Kai pasaulį išvydo vienas didžiausių romanų, Europos ir pasaulio literatūros šedevras - Migelio de Servanteso Saavedros „Don Kichotas“, prasidėjo nauja era literatūroje ir visuomenės suvokime. Šis kūrinys, kaip ir Dantės „Dieviškoji komedija“ ar Viljamo Šekspyro darbai, yra fenomenas, kurio negalima visiškai paaiškinti vien istorinėmis aplinkybėmis, Renesanso epochos lūžiu, visuomenės situacija ar literatūrinėmis įtakomis. Šių kūrinių didybė slypi nuolatiniame dialoge, kurį su jais mezga skirtingų epochų žmonės, nuolat bandydami suprasti moralines dilemas ir herojų didybės paslaptis.
Servanteso gyvenimas ir kūrybos kontekstas
Norint suprasti Don Kichoto asmenybę, būtina pažvelgti į paties Servanteso gyvenimą. Rašytojas, amžininkų pravardžiuotas Lepanto luošiu, patyrė daugybę išbandymų. Lepanto mūšyje, kuriame Ispanijos laivynas sumušė Otomanų imperijos laivyną, Servantesas neteko kairės rankos. Vėliau jis pateko į Berberijos piratų nelaisvę, šnipinėjo Ispanijos slaptosioms tarnyboms, o galiausiai tapo mokesčių rinkėju, kurį apkaltino valstybės iždo išeikvojimu ir įkalino. Būtent kalėjime Servantesas parašė savo garsųjį romaną.
Įdomu, kad Servanteso konkurentas ispanų teatro pasaulyje Lopė de Vega dalyvavo Ispanijos Armados žygyje prieš Angliją, kuris baigėsi katastrofišku Ispanijos laivyno sutriuškinimu. O ir tolimesni Servanteso likimo viražai buvo tokie, kad jų pakaktų daugelio romanų siužetams.
Nors Servantesas parašė daugiau nei dvidešimt pjesių, jis nepagarsėjo kaip dramaturgas, likdamas L. de Vegos šešėlyje. Tačiau būtent „Don Kichotas“ jam atnešė pasaulinę šlovę, nors ir nepakeitė jo gyvenimo - rašytojas mirė skurde.
„Don Kichotas“: Riterystės parodija ir humanistinės idėjos
„Don Kichoto“ fabula yra gerai žinoma: bajoras Alonso Kichano, prisiskaitęs riteriškų romanų, nusprendžia tapti riteriu Don Kichotu ir leistis į keliones, padėdamas skriaudžiamiesiems. Jo kuinas tampa žirgu Rosinantu, o netoliese gyvenanti sodietė Aldonsa Lorenso - riterio širdies dama Dulsinėja iš Toboso. Kaimietis Sanča Pansa su savo asilu sutinka lydėti Don Kichotą kaip ginklanešys.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Servantesas išjuokė Don Kichotą kaip neprotingą romanų skaitytoją, tačiau suteikė jam nemažai simpatiškų idealisto bruožų. Rašytojas jų davė iš savo paties gyvenimo. Juk jis idealistas, svajoja apie karžygio garbę, o susilaukia vienarankystės ir nelaisvės. Jis geriausias to meto ispanų rašytojas, o vargsta skurde. Taigi, pats autorius yra Liūdnojo Veido riterio įvaizdis, kurio idealistinės pastangos sudūžta į skurdžią tikrovę. Juo toliau Servantesas pasakoja apie savo didvyrį, tuo Don Kichotas randa daugiau simpatijos jo ir skaitytojo širdyje. O tai todėl, kad autorius, išjuokdamas savo herojų, pamilsta jį kaip tėvas savo kūdikį, ir ima atverti vis naujas ir naujas jo sielos kerteles. Tose kertelėse pamatai daug kilnių siekių, gilios išminties, žmoniškumo; pamatai dvasią tokio žmogaus, kurį vadiname idealistu.
Don Kichoto tikslas - ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Ir jis negali tylomis sėdėti; jis aktyvus, turi eiti ir daryti pasaulį gražesnį. Kada jam nepavyksta, jo veidas nesiniaukia; jis pilnas optimizmo, kad Dievas jo neapleis, kad dorybė turi laimėti. „Nenusimink, drauge, - ramina sumuštasis Don Kichotas sveiką Sanso Pansą, - Dievas mūsų neapleis. Jis maitina vabzdžius, kirminus ir visokius gyvius ore ir vandenyje, maitins Jis ir mus, kas Jo garbei gyvename ir veikiame”.
Don Kichotas žino, kad doras žmogus visada daug kenčia. Visi didieji idealistai, žmonijos pažangos kūrėjai daug kentėjo, buvo persekiojami. Todėl juo riteris labiau persekiojamas, juo jis geriau žino einąs dorybės keliu.
Gali idealistą sodinti į kalėjimą, žudyti, jis savo idealo neišsižadės. Kai Don Kichotas susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir buvo nugalėtas, jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas ir dabar neatsižada: „Nudurk mane, riteri, - suvaitoja parblokštas Don Kichotas, - atimk mano gyvybę, nes tu man išplėšei garbę”. Bet pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis negali. Ir šitokio pasiaukojimo akivaizdoje mes gailimės Liūdnojo Veido riterio.
Tačiau Don Kichoto idealizmas padaro blogo ir jam pačiam ir kitiems (piemens nuotykis, istorija su kaliniais). Tai dėl to, kad jis gyvena įsivaizduotais idealais, nesutinkančiais su realybe.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Tikrasis gyvenimas jam atrodo tas, kuris yra jo sieloje, jo vaizduotėje. Tuos duomenis, kurių joje nėra, jis laiko burtininkų padarais. Tas Don Kichoto idealizmas tiko romantikams, kurie norėjo, kad prie jų išsvajotų troškimų laikytųsi gyvenimas. Kaip ir romantikai, Liūdnojo Veido riteris neturi gyvenimo patirties. Net daugiau - jis nieko nenori žinoti apie pilkąjį gyvenimą. Jis nedaro su juo jokių kompromisų. Gyvenimą nori pakelti ligi savo idealų, o ne pats į jį nusileisti. Don Kichotas vienas idėjos, poezijos atstovas prieš pilką minią, prieš gyvenimą, prieš prozą.
Ir meilės dalykuose Don Kichotas lieka idealizmo ir poezijos atstovas. Jis idealios, padorios, platoniškos meilės šalininkas. Jis lyg protestuoja prieš patvirkusias renesanso žmones, kurie meilę skandina žemose aistrose, nors mokėjo gražiai kalbėti apie Platoną ir jo meilės sąvoką. „Aš nesu vienas tų sugadintų, ydingų meilužių. Aš myliu platoniškai ir skaisčiai”,- sako Don Kichotas. Meilė jį skatina geriems darbams, o ne žemina. Jis mylimą moterį idealizuoja, norėtų, kad ji būtų aukštos kilmės. Bet dorybė vertesnė už kilmę. „Gražios ir doros moters nuopelnai daro didelius stebuklus”.
Idealistas - laisvas Dievo paukštis. Todėl Don Kichotas tol laimingas, kol jis bastosi po pasaulį. Kai apsigyvena kunigaikščio dvare, kai dalis svajonių patenkinta, riteris pradeda nerimti. Pasijunta vėl laimingas, kai, atsisveikinęs su dvaru, išjoja į laukus.
Laisvę mėgsta idealistai, bet laisvės idėjos ir renesansui charakteringos. Vis dėlto Don Kichoto idealizmas, gailestingumas yra kontrastas renesanso epochai, kurioje pasireiškė tiek daug egoizmo, negailestingumo.
Nors ir sukarikatūrintas, bet vienu atžvilgiu artimesnis renesanso dvasiai yra Sanso. Tai realaus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas, materialistas, egoistas. Dvasios gyvenimas Sansui svetimas. Ginklanešys apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta mažai galvoti, bet daug valgyti. Kai ponas kaunasi, ginklanešys ieško pas nugalėtuosius ko nors užkąsti ir atsigerti. Tas kūno, ne dvasios, žmogus ypač vengia fizinio skausmo. Jo šalindamasis, net kėsinosi prieš savo poną. Sanso neblogos nuomonės apie save, bet apie kitus nelabai: štai jis į karalius tinkąs, o jo žmona į karalienes netinkanti. Sanso didžiausia svajonė - gauti valdyti salą, kurią Don Kichotas pažadėjo. Tada išsipildytų didžiausia jo svajonė - miegoti, valgyti, nieko neveikti. Tik tas viliojąs pažadas sugundė nelankstų Sanso į kelionę.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Bet sala yra idealisto riterio prasimanymas. Tuo prasimanymu idealistas sužavi, sugundo materialistą. Iš pradžių Sanso niurna, keikia nuotykius, bet juo ilgiau jis gyvena su idealistu, tuo materialistas idealistą labiau pamilsta. Jis pradeda girti pono kilnią širdį. Pono nurodymų besiklausydamas, Sanso - gubernatorius tikrai parodo išminties, teisingumo. Ginklanešys, tapęs gubernatoriumi, pamato, kad kiekvienas turi užimti tokią vietą, kokiai jis tinka, nes nėra darbo, kuris būtų garbingesnis už kitą. Palikdamas salą, materialistas - idealistas nepasiima nieko. Nuogas, sako, atėjau, nuogas išeinu. Tik prašo sau sūrio gabalo, o asilui avižų saujos. Ar būtų Sanso Pansa taip galvojęs, jei anksčiau nebūtų bendravęs su idealistu? Kai Sanso nebenori jokios salos valdyti, net ir tada jis nebesiskiria nuo Don Kichoto. Realistas pamilo Liūdnojo Veido riterį. Jį mirštantį ginklanešys guodžia, sakydamas, kad netrukus juodu vėl keliausią nuotykių ieškoti, ir jokių sąlygų jau nereikalauja. Ne Don Kichotą patraukė gyvenimo pilkuma, bet Don Kichotas patraukė žemės egoizmą į idealo aukštybes.
Idealistas ir materialistas - du tipai, kurie pasiliks amžini. Stipriau ar silpniau pasireiškusį idealistą ir materialistą sutinkame visur. Don Kichotas su Sanso Pansa tol domins žmoniją, kol žmogaus gyvenime kovos idealieji ir žemės gyvenimo polinkiai, vadinasi, visados.
Don Kichotas kaip pereinamosios epochos žmogus
„Don Kichotas“ - tai kūrinys, kuriame mes stebime, kaip galutinai pasibaigia Viduramžių pasaulis. Niekas seniai nebetiki jokia riteryste, tarnavimu skriaudžiamiesiems, savo širdies damai, o tokius riterių romanus, kaip Don Kichoto numylėtasis „Galijos Amadis“, laiko skatiko neverta lektūra. Don Kichotas yra pereinamosios epochos žmogus. Tai epocha, kurioje nustoja veikti praėjusių amžių vertybės ir idėjos, bet sykiu dar nėra ir naujųjų, kuriomis patikėtų naujosios epochos žmonės. Tai skausmingų socialinių improvizacijų ir eksperimentų epocha, kurios sėkmingus žingsnius, žygdarbius, klaidas ir klystkelius lemta patirti ateities kartoms. Tai epocha, kurioje nėra nei tikro džiaugsmo, nei gilaus liūdesio. Tai atbukusių jausmų ir išsekusių reakcijų epocha. Tiesą sakant, „Don Kichotą“ itin pravartu skaityti šiandien. Jis daug ką pasako ir apie mūsų laikmetį - pačią tikriausią pereinamąją epochą.
Don Kichoto nebeatpažįsta jo aplinka. La Mančos kunigas, barzdaskutys, Don Kichoto giminaitės, tarnai ir net Salamankos universiteto bakalauras Samsonas Karaskas, apsimetęs Mėnulio riteriu tam, kad dvikovoje nugalėjęs Don Kichotą galėtų jį pagaliau grąžinti namo, - visi jie yra pati tikrovė, kovojanti su vaizduote. Ne galios santykiai ar besąlygiškas pripažinimas visko, kas egzistuoja, bei taikstymasis su bet kokiu blogiu ir smurtu kuria pasaulį. Pasaulį kuria vaizduotės ir tikrovės sąjunga - pastarąją nuostabiai įkūnija Don Kichoto draugystė su Sanča Pansa, kuris savo gerojo pono, Liūdnojo Vaizdo Riterio, dėka iš vulgaraus pašlemėko virsta išmintingu ir doru žmogumi. Be vaizduotės tikrovė išsigimsta ir virsta aklu apnuogintos jėgos žaismu. Tikrovės nėra be vaizduotės ir tikėjimo. Socialinė tikrovė nesukuriama be vertybių. Šias moderniojo pasaulio įtampas ir tiesas didysis Migelio de Servanteso romanas išsakė ir pavaizdavo įtikinamiau už visas didžiąsias XIX ir XX a.
Don Kichoto asmenybės tipas: Kvestimas
Remiantis sociotipų teorija, Don Kichoto asmenybė atitinka Kvestimo tipą. Šiam tipui būdingi šie bruožai:
- Pozityvistas: Tiki gėrio pergale ir nuolat ieško teigiamų dalykų.
- Konstruktyvus: Nuolat generuoja naujas idėjas ir ieško būdų, kaip patobulinti esamą situaciją.
- Demokratas: Pabrėžia demokratiškumą, stengiasi būti objektyvus ir teisingas.
Apibendrinantys bruožai: Tai nepavargstantis naujų idėjų generatorius, nuolat ieškantis naujovių, parodantis senų metodų ydas, paaiškinantis, kaip jas pakeisti. Jis mąsto abstrakčiai, linkęs tirti paslėptą objektų esmę. Gana įžvalgus, bet nemoka savo minčių aiškiai išdėstyti kitiems - jo idėjos atrodo šiek tiek “miglotos”. Don Kichotas lyg rentgenu permato kiekvieno objekto potencines galimybes ir jėgą, bet įrodyti ar parodyti kitiems negali.
Šio tipo žmonės stengiasi sukaupti daug ir įvairios informacijos: daug ir sistemingai skaito, lanko paskaitas. Be problemų jam neįdomu. Mėgsta kuo sunkesnes užduotis. Moka aktyviai ginti savo interesus. Grasinimai ir gąsdinimai mobilizuoja jėgas. Renka informaciją apie žmones. Jaučiasi atsakingi už visas gyvas būtybes ir jei jai gresia pavojus - Don Kichotas tampa labai agresyvus. Jis gina visa kas gyva. Nepastebi žmonių išvaizdos, jų aprangos. Kovotojas už teisybę, nekenčia melo.
Santykiai su žmonėmis: Dievina draugiją. Elgiasi laisvai, nevaržomai. Pradeda pokalbius ir visuose dalyvauja. Diskusijose emocionalus, jos nenuobodžios. Lengvai atpažįsta kito žmogaus sugebėjimus iš šio kalbos, elgesio, įpročių. Vengia paviršutiniškų, pilkų žmonių. Į bendravimą žiūri kaip į darbą, bendravimas su jais - naudingai praleistas laikas. Jį traukia nemokančios išreikšti save asmenybės, ir jis su malonumu padės gabiam žmogui parodyti kaip tai padaryti. Prisiriša prie tų, su kuriais sieja bendra veikla. Mėgsta užsiimti tuo kas įdomu, nesvarbu ar tai naudinga. Pabrėžia savo demokratiškumą, stengiasi būti objektyvus ir teisingas. Gali būti geras organizatorius - suorganizuoti ką nors iš nieko. Bet viską iki detalių jam padaryti sunku. Jei nori, kad tai padarytų, reikia sakyti, kad tai svarbu žmonėms ar pan. Žino, ko žmonėms reikia, bet laukia, kad šie patys tai pasakytų. Tada padeda. Žmogus - viena svarbiausių jo tyrinėjimų sričių, užklaustas apie žmogų , papasakos viską, ką žinojo. Todėl dažnai vadinamas skundiku.
Apie jausmus nekalba. Nesupranta, kiek galima priartėti prie žmogaus. Nebijo eiti prieš nusistovėjusias nuomones. Todėl ir artimiesiems nepriekaištauja, nes tuo lyg kištusi į jų jausmus. Mėgsta prisiimti atsakomybę, bet nepripažįsta jokių pareigų, net draugams. Jis myli visus, kas myli jį. Jis įsitikinęs, kad visi žmonės geri, visi rūpinasi vienas kitu. Nemėgsta būti pavyzdžiu kitiems, su geru - jis geras, su piktu - piktas. Kai Don Kichoto nuotaika gera - jis stiprus, aktyvus, pasaulis jam atrodo nuostabus , ir atvirkščiai. Spaudžiamas gali tapti agresyvus. Jam būtina turėti darbą ir mylimą žmogų, kitaip jis puola į depresiją, iš kurios nemato išeities. Draugiškumo demonstravimas, sveikas jumoras, komfortas, teigiamos emocijos jį įkvepia kūrybai.
Darbas: Don Kichoto darbą būtina pastebėti ir įvertinti. Nepakenčia griežtos darbo reglamentacijos. Jei kuo susidomi, gilinasi iš esmės, nori apie tai sužinoti daugiau. Tai tyrinėtojas, visada turintis naujų idėjų ir projektų. Gali dideliame informacijos sraute rasti netikėtą problemos sprendimą ten, kur nematė kiti. Išsiblaškęs, nuolat pameta smulkius darbus. Kartais būna paskendęs mintyse, net nemato aplinkinių. Jei pamato, kad tas dalykas neturi perspektyvos, meta jį ir imasi naujos veiklos. Būtina, kad veikla būtų reguliuojama iš šalies. Dirba daug, neapskaičiuodamas savo galimybių, tad pervargsta. Nežino kada sustoti. Geriausiai dirba savarankiškai, laisvu grafiku, patinka dinamiškas, reikalaujantis daug judėti, keliauti darbas.
Apranga, tvarka: Domisi globalinėmis problemomis, todėl buičiai neskiria dėmesio, ten - chaosas, ir tame chaose pats mažai orientuojasi. Daiktai mažai domina. Pats nemėgsta palaikyti tvarkos, rūpintis savo išvaizda. Gali vaikščioti tais pačiais drabužiais ir išgyvena dėl nepakankamai geros savo išvaizdos, bet visada sugalvoja pasiteisinimą. Sunkiai palaiko tvarką ir darbo vietoje. Kasdienių poreikių ir buities klausimais nuolaidus.
Laikas: Stengiasi būti punktualus, bet paprastai taip nesigauna. Vertina savo ir kitų laiką, nemėgsta jo leisti tuščiai - jei draugijoje jam neįdomu, tai išeina savais reikalais.
Negalima reikalauti: Praktiškumo, taip pat ir idėjų srityje, punktualumo, pareigingumo, darbų nuoseklumo ir užbaigtumo, nuolatinės tvarkos buityje ir darbe, kokybiško rutininio darbo.
Kodėl Servantesas išjuokė riterių romanus?
Todėl, kad XVI a. riterių romanų skaitymo mada Ispanijoje buvo virtusi liga. Tie romanai ir nebuvo jau tikri riterių romanai, nes riterių epocha buvo praėjusi. Išnykęs žanras XV a. pab. keistu būdu buvo atgimęs ir apsvaiginęs žmones. Žmonės skaitė, kamavosi, o patys romanai buvo menkiausios kūrybinės vertės. Ispanų valdžia anksčiau buvo uždraudusi tuos romanus gabenti į kolonijas, bet romanai dar gyvavo. Tik Servantesas su savo parodija sudavė didelį smūgį tai fantastinei literatūrai. Nuo šiol visokie burtininkai, nykštukai, milžinai, slibinai ir avantiūros išnyko iš literatūros. Jie pasiliko tik pasakose. Meno kūriniuose vis labiau imta pasigesti gyvenimo tiesos ir psichologijos.