Didžiausios psichologinės traumos vaikams: kaip atpažinti, pagrindinės priežastys ir grėsmingos pasekmės

Trauminės patirtys vaikystėje, tokios kaip smurtas, artimojo netektis ar kiti grėsmingi įvykiai, yra gana dažnos ir gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį vaiko emocinei, elgesio, socialinei ir akademinei raidai. Ankstyvas psichologinių sunkumų, susijusių su trauminėmis patirtimis, atpažinimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti, kad vaikui būtų suteikta tinkama ir laiku pagalba.

Mažų vaikų psichologinės traumos požymių atpažinimas

Atpažinti mažų vaikų psichologinės traumos požymius gali būti sudėtinga. VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Psichotraumatologijos centro mokslininkės doc. Paulina Želvienė, doc. Odeta Geležėlytė ir dokt. Agnietė Kairytė, įgyvendinusios mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“, pabrėžia, kad mažų vaikų požymiai gali būti įvairesni nei suaugusiųjų, o dėl amžiaus tarpsnio ypatumų vaikams gali būti sunku įvardyti savo psichologinius išgyvenimus.

Psichologinę traumą gali sukelti įvykiai, suvokiami kaip itin grėsmingi, kuriuose būta grėsmės gyvybei ar sveikatai. Vaikas gali patirti tiesiogiai, pamatyti arba sužinoti, kad tai patyrė artimas žmogus. Tai gali būti įvairūs nelaimingi atsitikimai, avarijos, smurtas, nepriežiūra, smurto stebėjimas, artimo žmogaus netektis ar gamtinės nelaimės.

Dėl raidos ypatumų maži vaikai dažnai negali papasakoti apie savo jausmus ar išgyvenimus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos neretai pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais. Galima stebėti elgesio pokyčius, tokius kaip padidėjęs prisirišimas arba atsiskyrimo sunkumai, intensyvūs pykčio protrūkiai, elgesys, lyg vaikas būtų mažesnis, negu yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius ar atsiradus sunkumų mokantis naujų dalykų. Taip pat būdingi emociniai požymiai - nuolatinis liūdesys, nerimas, irzlumas ar baimė, fiziniai nusiskundimai, pavyzdžiui, miego sunkumai, pilvo ar galvos skausmai.

Jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus. Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas.

Taip pat skaitykite: Sveikatos psichologija pasaulyje

Tėvams, globėjams ir artimiesiems gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu. Psichologai taip pat ieško būdų, kaip paklausti vaikų apie jų išgyvenamus sunkumus. Vaikai piešia, žaidžia - tai jų kalba.

Struktūruoto žaidimo testas (OCTS)

Lietuvoje trūksta metodų, leidžiančių kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus. Siekdamos užpildyti šią spragą, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkės kartu su kolegomis iš Danijos įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Projekto tikslas buvo parengti Odensės vaiko traumos atpažinimo (angl. Odense Child Trauma Screening, OCTS) metodiką Lietuvoje.

OCTS yra struktūruoto žaidimo testas, skirtas 4-8 metų vaikų traumos požymiams atpažinti. Atliekant testą, vaikas kviečiamas žaisti LEGO kaladėlėmis, o psichologas, stebėdamas vaiko žaidimą pagal testo metodologiją, gali įvertinti traumos požymių riziką. Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas parodė, kad OCTS gali būti naudojamas Lietuvoje.

Atlikto tyrimo rezultatai buvo publikuoti aukšto lygio tarptautiniame mokslo žurnale „European Journal of Psychotraumatology“. Kadangi trūksta mažiems vaikams tinkamų įrankių traumos požymiams nustatyti, ši publikacija suteikė svarbių duomenų moksliniams tyrimams ir klinikinei praktikai apie naują įrankį. Jie yra itin reikalingi specialistams, dirbantiems su vaikais, turinčiais trauminių patirčių. Lietuvoje jau yra parengti pirmieji psichologai, galintys įvertinti mažų vaikų traumos požymius OCTS metodu.

Suaugusiųjų parama

Mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. Traumines patirtis išgyvenusiems vaikams suaugusieji turėtų užtikrinti saugumą ir stabilumą, rekomenduojama sukurti nuspėjamą kasdienę rutiną. Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.

Taip pat skaitykite: Kaip spręsti autizmą

Vaikystės traumos: kas tai yra ir kodėl jos lieka nepastebėtos?

Trauma - bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir (arba) psichologiškai. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje vaikas išgyvena įvairiausiais simptomais pasireiškiantį potrauminį stresą. Iš esmės bet koks pagrindinių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos ir kt. - nepatenkinimas gali sukelti traumą.

Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius.

Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūloma kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Tai keletas dažniausiai pasitaikančių vidinių žaizdų - potrauminio streso simptomų. Jų yra ir daugiau. Tai identifikavus pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdytis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti.

Tačiau verta suprasti ir tai, kad, žinodami apie savo vidines žaizdas, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi, kad tas žaizdas išsigydytumėte, t. y. tik nuo jūsų priklauso, ar vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote.

Jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga.

Taip pat skaitykite: Paauglių auklėjimo patarimai

Pagrindinės priežastys, kodėl traumos lieka nepastebėtos:

Apsauginė amnezija. Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį (-ius), žmogus dažnai to neatsimena.
Neišmanymas, t. y. žinių ir supratimo stoka. Žmonės (ypač vaikystėje) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t.
Stokholmo sindromas. Vaikas, gyvenantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją („pabėga“ iš traumuojančios situacijos) ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų.
Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė. Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę.
Disfunkcinės taisyklės. 1) NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! 2) NEPASITIKĖK! 3) NEJAUSK!
Negebėjimas racionaliai mąstyti. Dėl patirtų traumų ir įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti.
Socialinė baimė.

Traumų rūšys:

Aktyvus smurtas - emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visos jo formos „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“, „tik truputį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“), stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t.
Nesirūpinimas - vaiko poreikių nepatenkinimas.
Apleidimas - kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net augdamas ir gyvendamas su tėvais daugiau nei 20 metų.

Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje vaikas išgyvena įvairiausiais simptomais pasireiškiantį potrauminį stresą. Iš esmės bet koks pagrindinių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos ir kt.

Dažniausiai pasitaikantys vidinių žaizdų - potrauminio streso simptomai:

nepasitiki savimi arba yra pernelyg „pasitikintys savimi“;
„nejaučia nieko“ arba nežino, kaip ir kodėl jaučiasi („jaučiuosi gerai“, „jaučiuosi blogai“);
vienaip ar kitaip nesirūpina savimi ar žalojasi (įvairios fizinės sveikatos problemos);
dažnai jaučia baimę, stresą, nerimą, gėdą ar kaltę, pyktį;
stokoja empatijos (nesugeba suprasti kitų žmonių);
turi priklausomybių (nuo alkoholio, tabako, maisto, tarpusavio santykių, sporto, sekso ir t. t.);
kenčia nuo nemigos arba nuo didelio mieguistumo ir energijos stokos;
yra pasimetę, neorganizuoti, išsiblaškę, labai impulsyvūs;
neryžtingi;
jaučia beviltiškumą ar nori, kad juos kažkas išgelbėtų, jais pasirūpintų;
perdėtai rizikuoja;
vienaip ar kitaip nesuvokia realybės, jos nepripažįsta, ją iškreipia;
kitais žmonėmis nepagrįstai pasitiki arba nepagrįstai nepasitiki;
yra agresyvūs (bendraudami kitus įžeidinėja, žemina, pašiepia, gąsdina, manipuliuoja ir pan.);
nori visiems įtikti;
bijo klysti;
bijo reikšti savo preferenciją.

Tai identifikavus pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdytis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Ir jūs tokie esate ne vieni - kaip jau minėta, didžioji dauguma pasaulio žmonių (jei ne visi) yra vaikystėje traumuojami. Tačiau verta suprasti ir tai, kad, žinodami apie savo vidines žaizdas, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi, kad tas žaizdas išsigydytumėte, t. y. tik nuo jūsų priklauso, ar vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote.

Traumuota vaikystė ir depresija

Traumuota vaikystė - sunkus išmėginimas, viena sudėtingiausių streso formų, kurią tenka patirti milijonams vaikų visame pasaulyje. Labai žiaurus elgesys vaiko raidai gali padaryti neatitaisomos žalos, pakenkti gebėjimų, tokių kaip emocijų kontroliavimas ir sveikų socialinių santykių formavimas, ugdymui.

Vaikystėje patirtų traumų pasekmės yra labai rimtos ir gali padaryti vidutiniškos ar didelės psichologinės žalos, o taip pat padidinti vaikų depresinių sutrikimų riziką. Depresijos, kuri kyla dėl patirto smurto, simptomai gali smarkiai paveikti vaikų gyvenimus, pavyzdžiui, susilpninti intelektinį funkcionavimą, iškreipti suvokimą, pakenkti bendravimo įgūdžiams, komplikuoti asmeninius santykius.

Keletas ženklų, rodančių, kad vaikystės traumos gali virsti depresija, yra nesaugaus prisirišimo stilius, iškreiptos kognityvinės schemos ir iškreiptas socialinės paramos suvokimas.

Nesaugaus prisirišimo stilius

Vienas procesų, kuris gali lemti depresiją, susijusią su neigiama vaiko patirtimi, yra nesaugaus prisirišimo stiliaus susiformavimas. Pasak John Bowlby, bendraudami su artimais žmonėmis, saugiai prisirišę asmenys nebijo ieškoti kontakto ir paramos, tuo tarpu nesaugiai prisirišusiems asmenims tai daryti yra nejauku. Šiuos prisirišimo sunkumus gali sukelti nejautrus ar nenuoseklus auklėjimas, tėvų skyrybos ir sudėtingesnės patirtys, tokios kaip nepriežiūra ir prievarta.

Benjamin Hankin atlikti tyrimai parodė, kad nesaugaus prisirišimo stilius turėjo didelės įtakos depresijos simptomų išryškėjimui. Iš visų blogo elgimosi su vaikais formų didžiausios įtakos depresijos atsiradimui vaikui suaugus turėjo emocinė prievarta. Didelės įtakos depresijos simptomų išryškėjimui turėjo ir seksualinė prievarta.

B. Hankin tyrimai pabrėžia vaikus auginančių asmenų veiksmų ir elgesio su vaikais įtaką. Jis teigia, kad prievartą naudojantys, nejautrūs ir vaiko poreikius ignoruojantys asmenys gali padidinti vaiko depresijos riziką, nes vaikas susiformuoja vidinį modelį, kuris reprezentuoja jį kaip nieko vertą, o aplinkinį pasaulį - kaip pavojingą.

Iškreiptos kognityvinės schemos

Kitas procesas, siejantis vaikystėje patirtas traumas ir atsiradusią depresiją, yra kognityviniai sutrikimai, arba iškreiptos kognityvinės schemos. Schemos yra “individo praeities patirčių, kurios lemia esamą suvokimą, mąstymą ir elgesį, reprezentacijos.” Šios praeities patirtys gali būti emocinė prievarta ir nepriežiūra, dėl kurių vaikas susidaro įspūdį, kad yra nemylimas ir nenusipelnęs dėmesio bei rūpesčio.

Vietoj to, kad vaikas susidarytų požiūrį, kad yra vertas meilės ir dėmesio, jis gali susiformuoti neigiamą savęs suvokimo modelį ir manyti, kad yra nieko vertas, nieko nesugebantis, bejėgis ar blogas.

Pasak B. Hankin ir L. Y. Abramson, traumuoti vaikai bando suprasti ir paaiškinti, kodėl jiems teko patirti žiaurų elgesį, o šis išvadų darymo procesas gali suformuoti neigiamą kognityvinį stilių ir duoti pradžią depresijai.

Vaiku nesirūpinančių ar jį emociškai traumuojančių tėvų elgesys siunčia žinutę, kad vaikas yra nieko vertas, nes jis ar ji nepateisino lūkesčių arba yra tiesiog nevertas meilės ir dėmesio. Be to, emocinė prievarta gali būti stipriai susijusi su kognityviniu pažeidžiamumu, kuris sukelia depresiją, nes prievartą naudojantys asmenys perteikia vaikui tiesioginį ir dviprasmišką neigiamą turinį ir žinutes apie jo asmenybę.

Iškreiptas socialinės paramos suvokimas

Dar vienas mediatorius, kuris gali įtvirtinti neigiamų patirčių poveikį depresijai, yra iškreiptas socialinės paramos suvokimas. Socialinė parama apibrėžiama kaip “iš aplinkinių gaunama informacija, kad žmogus yra mylimas, gerbiamas, vertinamas ir juo rūpinamasi; tai komunikacijos tinklo ir abipusių įsipareigojimų dalis.” Socialinės paramos suvokimas turi didesnės įtakos depresijos simptomams nei tikrasis gaunamos paramos lygis.

Šis modelis rodo, kad stresas (blogas elgimasis su vaiku) gali pabloginti suvokiamos socialinės paramos prieinamumą, o tai gali sukelti psichologinių bėdų, tarp jų ir depresiją.

Vaikystėje patirtas blogas elgesys gali sukelti depresiją, nes paaugliui atrodo, kad jis yra izoliuotas nuo socialinės paramos sistemos ir kad nesulauks palaikymo, kai jam to reikės.

Pasekmės

Vaikų depresija yra siejama su daugybe neigiamų pasekmių. Blogas elgimasis su vaiku, ypač emocinė prievarta ir nepriežiūra, turi labai didelės įtakos depresijos atsiradimui ateityje. Tyrimai rodo, kad vaikų depresijos atvejams beveik visada būdinga patirta emocinė prievarta/nepriežiūra, o emocinės prievartos ir nepriežiūros įtaka depresijai yra didesnė nei seksualinės ar fizinės prievartos.

Kaip tėvams elgtis, kad sumažintų psichologinių traumų riziką?

Psichoterapeutas Ramutis Kazlauskas pabrėžia, kad vaikus reikia maudyti jausmuose, o ne daiktuose, norint pelnyti jų pagarbą. Jis teigia, kad kategoriškais draudimais nieko nepasieksime, o problemas reikia spręsti individualiai. Jeigu perlenksime lazdą, vaikai pradės maištauti arba bijoti, jaustis nesaugiai.

Svarbu leisti vaikams progresuoti kartu su bendraamžiais, įgauti socialinių įgūdžių. Visiškai adekvatu iš vaiko reikalauti, kad jis lankytų pamokas ir mokytųsi, nors nebūtinai labai gerais pažymiais, kritiškai vertinant jo individualius sugebėjimus. Idealiausias variantas - kai tėvai savo gyvenimo pavyzdžiu pelno vaikų pasitikėjimą ir pagarbą.

Psichologė-psichoterapeutė Simona Velikienė teigia, kad tėvai negali apsaugoti vaiko nuo visų nusivylimų, su kuriais jis susidurs, bet gali išmokyti vaiką, kaip su jais susitvarkyti. Kai vaikas susiduria su iššūkiais ir padedamas tėvų juos įveikia, jis ugdo savo atsparumą. Tai labai susiję ir su saviverte, pasitikėjimu savimi. Įveikęs sunkumus, vaikas ima pasitikėti savo jėgomis, tiki, kad pats gali susitvarkyti su problemomis.

Reikėtų atsigręžti į savo vaikystę ir savęs paklausti, kokių sunkių patirčių turėjau, pagalvoti, kaip jos mane paveikė, kas man nepatiko tėvų elgesyje. Galbūt pastebiu, kad ir pats elgiuosi taip, kaip mano tėvai elgėsi su manimi? Tokie klausimai, skirti savikontrolei, gali padėti atpažinti tam tikrus modelius, kurių galbūt norima išvengti.

tags: #didziausios #psichologines #traumos #vaikams