Dirvožemis yra vienas iš kertinių žemės ūkio aspektų, esantis mitybos grandinės apačioje. Tai organinių medžiagų, mineralų, dujų, skysčių ir gyvybę palaikančių organizmų mišinys. Sveikas dirvožemis aprūpina žmones antibiotikais, kovojančiais su ligomis, ir maistinėmis medžiagomis, kuriomis maitina pasėlius. Be to, jis padeda sušvelninti klimato kaitą, veikdamas kaip anglies absorbentas. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie cheminiai elementai yra svarbūs augalams, iš kur jie gaunami ir kaip jie veikia augalų augimą bei derlių.
Dirvožemio svarba ir jo sluoksniai
Dirvožemis yra vertingas išteklius, kurį reikia atidžiai tvarkyti, nes jis yra lengvai pažeidžiamas ir nuplaunamas. Apskritai dirvožemis yra skirstomas į sluoksnius, kurie susidaro dirvos formavimosi metu. Šie sluoksniai arba horizontai yra tarsi dirvožemio profilis, kuriuos galima nesunkiai atskirti pagal jų spalvą ir dalelių dydį. Pagrindiniai dirvožemio sluoksniai yra viršutinis dirvožemio sluoksnis, podirvinis ir pagrindinė uoliena. Sluoksnių ypatybės yra vienas iš pagrindinių aspektų, nes tai atlieka labai svarbų vaidmenį nustatant dirvožemio panaudojimą. Taip pat iš to, kaip yra susiformavęs dirvožemis, galima nuspręsti jo brandą, pavyzdžiui, jei dirvožemis turi tris sluoksnius, tai yra subrendęs dirvožemis. Viršutinis dirvožemio sluoksnis, dar kitaip vadinamas humuso sluoksniu, kuriame yra gausu organinių medžiagų. Šis sluoksnis susideda iš suirusių ir organinių medžiagų. Šis dirvos sluoksnis yra minkštas ir porėtas, todėl gerai išlaiko oro ir vandens atsargas, kurių reikia mikroorganizmams. Taip pat šiame sluoksnyje yra daug gyvų organizmų, tokių kaip sliekai, šimtakojai, bakterijos ir grybai. Podirvis yra dirvos sluoksnis, esantis iškart po viršutiniu dirvožemio sluoksniu. Lyginant su viršutiniu sluoksniu, šis yra kietesnis ir kompaktiškesnis. Nors podirvis yra mažiau organiškas, tačiau jame gausu mineralų, kurie ateina iš viršutinio dirvožemio sluoksnio. Podirvyje galima rasti daug druskų. Pamatinė uoliena yra po podirvio sluoksniu.
Apskritai, dėl esančių bakterijų veiklos viršutiniame dirvožemio sluoksnyje vyksta medžiagų mineralizacija, humuso formavimasis, įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, fermentų ir kitų stimuliatorių gamyba. Žinoma, pasikeitus bakterinei pusiausvyrai, reikia dirvą gerinti, nes dėl to gali sumažėti ir funkcionalumas, kuris turi įtakos ūkinės veiklos derliui. Tokiais atvejais yra pasitelkiamos bakterijos, kurios padeda atstatyti dirvos derlingumą, subalansuoti rūgštingumą.
Dirvožemio rūgštingumas ir jo įtaka
Dirvožemio rūgštingumas - tai viena iš dirvos savybių, nuo kurios priklauso dirvožemyje vykstančios cheminės reakcijos ir procesai. Rūgštingumą dirvožemiui gali suteikti ten egzistuojantys tirpalai ir koloidai. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, rūgštingos dirvos žemės ūkio naudmenų sudaro apie 18,7 proc., todėl tokiose dirvose bakterijų gyvybingumas gali sumažėti iki 40-45 procentų. Tokiose plotuose mažėja dirvos bakterijų veikla, negyvena sliekai, blogėja ir dirvos struktūra, laidumas vandeniui ir orui.
Labai nualintas dirvos laukas, auginamos tik kelios pelningiausios augalų rūšys ir tas procesas yra kartojamas metai iš metų, tai gali sukelti gerųjų mikroorganizmų sumažėjimą. Norint pagerinti dirvožemį ir sumažinti jo rūgštingumą, reikia sumažinti apsunkinimą, taip pat galima naudoti ir mikrobiologinius produktus, kurie gali padėti atstatyti tinkamą pH. Kaip jau minėta, jei yra dirvožemio naudojimas intensyvus bei auginamos tik pelningiausios augalų rūšys, tai tampa dirvožemio nualinimo veiksniais.
Taip pat skaitykite: Kaip išvengti priklausomybės
Dirvožemyje esantys mikroorganizmai gali būti skirstomi pagal mitybą ir funkcijas. Dirvožemio gerinimui mikroorganizmai yra svarbūs, nes jie skaido organines azotines medžiagas, celiuliozę, pektiną, ligniną, krakmolą, hemiceliuliozę bei kitus angliavandenius. Taip pat skatina ir augalų fotosintezę bei chemosintezę. Apskritai dirvos mikroorganizmų gausumas ir aktyvumas priklauso nuo metų laiko, todėl jų daugiausia būna pavasarį, o mažiausiai - žiemą.
Bakterijos ir kiti mikroorganizmai yra dirvos gyvybės šaltinis, sukuriantis palankią terpę gyventi kitiems organizmams, mineralams bei augalams. Todėl geriausia tokius organizmus „maitinti“ natūraliais preparatais arba trąšomis. Taip pat daugelis specialistų pataria - nepagrindinės sėjos metu, dirvą užsėti tarpiniais augalais, kurie būtų kuo įvairesni. Pagrindinė rekomendacija ūkininkams, kaip pagerinti dirvos būklę, tai įterpti daugiau organinių trąšų. Organinės trąšos, tai tokios trąšos, kurios yra įterpiamos į žemę, pavyzdžiui, tręšimas mėšlu, laukas užsėjimas tarpiniais augalais, sėjami įvairūs augalai, t. y.
Jei nusprendėte rinktis papildomos preparatus, tai reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip skirtingų rūšių mikroorganizmai paveikia ar pagerina tam tikras funkcijas. Pagrindiniai elementai, kurių reikia, kad augalas augtų, tai azotas, fosforas, kalis ir panašiai.
Pagrindiniai cheminiai elementai ir jų šaltiniai
Visiems augalams reikia 17 esminių elementų, kad jie užaugtų iki visiško genetinio potencialo. Pagrindinės maistinės medžiagos, arba vadinamasis „Didysis trejetas“ yra azotas, fosforas ir kalis. Visos šios medžiagos atlieka pagrindinį vaidmenį augalų mityboje. Azotas yra laikomas svarbiausia maistine medžiaga, o augalai pasisavina daugiau azoto nei bet kurio kito elemento. Azotas yra būtinas norint užtikrinti, kad augalai būtų sveiki ir maistingi.
Azotas
Azoto trąšos išgaunamos ne tik pramoniniu būdu, bet ir iš organinių medžiagų. Azoto trąšos - tai nitratų pagrindu pagamintos trąšos. Azoto trąšos yra reikalingos augalo vystymuisi, todėl yra svarbu palaikyti normalų azoto kiekį dirvožemyje. Augalas azoto elementą gali pasisavinti per vandenį ir orą. Apskritai, nuo dirvožemio kokybės priklauso dirvožemio derlingumas, todėl jame turi būti reikiamas kiekis junginių, tinkama pusiausvyra, kad būtų skatinamas augalų augimas, kai kiti veiksniai, tokie kaip, šviesa, drėgmė ar temperatūra, yra palankūs. Organinės azoto trąšos, dar kitaip žinomos ekologinės trąšos, yra biologinės kilmės. Organinėse trąšose yra augalų maisto elementai, kurie yra nesuskaidyti ir ne mineraliniuose junginiuose, todėl augalui yra sunku juos pasiimti. Įterpus į dirvožemį organines trąšas, dirvos mikroorganizmai jas pradeda skaidyti, jog augalui lengviau būtų paimti reikalingus elementus, tokius kaip azotą. Mineralizacija ir humifikacija yra svarbūs procesai, kurių metu susidarančios puvenos padeda pagerinti dirvožemio viršutinį sluoksnį - humusą. Atstačius ir pagerinus dirvožemio fizines ir chemines savybes, suaktyvėjusi naudingų mikroorganizmų veikla, leidžia lengviau augalams pasisavinti reikalingą azotą.
Taip pat skaitykite: Naujausi depresijos tyrimai
Kita azoto trąšų forma, kuri yra dažnai sutinkama pramonėje - mineralinės azoto trąšos. Dažniausiai mineralinės trąšos yra pramoniniu būdu gaminamos trąšos, kurių sudėtyje yra augalui reikalingų maistinių medžiagų. Tos maistinės medžiagos yra reikalingos augalų augimui ir vystymuisi. Tokios mineralinės trąšos yra skirstomos pagal elementų kiekį jų sudėtyje. Apskritai, naudojant mineralines azoto trąšas reikia atkreipti dėmesį į naudojamą normą, jog nebūtų per didelis jų perteklius, nes per didelis azoto trąšų kiekis daro neigiamą poveikį aplinkai. Azotas, kaip jau minėjome anksčiau, yra vienas iš plačiausiai gamtoje pasklidusių elementų, nes tai daugiausiai atmosferoje esančių dujų. Nors azoto nėra mineralinėse formose, tokiose kaip fosforas ar kalis, jo daugiau yra organiniuose junginiuose. Kadangi daugelis augalų medžiagų apykaitos procesų priklauso nuo azoto, todėl tinkamas jo kiekio palaikymas dirvoje yra svarbus dalykas. Apskritai, reikia atsižvelgti į azoto trąšas ir jas tinkamai valdyti bei jas įterpti tokiais būdais, kur jos gali būti naudingiausios sveikam augalų augimui palaikyti. Todėl norėdami pasiekti optimalų augalų augimą, bet ir mažiau kenkti aplinkai, galima naudoti azoto fiksatorius.
- Azofix Plus: Šis fiksatorius efektyviai fiksuoja atmosferos azotą ir užtikrina augalų mitybinius poreikius.
- Azofix Alfafa: Šio fiksatoriaus pagalba sustiprinsite simbiotines asociacijas. Taip pat susiformuoja didesnis simbiotinių bakterijų kiekis liucernos šaknyse.
- Azofix Rhizo: Šio fiksatoriaus pagalba skatinama azoto fiksacija reikalingų gumbelių formavimuisi pupinių augalų šaknyse.
Žinome, jog azoto svarba augalų mitybai yra neginčijama. Jei dirvožemyje yra azoto trūkumas, tai reikia tręšti azoto trąšomis. Tręšiant žieminius ir vasarinius rapsus, tokių trąšų norma yra nustatoma pagal norimą gauti derlių. Pavyzdžiui, vienai tonai žieminių kviečių reikės 25-30 kg/ha azoto. Atkreipkite dėmesį, kad rapsai rudenį sunaudoja nemažai azoto, o jo stoka gali paveikti jų peržiemojimą. Todėl pavasarį privalote pirmasis tręšimas turi būti su trąšomis, kurių sudėtyje yra nitratinio azoto. Kitų kultūrų tręšimo norma azotu taip pat yra apskaičiuojama, kai reikiamo azoto kiekio yra atimamas priešsėlio likutinis azotas.
Fosforas
Fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Tręšiama rudenį. Superfosfatas didina dirvos rūgštingumą. Naudojamas paprastas ir dvigubas superfosfatas.
- Paprastas superfosfatas |Ca(H2PO4)2H2O+CaSO4*2H2O| - sudėtinė trąša, susidedanti iš kalcio dihidrofosfato ir bevandenio gipso mišinio. Veikliosios medžiagos (P2O5) turi 19-20 proc.
- Dvigubas superfosfatas (cheminė formulė Ca(H2PO4)2H2O) - fosforo trąša. Veikliosios medžiagos (P2O5) turi 36-45 proc. Mažiau tinka augalams, kuriems reikia sieros (ankštiniams ir bastutiniams). Fosforas superfosfate yra lengvai įsisavinamos formos, bet kai susimaišo su dirvožemiu, ypač jei jame yra daug kalkių, virsta junginiu, sunkiai prieinamu augalams.
Kalis
Pagrindinis kalio trąšų šaltinis - gamtinių kalio druskų telkiniai. Mineralinės medžiagos, vartojamos augalų maitinimui kaliu gerinti. Kalis paspartina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui. Kalio trąšos tinka visiems augalams ir visuose dirvožemiuose, tačiau itin veiksmingos jauriniuose dirvožemiuose ir durpynuose.
Lengvai tirpsta vandenyje, kalis gerai laikosi dirvoje, todėl tręšti galima ir rudenį. Iš kalio trąšų gaminamas kalio chloridas ir kalio sulfatas, kalimagnezija. Trūkstant kalio lapai pasidaro melsvai žali, po to išblykšta, paruduoja, ima džiūti jų viršūnė ir tarpgysliai. Galima kalio trąšas suskirstyti į:
Taip pat skaitykite: Cheminis disbalansas ir depresija
- koncentruotąsias, turinčias apie 59-60 proc.
- žaliavines, turinčias jo apie 10 proc.
Naudojamas kalio sulfatas (K2SO4 - kalio trąša; veikliosios medžiagos (K2O) turi 45-52 proc.). Kalio sulfatas naudojamas daržovių ir kitų augalų, kuriems kenksmingas chloras, tręšimui, tręšiama prieš sėjant ar sodinant medelius.
Mikroelementai
Be azoto, fosforo ir kalio, augalams taip pat reikalingi mikroelementai. Mikroelementai yra būtina daugelio fermentų, esančių baltymų, cukraus, krakmolo sudėtyje, dalyvaujančių vitaminų sintezėje, sudėtinė dalis. Mikroelementai svarbūs augalams, nes gerina maisto medžiagų pasisavinimą, vykstant biocheminėms reakcijoms veikia kaip katalizatoriai ir padeda efektyviau naudoti makrotrąšas. Trūkstant mikroelementų, sutrinka normalus augalų augimas. Mikroelementų augalams nereikia labai daug, todėl išlaidos nėra didelės. Derliui hektaro plote užauginti jų sunaudojama keli kilogramai arba net gramai. Jų poveikis greitas ir efektyvus. Patręšus trąšomis su trūkstamais mikroelementais, kultūrinių augalų derlius būna didesnis, kokybiškesnis. Augalai tampa atsparesni ligoms ir kenkėjams, lengviau pakelia nepalankias klimatines sąlygas (šaltį, sausras).
Organinės trąšos
Ekologinės gamybos ūkiuose leidžiamų naudoti trąšų sąraše yra daugiau kaip 100 pavadinimų. Kaip iš tokios gausybės žemdirbiui atsirinkti labiausiai tinkamas jo laukams? Didžioji dalis minėtame sąraše esančių produktų yra organinės (54,9 proc.) ir mineralinės (30,1 proc.) kilmės trąšos. Organinių trąšų grupėje daugiausiai (30,6 proc.) yra dirvožemį gerinančių priemonių ir įvairių substratų, aminorūgštys sudaro 17,8, augaliniai ir humusinių medžiagų ekstraktai - 27,4, skystosios ir birios trąšos - 24,2 proc. Dalis produktų, leidžiamų naudoti ekologiniuose ūkiuose, yra aktyvikliai. Didžiausią įtaką dirvožemio kokybei gerinti, t. y. humuso kiekiui didinti, turi ekologiniuose ūkiuose leidžiamos naudoti organinės dirvožemio gerinimo priemonės: mėšlas, neutralizuotos durpės, natūralios durpės, įvairūs kompostai, durpių substratai ir kt.
Sunkesniuose dirvožemiuose, esant palankioms humifikacijai sąlygoms, susikaupia didesnis humuso kiekis negu lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Tačiau sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, organinių medžiagų mineralizacija vyksta lėtai, todėl ilgesnį laiką nesusidaro tinkamos augalų mitybos sąlygos. Visais atvejais lengvesniuose dirvožemiuose daugiau humuso kaupiasi naudojant kraikinį mėšlą, mažiau - naudojant skystą mėšlą kartu su šiaudais, mažiausiai - naudojant bekraikį mėšlą. Stabilus humuso balansas užtikrinamas augalus mėšlu tręšiant kasmet vidutiniškai po 10-14 t ha-1 arba kas kelerius metus didesnėmis mėšlo normomis.
Lietuvoje detalūs augalų mitybos elementų išplovimo iš dirvožemio tyrimai atlikti LAMMC Vokės filiale. Habil. dr. Liudmila Tripolskaja su bendraautoriais nustatė, kad periodinis (vieną kartą per 4-5 metus) tręšimas mėšlu neturi pastebimo poveikio drenažo vandenų kokybei. Nustatyta, kad kasmet augalus tręšiant mėšlu, priesmėlio dirvožemyje labiausiai padidėja nitratų (77,8-101,2 proc.), kalcio (46,7-54,1 proc.), magnio (46,1-75,0 proc.) ir chloridų (34,5- 83,8 proc.) išplovimas. Į dirvožemį įterpus 40 t ha-1 mėšlo, per metus azoto išplaunama vidutiniškai apie 10 proc. Mėšlas gali suaktyvinti ir organinio fosforo migraciją dirvožemyje.
Durpes tikslingiausia naudoti ne kaip organinę trąšą, o kaip mulčią arba kaip vieną iš sudedamųjų komposto dalių. Dirvos mulčiavimas - taip pat viena iš dirvos derlingumo didinimo priemonių. Mokslininkių Darijos Jodaugienės ir Ritos Pupalienės tyrimų duomenimis, dirvos paviršiaus mulčiavimas palaiko pastovesnę dirvos temperatūrą, mažina dirvos tankį ir šlyties pasipriešinimą, saugo drėgmės atsargas dirvožemyje, didina dirvožemio sorbcinę talpą, dirvos purumą, sudaro geresnes sąlygas joje gyvenantiems mikroorganizmams, kartu veikia ir žemės ūkio augalų augimą bei derlių.
Kompostai papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis, makro- ir mikroelementais, pagerina dirvožemio fizikines (struktūrą, poringumą, vandens režimą ir kt.) ir biologines savybes. Komposto kokybę apibūdina ir jo tarša sunkiaisiais metalais.
Aminorūgštys - tai sudedamoji baltymų dalis, todėl bet kurios aminorūgšties trūkumas stabdo baltymų sintezę augale. Aminorūgštys veikia kvėpavimo, fotosintezės, vandens apytakos procesus, pradiniais augalų vystymosi tarpsniais padidina askorbo rūgšties koncentraciją augaluose ir pagreitina baltymų sintezę. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad nuo asparto ir glutamo rūgščių kiekio augale priklauso azoto pasisavinimo per šaknis intensyvumas, tai pagerina augalų mitybą ir paskatina augalų antžeminės dalies augimą. Jos taip pat atsakingos už ląstelių osmosinio slėgio reguliavimą ir augalų žiotelių varstymąsi. Be to, augalams augant nepalankiomis sąlygomis, juose kaupiasi didelio oksidacinio aktyvumo medžiagos, kurios pažeidžia ląstelių struktūras. Kad neutralizuotų šias medžiagas, augalai naudoja aminorūgštis, aminus, poliaminus, fermentus (peroksidazės, katalazės, superoksido dismutazės), kurie veikia kaip natūralūs antioksidantai. Aminorūgščių trąšų efektyvumas priklauso nuo produkto kokybinės sudėties, t. y.
Humusinės medžiagos ir jų svarba
Humuso kiekis dirvožemyje mažėja naudojant nepakankamai organinių trąšų. Kai nėra galimybės naudoti organines trąšas, kaip alternatyvą galima rinktis huminių ir fulvo rūgščių turinčias trąšas. Pirmiausia huminės rūgštys charakterizuojamos kaip augimo stimuliatoriai. Yra duomenų, kad huminės rūgštys skatina šaknų vystymąsi, augalų augimą, didina chlorofilo kiekį lapuose, suintensyvina kvėpavimą ir fotosintezę. Teigiama, kad huminės rūgštys didina ir fotoaktyvios radiacijos absorbavimą. Tyrimų duomenys patvirtina, kad huminės ir fulvo rūgštys suintensyvina mineralinės mitybos elementų pasisavinimą iš dirvožemio. Šių medžiagų teigiama įtaka pasireiškia netiesiogiai (gerinant dirvožemio fizikines ir chemines savybes) ir tiesiogiai, rūgščių branduolinei daliai dalyvaujant ląstelėje vykstančiuose procesuose. Huminės rūgštys sumažina cheminės sorbcijos intensyvumą, sudarydamos fosfohumatus, iš kurių augalai gali pasisavinti fosforą. Dirvožemiuose su didesniu huminių rūgščių kiekiu mažiau augalams prieinamo fosforo sujungiama į neprieinamus junginius. Dėl huminių rūgščių poveikio augalai yra atsparesni nepalankioms aplinkos sąlygoms. Tai aiškinama energinių procesų, nukleininių rūgščių ir baltymų sintezės suaktyvėjimu. Augalams esant stresinės būklės, huminių rūgščių molekulė gali būti panaudota elektronų transportavimo grandinei stiprinti per kvėpavimo ir fotosintezės procesus.
Ekologiniu požiūriu humusinės medžiagos gali būti naudojamos mažinti pesticidų poveikį augalams ir gyvūnams (humusinės medžiagos susieja toksinius elementus ar junginius, įskaitant radioaktyvius izotopus, į mažai judrius junginius) ir pagreitinti pesticidų likučių dirvožemyje suirimą iki netoksiškų junginių. Nustatyta, kad, esant gausiam huminių rūgščių kiekiui, sunkiųjų metalų ir kitų medžiagų (pertręšimo atveju) toksinis poveikis augalams pasireiškia esant didesnėms koncentracijoms.
Humusinių medžiagų sudėtyje yra ir fulvo rūgščių, kurios ardo dirvožemio mineralus, sudarydamos naujus junginius, ir spartina jaurėjimą. Šiam procesui svarbus dirvožemyje esančių huminių rūgščių kiekis: juo dirvožemyje daugiau huminių rūgščių, tuo silpnesnė fulvo rūgščių ardomoji veikla. Humusinių medžiagų trąšos efektyviausios mažiau humuso turinčiuose dirvožemiuose. Jų įtaka skirtingiems augalams taip pat yra skirtinga, manoma, kad tai priklauso nuo to, kokios atsarginės maisto medžiagos vyrauja sėkloje. Nuolat vyksta diskusija, kuris produktas yra geresnis: ar turintis daugiau huminių, ar fulvo rūgščių. Tuo atveju, kai trąšos naudojamos dirvožemiui gerinti, naudingesnės daugiau huminių rūgščių turinčios trąšos. Tręšiant augalus per lapus, trąšų efektyvumas priklauso nuo jų poreikio. Fulvo rūgštys augale atlieka labiau transportinę, o huminės rūgštys - biostimuliacinę funkciją. Prognozuoti humusinių medžiagų įtaką augalų derlingumui yra sunku, nes tai priklauso nuo augalų rūšies, veislės, šių trąšų gavybos technologijos, tirpalo koncentracijos, augalo augimo sąlygų ir kt.
Jūros dumblių ekstraktai (augalų augimo stimuliatoriai) - tai natūrali daugiakomponentė organinė trąša, turinti potencialą augalų derlingumui didinti. Jos sudėtyje yra makro-, antrinių ir mikroelementų, enzimų, vitaminų, folio, algino rūgšties, fitoaleksinų ir fitohormonų. Jūros dumblių trąšos (ne augaliniai ekstraktai), dėl jų sudėtyje esančios algino rūgšties, užtikrina dirvožemio struktūros patvarumą, optimizuoja dirvožemio drėgmės režimą. Augalų derlingumo ir derliaus kokybės duomenys rodo, kad šių ekstraktų efektą lemia tirpalo koncentracija, panaudojimo laikas, aplinkos ir kt. sąlygos augalų augimo metu.
Vaistinių augalų ekstraktų sudėtyje yra biologiškai aktyvių organinių junginių: alkoloidų, polifenolių, gliukozidų, polisacharidų, aminorūgščių, vitaminų, fitohormonų ir kt. Stimuliuojamasis vaistinių augalų ekstraktų poveikis pasireiškia per mineralinės mitybos elementų pasisavinimo didėjimą, šaknų sistemos vystymosi ir mitybos elementų transportavimo intensyvėjimą, augalų imuninės sistemos stiprinimą. Jeigu augalams yra tinkamos aplinkos sąlygos vykdyti fotosintezę ir pasisavinti mineralinės mitybos elementus, papildomų priemonių (augalinių ekstraktų, aminorūgščių, huminių, fulvo rūgščių ir kt.), naudotų augalų tręšimui, efektas bus mažesnis negu nepalankiomis augalams augti sąlygomis.
tags: #cheminiu #elementu #augaluose #priklausomybes #kreive