Įvadas
Šiandieninėje žinių visuomenėje, kurioje mokslas sparčiai kinta, mokymasis visą gyvenimą yra neatsiejama tiek politinio, tiek edukologinio diskurso dalis. Suaugusiųjų švietimas transformuojasi į mokymąsi visą gyvenimą, nes mokymosi svarba nuolat auga kuriant besimokančią visuomenę. Šiame kontekste ypač svarbu suprasti elgesio skatinimo mechanizmus, kuriuos nagrinėja biheviorizmas, ir jo sąsajas su suaugusiųjų mokymosi ypatumais. Straipsnyje nagrinėjama biheviorizmo teorija ir jos taikymas suaugusiųjų mokymosi procese, lyginant ją su konstruktyvizmo perspektyva.
Biheviorizmo ir Konstruktyvizmo Teorijų Samprata
Biheviorizmo ištakos
Biheviorizmas, kilęs XX a. pradžioje, yra psichologijos kryptis, orientuota į elgesio analizę, o ne į žmogaus sąmonę. Ši kryptis atsirado kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Biheviorizmo pradininkas - John B. Watson.
Pirmoji žodinė biheviorizmo apibrėža, suformuluota J. B. Watson, buvo pateikta 1903 m. Įkvėptas savo psichologijos tyrimų su gyvūnais, jis ryžosi apibūdinti biheviorizmo sąvoką. Tačiau iš kolegų ir visuomenės jis pritarimo nesulaukė, argumentuojant, kad sąvoka tinkama gyvūnams, bet ne žmonėms. Pirmasis viešas J. B. Watson‘o pasisakymas įvyko paskaitoje Jeilio universiteto Psichologijos fakultete 1908 m., tačiau ir čia pasisekimo nesulaukta. 1913 m. jis parašė straipsnį „Psichologija bihevioristo akimis“, siekdamas biheviorizmą atriboti nuo dabartinių teorijų, tradicinių sąvokų ir terminijos. Šis straipsnis tapo bihevioristų manifestu. 1919 m. pasirodė J. B. Watson knyga tokiu pačiu pavadinimu, tuomet biheviorizmas patyrė emocinį ir loginį įvertinimą. Iškilo probleminis klausimas: ar biheviorizmas taps vyraujančia psichologijos sistema, ar išliks tiktai kaip metodologinis požiūris.
J. B. Watson teigė, kad bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį - žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus - savo objektu. Kitaip sakant, analizuojama tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento. Tai buvo pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Laikotarpiu tarp 1912 m. ir neobiheviorizmo iškilimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje biheviorizmas tapo vyraujančia JAV psichologijos mokykla. Biheviorizmo kaip mokslo išlikimas vertinamas kaip mokslinė disciplinos revoliucija. Neigdamas sąmonę ir psichiką, J. B. Watson grąžino psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekiant rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Būtent J. B. Watson nurodė gaires eksperimentinėms psichologijos atstovams. Ir tik jo tyrinėjimai tapo jungiamąją grandimi tarp bundančio XX a.
Biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B. F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B. F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba - tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys. Nepaisant kraštutinai teoriją ribojančio požiūrio, bihevioristų darbai padarė didžiulę įtaką kitoms psichologijos sritims, kadangi sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas, paaiškino ir aprašė dalį svarbiausių mąstymo ir nervų sistemos reiškinių.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Bihevioristinė išmokimo teorija
Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai (I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. F. Skinner) išpopuliarino teoriją, pagrįstą sąlyginių refleksų susidarymu, operantiniu bei socialiniu išmokimu - palyginti paprastomis ir patikrinamomis išmokimo rūšimis. Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino keli veiksniai. Pirma, jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu, tenkinančiu gamtamokslinio eksperimento reikalavimus. Antra, mokslininkai galėjo atlikti eksperimentus su gyvūnais, eliminuojant ugdymo tyrėją kankinantį imperatyvą nepakenkt vaikui.
Svarbiausios bihevioristinės teorijos:
- S - A teorijos: Mokymasis vertinamas kaip ryšys tarp stimulo (S) ir atsako (A). Tas ryšys yra stipresnis, kai poreikiai būna patenkinami (E. L. Thorndike‘o rezultato dėsnis), arba jis sustiprėja, kai stimulas sumažėja (C. L. Hullo sisteminė elgesio teorija).
- Sąlyginių refleksų teorija: Pirmiausia paaiškinta I. Pavlovo.
- Operantinio sąlygojimo teorija: Suformuluota B. F. Skinnerio.
- Pažintinės mokymosi teorijos: Pvz., E. Ch. Tolman.
Pasak bihevioristų, mes išmokstame tik gavę stimulą iš mus supančios aplinkos. Šie stimulai išprovokuoja atsakymus.
Konstruktyvizmas
Konstruktyvizmas - žinių kūrimo teorija, kurios principas - patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Konstruktyvizmo iškilimas ir suklestėjimas siejamas su konstruktyvistų reakcija į biheviorizmo teiginius, pagal kuriuos mokymasis buvo grindžiamas ir ribojamas stimulo - atsako (S - A) asocijavimu. Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus.
Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti. Mokiniai plečia savo asmenines žinias, remdamiesi savo ankstesniu žinojimu ir patirtimi.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Suaugusiųjų Mokymosi Stiliai ir Tikslai
Suaugusiųjų mokymosi stiliai
Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygmenyje. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinka naujus žmones, išgirsta naują informaciją, susipažįsta su naujomis idėjomis, atsiskleidžia mokymosi stilius. Ši elgsena visada apima pažinimo, minčių formulavimo, jausminius procesus ir veikimą. Mokymosi stilius visada yra šiek tiek susijęs su tuo kaip žmogus girdi, mato liečia ir panašiai, ir tuo, kaip jo fiksuoti stimulai, informacija transliuojami į smegenis bei su mąstymo procesais, tokiais kaip prielaidų darymas, transformavimas, analizavimas. Priklausomai nuo situacijos, mokymosi stilius šiek tiek keičiasi.
Viena žinomiausių klasifikacijų yra pagrįsta Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kurioje įvertintos kognityvinės psichologijos atstovo Piaget idėjos. Anot šios teorijos, suaugusieji mokosi „pereidami, tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo“. Kolbas siūlo mokymosi cikle įvertinti vertikalią ir horizontalią ašis. Piaget dar XXa. pr. pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Ankstesnę patirtį ir žinias atspindinčios struktūros būdingos kiekvienam žmogui. Pasak Piaget, naujų žinių konstravimas - adaptacija - yra dinamiškas, apima vienaskaitą papildančius asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Asimiliacija - tai toks procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių. Akomodacijai būdinga tai, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, tik tada įmanomas naujų žinių priėmimas.
Asmenybė ir mokymosi tikslai
Žmogus, mokydamasis visą gyvenimą, tampa savimi. Suaugusysis nuolatos mokosi: mokosi būti savimi, tėvu ar motina, sutuoktiniu, dirbančiuoju. Mokymasis yra natūrali raida, neišvengiamas gyvenimo kelias. Siekdami pripažinimo darbe ir geresnio aplinkinio pasaulio supratimo, suaugusieji dalyvauja įvairiuose seminaruose, kursuose, naudojasi neformaliojo švietimo paslaugomis. Vis daugiau suaugusiųjų siekia vidurinio ar aukštojo išsilavinimo (formalusis švietimas). Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių:
- Poreikis žinoti: Suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis.
- Savarankiškumas: Suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, sprendimus. Didžioji dalis suaugusiųjų atsakingi už kitus žmones - vaikus, tėvus, draugus ir kitus artimus žmones. Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos igyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir tyrinėti, prisiima sau atsakomybę už vykstantį procesą ir rezultatus.
- Patirtis: Suaugusieji sukaupia daug įvairių patyrimų.
- Pasirengimas mokytis.
Biheviorizmo ir Konstruktyvizmo Raiška Suaugusiųjų Mokymesi
Biheviorizmo taikymas
Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus yra iš esmės pasyvus ir elgsis taip, kaip jį skatins aplinka. Watson įrodė eksperimentu, kad žmogų galima išmokyti įvairių reakcijų. Bihevioristai tikina, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingos aplinkos įvairių veiksnių rezultatas. Bihevioristinės tradicijos šalininkai tiki, kad švietimas turi padėti žmogui prisitaikyti ir išlikti visuomenėje, o visuomenei - klestėti. Bihevioristinėje tradicijoje ypatingai svarbus mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos programos, kurioms būdingas teigiamas skatinimas. Andragogo tikslas - padėti besimokančiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe. Suaugusiųjų švietime andragogas gerai pasirengia veiklai, perteikia daug informacijos ir besimokančiajam tvirtina, jog kuo daugiau faktų žinosi, tuo geriau, arba žiūrima į mokinį kaip į indą kurį reikia užpildyti informacija.
Konstruktyvizmo taikymas suaugusiųjų mokymesi
Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos, vadinasi, reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai. Andragogo užduotis yra sukurti mokymosi aplinką, kad besimokantieji galėtų naudotis savo ankstesne patirtimi, žiniomis ir aktyviai priimti informaciją.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Žmogaus tobulėjimas yra mokymosi procesas, kurio metu asmeninė patirtis, gyvenimo istorija ir dabartinė socialinė padėtis apsprendžia, kaip žmogus supranta realybę. Mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo. Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, besiremiantį turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojantį veiksmą, natūralu manyti, jog geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji.
Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas, kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų. Klasikinis mokymas yra vienas neefektyviausių mokymosi būdų. Efektyvaus mokymo tikslas - siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime. Mokymasis vyksta kultūros įsisavinime, kuris neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo. Pabrėžiama, jog suprasti mokymąsi galima tik socialiniame kontekste.
Elgesio Skatinimas Auklėjant Vaikus
Tėvai dažnai pasimeta ir nežino, kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį. Geri santykiai su vaiku ir jo tinkamas elgesys prasideda nuo trijų dalykų:
- Namų taisyklės: Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai.
- Skatinimo priemonės: Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, nes jei vaikas nesulaukia iš tėvų paskatinimo, dėmesio gali pradėti reikalauti netinkamu elgesiu. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas.
- Drausminimo priemonės: Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite.
tags: #elgesio #skatinimas #biheivio