Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama elgesio išorinė forma, apibrėžiant ją per įvairius aspektus, pradedant nuo padegimo apibrėžimo ir baigiant nusikalstamo elgesio mechanizmais. Straipsnyje remiamasi įvairių autorių darbais ir teorijomis, siekiant išanalizuoti, kaip asmenybės savybės, socialiniai veiksniai ir situaciniai kontekstai veikia žmogaus elgesį, įskaitant ir nusikalstamą.
Padegimas: Apibrėžimas ir Motyvai
Padegimas yra platus terminas, apimantis padegimo aktą. Piromanija, kita vertus, yra specifinis terminas, apibūdinantis nevaldomą potraukį padegti. Piromanai negauna materialinės naudos iš šio akto ir neturi sąmoningos motyvacijos. Pagrindiniai piromanijos bruožai yra nemotyvuoti daugkartiniai padegimai, didėjanti įtampa prieš tokį veiksmą, nuolatinis domėjimasis gaisrais ir malonus susijaudinimas po padegimo. Patologinis padegėjas kruopščiai ruošiasi padegimui, neatsižvelgdamas į pavojų kitiems, kartais dalyvauja jį gesinant arba stebi tarp žiūrovų.
Svarbu atskirti piromaniją nuo apgalvoto padegimo dėl aiškaus motyvo, pavyzdžiui, norint gauti draudimo pinigus, paslėpti nusikaltimą ar išreikšti pyktį. Taip pat nevertinamas kaip piromanija padegimas, kurį padaro asocialaus tipo asmenybės sutrikimą turintis asmuo arba psichikos ligonis dėl haliucinacijų ar kliedesių. Gaisras gali būti sukeltas ir dėl neatsargumo ar intoksikacijos alkoholiu.
Istorinis Kontekstas ir Teorijos
Vokietija ir Prancūzija pirmosios pripažino piromaniją kaip beprotybės formą, o tai privedė prie teisinių pokyčių, leidžiančių asmenims su diagnozuota piromanija išvengti mirties bausmės. Isaac Ray 1844 m. apibūdino piromaniją kaip atskirą beprotybės formą, panaikinančią asmens atsakomybę už veikas. XX a. pradžioje padegimas buvo aiškinamas psichoanalitikų. Stekel teigė, kad piromanijos šaknys yra seksualinio pobūdžio, o Freud postulavo, kad tai yra dėl sutrikusios psichoseksualinės raidos, akcentuojant fiksaciją ir regresiją į falinę stadiją.
Kiti aiškinimai apima:
Taip pat skaitykite: Apibrėžimas ir aspektai: kalbos elgesys
- Psichoanalitiniai: Padegimas kaip psichozės padarinys arba išstumtas seksualinis draivas.
- Padegimas ir manijos simptomai: Padegimas gali būti šalutinis produktas prastos kontrolės ir asmens manijos simptomų.
- Padegimas kaip išstumta agresija: Padegime pagrindinis tikslas yra turtas, dažnai padegimai vykdomi siekiant keršto.
- Padegimas kaip problemos sprendimas: Padegimas yra veiksminga priemonė norint pakeisti sunkiai toleruojamas aplinkybes ar sąlygas.
- Padegimas kaip išmokta agresijos forma: Šeimos dinamikos sunkumai, prasti tarpasmeniniai santykiai, tėvų priežiūros ir disciplinos stoka yra susiję su padeginėjimu.
Padegėjų Tipologijos
Nėra tipiško padegėjo, tačiau yra tam tikros savybės, kurios gali būti bendros. Daugelis autorių nustatė platų spektrą motyvų ir diferencijavo skirtingus padegimų tipus.
Pagal Rider (1980):
- Pavydo motyvuoti suaugę vyrai: Padegimai yra įžeidimo ir asmenybės kritikos rezultatas.
- Ar-bus-herojus: Asmuo skuba „į sceną“ gelbėti žmonių gyvybes.
- Jaudulio apimtas padegėjas: Padeginėja dėl patiriamo jaudulio, be seksualinio sujaudinimo.
- Piromaniakas: Pasižymi kompulsiniu asmenybės elementu, kuris verčia padeginėti.
Pagal Douglas ir kt. (1994):
- Vandalizmas: Dažniausiai jauni asmenys, veikia grupėmis, nukreipti į švietimo pastatus, žemesnes klases, gyvenantys netoli nusikaltimo vietos.
- Jaudulys: Skirstoma į jaudulio ieškotojus, dėmesio prašytojus, pripažinimo prašytojus bei lytinius iškrypėlius.
- Kerštas: Tikslas yra atkeršyti už realią ar įsivaizduojamą traumą.
- Pelnas: Vedini tik materialinės naudos.
- Slepiantys nusikaltimą: Tikslas - utilitarizmas, atsikratyti nusikalstamos veikos įrodymų.
- Ekstremistai: Motyvas nepatikimas, nes informacija gaunama retrospektyviai iš teisės pažeidėjo.
Canter ir Fritzon (1998) pasiūlė naują padegėjų diferencijavimo modelį, kuris remiasi veiksmų sistemos modeliu:
- Prisitaikantis: Asmuo reaguoja į išorę, išnaudodamas aplinką dėl instrumentinės naudos.
- Ekspresyvus: Asmuo reaguoja į vidinę psichologinę būseną paveikdamas išorinę aplinką.
- Integruota rūšis: Asmuo naudoja ugnį kaip dėmesį patraukiantį įrankį, keliantį pavojų savo ir kitų gyvybei.
- Konservatyvus: Asmuo reaguoja į išorę keičiant sistemą.
Įvertinimo Instrumentai
Daugybė instrumentų buvo naudojama vertinant padegėjus, tačiau iki šiol nėra standartizuotų instrumentų. Vienas iš kuriamų instrumentų yra SAFARI (The St Andrew's Fire and Arson Risk Instrument) - tai pusiau struktūruotas interviu, skirtas padegėjų rizikos įvertinimui. Paauglių įvertinimui yra FEMA programa, kuri susideda iš rizikos įvertinimo struktūruotu interviu ir klausimyno. Robert Stadolnik (2010) sukūrė FRAT - Y (Padegimų rizikos įvertinimo įrankis jaunimui), kuris gali būti naudojamas 5 - 17 metų vaikų įvertinimui.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Nusikaltėlio Asmenybė: Samprata ir Struktūra
Nusikaltėlio asmenybė yra sudėtingas konstruktas, apimantis įvairias žmogaus savybes, kurios gali turėti įtakos nusikalstamam elgesiui. Svarbu atskirti buitinę sąvoką „nusikaltėlis“ nuo juridinės sąvokos „nusikalstamos veikos subjektas“. Pastaroji apibrėžia asmenis, kuriems gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Nusikaltėlio asmenybė apima:
- Socialinį-demografinį savybių kompleksą: Lytis, amžius, išsilavinimas, užsiėmimo rūšis, socialinis statusas, socialinė-turtinė padėtis.
- Psichologines savybes: Temperamentas, charakteris, intelektas, emocijos, motyvacija.
- Moralines-vertybines savybes: Įsitikinimai, vertybės, nuostatos.
- Biologines savybes: Genetiniai polinkiai, fiziologinės ypatybės.
Asmenybės Tapsmas ir Socializacija
Asmenybė yra kintama, nors ir santykinai stabili asmens kaip individo ir socialinės bendruomenės nario savybių sistema. Asmenybės tapsmas yra procesas, kuris nenutrūksta visą gyvenimą. Socializacijos procesą, jo greitį, įsisavinimo gylį ir stabilumą labai veikia visuomenės homogeniškumas. Juo visuomenė yra įvairiapusiškesnė, tuo didesnė tikimybė, kad individas susidurs su prieštaravimais, kad formuosis asmenybės daugiastruktūriškumas, savybių paviršutiniškumas.
Socializacija yra procesas, kurio metu individas įsisavina visuomenės normas, vertybes ir elgesio modelius. Šis procesas gali būti tiek prosocialus, tiek antisocialus. Prosociali socializacija skatina elgesį, kuris naudingas visuomenei, o antisociali socializacija skatina elgesį, kuris žalingas visuomenei.
Nusikalstamo Elgesio Mechanizmas
Nusikalstamo elgesio mechanizmas yra sudėtingas procesas, kurį veikia įvairūs vidiniai ir išoriniai veiksniai. Vidiniai veiksniai apima asmenybės savybes, poreikius, vertybes ir motyvus. Išoriniai veiksniai apima socialinę aplinką, situacinius kontekstus ir galimybes.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Pagrindinės netinkamo elgesio priežastys yra:
- Informacijos ribotumas: Asmens turimos informacijos ribotumas, informacijos trūkumas arba neteisinga informacijos interpretacija.
- Laiko ribotumas: Sprendimas turi būti priimtas greitai, ir asmuo nėra pajėgus įvertinti informacijos.
Svarbūs psichologiniai aspektai:
- Asociacijos: Asmens asociacijos su įvairiomis visuomenės grupėmis ir vertybėmis.
- Racionalumas: Asmens gebėjimas racionaliai vertinti save, aplinką ir kitus žmones.
- Emocijos: Emociniai psichiniai procesai, lydintys žmogaus veiklą.
- Patirtis: Asmeniui žinomi, mokami, valdomi elgesio variantai.
- Motyvacija: Asmens poreikiai ir vertybės.
- Valingumas: Asmens gebėjimas kryptingai veikti ir nepasiduoti aplinkos poveikiui.
Situaciniai Veiksniai
Situaciniai veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį nusikalstamame elgesyje. Situacijos, kuriose yra didelė nusikaltimo padarymo tikimybė, yra vadinamos kriminogeninėmis.
Situacijos gali būti:
- Aktyvios: Asmuo patiria specifinį, tik į jį nukreiptą poveikį, gauna tik jam skirtą informaciją.
- Pasyvios: Asmuo nepriima poveikio, informacijos nepriima ar nesuvokia.