Elgesio sunkumai vaikystėje: supratimas, atpažinimas ir pagalbos būdai

Įvadas

Ankstyvoji vaikystė yra itin svarbus laikotarpis vaiko raidai, kai formuojasi emociniai, socialiniai ir kognityviniai įgūdžiai, turintys didelę įtaką tolimesniam gyvenimui. Vis dėlto, dalis vaikų susiduria su emociniais ir elgesio sunkumais, kurie gali neigiamai paveikti jų raidą ir gerovę. Šiame straipsnyje siekiama išsamiai aptarti šiuos sunkumus, įskaitant jų priežastis, simptomus ir galimus pagalbos būdus ankstyvoje vaikystėje.

Dr. Vaidilutė Asisi, Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, lektorė, Graco universitete apgynusi daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“, teigia: „Noriu pateikti naujos informacijos ir supažindinti mažų vaikų tėvus su galimais sutrikimais šiame amžiuje. Jokiu būdu nenoriu gąsdinti tėvų, bet noriu paskatinti juos įveikti nerimą ir kaltės jausmą, beveik visada susijusį su šiais sunkumais“.

Psichikos sveikata ankstyvoje vaikystėje: apibrėžimas ir svarba

Prieš pradedant kalbėti apie konkrečius sutrikimus, svarbu apibrėžti, kas yra kūdikio ir mažo vaiko psichikos sveikata. Psichikos sveikata kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje - tai „vaiko gebėjimai, besiformuojantys šeimos, bendruomenės ir platesniame kultūriniame kontekste, užmegzti ir išlaikyti artimus ir saugius santykius su suaugusiais ir bendraamžiais, patirti, reguliuoti ir išreikšti visas emocijas, tyrinėti aplinką ir mokytis“ (pagal Zero to Three, 2016).

Taigi, vaiko savireguliacijos, elgesio, emocijų ir bendravimo sunkumai įvardijami kaip psichikos sutrikimai, jei jų simptomai atitinka ekspertų nurodytus kriterijus (dažnumą, intensyvumą ir kt.) ir sukelia vaikui distresą (neigiamą stresą), trikdo jo pažintinę, emocinę ir socialinę raidą, galimybę mokytis ir įsisavinti naujus įgūdžius, apsunkina tarpusavio santykius su vaiku, riboja vaiko dalyvavimą jo raidą atitinkančioje veikloje ar kasdienėje rutinoje, trikdo šeimos kasdienę veiklą.

Emocinių ir elgesio sunkumų priežastys

Emocinių ir elgesio sunkumų priežastys gali būti įvairios ir dažnai susijusios su biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Biologiniai veiksniai

• Genetinis polinkis: Jei šeimoje yra asmenų, patiriančių psichikos sveikatos problemų, vaikas gali turėti didesnę riziką susidurti su emociniais ir elgesio sunkumais.
• Nervų sistemos ypatumai: Tam tikri nervų sistemos ypatumai gali lemti didesnį jautrumą stresui ir sunkumus reguliuojant emocijas.
• Smegenų struktūros pokyčiai: Smegenų struktūros pokyčiai, atsiradę dėl genetinių veiksnių ar patirtų traumų, gali turėti įtakos emocijų reguliavimui ir elgesiui.
• Motinos ligos nėštumo metu: Motinos ligos nėštumo metu ir gimdymo komplikacijos gali padidinti riziką vaikui susidurti su emociniais ir elgesio sunkumais.

Emociniai sutrikimai, prasidedantys vaikystėje, dažnai susiję su smegenų struktūromis ir funkcijomis, kurios reguliuoja emocijas, elgesį ir socialinę sąveiką. Pagrindinės paveiktos smegenų sritys yra amygdala, atsakinga už emocijų, ypač baimės ir nerimo, apdorojimą, ir prefrontalinė žievė, kuri dalyvauja sprendimų priėmime ir socialinės elgsenos reguliavime.

Psichologiniai veiksniai

• Ankstyvos patirtys su globėjais: Ankstyvos patirtys su globėjais, tokios kaip prisirišimo stilius ir patiriamas saugumas, gali turėti didelės įtakos vaiko emocinei raidai.
• Kiek ir kaip buvo patenkinti kūdikio poreikiai: Netinkamas kūdikio poreikių patenkinimas gali lemti emocinių ir elgesio sunkumų atsiradimą.
• Traumuojančios patirtys: Traumuojančios patirtys, tokios kaip smurtas, nepriežiūra ar artimo žmogaus netektis, gali sukelti ilgalaikius emocinius ir elgesio sunkumus.
• Tėvų psichologinės problemos: Tėvų psichologinės problemos, tokios kaip depresija ar nerimo sutrikimai, gali neigiamai paveikti vaiko raidą.
• Nenuoseklus auklėjimas: Nenuoseklus, šiurkštus ar aplaidus auklėjimas gali prisidėti prie emocinių ir elgesio sunkumų atsiradimo.

Socialiniai veiksniai

• Šeimos stresas: Šeimos stresas, susijęs su finansiniais sunkumais, konfliktais ar socialine izoliacija, gali padidinti riziką vaikui susidurti su emociniais ir elgesio sunkumais.
• Patyčios: Patyčios gali sukelti nerimą, depresiją ir kitus emocinius sunkumus.
• Socialinė atskirtis: Socialinė atskirtis gali lemti vienišumo jausmą ir sumažinti galimybes mokytis socialinių įgūdžių.
• Nepakankama parama mokymosi aplinkoje: Struktūros trūkumas, nepakankama parama mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, ir trikdantis elgesys klasėje gali prisidėti prie emocinių ir elgesio sunkumų.

Emocinių ir elgesio sunkumų simptomai

Emocinių ir elgesio sunkumų simptomai gali būti įvairūs ir priklauso nuo vaiko amžiaus, individualių savybių ir sunkumų priežasties.

Emociniai simptomai

• Nuolatinis liūdesys ar irzlumas: Vaikas gali būti nuolat liūdnas, irzlus ar prislėgtas.
• Per didelis nerimas ar baimė: Vaikas gali patirti per didelį nerimą ar baimę dėl įvairių situacijų.
• Dažni pykčio priepuoliai: Vaikas gali dažnai pykti ir sunkiai valdyti savo emocijas.
• Sunkumai atsipalaiduoti: Vaikas gali sunkiai atsipalaiduoti ir nuolat jausti įtampą.
• Nuotaikų svyravimai: Vaikas gali patirti staigius nuotaikų svyravimus.
• Atsiribojimas nuo kitų: Vaikas gali vengti bendravimo su kitais ir jaustis vienišas.
• Mažas savęs vertinimas: Vaikas gali jaustis nevertingas ir nepasitikėti savimi.

Elgesio simptomai

• Agresyvus elgesys: Vaikas gali būti agresyvus, mušti kitus ar laužyti daiktus.
• Nepaklusnumas: Vaikas gali nuolat nepaklusti taisyklėms ir atsisakyti vykdyti nurodymus.
• Impulsyvumas: Vaikas gali veikti neapgalvotai ir nesugebėti kontroliuoti savo impulsų.
• Hiperaktyvumas: Vaikas gali būti per daug aktyvus, negalėti ramiai sėdėti ir nuolat judėti.
• Dėmesio sutelkimo sunkumai: Vaikas gali sunkiai sutelkti dėmesį ir atlikti užduotis.
• Miego sutrikimai: Vaikas gali turėti problemų užmigti, išsimiegoti ar patirti košmarus.
• Maitinimosi sutrikimai: Vaikas gali atsisakyti valgyti, būti išrankus maistui ar persivalgyti.
• Enurezė ar enkoprezė: Vaikas gali netyčia šlapintis ar tuštintis.
• Save žalojantis elgesys: Vaikas gali žaloti save, pavyzdžiui, pjaustytis ar degintis.
• Stereotipinis elgesys: Vaikas gali kartoti tam tikrus judesius ar veiksmus.

Kiti simptomai

• Fiziniai simptomai: Vaikas gali skųstis galvos, pilvo ar kitais skausmais, kurie neturi aiškios medicininės priežasties.
• Mokymosi sunkumai: Vaikas gali turėti problemų mokykloje, sunkiai įsisavinti informaciją ar atlikti užduotis.
• Socialiniai sunkumai: Vaikas gali turėti problemų bendrauti su kitais vaikais ir užmegzti draugystę.

Dažniausi elgesio sunkumai ankstyvoje vaikystėje

Dr. Vaidilutė Asisi atkreipia dėmesį į keletą dažniausiai pasitaikančių elgesio sunkumų kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje:

Nenumaldomas klyksmas

Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau, tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Pediatrai organinių priežasčių (pvz., laktozės netoleravimas, uždegimai, refliuksas ir kt.) neranda. Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą. Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą. Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta. Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas.

Epidemiologiniuose ir klinikiniuose tyrimuose nurodoma, kad nuo 16 iki 29 proc. kūdikių nenumaldomai klykia.

Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas

Miego sutrikimai

Taip pat tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį), nors dažniausiai supranta, kad kūdikių ir suaugusiųjų miegas skiriasi, ir susitaiko su gimimo džiaugsmą lydinčiomis bemiegėmis naktimis. Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai guodžiasi, kad dažnas kūdikio prabudimas, ilga būdravimo fazių trukmė naktį ir daugiau nei keletą mėnesių nenusistovintis miego ir budrumo ciklas nepaprastai išvargina. Dažnas tokių naktinių prabudimų palydovas - kūdikio klyksmas.

Kai kurie literatūros šaltiniai nurodo, kad net iki 40 proc. kūdikių pirmųjų metų pabaigoje dar turi miego problemų.

Valgymo sutrikimai

Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai. Nors valgymo sutrikimai (šiuo atveju - kai valgo per mažai) taip pat labai dažni - 25-40 proc., tačiau dauguma jų praeina, tik 3-10 proc. vaikų antraisiais ir trečiaisiais metais vis dar atsisako valgyti (10 proc. vaikų valgo per daug.)

Iš baimės, kad vaiko svoris neauga ar auga labai lėtai, tėvai stengiasi vaiką maitinti darydami spaudimą ar naudodami įvairius triukus, pvz., įjungdami vaikams elektroninius prietaisus. Psichologo pagalbos prireikia tuomet, kai dėl pernelyg didelės tėvų kontrolės maitinimo metu kyla tėvų ir vaikų sąveikų bei santykių problemų: kuo sunkiau pastebėti vaiko alkio signalus ir kuo labiau mama (ar tėtis) verčia vaiką valgyti (tada, kai suaugusieji nusprendžia), tuo stipresnis pasipriešinimas ir konfliktai - ir ne tik valgant.

Padidinto sensorinio reaktyvumo sutrikimas

Gali būti, kad pirmaisiais - antraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.) ar vidaus (pvz., alkio skausmas, virškinimas, raumenų įtampa). Būna, kad mažylis netoleruoja lytėjimo, kai kurių drabužių, jį dirgina kvapai; negali prisitaikyti prie naujo skonio (maisto konsistencijos ar kitos žinduko tekstūros) - ima vengti maisto, bet verkia, nes junta alkį.

Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas

Šie visi išvardyti sunkumai dar apibendrintai vadinami elgesio ar sensorinės reguliacijos sutrikimais (savireguliacija - tai vaiko gebėjimas reguliuoti miego ir būdravimo, alkio ir sotumo ciklus, prisitaikyti prie maisto skonio ir jo konsistencijos pokyčių, adaptuotis prie dirgiklių; šie gebėjimai formuojasi su tėvų pagalba - vadinama išorine reguliacija arba koreguliacija).

Naujovių vengimo sutrikimas

Antraisiais metais tėvai dažnai įvardija tokias problemas kaip vaiko nenoras bent akimirkai atsitraukti nuo mamos ir didžiulis nerimas, negebėjimas žaisti vienam (be artimo žmogaus), perdėta atsiskyrimo baimė. Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Atpažinti šį sutrikimą galima iš to, kad mažylis labai išsigąsta išvydęs nepažįstamą žmogų ar patekęs į svetimą patalpą: sustingsta, susigūžia, nuščiūva, vengia akių kontakto, stengiasi atsitraukti, ištrūkti iš aplinkos, pasislėpti, ieško artimo žmogaus; šias reakcijas lydi labai stiprios ir ilgai trunkančios neigiamos emocijos. Manoma, kad apie 15 proc. mažų vaikų gali būti nustatomas šis sutrikimas.

Nevaldomo pykčio ir agresijos sutrikimas

Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypatingai didelį motorinį aktyvumą, nuolatinį dirglumą ir nesugebėjimą suvaldyti pykčio, stiprų protestą; pykčio priepuolio metu pasireiškiančią agresiją (muša, spardo, kanda ir kt.), nukreiptą į tėvus ar vaikus, daiktų laužymą; agresyvius išpuolius, siekiant kitus vaikus priversti elgtis pagal savo valią; gąsdinimą (tiek fiziškai, tiek emociškai) ir kt. simptomus. DC 0-5 autoriai apibendrina kaip nevaldomo pykčio ir agresijos sutrikimą ankstyvoje vaikystėje (jį galima nustatyti jau nuo 24 mėnesių).

Padidinto aktyvumo sutrikimas

Dažnai neuropsichologinės raidos sutrikimo - dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo - bruožai išryškėja jau labai anksti, todėl šį sutrikimą siūloma diagnozuoti nuo 36 mėnesių. Kadangi sunku įvertinti jaunesnių nei trejų metų vaikų dėmesio sugebėjimus, ekspertai rekomenduoja padidinto aktyvumo sutrikimą ankstyvoje vaikystėje nustatyti 24-36 mėnesių vaikams, jei jų elgesyje pastebimi tokie raidos neatitinkantys ar kultūrai neįprasti simptomai:

• vaikas nuolat kruta, kai laukiama, kad bent trumpai pasėdėtų ramiai;
• karstosi ant baldų ar kitų objektų;
• kelia triukšmą dažniau nei kiti bendraamžiai;
• tarsi „nesitveria savame kailyje“; dažnai turi sunkumų išlaukti savo eilės kalbėti ar kol jo poreikis bus patenkintas;
• turi sunkumų dalyvauti bendroje veikloje ar žaidime ir kt.

Autizmas

Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant simptomai ryškėja, tampa sunkesni. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką.

Autizmo „raudonos vėliavėlės“:

• 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
• 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
• 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
• 24 mėn. nesako dviejų žodžių frazių

Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:

• Socialinės sąveikos sutrikimas: Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
• Komunikacijos sutrikimas: Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
• Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas: Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą.

Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas

Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas. Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Simptomai apima:

• Fiziniai simptomai: Nors prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas pirmiausia pasireiškia elgesio ir emociniais simptomais, kartu su šiais požymiais gali pasireikšti ir kai kurie fiziniai simptomai. Gali būti stebimi miego sutrikimai, pavyzdžiui, nemiga ar košmarai, dėl kurių vaikai gali jausti nuovargį ar irzlumą. Be to, kai kuriems vaikams gali pasireikšti psichosomatiniai simptomai, pavyzdžiui, galvos ar skrandžio skausmai, dažnai susiję su stresu ar nerimu.
• Elgesio ir emociniai simptomai: Būdingiausi prieštaraujančio nepaklusnumo bruožai yra elgesio ir emociniai simptomai. Šie simptomai paprastai pasireiškia dažnais pykčio priepuoliais, nuolatiniu nepaklusnumu ir atsisakymu laikytis taisyklių ar nurodymų. Vaikai dažnai sąmoningai erzina kitus, kaltina kitus dėl savo klaidų ir patys lengvai sudirgsta. Jiems taip pat gali būti būdingas piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika.
• Socialiniai simptomai: Socialiniai prieštaraujančio nepaklusnumo simptomai labiausiai pasireiškia vaikui bendraujant su kitais žmonėmis, įskaitant šeimą, bendraamžius ir autoritetingus asmenis. Dėl agresyvaus elgesio ir polinkio kaltinti kitus, šiems vaikams dažnai sunku išlaikyti draugystę. Jie gali dažnai ginčytis su suaugusiaisiais ir atsisakyti paklusti taisyklėms, dėl to kyla problemų mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose. Be to, bendraudami su kitais jie gali atrodyti nemalonūs ar pikti, o tai dar labiau izoliuoja juos nuo bendraamžių.

Šeimos dinamika ir aplinka vaidina svarbų vaidmenį prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.

Mokymosi aplinka taip pat gali turėti įtakos prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika.

Biologiniu požiūriu vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tam tikri genetiniai veiksniai taip pat gali būti svarbūs, nes vaikai, kurių tėvai yra sirgę prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu ar kitais psichikos sveikatos sutrikimais, dažniau patys suserga prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu.

tags: #elgesio #sunkumai #ir #asmenybes #bruozai #vaikysteje