Šiame straipsnyje pateikiamas žymiausių ekonominės minties asmenybių sąrašas, apimantis įvairias ekonomikos mokyklas ir laikotarpius. Straipsnyje aptariami neoklasikai, tarpukario Lietuvos ekonomistai ir Dž. M. Keinso teorija.
Neoklasikinė ekonomikos mokykla ir jos atstovai
Neoklasikai, dar žinomi kaip marginalistai, buvo įtakinga ekonominės minties mokykla, dominavusi ekonomikos moksle XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje. Šios mokyklos atstovai plačiai taikė marginalizmo metodus, tokius kaip matematinė analizė, ribinio naudingumo teorija ir ribinio produktyvumo teorija, ekonominiams procesams ir jų dėsningumams tirti.
Žymiausi neoklasikinės mokyklos atstovai:
- F. Y. Edgeworthas (Didžioji Britanija)
- W. S. Jevonsas (Didžioji Britanija)
- A. Marshallas (Didžioji Britanija)
- M. E. L. Walrasas (Šveicarija)
- V. Pareto (Italija)
- C. Mengeris (Austrija)
- J. B. Clarkas (Jungtinės Amerikos Valstijos)
- I. Fisheris (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Neoklasikų tyrimų svarbiausias objektas buvo ribotų ekonominių išteklių racionalus paskirstymas, prekių kainų ir gamybos masto nustatymas bei pajamų paskirstymas rinkoje. Jie teigė, kad ekonominiai ištekliai efektyviausiai paskirstomi tobulosios konkurencijos rinkoje, kurioje konkretūs pirkėjai ir pardavėjai negali paveikti prekių kainų. Prekių kainas ir gamybos mastą lemia jų paklausos ir pasiūlos sąveika, o paklausa susijusi su prekių retumu ir ribiniu naudingumu vartotojams, o pasiūla - su ribinėmis gamybos išlaidomis. Kai paklausa lygi pasiūlai, rinkoje susidaro statinė pusiausvyra.
Neoklasikai taip pat pradėjo tirti dinaminius ekonominius procesus atskirai trumpuoju, ilguoju ir labai ilgu laikotarpiu. Jie įvedė vadinamojo ekonominio žmogaus, kuris turi tobulą informaciją apie rinką, elgiasi racionaliai ir maksimizuoja savo naudą, sampratą. Vartotojai maksimizuoja savo naudingumą esant ribotoms pajamoms, rinkdamiesi prekių rinkinį, kuris teikia jiems didžiausią pasitenkinimą, o gamintojai maksimizuoja pelną. Optimali ekonominė situacija yra Pareto optimumas - tokia paklausos ir pasiūlos pusiausvyra visų prekių rinkose, kuriai esant pasiekiamas maksimalus visuomeninis naudingumas ir negalima padidinti nė vieno žmogaus gaunamo naudingumo nesumažinus bent vieno kito žmogaus gaunamo naudingumo. Neoklasikai padėjo šiuolaikinės mikroekonomikos pagrindus, o jų analize remiasi didžioji dalis XX-XXI a. ekonomikos.
Taip pat skaitykite: Minties ir veiksmo sąveikos analizė
Tarpukario Lietuvos ekonominės minties atstovai
Lietuvos ekonominės minties istorija nagrinėta, bet toli gražu nepakankamai. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažiūras.
Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis.
Žymiausi tarpukario Lietuvos ekonomistai:
- Profesorius Petras Šalčius (1893-1958)
- Profesorius A. Rimka (1886-1944)
Profesorius Petras Šalčius
Profesorius Petras Šalčius gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime. 1904 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tokie kaip A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas ir S. Prokopovičius. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjas lietuviams pabėgėliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą „Kooperacija ir tautos uždaviniai“.
Studijuodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškart pradėjo propaguoti kooperacijos idėjas bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažai brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio kooperatyvų centro - ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė „Lietūkio“ veiklai gerinti ir plėsti.
P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: „Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo karčiamoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei, ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant". P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje „Kooperatizmas“. Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti „visuomenės ūkio mokslo“, t. y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu.
Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės - yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisideda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo.
P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad „kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai". Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu „visuomenės ūkiui demokratinti“, teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionierių suformuluotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas „tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui“, todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve „stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą“.
P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Ekonomika buvo pradėta dėstyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmaisiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėliu „Osnovy političeskoj ekonomii“. Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvertė į lietuvių kalbą. Be to, parengė originalų darbą „Ekonomikos pagrindai“. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo „Ekonomikos pagrinduose“.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia „tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius“. O „visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą“. P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, „rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių“. Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra „ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas“. Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasime G. Kaselio darbuose. Be to, P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, „atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis“. Vadinasi, G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius.
Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų „grynosios pajamos“, atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą.
Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teorijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius.
Profesorius A. Rimka
Profesorius A. Rimka (1886-1944) - žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, ekonomistas, mokslininkas. Gimė Lankeliškiuose ir lankė Lankeliškių pradžios mokyklą. A. Rimka nuo mažens mėgo knygas, buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų biblioteką. Aktyviau visuomeniniame gyvenime A. Rimka pradėjo reikštis rašydamas korespondencijas į lietuviškus laikraščius: „Ūkininką“, „Lietuvos ūkininką“ ir kt. 1907 metų pradžioje Lankeliškiuose įsteigė „Šviesos“ skyrių, kurio pirmininku buvo išrinktas jis pats. Savo korespondencijomis užsirekomendavo kaip gabus publicistas, todėl 1908 m. „Lietuvos ūkininko“ leidėjų buvo pakviestas į Vilnių, į šio laikraščio redakciją, kur netrukus perėmė redaktoriaus pareigas.
Gyvendamas Vilniuje, savišvietos reikalams parengė skaitytinių knygų bibliografinę rodyklę, į kurią įtraukė daugiausia pasaulietinio bei materialistinio turinio knygas, o 1914 m., rengdamas jos antrąją laidą (išėjo 1920 m.), įtraukė ir kai kuriuos K. Markso bei F. Engelso veikalus. 1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje, Olandijoje. 1912-1914 m. studijavo prie Maino. 1917 m. atvyko į Rusiją. Čia įsijungė į Lietuvių tremtinių politinį gyvenimą, kuris po vasario revoliucijos buvo pastebimai suaktyvėjęs. Savo pozicijomis jam artimiausi buvo nuosaikieji liaudininkai, pažįstami iš „Lietuvos ūkininko“ laikų.
Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą. Pasižymėjo bene kaip pagrindinis buržuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921-1923 m. tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Frankfurte prie Maino. Nuo 1923 m. Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. - profesorius.
Būdamas aktyvus visuomenės ir mokslo veikėjas, A. Rimka daugeliu visuomeninių klausimų turėjo užimti vienokią ar kitokią principinę poziciją. Nenuostabu, kad kilęs iš valstiečių jis į daug ką žvelgė valstiečio akimis. Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkymai visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė „gamybinių jėgų“ koncepcija, kurią jis, matyt, perėmė jau 1912-1914 m., studijuodamas Vokietijoje. Šiai koncepcijai būdinga tai, kad neigiami gamybiniai santykiai ir jų reikšmė visuomenės raidai. Būtent vokiečių istorinės mokyklos atstovai ir jai artimi autoriai laikė, kad tik vystantis gamybinėms jėgoms (technikai, švietimui, mokslui ir t. t.) įmanomi tam tikri pakitimai visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos gamybiniams santykiams. Panašiai klausimą kėlė ir A. Rimka. A. Rimka laikė, kad ir socializmą įgyvendinti įmanoma tik palaipsniui, vystantis gamybinėms jėgoms. Pvz., atgaivinto „Varpo“ puslapiuose jis rašė: „Mes eisime prie tokio visuomenės surėdymo, kur visi produkcijos įrankiai bus visos liaudies nuosavybė". O kitame numeryje tęsė: „Socializmas visai nėra tuščia svajonė, bet būtinas ir neišvengiamas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo plėtojimo laipsnis". Ir toliau aiškino, kad jau daug kur matyti suvisuomenėjimo žymių: suvalstybinamos atskiros įmonės ir pan. Šį „socializacijos" procesą demokratai turi visaip remti. Tai rodo, kad valstybinio sektoriaus plėtimą kapitalizmo sąlygomis ir kitus panašius dalykus A. Rimka laikė keliu, vedančiu į socializmą. Dar aiškiau šiuo atžvilgiu savo mintis jis dėstė vėliau, 1918 m. Neigiamai atsakydamas į klausimą, ar greit būtų galima įgyvendinti socializmą, teigė, kad revoliuciniu būdu suvisuomeninus gamybos priemones, žlugtų civilizacija, nes neliktų pagrindo privačiai iniciatyvai.
Keinso teorija
Keinso teorija atsirado kaip atsakas į 1929-1933 m. ekonominę krizę, kuri sukrėtė visas išsivysčiusias šalis. Ši krizė negalėjo būti paaiškinta tradiciniu požiūriu, todėl šalys ieškojo būdų, kaip išvesti ekonomiką iš ilgalaikio nuosmukio ir įveikti masinį nedarbą.
1930 m. baigėsi ekonominio augimo laikotarpis, prasidėjęs XIX a. Gilios krizės metu naujus ekonominės minties transformacijos poreikius labiausiai tenkino žymaus anglų ekonomisto Dž. M. Keinso kūrinys „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“. Akivaizdūs Dž. M. Keinso, jo pasekėjų ir ekonomikos mokslo neoklasikinės krypties atstovų požiūrių į ekonominių reiškinių ir procesų analizę skirtumai. Dž. M. Keinsas padarė išvadą, kad išsivysčiusiam rinkos ūkiui labai aktualu suformuoti efektyvią paklausą ir jos elementus - būtent vartojimo ir investicijų paklausą.
Keinso teorija - tai pirmiausia efektyvios paklausos teorija. Jos esmė ta, kad aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą (bendrą perkamąją galią) yra veikiama prekių ir paslaugų gamyba ir pasiūla. Rinkos sistemoje paklausa yra lemiamasis elementas. Todėl ypatingas investicijų vaidmuo. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės iš jų laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai. Keinso iškelta ir ginama koncepcija numatė aktyvų valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą. Keinsas netikėjo automatiškai reguliuojančiu rinkos mechanizmu ir tvirtino, kad normaliam ekonomikos augimui ir pusiausvyrai garantuoti reikia išorinės pagalbos. Rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo pati savęs išgydyti negali.
Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiari todėl, kad tiesioginiai susijusi su praktika. Ji ne tik toliau vystė neoklasikinę teoriją ir peržiūrėjo klasikų teoriją, bet ir pagrindė praktines rekomendacijas, nukreiptas į ekonominių procesų reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta ne tik visiško, bet ir dalinio užimtumo sąlygomis. Keinsas ne tik rengė praktines rekomendacijas, bet ir aktyviai dalyvavo jas įgyvendindamas.
Didelę reikšmę turi keinsistinė metodologija, kuriai būdinga ekonominės sistemos visuma. Teigiama, kad Keinso pasiūlyta analizės sistema yra ekonomikos teorijos revoliucija. Jos esmė ta, kad Keinsas tyrimus iš kainų santykių, paklausos ir pasiūlos analizės sferų perkėlė į gamybos ir mainų sąveiką makroekonominiame lygyje (neoklasikinėje ikikeinsistinėje teorijoje ekonominiai reiškiniai ir procesai daugiausia buvo nagrinėjami mikrolygiu, firmų ir vartotojų lygiu).
tags: #ekonomines #minties #asmenybes