Aleksandro Loveno knyga "Depresija ir kūnas" - tai darbas, skatinantis naujai pažvelgti į depresiją, atsižvelgiant į kūno ir emocijų sąveiką. Tai knyga, kuri gali pakeisti mąstymą, nes verčia apmąstyti ir permąstyti anksčiau įgytas žinias bei supratimą. Nors knyga labiau orientuota į profesionalus, joje kiekvienas skaitytojas gali rasti atsakymų apie save ir kitus. Ši knyga gali padėti įveikti baimes, uždarumą ir nejudrumą, tačiau tam reikalingas didelis darbas su savimi.
Aleksandro Loveno požiūris į depresiją
Dr. Aleksandras Lovenas (Alexander Lowen) buvo revoliucinio bioenergetinės psichoterapijos metodo kūrėjas. Jis teigė, kad depresija nėra vien psichologinis sutrikimas, bet ir fizinių blokadų bei kūne slopinamų emocijų rezultatas. Jo nuomone, depresijos apimtas žmogus yra praradęs ryšį su realybe, o ypač su savo kūno realybe.
Remdamasis dešimtmečių klinikine patirtimi, A. Lovenas nagrinėja, kaip psichologinės ir fizinės būsenos susijusios tarpusavyje, ir pabrėžia, kad žmogaus kūnas neatsiejamas nuo emocinės patirties. Jis siūlo holistinį požiūrį į depresijos gydymą, naudodamasis konkrečių atvejų tyrimais, teorinėmis įžvalgomis ir praktiniais bioenerginiais metodais. Atliekant pratimus, galima atkurti natūralią kūno laisvę ir spontaniškumą.
Kūno ir emocijų ryšys
Kiekvieno žmogaus gyvenime yra viena nenuginčijama tikrovė - jo fizinė ar kūno tikrovė. Žmogaus būtį, asmenybę, individualybę nulemia jo kūnas. Kai kūnas miršta, žmogus pasaulyje nebeegzistuoja. Jokia asmenybė neegzistuoja atskirai nuo kūno. Nėra jokios psichinės egzistencijos formos, kuri būtų nepriklausoma nuo žmogaus fizinės egzistencijos. Galvoti kitaip - iliuzija. Bet tai nenuneigia fakto, kad žmogaus fizinei egzistencijai būdingas ir dvasinis, ir kūniškasis aspektai.
Žvelgiant iš šio taško, psichinės negalios sąvoka yra iliuzija. Nėra nei vieno dvasinio negalavimo, kuris tuo pat metu nebūtų ir fizinis. Depresyvus žmogus prislėgtas ir fiziškai, ir dvasiškai; tai iš tikrųjų yra vienas ir tas pats, tik abu jie atskleidžia skirtingus būties aspektus. Tai yra įvairios tos pačios vadinamosios psichinės ligos formos. Įsitikinimas, kad „viskas slypi galvoje“ yra pati didžiausia mūsų laikų iliuzija, nepaisanti esminės tikrovės, kad pačios įvairiausios gyvenimo apraiškos yra fizinis reiškinys.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Tinkamas terminas asmenybės negalavimams apibūdinti - emocinis sutrikimas. Anglų kalboje žodis „emocinis“ turi judėjimo reikšmės atspalvį, taigi asocijuojasi tiek su fiziniais, tiek emociniais dalykais. Judėjimas suponuoja fizinį lygmenį, dvasia taip pat susijusi su visais emociniais konfliktais, o kenčia depresyvaus žmogaus siela.
Jei norime išvengti iliuzijos, kad „viskas slypi galvoje“, turime pripažinti, kad tikrasis dvasingumas turi fizinį (arba biologinį) pagrindą. Taip pat būtina suvokti skirtumą tarp tikėjimo ir įsitikinimų. Įsitikinimai yra protinės veiklos rezultatas, o tikėjimas kyla iš kūno biologinių procesų gelmių. Mes gerai nesuvoksime tikrosios tikėjimo prigimties, jei netyrinėsime žmonių, kurie turi tikėjimą ir tų, kurie gyvena netikėdami. Kaip pamatysime, depresija sergantis žmogus - tai tikėjimą praradęs žmogus. Kaip ir kodėl jį prarado, bus pagrindinė šios knygos tema. Aiškindamiesi tai suprasime biologinį realybės suvokimo ir tikėjimo jausmo pagrindą. Prarastas tikėjimas yra pagrindinė šiuolaikinio žmogaus problema, taigi šio tyrimo svarba negali būti perdėta.
Depresija kaip atotrūkis nuo realybės
Dr. Aleksandro Loveno (Alexander Lowen) nuomone, depresijos apimtas žmogus yra praradęs ryšį su realybe, o ypač su savo kūno realybe. Depresija iš visų kitų emocinių būsenų išsiskiria reakcijos stoka. Nuviltas žmogus pasitikėjimą ir viltį atgaus pasikeitus situacijai. Prislėgtasis vėl atsities pašalinus tos būsenos priežastį. Nuliūdęs pralinksmės atsiradus galimam malonumui. Tačiau niekas nesužadina depresyvaus žmogaus reakcijos.
Depresyvaus žmogaus atotrūkis nuo realybės yra aiškiausias požymis, kad jis praradęs ryšį su savo kūnu. Jis nesuvokia savęs; nemato savęs tokio, koks yra, nes protas sutelktas į nerealų vaizdinį. Jis nejunta susikaustymo, atsirandančio dėl įsitempusių raumenų, net ir to, kad dėl jų negali savęs realizuoti dabartyje. Jis nejaučia, kad organizmo funkcionavimas sutrikęs, judrumas sumažėjęs ir kvėpavimas suvaržytas, nes susitapatina su Ego, valia ir fantazija.
Orientacija į save ir į kitus
Pagal polinkį į depresiją žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas - orientuotus į kitus ir į save. Tai nėra absoliučios kategorijos, tiesiog patogūs terminai požiūriams ir elgesiui apibūdinti. Iš tikrųjų nemažai žmonių atsiduria maždaug per vidurį, tačiau dauguma priklauso vienai arba kitai kategorijai.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Apskritai, į save orientuotas žmogus stipriai ir giliai jaučia save. Aplinkos pokyčiai ne taip lengvai paveikia jo elgesį ir požiūrį, priešingai nei orientuotųjų į kitus. Tokia asmenybė pasižymi vidiniu stabilumu ir tvarka, turi tvirtą savimonės ir savęs priėmimo pagrindą. Jis tvirtai stovi ant kojų ir žino, kur stovi. Šių savybių neturi žmogus, orientuotas į kitus. Jam būdinga stipri priklausomybė, dėl ko būtina kitų emocinė parama. Kai šioji dingsta, susergama depresija. Jis pasižymi vadinamąja oralinio charakterio struktūra, tai reiškia, kad vaikystėje nebuvo patenkinti jo palaikymo, pripažinimo, kūno kontakto ir šilumos poreikiai.
Pirmas dalykas, kuo skiriasi orientuotieji į save ir į kitus, yra tai, kuo jie tiki. Orientuotasis į save tiki savimi. Orientuotasis į kitus pasitiki kitais žmonėmis ir taip rizikuoja nuolat nusivilti. Jis nuolat kitur ieško ko nors, kuo galėtų pasitikėti: žmogaus, sistemos, tikėjimo, priežasties arba veiklos. Pagal suvokimo lygmenį jis stipriai susitapatina su išoriniais interesais. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti teigiama savybė, nes jis būna užsiėmęs ir įsitraukęs į veiklą. Tačiau jis tarnauja kitiems ir nesąmoningai tikisi, kad jie pripažins jo vertę ir atsakys meile, pripažinimu ir parama. Į save orientuotas žmogus veikia ir dirba sau. Pirmiausiai jis tapatinasi su savimi, kaip asmenybe, o savo veikla išreiškia tai, kas jis yra. Pasitenkinimą supranta kaip savo reakciją į pasaulį, o ne pasaulio į jį.
Turinys
Knygoje "Depresija ir kūnas" nagrinėjamos šios temos:
- Kodėl susergame depresija
- Įsitvirtinimas tikrovėje
- Depresijos energijos dinamika
- Depresijos atvejis
- Psichoanalitinė depresijos apžvalga
- Apgaulė ir saviapgaulė
- Tikėjimas
- Prarastas tikėjimas
- Realybė
- Tikėjimas gyvenimu
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje