Įvadas
Psichikos sveikata yra esminis žmogaus gerovės elementas, apimantis emocinę, psichologinę ir socialinę būseną. Psichikos ligos, deja, yra paplitusios visame pasaulyje ir paliečia įvairaus amžiaus, lyties bei socialinės padėties žmones. Šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau žmonių susiduria su psichikos ir elgesio sutrikimais, patiria įvairių sunkumų, tokių kaip stresas, socialinė atskirtis ir kasdienio gyvenimo iššūkiai. Šiame kontekste deinstitucionalizacija, procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad asmenys, turintys psichikos sveikatos problemų, galėtų gyventi visavertį gyvenimą bendruomenėje, o ne uždarose institucijose, tampa ypač svarbi. Lietuvoje deinstitucionalizacija yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, susiduriantis su įvairiais iššūkiais, tačiau turintis didelį potencialą pagerinti psichikos sveikatos priežiūros kokybę ir užtikrinti žmogaus teises.
Psichikos sveikatos svarba ir iššūkiai
Psichikos sveikata yra daugialypis fenomenas, kuris apima emocinę, psichologinę ir socialinę asmens gerovę. Ji lemia, kaip mes jaučiamės, galvojame ir elgiamės. Geros psichikos sveikatos užtikrinimas padeda įveikti stresą, bendrauti su kitais ir priimti sprendimus. Psichikos ligos egzistavo visais žmonijos gyvavimo laikotarpiais. Jos paplitusios visame pasaulyje, tarp skirtingų rasių, lyčių, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Daugybė atliktų tyrimų psichikos sveikatos srityje patvirtina, kad pasaulyje apie trečdalis žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu susiduria su psichikos sutrikimais.
Tokie asmenys ir jų šeimos dažnai patiria įvairiausius iššūkius - visuomenės stigmą, nerimą dėl ateities - tenka išmokti gyventi ir prisitaikyti esamoje situacijoje, mokytis iš naujo atrasti stiprybės šaltinius, neprarasti motyvacijos ištikus kriziniams atvejams. Labai svarbu, kad susidūrus su sudėtingesniu gyvenimo laikotarpiu asmenys, patiriantys elgesio ir psichikos sutrikimus, neliktų vieni, o šeimos gautų reikalingų žinių, palaikymą šiame kelyje.
Šiuolaikinio globalaus pasaulio situacija rodo, jog asmenų, patiriančių elgesio ir psichikos sutrikimus vis daugėja. Kaip rodo daugybė atliktų tyrimų bei darbo praktika socialinėje srityje, bendradarbiaujanti su medicinos srities specialistais, psichikos ir elgesio sutrikimą turintis asmuo patiria iššūkių savarankiškai įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, stresą, realizuoti savo gebėjimus mokytis, produktyviai dirbti, taip įsiliejant į įprastą visuomenės gyvenimą, išbūti harmonijoje su patiriamais iššūkiais ir siekti gerinti gyvenimo kokybę.
Dėl vykstančių fizinių ir emocinių svyravimų, asmeniui tampa sunkiau priimti net ir menkiausius sprendimus ar atlikti, atrodytų, paprasčiausius kasdienius dalykus (pvz. pavalgyti, tinkamai apsirengti, naudotis buitiniais prietaisais ir pan.), taip pat kyla iššūkių jo socialiniam gyvenimui - tampa sudėtinga kurti santykius, savarankiškai formuoti gyvenimą, krenta jo gyvenimo kokybės lygis.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Didelis indėlis įtraukiant asmenį į visuomenę tenka pačiai visuomenei. Nepaisant šalies mastu dedamų pastangų gerinti sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo kokybę, Lietuvoje vis dar susiduriama su psichikos ir elgesio sutrikimus turinčių asmenų stigmatizacija.
Negatyvus požiūris bei nepagarbus elgesys šių asmenų atžvilgiu užkerta jiems kelią į visapusišką socialinę integraciją, adaptaciją ir pojūtį būti bendruomenės dalimi. Kuo labiau, reflektuojame iškylančius iššūkius asmenims, patiriantiems psichikos ir elgesio sutrikimus, tuo labiau galime mokytis priimti ir suprasti tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokie, o jų elgesys nesuprantamas.
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis - nuo 2024 m. Psichikos sveikatos plane (Comprehensive Mental Health action Plan) 2013-2030 m., iškeltuose tiksluose numatyta - užtikrinti asmeniui visapusišką, integruotą ir atsakingą sveikatos ir socialinę priežiūrą, vietos bendruomenės lygmeniu.
Bendruomenės turėtų žinoti, jog psichikos ir elgesio sutrikimai būna skirtingų sunkumų. Lengvą ir vidutinį sutrikimą turintys asmenys gali lengviau adaptuotis ir integruotis į aplinką, tačiau sunkų sutrikimą turintis asmuo yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčio asmens.
Neretai šeimos, prižiūrinčios sutrikimus turinčius asmenis, kreipiasi į socialines institucijas gauti kompleksinę pagalbą, kad galėtų tęsti įprastą gyvenimą - eiti į darbą, rūpintis kitais šeimoje esančiais asmenimis, o sutrikimus patiriantis asmuo gautų visapusišką specialistų priežiūrą bei įgytų įgūdžių funkcionuoti visuomenės gyvenime.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Socialinis darbas su tokiu paslaugų gavėju yra interdisciplininis - apimantis labai daug sudėtingų, iš pirmo žvilgsnio, nematomų sričių ir funkcijų. Dirbant su sunkius psichikos ir elgesio sutrikimus turinčiu paslaugų gavėju, tenka nemažai gilintis į jo socialinę situaciją, sutrikimo ypatumus, pagalbos poreikį ir galimybes. Labai svarbu suvokti kad, kiekvienas asmuo - paslaugų gavėjas - jį supančią aplinką supranta savaip, per sensorinių pojūčių sistemos įvairovę.
Paprastai šie pojūčiai formuojasi savaime dar ankstyvoje vaikystėje, per stebėjimo, mokymosi, žaidimų procesus. Esant sensorinės integracijos sunkumams, paslaugų gavėjas paprastai siekia arba vengia tam tikrų sensorinių potyrių, todėl stebint keistą jo elgesį socialinis darbuotojas susipažįsta su jo situacija ir sensorinės integracijos sistema.
Reikia suprasti, jog tokiais atvejais neurologinė sistema sutrikusi, nes žymiai jautriau reaguoja į tam tikrus dirgiklius (pvz. garsi muzika, aštrus kvapas, vidiniai pojūčiai ir pan.), kurie iššaukia asmens keistą, kartais aplinkinius gąsdinanti elgesį.
Įsivaizduokite kad einate miško taku, mėgaujatės paukščių čiulbėjimu, jums ramu, jaučiate malonumą ir staiga (nors iš tikrųjų niekas aplinkoje nepakito) paukščių čiulbesys pasidaro toks garsus, spiegiantis, kad negalite susikaupti, oda pašiurpsta, kyla panika, atsiranda baimės jausmas, jums norisi rėkti, bėgti, slėptis, ką nors stumti ir/ar pulti, norisi nutildyti esamus mums įprastus garsus, siekiant nusiraminti - taip jaučiasi žmogus, kurio viena iš sensorinių sistemų - klausos sensorinė sistema sutrikusi.
Tokio paslaugų gavėjo nerimo lygis gali pakilti labai aukštai, net sukilti panika, viskas gali vykti labai staigiai arba palaipsniui. Paslaugų gavėjas dėl vykstančių procesų organizme bei staigiai padidėjusio streso lygio iki itin stipraus, neretai nesuvokia savo emocijų ir negeba nurimti, išspręsti situacijos savarankiškai.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Labai svarbus bendradarbiavimas su paslaugų gavėjo artimaisiais ir specialistų komanda. Nuosekliai ir struktūruotai teikiant paslaugas galima pasiekti labai gerų rezultatų asmens socialinės adaptacijos ir integracijos srityse.
Čia gelbėja socialinio darbuotojo kolegos - individualios priežiūros darbuotojai, kurie kryptingai veikia pagal socialinio darbuotojo sudarytą Individualų pasaugų gavėjo socialinės globos planą. Darbuotojai kasdien ugdo, stiprina, palaiko ir atstato jų socialinius įgūdžius, padeda palaikyti paslaugų gavėjo psichinę sveikatą ir kasdienį funkcionavimą.
Komandinio darbo dėka, siekiant pastiprinti paslaugų gavėjo stipriąsias asmenybės puses ir jas kaip įrankį įgalinti padedant, kiek įmanoma, pačiam įveikti sunkumus ir iššūkius, pamažu didėja harmonija su aplinka ir savimi, net jei tas ramybės jausmas trunka pvz. tik dieną ar tris valandas - tai didžiulis paties asmens ir komandos pasiekimas.
Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikia kompleksinę pagalbą psichikos ir elgesio surikimus turintiems asmenims, kuriems dėl kompleksinių sveikatos sutrikimų pripažįstama ir nustatoma lengva, vidutinė arba sunki negalia.
„Šeimos slėnyje“ dirbantys socialiniai darbuotojai turi reikalingų žinių su negalią patiriančiais paslaugų gavėjais, sudaro Individualų paslaugų gavėjo socialinės globos planą. Įgyvendinant šį individualų, pagal asmens poreikius sudarytą planą, taikomi šiuolaikinio socialinio darbo metodai, pvz. socialinės istorijos metodas, bendravimo (alternatyvios komunikacijos) metodas, miško terapijos metodas (metodas teigiamai veikia paslaugų gavėjo fizinę ir psichinę būseną, padeda sumažinti stresą, pagerina nuotaiką), socialinių dirbtuvių metodas (darbinių įgūdžių stiprinimas, ugdymas), finansinio raštingumo metodas, atvejų aptarimų metodas, savęs pažinimo metodas, poilsio metodas, motyvacinės sistemos metodas (būdų ir priemonių rinkinys, skirtas skatinti ir palaikyti vidinį arba išorinį paslaugų gavėjo motyvavimą), tvarumo metodas (skirtas užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį stabilumą, siekiant efektyviai naudoti turimus išteklius), aplinkos pažinimo metodas (skirtas geriau pažinti ir suprasti aplinką per tiesioginį tyrinėjimą, stebėjimą bei praktinę patirtį), lytiškumo ugdymo metodas (metodas padeda paslaugų gavėjams jaustis patogiai savo kūne, gerbti kitus ir daryti atsakingus sprendimus/veiksmus dėl seksualinės veiklos), intermodalinis meno terapijos metodas (socialinis darbuotojas taiko įvairias meno terapijos technikas, kad padėtų paslaugų gavėjams spręsti emocines problemas ir / arbas lavinti/ugdyti darbinius įgūdžius), bendruomeniškumo metodas (socialinis darbuotojas skatina paslaugų gavėjus dalyvauti bendruomenės veikloje, kad jie jaustųsi labiau integruoti ir galėtų gauti daugiau palaikymo), advokacijos/vadybininko metodas (socialinis darbuotojas atstovauja paslaugų gavėjams ir padeda jiems ginti savo teises, siekiant užtikrinti, kad jų balsas būtų išgirstas), saugios intervencijos ir/ar AVEKKI metodas (būdas valdyti pavojingas situacijas, kai reikia užtikrinti paslaugų gavėjo saugumą ir išvengti fizinio ar emocinio pakenkimo tiek sau, tiek aplinkiniams) ir kitus individualizuotus, paslaugų gavėjo poreikius patenkinančius metodus.
Taikant atvejo aptarimo metodą komandiškai mokomasi kartu atpažinti paslaugų gavėjo gynybiškumo priežastis, nustatyti jo poreikius, atskleidžiant jo stiprybes, kartu stiprinant darbinius, mokymosi, savitvarkos įgūdžius. Šiuolaikiškas, individualus socialinis darbas su paslaugų gavėju apima tiesioginį ir asmeninį bendravimą.
Dirbant su centre gaunančiu socialines paslaugas asmeniu - paslaugų gavėju, svarbu parinkti tokį metodą, kuris labiausiai atitiktų paslaugų gavėjo poreikius. Metodo parinkimas priklauso nuo paslaugų gavėjo situacijos, poreikių ir galimybių: svarbu nekelti per didelių, greitai nepasiekiamų lūkesčių ir kartu nenuvertinti paties asmens galių.
Šiame procese yra, visų pirma, svarbiausia tikėti tuo, ką darote ir tuo, kad paslaugų gavėjui pavyks, įkvėpti jam pasitikėjimo savimi, kuris yra savarankiškumo pamatas. Mažiausias pasiekimas - tai didelis sėkmės žingsnis į paslaugų gavėjo ateitį.
Pvz. Paslaugų gavėjas kuris paveiktas vaistų ir/arba sensorinių perkrovų labai retai šypsosi, todėl didžiausia jo galia/pasiekimas - išmokyti suteikti atgalinį ryšį komunikacijoje, kasdienių įgūdžių įgijimo procese, t. y. Kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikdamas socialinės globos paslaugas nepamiršta paslaugų gavėjo teisių, užtikrinant jam orią, saugią aplinką, taip pat teisę būti informuotam apie dienos veiklų eigą, užimtumą, dienos veiklos seką ir pan.
Tai betarpiškai svarbu dirbant su visais be išimties paslaugų gavėjais, patiriančiais biopsichosocialinius iššūkius ir kuriems reikalinga priežiūra/globa, kurie daugiau mažiau savarankiškai savimi pasirūpinti negali. Elgesio ir psichikos sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo istorijos labai skirtingos, individualios ir unikalios, jiems labai svarbus visuomenės/bendruomenės palaikymas ir supratimas. Harmonija su aplinka ir savimi - tai kiekvieno bendruomenės nario indėlis.
Įvertinusi tai, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) išleido metodines rekomendacijas žmonėms, kurie namie slaugo psichikos sutrikimų turinčius artimuosius. Jomis siekiama palengvinti slaugos organizavimą, sergančiojo bendradarbiavimą su artimaisiais, jo įgūdžių atkūrimą ir išlaikymą. Tikslas - kuo ilgiau savuose namuose.
VšĮ Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vadovė Ona Davidonienė - viena iš SAM parengto leidinio recenzentų. Pasak jos, rekomendacijos visų pirma skirtos pirminės psichikos sveikatos priežiūros specialistams, kad jie galėtų kiek įmanoma produktyviau padėti gerinti psichikos negalią turinčių žmonių ir jų šeimų gyvenimo kokybę.
„Žinome, kad slaugyti žmogų namie nelengva. Tam reikia nemažai ir specialistų, ir šeimos narių pastangų. Jei šeima anksčiau nebuvo susidūrusi su psichikos sutrikimais, susirgusiojo priežiūra tampa nemenku iššūkiu. Artimiesiems trūksta tiek teorinių, tiek praktinių žinių, jie nežino, kur ieškoti pagalbos“, - sako O. Davidonienė.
Jos teigimu, pastaruoju metu daug kalbama, kad sunkią negalią turintys žmonės galėtų kuo ilgiau gyventi namuose, nepatektų į globos įstaigas, šalyje įsibėgėja deinstitucionalizacija.
„Specialistai, dirbantys su šeimomis, turėtų padėti susivokti psichikos negalią turinčio žmogaus artimiesiems, išmokyti juos to, kas svarbu, nurodyti, į ką atkreipti dėmesį. Kai kas naujajame leidinyje iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti elementaru - pavyzdžiui, psichikos negalią turinčio žmogaus kasdienių buitinių įgūdžių formavimas, lavinimas. Vis dėlto susirgusieji sunkiomis psichikos ligomis dažnai praranda turėtus įgūdžius, tad artimiesiems labai svarbu padėti juos susigrąžinti, įtraukti negalią turintį žmogų į bendrą šeimos gyvenimą, buitį“, - teigia Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vadovė.
Leidinyje pateikiamos rekomendacijos dėl asmens higienos laikymosi, miego, aptariami nuotaikų pasikeitimo klausimai, aiškinama, kaip elgtis įvairiose situacijose. Kalbama ir apie tai, kaip vertinti skirtingų psichikos sutrikimų turinčio ligonio poreikius, kokie galimi jo fiziniai, psichikos ir elgesio pokyčiai, patariama, į kokius specialistus kreiptis, jei sutrinka rega, klausa ir judesių koordinacija, kai pakinta nuotaika bei kitos organizmo funkcijos ar gebėjimai.
Pasak O. Davidonienės, sunki psichikos liga išbalansuoja ne vieno šalia esančio žmogaus gyvenimą. Kyla daug klausimų - ar šeimos nariui palikti darbą, ar bandyti jį derinti su ligonio priežiūra.
„Specialistai turi mokyti, kaip viską suderinti, kad pagalba artimajam būtų kokybiška, kad psichikos negalią turintis asmuo kuo ilgiau liktų savarankiškas. Kai stinga žinių, dažnai alternatyva tampa globos įstaiga, slaugos namai. Kai šeimos nariai jaučiasi tvirčiau, gali su artimuoju gyventi kartu ilgiau ir prasmingiau“, - sako O. Davidonienė.
Pasak Psichologinės reabilitacijos skyriaus vadovės, sergančių skirtingomis sunkiomis psichikos ligomis slaugos bei priežiūros taktika yra skirtinga. Vienokios pagalbos reikia pacientams su šizofrenijos diagnoze, kitokios - su nuotaikos sutrikimais, demencija, silpnaprotyste, protiniu atsilikimu. Šeimos narių galimybės padėti taip pat yra skirtingos.
Gydytoja psichiatrė sako, kad artimiesiems ypač sunku susidūrus su pirmuoju psichikos ligos atveju. „Psichikos sutrikimas nėra vienadienis, dažniausiai šios ligos žmones lydi visą gyvenimą. Tai - ne sloga ar karščiavimas, kur kiekvienas žinome pagalbos būdus - tinkami vaistai, daug skysčių ir panašiai. Kai šeimos narys suserga psichikos liga, artimiesiems kyla daugybė klausimų: ką man daryti, kaip elgtis, kaip padėti artimajam? Kartais namiškiams taip norisi sergantįjį depresija pabarti už „apsileidimą“, „aptingimą“. O gal reikėtų drąsinti jį, bandyti priversti keltis iš lovos ir ką nors veikti, gal ‒ palikti ramybėje? Rūpinamasi, ar namiškis pasveiks, kiek laiko truks liga. Klausimų - gausybė, deja, profesionalių atsakymų sulaukiama ne visada“, - aiškina O. Davidonienė.
SAM parengtose rekomendacijose artimiesiems aiškinama, kaip elgtis su išgyvenančiu depresiją, patiriančiu haliucinacijų žmogumi. Pabrėžiama, kad haliucinacijų nereikia nei patvirtinti, nei paneigti, nes ligonis tai suvokia kaip realybę, kurią mato ir girdi. Galima tik sumažinti jo patiriamą pavojaus jausmą, iš aplinkos pašalinti galimai pavojingus daiktus, sukurti kuo ramesnę aplinką.
Deinstitucionalizacijos esmė ir istorinis kontekstas
Deinstitucionalizacija - jau pats žodis yra toks sudėtingas, kad gali atbaidyti nuo noro dalyvauti šiame procese. O iš tikrųjų tai vieną iš svarbiausių procesų apibūdinantis terminas. Visos valstybės, 20 amžiaus antroje pusėje patekusios į sovietinio eksperimento „mėsmalę“, sukūrė daugybę internatinio tipo įstaigų vaikams ir suaugusiems, kuriems buvo lemta turėti bent kokių ypatumų ar sutrikimų. Ketinimai dažnai netgi buvo geri, jei paternalizmą laikytume gėrio atmaina, bet nuo to realiai nebuvo geriau tiems žmonėms. Per ilgai užtruktų išvardinti šių įstaigų įvairovę ir prasmę. Esmė buvo ta, kad dėl įvairių priežasčių sovietinės gerovės modelio kūrėjai Maskvoje nutarė paslėpti bet kokius sukurtų „normų“ neatitinkančius žmones atokiuose internatuose. Tarp priežasčių galima paminėti kelias svarbiausias. Pirma, šaltojo karo metu reikėjo vakarams įrodyti, kad nugalėjus kapitalizmą, buvo išrautos socialinių problemų šaknys. Todėl visuomenėje turėjo likti tik geros psichikos sveikatos žmonės, kuriantys laimingas šeimas ir auginantys sveikus vaikus. Antra, sovietai akcentavo ekonomines ir socialines teises ir nepaisė pilietinių teisių bei laisvių. Todėl jiems atrodė visai ne problema, kad intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės gyvens įstaigose, kuriose jiems bus atimta laisvė. Juk tose įstaigose valstybė kaip kokia gera motina duos pavalgyti, aprengs, nupraus, užtikrins stogą virš galvos.
Praėjus 15-20 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, daugelyje Europos valstybių jau buvo subrandintas diskursas apie tai, kad psichiatrija turi išlaisvinti žmones, o ne laikyti juos uždarytus žeminančiose įstaigose, taikant žeminančius „pagalbos“ metodus. Šiame diskurse aktyviai dalyvavo politikai, psichiatrai, kiti psichikos sveikatos specialistai, aktyvūs visuomenės nariai. Toks diskursas stipriai prisidėjo prie tuo metu prasidėjusių esminių permainų psichikos sveikatos sistemoje.
Deinstitucionalizacijos iššūkiai Lietuvoje
Vis dėlto Lietuvoje šiuo metu apie 6 tūkst. Lietuvos piliečių, vien todėl, kad turi intelekto ar psichosocialinę negalią, yra atskirti nuo visuomenės. Tai yra įvykę ir tebevyksta visų mūsų bendru sutarimu - tarsi mes nežinotume ar nenorėtume pripažinti šio reiškinio žalingumo. Žala daroma ne tik 6 tūkst. piliečių, kurių teisės yra šiurkščiai pažeidžiamos, tačiau ir Lietuvos visuomenei bei jos audinio kokybei. Prieš beveik 20 metų Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, radosi naujų galimybių iš esmės pakeisti praeityje ant ydingų bėgių pastatytą psichikos sveikatos priežiūros sistemą. Didžiulės ES fondų lėšos buvo panaudotos didelių globos institucijų ir psichiatrijos ligoninių renovacijai. Tad akivaizdu, kad tokia pasirinkta investicijų kryptis siuntė aiškią žinią - Lietuva dar ilgai gyvens su šia sistema. Sudėtinga deinstitucionalizacijos reforma, užuot sulaukusi rimto Vyriausybės palaikymo, de facto buvo pavesta ir palikta vykdyti tik vienai ministerijai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš tiesų dėjo ir deda daug pastangų, bandydama dalį žmonių apgyvendinti nedideliuose grupinio gyvenimo namuose, tačiau vienos ministerijos įsitraukimas į nacionalinio lygio pertvarką nėra pakankamas. Beje, šis sprendimas dažnai negali būti iškart įgyvendintas dėl nesibaigiančių eilių patekti į globos instituciją. Tai, kad nuolatinės globos įstaigų paklausa išlieka didelė, yra akivaizdus Lietuvos psichikos sveikatos politikos ir socialinės globos pertvarkos iššūkių įrodymas.
Lietuvoje daug metų stebime ydingo rato fenomeną: nusistovėjusioje (ir pasaulyje vis dažniau kritikuojamoje) hierarchijoje politinių sprendimų priėmėjai pirmiausiai remiasi gydytojų psichiatrų bendruomenės pozicija. Vis dėlto, Lietuvos psichiatrų asociacijoje bei akademinėje psichiatrijoje iki šiol aptarinėjama problema neįvardijama kaip apskritai egzistuojanti. Politikams dažnai siunčiama žinia, kad svarbiausia yra rasti papildomų išteklių esančių sistemos grandžių plėtrai, tačiau kokybiškų naujų paslaugų kūrimo ir plėtros planai lieka užnugaryje. Priimant tokius sprendimus neišvengiamai stiprinamos stigmos, atskirties ir bejėgiškumo požymiai psichikos sveikatos sistemoje.
Daugelyje pasaulio, ir ypač Europos valstybių jau prieš 50 ir daugiau metų vyko deinstitucionalizacijos procesai. Lietuvoje šis procesas yra stipriai sustojęs dėl esminės problemos - daug metų nevykstančios veiksmingų bendruomeninių paslaugų plėtros. Toks požiūris yra beviltiškai pasenęs. Jis parodo, kad Lietuvoje iki šiol Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių konvencija galioja tik politikos formulavimo lygyje. Verta žinoti, kad yra daug valstybių, kuriose panašaus sunkumo psichikos sutrikimą turintys žmonės sėkmingai gyvena atviroje visuomenėje, gaudami šiuolaikiškus pagalbos ir įgalinimo būdus. Tačiau Lietuvoje tebeinvestuojama daugiausiai į psichiatrijos stacionarus ir pirminiame lygyje veikiančius psichikos sveikatos centrus. Pastarieji nėra įpareigoti, o ir niekada neturės tokių išteklių, kurie jiems leistų teikti tikrai veiksmingas bendruomenines paslaugas. Šios institucijos iš būtinųjų paslaugų elementų iš esmės nuosekliai teikia tik medikamentinį gydymą. Tenka daryti išvadą, kad ne sunki ligos forma, o pačios psichikos sveikatos sistemos užprogramuotas tam tikros žmonių grupės nugalinimas yra svarbiausia priežastis, dėl kurios iki šiol Lietuvoje didelę paklausą turi nuolatinės globos įstaigos. Vėluojame su permainomis neleistinai daug dešimtmečių.
Institucinės aplinkos įtaka ir inertiškumas
Remiantis institucionalizmo teorija straipsnyje nagrinėjama institucinės aplinkos įtaka psichikos sveikatos priežiūros įstaigų struktūrai, funkcijoms ir prisitaikymui prie aplinkos, jų inertiškumas ir priešinimasis psichikos sveikatos priežiūros sistemos reformai. Remiantis atsakingų institucijų renkamais statistiniais duomenimis, įvertinama įstaigų veiklos, gyventojų, pacientų ir darbuotojų skaičiaus dinamika, leidžianti spręsti apie pokyčius socialinės globos bei psichikos sveikatos priežiūros sistemoje. The article employs the institutional theory to examine the influence of institutional environments on the structure and function of mental health and social care organizations as well as their resistance to the reform. On the basis of statistical data collected by responsible organizations, the dynamics of mental health and social care organizations’ practice, changes in the numbers of clients and employees are analysed. These alterations allow evaluating the status quo and actual direction of the mental health care reform. The usual institutional response to deinstitutionalization is the modification of activities by introducing new services which respond to the emerging requirements. Nevertheless, these are minimal changes since they do not influence the size of an institution and the principles of its work. Innovative attitudes and organisational goals are of declarative character as they do not correspond to the poor institutional reality.
tags: #deinstitucionalizacija #psichikos #gydymas