rasdavo nepatenkintąjį, kurį pradėdavo kelti pareigose, jis įskeldavo konfliktą ir suskaldydavo. Brežnevas minėjo, kad Chruščiovas sakė, jog Sniečkų reikia keisti, 1963-1964 m. jau buvo pasiruošta tam, bet nuėmė patį Chruščiovą ir Sniečkus išliko valdžioje. Vietinis elitas galėjo vengti aklo Maskvos diktato vykdymo, o tai atsiliepdavo ir šalies ūkio prioritetams. Sovietinės Lietuvos vadovai po 1965 m. nelabai norėjo, kad čia ateitų sunkiosios pramonės įmonės, nes jautė, kad neturės kontrolės, norėjo turėti savo. Jie gerai kontroliavo maisto pramonę, lengvąją pramonę, Sniečkui labai tiko žemės ūkio plėtra, melioracijos programa, prasidėjusi 1966 m.
Anot S. Grybkausko, A. Brazauskas buvo stipri asmenybė, charizmatiška, dažniausiai būdavo lyderis. Lyderystė skleidėsi natūraliai, ne lipimu per galvas. Jis buvo geras administratorius, gabus savo darbe, pavedimus vykdė puikiai.
Taip pat skaitykite: Charizma ir lyderystė
A. Brazausko asmenybė ir savybės
Algirdas Brazauskas pasižymėjo gebėjimu paprastai bendrauti, kalbėjo suprantama kalba ir ne iš aukšto, nesergėjo didybės manija. Jis turėjo neblogą politinę intuiciją, sugebėjo priimti sprendimus greitai ir laiku. Neigiamas bruožas buvo silpna anglų kalba.
Regioninė tapatybė ir europietiškumas
Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos-Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Dabartinė ES Lietuvai reiškia darinį, kurio pagrindai buvo padėti dar prieš Lietuvai į ją įsijungiant. Kita vertus, ES kaip saugumo siekianti sąjunga Lietuvos valstybingumui yra ypač svarbi dėl pastovumo, vertybių bei keliamų tikslų. Lietuva kaip valstybė nekelia sau uždavinio „pasivyti Europą“, o siekia remdamasi esama patirtimi spręsti jai, kaip priklausančiai tam tikram regionui, kylančius uždavinius.
Lietuviškoji tapatybė šiame lietuviškosios tapatybės modelyje numano politinę tautą, kuri kiekvienoje epochoje sukuria savitą valstybės pavidalą. Jos tapatybės pagrindas yra valstybės idėja, grįsta tam tikromis pilietinėmis bendruomeninėmis vertybėmis, kurias verta branginti, dėl jų kovoti ir jas ginti. Europa šioje kultūrinėje-pilietinėje tautos savivokoje svarbi kaip turinti ilgą pilietiškumo tradiciją, sukūrusi geros valstybės modelių. Vis dėlto nepamirštama, kad ir Lietuva turi savą pilietiškumo tradiciją, kurią valstybinė tauta kūrė pagal savo būdą ir patirtį. Ryškiausią šio santykio su Europa pavidalą aptinkame Vytauto Didžiojo įvaizdyje ar kulte, koks jis buvo suformuotas tarpukario Lietuvoje minint jo mirties 500 metų sukaktį 1930 metais.
Vytautas Didysis buvo vieningai laikomas kaip Lietuvos istorijos „aukso amžiaus“ figūra, europinio lygio vadu ir politiku, sutaikiusiu Lietuvą su Europa, sustiprinusiu tautinį valstybingumą, aktyviu veikimu Rytuose ir Vakaruose garantavusiu saugumą lietuviškam valstybingumui. Vytauto didybė priešpriešinama tarpukario Lietuvos dabarčiai, pasižyminčiai „pigmėjiškumu“, bejėgišku blaškymusi „klaidžiuose keliuose ir klaidingose idėjose“. Vytautas pakreipęs „galutinai Lietuvą į Vakarų Europos krikščioniją ir kultūrą“. Vytauto asmenyje įžvelgiamas Lietuvos posūkis į naują raidos etapą: išlaikant lietuviškas senąsias tradicijas, į jas integruojamos naujos. Europa nebėra autentiškąją lietuviškąją tapatybę griaunanti priešiška jėga, o kultūrinis ir civilizacinis vienetas, kuris ne paneigia, o turtina tapatybę.
Vytauto asmens sureikšminimas atskleidžia, kad lietuviškoje istorinėje savivokoje išskirtinis dėmesys tam, kas „sava“ perkeliamas į tai, kas gera ir ką naudinga perimti. Gėris siejamas ne vien su lotyniškąja krikščionija, bet ir su kitomis europietiškumo apraiškomis, kaip antai geresne vidine tvarka, normalizuotu politiniu gyvenimu, šalies turtėjimu. Vytautas vaizduojamas kaip sumanus valdovas, lygus kitiems valdovams Vakaruose bei kaip pranašesnis įtvirtinantis savo dominavimą Rytuose. Vytautas veikęs kaip lygus tarp lygių, gebėjęs kelti sąlygas kitiems Europos vadovams, oriai bendravęs su popiežiumi ir nenusileidęs dalykuose, kurie lietę Lietuvos interesus. Rytuose Vytautas - neabejotinas autoritetas ir užkariautojas, sugebantis užsitikrinti vietinių valdytojų lojalumą. Tarsi turėdamas du veidus, „vienu jis žiūri į vakarus, kitu daugiau į rytus“, jis veikia kaip esantis tarp dviejų pasaulių, ir abu šiuos pasaulius suvokiantis.
Taip pat skaitykite: Svarbios lyderio savybės
Tarpukario Lietuvoje kurtą Vytauto Didžiojo vaizdinį paaiškina anuomet populiarios Stasio Šalkauskio idėjos apie rytietišką ir vakarietišką lietuviškosios tapatybės pradus. Šalkauskio apmąstymuose Lietuvos tautinei kultūrai keliamas uždavinys yra Vakarų ir Rytų, germanų ir slavų, kultūrų ar civilizacijų sintezė. Tai yra galima, nes pačios tautos savasties esama dviejų šaltinių: rytietiško, pasireiškiančio instinktų, jausmų, vaizduotės stiprumu, polinkiu į estetiką, ir vakarietiško, pasireiškiančio per laisvę, aktyvumą, protą, valią, gėrio ir blogio, idealo ir tikrovės skirtumą. Vytautas tarpukariu vaizduotas kaip politikas, savo veikloje realizavęs šią skirtingų pradų sintezę. Jis įvedė pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, taip tapo pripažintu lyderiu vienoje ir kitoje pusėje bei garantavo gerovę Lietuvai.
Vytautas veikla nebuvusi patenkinti jo kaip valdovo ambicijas. Jis viską daręs gindamas Lietuvos interesus, siekdamas stiprinti jos valstybingumą ir suverenitetą, pagal esamą geopolitinę situaciją kurdamas saugią ir palankią aplinką Lietuvai vystytis. Tai idėja, ypač aktuali tarpukario savivokai. Ji netiesiogiai atskleidžia, kad Vytautas nutiesęs kitoniškus kelius į Europą: ne per Lenkiją, o surastu savitu ir savarankišku keliu. Gebančiam kaip lygiam kalbėtis su Europos lyderiais Vytautui nebereikia lenkiškųjų giminaičių tarpininkavimo. Vytauto buvęs lyderis, kuris „padėjo pamatus naujajai Lietuvai“, „Lietuvos žmonės pradėjo šviestis, vyko mokytis į Europos universitetus“, iki galo išplėtojęs tautos galimybes. Europietiškumas šioje perspektyvoje yra civilizacinis laukas, kuriame lietuviškumas gali pilnai skleistis, drauge išlaikydamas savitumą.
Vytauto veiklos vaizdinyje jo gebėjimas tartis ar kovoti, blaiviai vertinti Lietuvą supančią politinę aplinką, sudaryti įvairiausio pobūdžio regionines taikos sąjungas ir susitarimus ar kitais būdais užtikrinti Lietuvos saugumą yra labai svarbus. Tačiau jo užmojis siekia daugiau nei vien sąjungos, sudaromos idant Lietuva kaip maža valstybė išliktų. Toks Vytauto Didžiojo vaizdinys leidžia atskleisti savitą lietuviškosios savivokos tipą, kuris grįstas realistiniu valstybės geopolitinės padėties vertinimu bei yra vedamas rūpesčio dėl valstybės išlikimo.
Lietuvos geopolitinė padėtis Vytauto laikais, tarpukariu bei šiandien lemia, kad susiduriama su panašiomis problemomis, kylančiomis dėl buvimo tarp Rytų ir Vakarų. Valdovo Vytauto, valdančio dideles teritorijas ir darančio įtaką visos Europos politiniams procesams, vaizdinys tarpukario Lietuvoje buvo idealas, atsveriantis realią situaciją: maža Lietuva daug labiau yra veikiama išorės ir geopolitinių veiksnių nei pati juos gali veikti. Gyvename vienoje iš neuralgingiausių vietų Europoje, kur mus malė ir mala įvairūs tarptautiniai interesai, įtakos, didelių valstybių spaudimai. Juo labiau kad ir Europa anuomet toli gražu nepriminė į taiką orientuotos sąjungos, buvo aiškiai jaučiamas nestabilumas ir krizė.
Sovietmečio patirtis aiškiai liudija, prie kokių vertinimų gali nuvesti požiūris, kai suverenumas pajungiamas saugumui. SSRS skelbėsi garantuojanti saugumą ir taiką. Lietuvos prijungimas prie Sovietų Sąjungos komunistų buvo nuosekliai aiškinamas kaip didesnio saugumo Lietuvai garantas. Nepaisant tokių peraiškinimų, sovietinis vidinis saugumas nebuvo remtas valstybių suverenumu: jos buvo administraciniai, bet ne politiniai vienetai. „Sąjunga“ buvo žodis, kuris visai neatitiko tikrovės. Jos prievartinis išorinis vienijantis „fasadas nevienijo tautų ideologiškai, nesukūrė jų dvasinės bendrijos ir tikro patriotizmo“. „Lietuvos respublika“ negalėjo sudaryti į politines panašių sąjungų su kitomis SSRS priklausančiomis „respublikomis“, nes negalėjo formuluoti ir jokių savų politinių tikslų, ką ir kalbėti apie net teorines galimybes sudaryti kokias nors sąjungas su šalimis, esančiomis už SSSR ribų.
Suvokimas, kad laisvu sprendimu sudarytos sąjungos suteikia saugumo nepriklausomybei bei užkerta kelią prievartiniam įjungimui į „blogas“ sąjungas, buvo aiškus jau Lietuvai vaduojantis iš Sovietų Sąjungos. Buvimas sąjungose kaip suverenumo garantas buvo patvirtintas noru bei realybe tapusiu stojimu į ES, NATO, kitas organizacijas. Ir šiandien saugumo klausimų tyrėjai mato, jog į ES įstojusiai Lietuvai naudinga aktyviai dalyvauti ir kitose sąjungose.
Lietuvoje suverenumas dažniausiai vertinamas pagal sąlygas etno-tautiškumui, raminant, kad „saugi tauta turi iš esmės geresnes sąlygas išsaugoti tautiškumą“, ar skatinant susitaikyti, kad tautos samprata turės keistis. Suvereniteto klausimas kyla ir kils dabartinėje Lietuvoje, kadangi geopolitinės sąjungos, į kurias Lietuva įsijungia, yra vienaip ar kitaip susijusios su viena pagrindine jas orientuojančia sąjunga - ES. Ši situacija iš esmės skiriasi nuo tarpukario situacijos, kai Europa buvo labiau kultūrinis nei politinis orientyras. Lietuva dar niekada savo Tūkstantmečio istorijoje neturėjo tiek daug draugų ir sąjungininkų. Taigi esame saugiausi savo istorijoje, o ir daug kuo kitu XX-XXI a. sandūra yra iškiliausias taškas Lietuvos Tūkstantmečio istorijoje.
Saugumo perspektyvoje ES yra sąjunga, kurią atradome jau sukurtą. Europa šioje lietuviškumo savivokoje pirmiausia yra valstybių politinė sąjunga, besiremianti tam tikra politiškumo tradicija ir praktika. Bendradarbiavimą, o ne karą garantuojanti sąjunga kartu reiškia, jog toks politiškumas pastatytas ant kultūriškai gerų vertybinių pamatų. Šie pamatai Vytauto europietiškumo atveju yra krikščioniški. Todėl ir politiškumas, kurį perima Vytauto valstybė, yra krikščioniškas politiškumas, atsiskleidžiantis kaip pranašesnis už pagonišką, jau išsėmusį savo politines galimybes. Lietuvių tauta, kūrusi savo valstybingumo tradiciją, tampa krikščionių tauta, į savąjį politiškumą integruodama europietiškąjį.
Europinės tapatybės kontekste, geopolitikos aiškinimuose Lietuva paprastai priskiriama vienam europinių regionų. Žvelgiant ne vien iš geopolitinės ar geografinės, bet ir iš tapatybės perspektyvos, pagal keltus tikslus bei istoriškai pasireiškusias pastangas rasti sąjungininkų, Lietuvą galima priskirti keliems regionams vienu metu. Tai - trijų Baltijos valstybių regionas; Šiaurės šalių, įskaitant ir tris Baltijos valstybes, regionas; vadinamasis LDK regionas, išplėstas apimant posovietines valstybes, įskaitant Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją ir kitas; Vidurio Europos regionas.
Vadovavimo stilius ir principai Gerardo Brazausko pavyzdžiu
Gerardo Brazausko, ilgamečio UAB „Swetrak“ vadovo, nuomone, tiek bendrovės, tiek vadovo sėkmę lemia kolektyvas, sutikti žmonės. Direktoriaus darbo produktu G. Brazauskas laiko darniai dirbantį kolektyvą - jį reikia sukurti, palaikyti ir nukreipti. Vadovas, jo žodžiais, negali būti varovu.
G. Brazauskas teigia, kad dirba darbą, kurį žino ir moku, - visas gyvenimas atiduotas gelžbetoniui. Jis nėra darboholikas, bet žmogus, kuris organizuoja savo veiklą. Jam nepriimtina, kad žmonės dirbtų po 12 ar 14 valandų, tai, jo nuomone, nieko gero. Toks darbo ritmas - tik menininkui, kūrybinių profesijų žmonėms. O gamyboje tai rodo tik blogai organizuotą darbą. Žmogus turi dirbti normaliai arba tik šiek tiek ilgesnę darbo dieną.
Pirmiausia, G. Brazausko žodžiais, reikia atsirinkti savo darbą - kas yra tavo ir tai išdėstyti pagal prioritetus: ką reikia padaryti šiandien, ką galima palikti rytojui. Kuo aukščiau esi pareigose, tuo mažiau tavo dėmesys turi būti sukoncentruotas į kasdienius reikalus. Tik 30 procentų tavo darbo laiko ir dėmesio turi būti skirta dabarčiai. O 70 procentų reikia skirti planuoti ateitį. Žmogus patenka į kritinę situaciją, kai nepakanka dienų ir naktų, nepakanka septynių dienų per savaitę. Vadinasi, G. Brazausko nuomone, kažkada vadovas buvo prastai suplanavęs savo laiką.
G. Brazauskas teigia, kad pirmiausia reikia pasitikėti darbuotojais, žmonėmis, su kuriais dirbi. Jų nereikia varžyti. Jeigu žmonės parodo iniciatyvą, reikia džiaugtis ir skatinti, nes to už jokius pinigus negausite, jokiomis nuobaudomis nepasieksite. Jei žmogus ką nors daro savo iniciatyva, - jis nori tai daryti, supranta įmonės tikslus. G. Brazauskui tai yra aukštas jo darbuotojų sąmoningumas. Iš darbovietės GKG-3 jis išėjo kaip tik dėl to, kad aukščiau stovintys pareigūnai bandė darbuotojus spausti, laikyti baimėje. Pirmiausia turi būti žmogaus iniciatyva, įsitikinęs G. Brazauskas.
G. Brazauskas sako net negalintis pasakyti, kaip jam pavyko susirinkti gerą komandą dirbti „Swetrak“ gamykloje. Informacija reikia dalintis su visais, nes tik labai mažai yra konfidencialios informacijos, kuri skirta tik vadovui. Daugumą informacijos turi žinoti visi - tada visi žino tikslus, situaciją ir visi suvokia, į kurią pusę plaukiame. Ne taip, kai vieni irkluoja, o kiti - nežino, kur irkluojama.
Kalbėdamas apie vadybos mokslus, jis sako visuomet daug skaitęs. Bet visų geriausi mokslai yra pats gyvenimas, paties asmeninė - kaip vadovo - patirtis. O svarbiausia - nuovoka. Reikia ir profesinio pasirengimo. Negalėčiau vadovauti ligoninei ar dramos teatrui. Esu inžinierius, dabar pramonininkas, nes mano specialybė - gelžbetonis. Kai nutuoki, žinai, -kalbėti lengva visiems su visais. Vadovui nereikia daug kalbėti ar įkalbinėti, nes tuomet jis supranta, kas ir kodėl yra, kodėl vienokia ar kitokia technologija. Pats gyvenimas mokė būti vadovu, nors reikėjo sveikos nuovokos. Kaip yra gebėjimas muzikuoti, sportuoti, taip yra gebėjimas vadovauti.
Kalbėdamas apie vadovavimo meną, G. Brazauskas akcentuoja du dalykus, kurie lemia sėkmę. Pirmiausia, jo nuomone, nevalia eiti ten, kur neturi profesinio pasirengimo, nes tik turėdamas tos srities išsilavinimą, su žmonėmis kalbėsi ta pačia kalba. Antra, būtina pasitikėti žmonėmis, suteikti jiems iniciatyvos laisvę. Tai yra pats tiesiausias kelias į sėkmę, į sėkmingą vadovavimą, sėkmingą įmonės veiklą.
Vadovo būdas, asmeniniai gebėjimai taip pat yra svarbios dedamosios. Tiek G. Brazauskas, tiek jo brolis aktyviai sportavo - tai mokė teisingai paskirstyti laiką ir mokė siekti rezultatų. Sportas mokė disciplinos. Be to, svarbu pasitikėti žmonėmis ir duoto žodžio laikymasis.
tags: #brazauskas #lyderio #asmenybe