Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja žmogaus elgesį, protą ir psichikos procesus. Šiame straipsnyje nagrinėjami dailės terapijos psichologiniai testai, apimantys teorines koncepcijas ir praktinius metodus.
Psichologija ir Socialinis Darbas
Socialinis darbas yra sritis, kurioje psichologijos žinios yra ypač vertingos. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis, tokiomis kaip neturintys darbo, priklausomybių turintys asmenys, vaikai iš rizikos šeimų. Norint sėkmingai padėti šiems žmonėms, būtina suprasti jų emocijas, motyvaciją ir elgesio priežastis.
Asmenybės Tipų Teorija
Dž. Holando asmenybės tipų teorija gali būti naudinga socialiniams darbuotojams, dirbantiems su žmonėmis, kurie neturi noro dirbti ar neranda sau tinkamo darbo. Ši teorija teigia, kad žmonės skiriasi pagal polinkį į tam tikrus elgesio tipus, atspindinčius jų interesus, polinkius ir sugebėjimus. Holando testas padeda nustatyti asmenybės poreikius, interesus ir motyvaciją, leidžiant sėkmingiau parinkti asmenybei tinkamą profesiją.
Emocijų Valdymas
Emocijų valdymas yra dar vienas svarbus aspektas socialiniame darbe. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su emociškai sudėtingomis situacijomis, todėl svarbu mokėti atpažinti ir valdyti savo emocijas, taip pat padėti klientams tai daryti. Norint kontroliuoti emocijas, pirmiausia reikia mokėti jas atpažinti. Supratus savo poreikius ir jų sukeliamas emocijas, galima stebėti, kaip jos veikia kūną. Pastebėjus raumenų įtampą, galima atpažinti baimę ar nerimą. Raumenų atpalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės ir pusiausvyros rodiklis. Pasinaudojant Džemso-Langės emocijų kilmės teorija, galima atpalaidavus raumenis pasijausti nusiraminus ir efektyviau vertinti situaciją.
Bendravimo Psichologija
Bendravimo psichologija yra svarbi tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje srityje. Vienas iš svarbiausių bendravimo psichologijos aspektų yra pozityvus savęs vertinimas ir geras savęs pažinimas. Tik tinkamai vertindamas ir pažindamas save, žmogus gali tinkamai bendrauti su kitais, nesijausti blogesniu už kitus, nenuvertinti nei savęs, nei kitų. Žmogus, neišmanantis bendravimo psichologijos, patiria sunkumų bandant pažinti save, yra nepastovus, nesupranta savęs ir savo norų, nežino, kaip tinkamai elgtis, ir tampa priklausomas nuo aplinkybių bei kitų žmonių įtakos. Tik gebant klausytis ir išgirsti kitą žmogų, galima suprasti, ką jis nori pasakyti, tinkamai jam atsakyti ir, esant reikalui, padėti.
Taip pat skaitykite: Dailės terapija: metodai ir taikymas
Dailės Terapija
Dailės terapija yra disciplina, pagrįsta vaizduojamąja daile ir psichologija. Ji integruota į gydymo programas padeda spręsti tiek emocinius sutrikimus, tiek fizinius. Dailės terapija nėra naujas reiškinys, ji pradėjo formuotis XX a. 4 dešimtmetyje. Menininkai deklaravo, jog menas, kaip vienas iš saviraiškos būdų, yra terapinė priemonė atsisakant verbalinio kontakto. Psichologija buvo dominantė dailės terapijos disciplinos formavimosi periode. Dėka psichologijos vystymosi atsirado humaniškas požiūris į psichinių problemų gydymą.
Dailės Terapijos Taikymas Vaikams
Vaikai yra nuolatos linkę kurti ir raiškiai reikšti emocijas nepaisant jų fizinės būklės. Piešimas, tapymas, lipdymas padeda lavinti loginį, erdvinį bei pasaulio pažinimą, kompensuoja sutrikusias funkcijas, formuoja bendravimo įgūdžius, stiprina socialinę adaptaciją, sukuria pilnavertiškumo jausmą, panaikina baimę būti savimi. Laisvojo piešimo metodas sudaro galimybę išreikšti vidinius konfliktus, atpalaiduoja, sukuria galimybę diskomforto problematiką iškristalizuoti neverbaliniu būdu, patenkina pripažinimo ir saviraiškos poreikius.
Dailės Terapijos Taikymas Nyderlanduose
Nyderlanduose dailės terapija dažnai taikoma pataisos namuose. Jos pagalba siekiama padėti paaugliams suprasti vidinius konfliktus, išlieti emocijas kūrybos procese ir taip mažinti negatyvą sociume.
Dailės Terapija Lietuvoje
Dailės terapija Lietuvoje žinoma daugiau nei dešimt metų, tačiau požiūris į ją buvo skeptiškas. Didžiausias postūmis įvyko 2013 metais, kai Lietuvos sveikatos ir medicinos universitetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas įsteigė dailės terapijos magistro studijas.
Spalvų reikšmė dailės terapijoje
Svarbiausias meno terapijos įrankis - spalvos. Spalva tai yra pojūtis, kurį formuoja rega, tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Žodyne spalva apibūdinama kaip objektų ar šviesos šaltinių savybė. Taip pat šiuo terminu nusakoma ir atspalvio vieta spektre.Spalva yra pojūtis, taigi, kaip ir kiti pojūčiai, suvokiama nevienodai. Tai priklauso nuo akių jautrumo, suvokimo, amžius (pvz. senstant mažėja akies jautrumas trumpabangėms spalvoms, todėl jos matomos ne taip ryškiai, naujagimiai skiria tik baltą ir juodą spalvas), gyvenimo patirtis, mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai mėgsta ryškesnes spalvas, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Berniukai ir mergaitės mėgsta skirtingas spalvas, tik dar nėra aišku, ar tai įgimta, ar įgyta. Neabejojama, kad spalvos daro įtaką psichologinei būsenai, nuotaikai. Pagal tai, kokias spalvas žmogus renkasi, galima nusakyti charakterį, psichologinę būseną. Tam yra psichologiniai testai (populiariausias - Liušerio spalvų testas). Spalvos interjere gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą. Apie spalvų poveikį žmogui yra ne viena teorija.
Taip pat skaitykite: Emocijų išlaisvinimas per kūrybą
Dailės terapija - tai spalvų muzika, kurią išgirsti sugeba tik giliai ir nuoširdžiai bendraujantys
Dailės terapeutas geba perskaityti paciento mintis, išreikštas piešiniuose.
Kaip vyksta dailės terapijos praktika?
Dailės terapijos sesija, kaip ir kiekviena terapija, turi tam tikrą struktūrą. Pradžiai rekomenduojama trumpas atsipalaidavimo užsiėmimas, kad žmogus pajaustų save čia ir dabar. Neretai į užsiėmimus ir vaikai, ir suaugusieji ateina iš kitų veiklų: mokyklos, darbo. Tad jam reikia „persijungti“. Tam ir skirtas pradžios pratimas. Vėliau vyksta pats kūrybinis procesas ir po jo labai svarbi dailės terapijos dalis - refleksija, tai piešinio aptarimas. Jei tai individualus užsiėmimas, piešinys aptariamas su jo autoriumi. Jei grupinė terapija - tuomet apie kūrinį po jo autoriaus pasisako ir kiti grupės nariai. Kokias jiems mintis, asociacijas kelia matomas piešinys, kokius jausmus jie išgyvena jį stebėdami ir pan.
Kam sunkiau šios terapijos metu, o kam lengviau?
Sunkiausia yra tiems žmonėms, kurie į dailės terapijos užsiėmimą ateina „atsitiktinai“ ir su savimi atsineša neigiamas išankstines nuostatas. Tai jiems trukdo įsitraukti į procesą. Jei žmogus atėjo savanoriškai, kad ir ne būtinybės, o vien smalsumo vedinas ir yra pasiruošęs priimti tai, ką dailės terapeutas pasiūlys, jei jis gebės leisti sau laisvai įsitraukti į procesą - sunkumų nepatirs. Jei žiūrėtume iš kitos šio reikalo pusės - sunku yra tada, kai žmogus yra patyręs traumas. Gali būti tai ankstyvosios vaikystės traumos, kurių jis nėra įsidėmėjęs, jos pasislėpusios pasąmonės kertelėse ir, galbūt, žmogui trukdo vienais ar kitais gyvenimo atvejais. Jis nežino, kodėl patiria vienus ar kitus sunkumus ir kai terapijos metu ima ir „iškopia“ nemaloni, traumuojanti ankstyvoji patirtis, o žmogus dar nebūna pasiruošęs to priimti, tuomet taip pat būna sunku. Tačiau to nereikia išsigąsti. Tai reikia priimti ir su tuo dirbti. Pamažu ateina tas laikas, kai žmogui tampa lengva su jo sunkia praeitimi. O į klausimą kokiems lengviau - sunku atsakyti. Iš esmės, lengvos terapijos nebūna, nes į sesijas, dažniausia, ateina žmonės, kurie turi prikaupę nelengvų patirčių, išgyvenimų. Tik jei žmogus ateina su nuostata, kad jis nori sau padėti, pats procesas eis lengviau, bet nereiškia, kad bus lengva.
Ar žmonės įsitraukia, pajaučia naudą?
Į terapiją atėję žmonės įsitraukia skirtingai. Tai priklauso nuo to ar jie lanko individualią, ar grupinę terapiją. Jei grupinę, ar jaučiasi saugūs grupėje. Priklauso ir nuo asmeninių žmogaus savybių. Tarkime, ekstravertui bus lengviau refleksijos metu, o intravertas, galbūt, daug daugiau savęs atiduos paties kūrybinio proceso metu. Bet tai, ką sakau, nėra taisyklė. Gali būti ir taip, ir kitaip. Naudą žmonės pajaučia. Tik nelygu, su kokiu tikslu jie ateina: ar ateina smagiai, prasmingai leisti laiką, pažinti save, padrąsinti, sustiprinti savo pasitikėjimą, ar priimti sunkius jiems tekusius išbandymus, traumuojančius patyrimus. Jei terapijos užsiėmimus lanko vaikas, turintis raidos ar kitus sutrikimus, laikas nuo laiko su tėvais aptariame pokyčius. Kartais reikalinga labai ilga terapija, kad pokyčiai imtų rastis. Vaikui dailės terapija labai patogus metodas, nes piešinys jiems padeda kalbėti. O neretai piešinys yra vienintelis būdas komunikuoti su aplinka. Dirbu su berniuku, turinčiu autizmą. Jo verbalinė komunikacija yra ribota, tačiau apie savo gyvenimo įvykius jis puikiai papasakoja piešiniais. Berniuko svajonė buvo skristi oro balionu. Jis net piešdamas ką nors kita piešinio kamputyje nupiešdavo oro balioną. Tai tapo vos ne parašu po piešiniu, įrodančiu autorystę. Berniukas net ir pateikus užduotį piešti žmogų vengdavo tai daryti, tačiau kai artėjo jo skrydžio oro balionu diena jis nupiešė piešinį, kuriame buvo žmogus, jis pats šaliai oro baliono. Autizmo spektro sutrikimus turintys vaikai dažnai turi taip vadinamas įkyrias veiklas. Oro balionų piešimas buvo viena iš jų. Tačiau kai berniukas rūpestingos savo šeimos dėka įgyvendino savo svajonę, „oro balionų era“ jo piešiniuose baigėsi. Po paskutinės mokslo metų dienos, norėdamas man apie tai papasakoti, jis lapas po lapo piešė raides, geometrines figūras, užduotėles iš pratybų sąsiuvinio ir panašiai. O viena mergaitė, kuriai diagnozuotas selektyvinis mutizmas, taip pat puikiai savo pasaulį perteikia per piešinius. Sunkumas yra tas, kad tinkamai jie būtų perskaityti, nes kai vaikas nekomunikuoja verbaliai, yra gerokai apsunkintas refleksijos procesas, sunku gauti patvirtinimą dėl man kylančių minčių, interpretacijų ir ar jos yra teisingos duotuoju atveju.
Ką turėtų žinoti žmonės prieš ateidami į dailės terapiją?
Ateidamas į dailės terapiją žmogus turi žinoti, kad tai - laisvas kūrybinis procesas. Šio proceso metu išmintingiausia yra „išjungti mąstymą“ ir „paleisti ranką“. Tada bus pats tikriausias kūrybinis produktas. Tuomet žmogaus pasąmonė nudirbs visą reikiamą darbą, žmogui beliks tik skaityti savo piešinį, atpažinti, kokią žinią jis jam neša, apie ką kalba vienas ar kitas išpieštas simbolis, spalvų dėmės ar linijos. Klaidingo elgesio nepasitaiko, jei dailės terapeutas pirmojo susitikimo metu tiksliai nusako proceso esmę, sukuria saugią erdvę klientui, jei klientas pasitiki pačiu dailės terapijos metodu ir terapeutu. Pažintinių - vienkartinių terapijos užsiėmimų metu, kai siekiama supažindinti visuomenę su šiuo metodu kaip vienu iš būdų sau padėti, gali nutikti, kad dalyvis kažkaip sau ar kitiems grupės nariams savo elgesiu trukdys įsitraukti į procesą. Tačiau tam ir yra terapeutas, kad jis suvaldytų tokias situacijas ir padėtų žmogui tinkamai įsitraukti į veiklą. Tai nutinka nesąmoningai, nes atėjęs į niekada nepatirtą veiklą žmogus, gali jaustis nesaugiai, nejaukiai ir dėl to gali būti daugiau ar mažiau gynybiškas. Bet tai natūralu, taip gali nutikti. Gali trukdyti skeptiškas nusistatymas į patį metodą. Tačiau ir tai ištaisoma. Kartą patyręs dailės terapijos poveikį, žmogus šį metodą ima vertinti kitaip nei iki tol. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų apie dailės terapiją tai: „jei aš kažką nupiešiu, tai dabar apie mane terapeutas žinos viską“.
Taip pat skaitykite: Dailės terapijos nauda ASS
Ar žmonės jaudinasi dėl savo piešimo įgūdžių? Ir apskritai - ar svarbu, jog žmogus mokėtų piešti?
Taip, žmonės dažnai išgyvena dėl savo gebėjimo piešti. Neretai išgirstu sakinius „aš nemoku piešti“ arba „aš piešiau tik mokykloje labai seniai“, „nieko gero aš nenupiešiu, man dar mokykloje sakė, kad turiu ne rankas, o vištos kojas“. Galiu nuraminti tuos, kurie norėtų išbandyti dailės terapijos metodą, tačiau nesiryžta to daryti dėl klaidingo įsitikinimo apie savo gebėjimus piešti. Padėti dažų dėmę ant popieriaus lapo moka kiekvienas. O tai jau ir yra piešinio pradžia. Dailės terapijoje nevertinama, ar gražu, negražu, teisinga, neteisinga. Dailės terapijoje visi piešiniai yra didelė vertybė. Jie kalba, neša žinią, pirmiausiai, pačiam autoriui apie jį patį. O dailės technikų puikus išmanymas, gebėjimas puikia piešti kartais yra labiau trukdantis nei padedantis dalykas. Nes tokiam klientui reikia dar sugebėti atjungti savo protą ir nebevykdyti kontrolės piešinio metu, tad jam gali būti tik sunkiau leisti rankai laisvai piešti, tapyti, terlioti. Dailės terapija nėra vien simbolių, vaizdinių piešimas. Čia neretai naudojamas karakulinis piešimas, „žaidimas“ dažais rankomis, monotipija. Tai tokie dailės raiškos būdai, kurie nėra pavaldūs technikos išmanymui. Tad net ir nepiešęs ar labai mažai piešęs žmogus gali puikiai įsitraukti į kūrybinį procesą. Kartais būna, kad atlikus tam tikrą vizualizaciją žmogus sako, kad matė kokius nors vaizdinius, tačiau nemoka jų nupiešti. Tačiau jis visada laisvas juos pavaizduoti vien spalvomis, dėmėmis ar linijomis ir kalbėti apie jausmus, kuriuos išgyveno vizualizacijos metu.
Ar užtenka vienos terapijos, ar rengiami ciklai?
Vienkartinis užsiėmimas tėra menkas prisilietimas prie dailės terapijos metodo. Net pažintimi jo negalima pavadinti, nes dailės terapijoje yra daug metodikų, gausybė priemonių, su kuriomis dirbama. Tai ir molis, žurnalų iškarpos, įvairiausių faktūrų popierius, guašas, tušas, akvarelė, anglis, kreidelės, smėlis, akmenys ir panašiai. Individualios terapijos pradžioje yra aptariamas pradinis terapijos užsiėmimų kiekis. Neturėtų būti mažiau kaip 8 sesijos. Vėliau galima užbaigti terapiją, jei tikslas, su kuriuo atėjo klientas, yra pasiektas. Jei suteikta reikalinga pagalba įveikti stresą ar nerimą keliančias situacijas. Kartais terapijos procesas yra labai ilgas. Dirbu su berniuku, su kuriuo mudu bendraujame jau ketverius metus. Bet paprastai, kai vykdau grupinės dailės terapijos sesijas, temas išdėlioju į aštuonis susitikimus.
Įsimintiniausi įvykiai ar išgyvenimai iš šios terapijos
Svarbiausias atvejis yra minėtas atvejis su berniuku, su kuriuo dirbu keturis metus. Pradėsime skaičiuoti penktąjį mūsų darbo kartu sezoną. Jis buvo pats pirmasis mano klientas. Nežiūrint to, kad dailės terapija pradėjau domėtis ir jos mokytis 2010-aisiais, ją taikyti aktyviai savo darbe pradėjau tik būtent su šio vaiko atėjimu į studiją. Šeima jautė didelę atskirtį ir neviltį dėl to, kad nėra, kur ugdyti autizmą turintį berniuką. Galiu pasidžiaugtu, mes kartu su juo, su begaline šeimos pagalba ir įsitraukimu padarėme labai daug. Darbas su šiuo berniuku mane pačią labai drąsino, sustiprino tikėjimą dailės terapijos metodu kaip labai vertingu, stipriu būdu. Įsimintiniausias įvykis, kurį laikas nuo laiko su dideliu džiugesiu prisimenu, tai buvo atvejis Sveikuolių sąjungos organizuojamoje Regėjimo atstatymo stovykloje. Buvau pakviesta vesti dailės terapijos užsiėmimus, pristatydama tai kaip vieną iš būdų, teikiančių žmogui nusiraminimą, atsitraukimą nuo įtampų kupinos kasdienybės, kai mus įtraukia pareigos, rutininiai darbai ir visame tame imame pamesti save. Į užsiėmimą atėjo garbaus amžiaus žmogus, jis prastai girdėjo. Man pristatant patį metodą ir nusakant užduotis, ką dalyviai turės daryti, jis vis taisėsi klausos aparačiuką, šis nuolat zyzė, zvimbė. Aš nerimavau ne tik, ar jis girdi, bet ar girdi instrukcijas ir kiti grupės dalyviai. Keletą kartų jo perklausiau, ar gerai jaučiasi grupėje, ar girdi, ką aš kalbu, ar aiškios instrukcijos. Tuomet grupei pateikiau prof. L. Lebedevos autorinį metodą medžio piešimą. Stebėjau grupę. Garbaus amžiaus dalyvis pasirinko piešti sausa pastele. Kol apėjau visus piešiančius dalyvius, grįžusi prie jo pamačiau, kad jo medis tarsi tas pats, tarsi jau kitas. Pagalvojau, kad tikriausiai jis pasirinko ant viršaus perpiešti guašu. Refleksijos metu jam pateikus grupei savo piešinį pastebėjau, kad tarsi kažkas dar yra kitoje lapo pusėje. Baigus jam kalbėti, pasisakius grupės dalyviams paprašiau parodyti kitą piešinio pusę. Kitoje pusėje buvo pastele nupieštas medis. Jis buvo tokios pačios formos, tokio paties dydžio, lygiai taip pat pasviręs nuo vėjo į dešinę pusę, tokių pačių spalvų, tik nupieštas sausa pastele. Tada man kilo klausimas. Dalyvio pasiklausiau ar galėčiau užduoti gal ne visai patogų klausimą.Jo padrąsinta paklausiau: -„Jei iš naujo reikėtų nueiti savo gyvenimo kelią, gyventumėte taip pat ar kažką norėtumėte keisti?“ Jo atsakymas buvo toks: -„Oi, daug gyvenime klaidų esu padaręs. Norėčiau kitaip gyventi. Bet tikriausiai gautųsi taip pat“. Šis atvejis man kaip įrodymas, jog dailės terapija - tas metodas, kuriame net pats nuo savęs nepasislėpsi. Jis labai iškalbingas, daug bylojantis, tik reikia leisti sau tai pamatyti. Tai, ką rodo piešinys.
Bendrosios psichologijos žinios
Bendroji psichologija tiria vaiko, suaugusio žmogaus psichikos dėsningumus, nagrinėja pagrindines psichologijos sąvokas, sudaro pagrindą kitoms šakoms.
Psichologijos raidos etapai
Psichologija vystėsi keliais etapais:
- Psichologija filosofijos ir gamtos mokslų sudėtyje (nuo seniausių laikų iki XIX a.).
- XIX - XX a. - psichologija tapo savarankišku mokslu.
- XX I p. - XX a. pr. JAV atsirado biheiviorizmas (objektas nuo sąmonės persikėlė į elgesį).
- Po II pasaulinio karo radosi humanistinė psichologija (netapatinti su egzistencine).
- Kognityvinė psichologija - populiariausia kryptis, susiformavusi 5 deš. pab.
Psichologiniai metodai
Psichologijoje naudojami įvairūs metodai:
- Tiriamoji apklausa - tai toks empirinių duomenų rinkimo būdas, kai tiriamajam žodžiu arba raštu laisvai arba iš anksto numatyta tvarka pateikiami klausimai, į kuriuos jis privalo žodžiu arba raštu atsakyti.
- Eksperimentavimas - pirmieji psichologiniai eksperimentai buvo laboratoriniai.
- Testai - standartizuotos metodikos (vienai ar tai grupei adaptuotos užduotys).
Psichikos aiškinimas
Psichikos materialusis pagrindas - nervų sistema. Psichika yra nervų sistemos savybė. Elgesio reguliavimas - individas geba reguliuoti savo elgesį, remdamasis susidarytu aplinkos vaizdu.
Psichikos reiškiniai
Psichikos reiškiniai skirstomi į:
- psichikos procesus - itin dinamiški, besikeičiantys psichikos reiškiniai, kurių tėkmė priklauso nuo individą veikiančių dirgiklių;
- psichikos būsenas - pastovesni, ilgiau trunkantys reiškiniai: priklauso nuo fiziologinių, psichosomatinių pakitimų;
- psichikos savybes - individualūs, pastovūs psichikos ypatumai.
Miego psichologija
Žmogus pramiega apie 1/3 savo gyvenimo. 1950 m. atrastas REM (rapid-eye-movement) - greitų akių judesių miegas - paradoksalus miegas. Šiuo metu žmogaus organizmas labai aktyvus, bet santykis su aplinka sumažėja iki minimumo.
- Somnabulizmas=vaikščiojimas miegant=lunatizmas - miego metu pasireiškia koks nors kompleksinis elgesys. Būdinga dažniausiai vaikams. Neraguojama į bendravimą įprasta forma. Sąmonėje atsiranda tam tikras kodas, kurį smegenys stengiasi išpildyti, dėl to žmogus nereaguoja į “nenumatytus” atvejus. Somnabulizmas vyksta NREM stadijoje (3-4 stadijoje). Žmogus nesapnuoja.
- Narkolepsija - ūmus užmigimas įprasto budrumo valandomis. Narkolepsija (lengvesnė stadija) gali atsirasti, atsidūrus monotoniškose sąlygoe (pvz. autobuse). Vyksta REM stadijoje.
Sapnai
Sapnai susideda iš vaizdinių, jie yra fantastiniai laiko bei erdvės kategorijos prasme. Žmogus sapnuodamas dažnai išgyvena emocijas. Iliuziniai - mūsų nervų sistemos, psichikos, vaizduotės padarinys. Žmogus turi poreikį sapnuoti. Jei žmogui neleidi sapnuoti, jis “atsapnuoja savo”, t. y. praleidus naktį be sapnų, kitą naktį sapnai būna ilgesni ir intensyvesni.
Sapnų teorijos:
- Psichoanalitinė (Z.Freud): sapnai susiję su neįsisąmonintomis motyvacinėmis jėgomis. Neįsisąmoninti troškimai kyla iš asmenybės dalies ID, nes Superego draudžia reikšti savo “eros” ir “thanatos”. Miegant Superego atsipalaiduoja iir prasiveržia iškraipyti norai, troškimai.
- Biopsichologinė (R.McCarley, J.A.Hobson) - aktyvacijos sintezės teorija: miegant REM miegu, ypač aktyviai veikia smegenų tiltas (pous). Kai kurie tilto impulsai patenka į smegenų žievę, kur yra sintezuojami. Sapnai randasi dėl atskirų smegenų dalių veiklos.
- Krameris - nauja sapnų aiškinimo teorija “Selektyvi nuotaikos reguliavimo sapnų teorija”: sapnuodami mes išgyvename emocijų, nuotaikų spektrą, kuris kinta teigimaų emocijų link.
Hipnozė
Hipnozė - tai dirbtinai sukelta psichikos būsena, kuriai būdingas padidėjęs sugestibilumas (įtaigumas).
Hipnozės metu galima:
- iškraipyti jutimą (pvz. gali justi rožių aromatą, uostydamas popierių). Sukeliamos teigiamos haliucinacijos - jutimas, kai nėra objektyvaus dirgiklio; neigiamos haliucinacijos - nesugebėjimas suvokti tikrovėje egzistuojančių dirgiklių;
- iš esmės pakeisti žmogaus atmintį. Po hipnozės žmogus patiria spontanišką amneziją - neprisimena, kas vyko seanso metu. Tikslinė amnezija: hipnozės metu galima įteigti, kad žmogus kažko neatsimena, t. y. ištrinti dalį patyrimo iš atminties;
- palikti pohipnotines įtaigas yra rizikinga;
- Hiperamnezija: ženkliai pagerinti atminties gebėjimus. Konfabuliacijos efektas: žmogui iš hiperamnezijos naudos nėra, nes pasireiškia konfabuliacijos dėsnis, t. y. žmogus gali pasakyti daug, bet dauguma tos informacijos bus neteisinga (išgalvota, įsivaizduojama, bet vertinama kaip reali, objektyvi).
Hipnozės teorijos:
- Hipnozė nėra kokia nors ypatinga psichikos ar sąmonės būsena (T.Barber).
- Hipnozė yra iš esmės skirtinga nuo įprasto bbudrumo sąmonės būsena.
Dirgikliai
Dirgiklis - bet koks energijos pavidalas, galintis paveikti nervų sistemą. Jį galima parašyti kokybiškai ir kiekybiškai. Kokybinės charakteristikos: rūšis, tipas, modalumas.
Mąstymas
Uždavinio sprendimo būdai:
- Algoritminis uždavinio sprendimas - naudojant algoritmą.
- Euristinis uždavinio sprendimas - dėsnio, hipotezės, taisyklės pritaikymas.
- Dalinių tikslų metodas - suskaidant uždavinį į mažesnius segmentus.
Mąstymo tipai:
- Dedukcija (išvedimas) - mąstymo veiksmas, kai išvados gaunamos iš prielaidų pagal logikos dėsnius bei taisykles.
- Indukcija (įvedimas) - samprotavimas, kuriame, remiantis atskirais faktais, daromos bendrinės išvados.
Kūrybiškumo skatinimas:
- “Smegenų audra” (“Brainstorm”): sudaromos sąlygos išsakyti visus sprendimo būdus. Tai atliekama grupėje.
Kalba
Ar kalba lemia mūsų mąstymą, asmenybę? Ar kalba bbūdinga tik žmogui?
- Prasmingumas (semantiškumas): pagrindinė kalbos ypatybė. Jei ženklų sistema neturi prasmės, ji nėra kalba.
Kalbos raidos etapai:
- Gugavimas arba ččiauškėjimas (babbling): pirmi išgauti garsai nesusiję su gimtąja kalba. Išgaunami per pirmuosius 5-6 gyvenimo mėnesius.
- Pavienių žodžių stadija (6-12 mėn): ištariamas pirmasis žodis (dažniausiai daiktavardis), kuris žymi itin dinamiškus ir spalvingus objektus.
- Sakinių ir sudėtinių junginių kalbos etapas (2-3 mm.): pasakomas pirmas (dažnai dviejų žodžių) sakinys.
Kalbos teorijos:
- N.Chomsky Kalbos išmokimo modelio hipotezė: kalbos išmokimą lemia kalbos išmokimo modelis. Žmogus gimsta su tam tikromis psichikos struktūromis, leidžiančiomis surasti tam tikras kalbos išmokimo taisykles.
- J.Bruner Kalbos iišmokimas kaip uždavinių sprendimas: vaikai išmoksta kalbos, spręsdami įvairius kasdienius uždavinius (pvz: bendraudami su tėvais). Vaikas kelia hipotezes, o aplinka jas patvirtina arba atmeta.
- B.Skinner Sąlygojimo teorija: kalbos išmokstama kaip ir bet kokio kito proceso. Išmokstama operantinio sąlygojimo dėka - pastiprinimų ir bausmių dėka.
Atmintis
Atminties tipai:
- Sensorinė atmintis - gali užfiksuoti neribotą info kiekį, kuris saugomas labai trumpai. SA - tai tarsi pagrindas kitiems atminties modeliams bei užtikrina pasaulio pažinimo (suvokimo) nenutrūkstamumą.
- Trumpalaikė atmintis - ribotas info vienetų skaičius. Nuo 5 iki 9.
Užmiršimo teorijos:
- inf išnykimo terorija;
- inf tarpusavio slopinimo teorija - viena inf slopina kitą;
- atkūrimo nesėkmės - IA saugoma visa inf, tačiau jai atsiminti tuo metu neturime priemonių.
#
tags: #dailes #terapijos #psichologiniai #testai