Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius, nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankamas sudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Todėl svarbu išnagrinėti emocinės ir kognityvinės empatijos skirtumus, siekiant geriau suprasti tarpasmeninius santykius ir asmenybės raidą. Šiame straipsnyje aptarsime empatijos sampratą, jos rūšis, ryšį su altruizmu ir kitus svarbius aspektus.
Empatija ir Užuojauta: Kas Tai?
Galima jausti daug įvairių emocijų klausant kito žmogaus pasakojimo apie ištiktą krizę ar nelaimę - vieni užjaučia, kiti prijaučia, o treti išlieka abejingi. Visgi dažniausiai kylantys jausmai yra empatija arba užuojauta. Nors šie žodžiai dažnai naudojami kaip sinonimai ir tikrai turi panašumų, šiose jautriose sąvokose slypi du skirtingi apibrėžimai.
Užuojauta
Užuojauta yra jausmas, kuris užgimsta susidūrus su kito žmogaus kančia. Pagrindinis užuojautą jaučiančio žmogaus noras - užkirsti kelią kito žmogaus skausmui (tiek emociniam, tiek fiziniam ar kt.). Taip pat, dažnai užuojauta gali pasireikšti kaip atsakas į empatiją ir sukurti norą imtis veiksmų.
Užuojauta:
- Yra lydima gailesčio jausmo ir susirūpinimo kito žmogaus kančia, nelaime.
- Nebūtinai leidžia suprasti kito žmogaus jausmus.
- Yra aktyvi - motyvuoja ištiesti pagalbos ranką.
- Yra tyčinė, apgalvota, sąmoninga.
Užjaučiančio žmogaus kalba - „Matau tavo skausmą. Kaip aš galėčiau tau padėti?“
Taip pat skaitykite: Pagalba emocinei būklei
Empatija
Empatija yra gebėjimas matyti save kito žmogaus „kailyje“, suprantant situaciją, emocijas ir jausmus. Empatiją jaučiančio žmogaus siekis - susitapatinti. Tai nėra tik kito žmogaus emocijų suvokimas, tai - jų supratimas.
Empatija:
- Pasižymi gebėjimu atpažinti ir suprasti kito žmogaus jausmus.
- Yra inertiška - nebūtinai motyvuoja padėti.
- Gali išsekinti. Nesiliaujamai dėl kitų žmonių išgyvenimų besijaudinantis asmuo gali patirti emocinį išsekimą.
Empatiško žmogaus kalba - „Aš matau ir suprantu tavo skausmą“.
Empatijos Tipai
Yra 3 empatijos tipai:
- Emocinė empatija - tai susitapatinimas su kito žmogaus emocijomis. Ji yra paremta žmogaus intuicija.
- Kognityvinė empatija - kito žmogaus požiūrio, nuomonės ar perspektyvos supratimas išminties, ar tam tikrų žinių, o ne emocijų pagalba. Šis tipas apibūdinamas kaip įgūdis, glaudžiai susijęs su emociniu intelektu.
- Užjaučianti empatija (empatiškas rūpestis) - ši apima ne tik kitų žmonių supratimą, bet ir skatina imtis veiksmų siekiant padėti. Tai yra užuojautos ir empatijos derinys, būdingas itin rūpestingiems asmenims.
Esminiai Skirtumai Tarp Empatijos ir Užuojautos
Empatija yra kupina supratimo, leidžiančio susitapatinti su problemos akivaizdoje esančiu žmogumi. Empatijos negalima kontroliuoti. Tuo tarpu, užuojauta yra apibūdinama kaip sąmoningas veiksmas, kurį galima valdyti. Nors užuojauta yra lydima jokios naudos neturinčio gailesčio (žmonės, kuriems reikalinga pagalba dažniau siekia supratimo, o ne gailesčio), ji taip pat skatina suteikti užjaučiamam žmogui reikalingą pagalbą.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti emocinę priklausomybę
Taigi, svarbu suvokti, kad be užuojautos, vien empatijos gali neužtekti tam, kad būtų imtasi veiksmų kito žmogaus kančiai įveikti, o užuojauta be empatijos bus tik veiksmas be gilesnio kenčiančio žmogaus emocijų ir jausmų supratimo.
Rūpestingiausi asmenys - ir empatiški, ir užjaučiantys. Empatija aprėpia ryšį ir supratimą, todėl dažnai empatiški žmonės yra raminantys ir geba užmegzti pasitikėjimo kupiną santykį su žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Užjaučiančia empatija pasižymintys asmenys yra geriausi padėjėjai nelaimės, krizės, konflikto ar bet kokio kito nutikimo akivaizdoje, todėl dažnai savo gyvenimą įprasmina besirūpinant kitais, siekdami jiems padėti.
Empatija ir Smegenų Struktūra
Mąstantieji ir jaučiantieji, logiškieji ir jautrieji, racionalieji ir emocionalieji - tokios ir kitos charakteristikos apibūdina šiuos žmonių skirtumus. Tačiau savitas reagavimo ir sprendimų priėmimo būdas neatsiranda iš niekur. Tai buvo atskleista vieno mokslinio tyrimo metu, kuomet buvo vertinama žmonių empatija - vieno žmogaus reagavimas į kito žmogaus būseną, savijautą. Afektyvinė empatija susijusi su fiziniu reagavimu į kito žmogaus būseną, kognityvinė empatija pasireiškia stipresniu supratingumu.
Taigi tyrimo, apie kurį rašoma žurnale „Neuro Image“, metu buvo tiriami 176 dalyviai ir jų pilkoji smegenų medžiaga: jos tankumas, kiekis įvairiose smegenų srityse. Pasirodo, žmonės, kurie pasižymi aukštesne afektyvine empatija ir emocionalumu, smegenų vidurinėje dalyje turėjo tankesnę pilkąją medžiagą.
Rezultatai parodė, kad empatija yra daugiakomponentis reiškinys, kuris priklauso ne tik nuo išorinių faktorių, bet ir nuo individualios žmogaus smegenų struktūros. Todėl neverta graužtis, jei į kažką sureagavote per daug emocionaliai ar į kažką sureagavote per šaltai. Taip veikia jūsų smegenys. Tačiau svarbu ir tai, kad kiekvienam iš mūsų būdingi abu reagavimo būdai, tik vienas jų yra vyraujantis.
Taip pat skaitykite: Šeimų stiprinimo iniciatyvos
Empatija ir Autizmo Spektro Sutrikimai (ASS)
Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos autizmo asociacijos žurnalo „Lietaus vaikai“. Autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintys asmenys dažnai įvardijami kaip nejautrūs kitų emocijoms, neturintys empatijos. Jų sunkumai tinkamai reaguoti į skirtingas socialines situacijas tapo ne vieno anekdoto pagrindu. Kas už viso to slypi? Ar tikrai autistiški žmonės neturi empatijos, ar tai tik mitas?
Negebėjimas atpažinti kitų žmonių emocijų vadinamas aleksitimija. Dėl šio sutrikimo sunku atpažinti ir įvardyti skirtingas emocijas, kūno pojūčius, išreikšti emocijas, trūksta vaizduotės, mintys labiau nukreiptos į vidines nei išorines patirtis. Tyrimai rodo, kad dėl nenustatytų priežasčių apie 50 proc. autistiškų asmenų turi ir aleksitimijos sutrikimą. Tačiau panašus procentas aleksitimijos pasireiškia ir kartu kitais neurologiniais sutrikimais, tokiais kaip depresija, nerimo sutrikimai.
Tomas Eicher-Lorka, kuriam diagnozuotas Aspergerio sindromas, visada turėjo problemų atpažindamas emocijas. Jis prisimena: „Žiūrėdamas į žmogų nesuprasdavau, kokią emociją jis išgyvena. Bandydavau atspėti ir į ją tinkamai reaguoti, deja, tie bandymai dažnai būdavo nesėkmingi. Žmonių jausmus ir reakcijas man padėjo suprasti Paulo Ekhermano knyga „Emotions revealed: understanding faces and feelings“ („Atskleistos emocijos: jausmų ir veidų supratimas“). Ją išmokau atmintinai ir realybėje matomam veidui mintyse pritaikydavau paveikslą iš knygos. Taip pat man sunku iš intonacijos nustatyti, ką jaučia kitas žmogus. Gerai pažįstamus lengviau perskaitau, nes kiekvienas žmogus turi būdingą jausmų paletę, tipines reakcijas.
ASS turinčio pedagogo Mareko Stakiewicziaus nuomone, daug autizmo spektro žmonių turi vienokių ar kitokių sunkumų atpažįstant emocijas: „Viena dažniausių priežasčių - autistiškų ir neurotipinių žmonių emocinio kodo skirtumai. Emocinis kodas - tai elementų, kuriais reiškiamos emocijos, visuma. Autistiški vaikai dažnai negauna adekvataus atsako į savo emocijas, todėl turi sunkumų jas atpažindami. Taip pat daug „terapijų“ moko atmesti natūralius emocinius kodus ir juos pakeisti „socialiai priimtinais“. Tačiau mojavimas rankomis ar šokinėjimas aukštyn ir žemyn gali būti tokia pati išraiška kaip šypsena. Atminkime, kad atpažinti emocijas mokomasi jas apibūdinant, pavyzdžiui: „Aš matau, kad dabar mojuoji rankomis. Ar tu dabar džiaugiesi?“
Empatijos Rūšys ir ASS
Išskiriamos trys empatijos rūšys: emocinė, kognityvinė ir užuojautos. Emocinė empatija siejama su gebėjimu išgyventi kito emocijas, jausmus. Pavyzdžiui, iškart tampa liūdna, kai kitas žmogus liūdi. ASS turintys asmenys neretai pamini, kad tokios empatijos jiems ne tik netrūksta, bet netgi yra per daug.
Hiperempatija - tai ypatumas, pasireiškiantis neįprastai stipriu kitų asmenų emocijų pajautimu. Ji nėra ASS bruožas, ją gali turėti ir asmenys ne iš autizmo spektro. Pastebima, kad hiperempatija labiausiai veikia susidūrus su neigiamomis kitų emocijomis, tokiomis kaip nerimas, liūdesys, skausmas. Manoma, kad genai, didinantys polinkį į fizinį jautrumą, galimai sąveikauja su genetiniu polinkiu į empatinį jautrumą. Tai daro įtaką neurobiologiniams procesams, lemiantiems jaučiamą stresą reaguojant į kito asmens skausmą ar liūdesį. Šią savybę turintys asmenys labiau linkę jausti kaltę tarpasmeniniuose santykiuose. Tokie pojūčiai ir jausmai galiausiai gali atvesti iki nerimo ir depresijos sutrikimų, žemos savivertės. Manoma, kad genų įtaka hiperempatijai labiausiai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje. Tuo metu vaikai jautriausi aplinkai, be to, formuojasi asmenybė, suvokimas, įprastos reakcijos. Todėl būtent ankstyvoje vaikystėje svarbiausia suteikti emociškai saugią aplinką, taip pat mokyti priimti ir suprasti savo bei kitų emocijas.
Autistas Peteris Howelas teigia, kad sukurta nauja teorija - „intensyvaus pasaulio sindromas“. Pagal ją, bent daliai autistiškų asmenų problemų kyla ne dėl empatijos trūkumo, o dėl pertekliaus: „Mus vargina intensyvus bendravimas, taigi mes atsitraukiame. Autistiški asmenys akių kontakto vengia ne todėl, kad nesidomi veidais, greičiau priešingai. Kitų žmonių emocijos baugina. Galvoje kyla sumaištis - kaip padėti kitam žmogui susitvarkyti su jo skausmu, kad galėtum susitvarkyti su savuoju? Bandai reaguoti į jų emocijas taip, kaip norėtum, kad būtų reaguojama į tavąsias, bet paaiškėja, kad tai yra visiška priešingybė to, ko nori kitas žmogus. Tada jau ne tik vargsti su emocijomis, bet sutrinki dėl atstūmimo, kai aktyviai stengeisi padėti. Galiausiai tiesiog atsitrauki.
M. Stankiewiczius prisipažįsta: „Stiprios kitų žmonių emocijos, netgi teigiamos, man kelia nerimą, o tai vargina. Net dėl savo paties stiprių emocijų jaučiuosi nejaukiai, net jei jaučiuosi laimingas. Ilgai maniau, kad emocijos tik kelia problemas, todėl mėgstamiausia mano būsena buvo tyla ir ramybė. Manau, tai veikia panašiai kaip sensorinė sistema - per daug stimulo, net malonaus, sukelia perkrovą.“
T. Eicher-Lorka priduria, kad autistiškiems asmenims kartais sunku atpažinti emocijos lygį. Visuomenėje paplitęs anekdotas apie vyro reakciją į pykstančią žmoną: „Ką aš vėl ne taip padariau?“ Tai kognityvinės empatijos sunkumai. Ši empatijos rūšis siejama su kito asmens individualios perspektyvos suvokimu, kito žmogaus mąstymo, požiūrio ir elgesio supratimu. Tai sudėtingas mąstymo procesas, kuris leidžia suvokti, ką reiškia kito žmogaus užuolankomis pasakyta mintis, apsimestinės emocijos. Neurotipiniai žmonės paprastai tai perpranta labai greitai, o daugeliui autistiškų žmonių reikia įdėti pastangų.
Tarptautinėje autizmo bendruomenėje vartojami du terminai: „proto teorija“ (angl. Theory of mind) ir „proto aklumas“ (angl. Mind blindness). „Proto teorija“ - tai gebėjimas sąmoningai atpažinti kitų žmonių būsenas: ką jie galvoja ar jaučia, kokios jų mintys, kokie troškimai, o „proto aklumas“ yra tokio gebėjimo nebuvimas.
Atjautos empatija apima pastangas padėti, suprasti kito žmogaus būklę. Ji susijusi su aktyviais pagalbos veiksmais, pavyzdžiui, sergantį žmogų nukreipti pas specialistus. Autistiški žmonės turi daug mažiau ribų, o tai yra itin teigiamas dalykas, jei ieškome naujų sprendimų, atrodytų, neįveikiamoms problemoms spręsti. Tačiau kalbant apie emocinės paramos gavimą ir suteikimą, autistiškiems žmonėms neretai sunku suprasti, kur yra socialinės ribos, kiek fizinio kontakto yra socialiai priimtina.
M. Stankiewiczius sako: „ASS turintiems žmonėms neretai sunku tinkamu metu pasakyti reikiamus žodžius. Tai sukelia įvairius nesusipratimus, trikdo aplinkinius. Bet tai nereiškia, kad autistiškam žmogui nerūpi. Mano empatija yra kiek kitokia nei neurotipinių žmonių. Jie siunčia „mintis, maldas ir teigiamą energiją“ arba verkia kartu su žmogumi, kuris susilaužė ranką. Aš dažniausiai stengiuosi patikrinti, ar viskas gerai. Jeigu matau, kad žmogus jaučiasi blogai, aš siūlau jam arbatos, bandau jį prajuokinti, primenu jam, kad viskas bus gerai. Jeigu žinau, kad žmogus turi problemą, aš stengiuosi pasiūlyti sprendimo būdus.“
T. Eicher-Lorka pritaria: „Aš dažniausiai stengiuosi įsikišti, jeigu yra aiškiai matomas problemos sprendimas. Deja, dažnai sunku įvertinti socialiai priimtiną atsaką, ypač į stiprų emocinį šoką. Sunku suprasti, ar žmogų reikėtų apkabinti, ar patylėti, ar ką nors jam pasakyti.
Altruizmas ir Empatija
Soc. m. dr. doc. teigimu, visuomenės pozicija XXI amžiuje greičiausiai taps egocentriška, atmetant asmenines vertybes. Altruizmas ir empatija yra išstumiami iš mūsų gyvenimų. Vietoj jų pastebimas simpatijos, pagalbos, supratimo ir pasyvumo kitų žmonių nelaimei trūkumas. Tai ypač būdinga jaunajai kartai. Todėl kyla klausimas apie paauglių altruistinį elgesį, t. y. ar paaugliai linkę teikti nesavanaudišką pagalbą ar paramą ir koks yra jų empatijos lygis. Iki šiol nebuvo atlikta jokių tyrimų apie paauglių empatiško elgesio raišką. Todėl darbo aktualumas yra atskleisti esamą situaciją ir su ja susijusias problemas.
Tyrimo objektas - asmenybės altruizmo ir vyresniųjų klasių mokinių empatijos bruožų išraiška. Darbo tikslas - išanalizuoti asmenybės empatijos ir altruistinio elgesio bruožus vyresniųjų klasių mokinių tarpe, išsiaiškinti, ar socialiniai demografiniai ir edukaciniai bruožai daro įtaką altruistiniam elgesiui ir asmenybės empatijai. Tyrimo metu buvo taikyti šie metodai: teorinis (pedagoginės, psichologinės ir filosofinės literatūros studijos ir analizė), empirinis (altruistinio elgesio testas, V.V. Boiko testas, socialinės provokacijos metodas), statistinis (x2 kriterijus, Spermano koreliacijos indeksas). Duomenys apdoroti naudojant SPSS 11.0 ir Microsoft Excel. Atlikta faktorinė analizė. Tyrimo pagrindą sudaro 300 respondentų (100 - 10 klasė, 100 - 11 klasė, 100 12 klasė).
Daugiau nei pusė visų mokinių išreiškė realų altruistinį elgesį, 1/3 respondentų pažymėjo egoistinį elgesį ir tik nedidelė dalis - deklaratyvų altruizmą. Faktorinė analizė parodė, kad altruizmas turi du esminius faktorius, kurie buvo apibūdinti kaip altruizmas diferencijuotai grupei ir altruizmas draugui. Vyresniųjų klasių mokinių altruistinio-egoistinio elgesio indeksai skirtinguose faktoriuose buvo skirtingi. Jei draugui ar giminaičiui reikėjo pagalbos, respondentai parodė realų ar deklaratyvų altruizmą. Tačiau, kai žmogui iš diferencijuotos grupės reikėjo pagalbos, respondentai išreiškė egoistinį elgesį.
Statistiškai reikšmingas ryšys (p<0,0001) tarp mokinių altruistinio elgesio yra vidutinio intensyvumo (r=0,358). Statistiškai nereikšmingas ryšys (p>0,05) tarp vyresniųjų klasių mokinių egoistinio-altruistinio elgesio ir pagalbos siūlymo dažnumo yra vidutinio intensyvumo (r =0,314). Aukštas altruizmo lygis būdingas tik nedidelei daliai respondentų. Dauguma parodė žemą arba labai žemą empatijos lygį. Socialiniai demografiniai ir edukaciniai kintamieji turi įtakos asmenybės empatijai. Vidutinis empatijos lygis būdingas mergaitėms, o berniukai linkę parodyti žemą empatijos lygį. Nė vienas iš berniukų neparodė aukšto empatijos lygio. Vieninteliai vaikai šeimoje taip pat rodo žemą empatijos lygį. Ryšys tarp empatijos ir altruizmo yra labai silpnas, nors esminis. Tyrimo duomenys įrodė, kad respondentai labiau linkę padėti žmogui iš diferencijuotos grupės.
Schemų Terapija
Schemų terapija (ST) (Dr. Jeffrey E. Young 1990, 1999) - tokio integruoto asmenybės sutrikimų gydymo metodo pavyzdys. Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, pagrįsta psichodinaminiais elementais, taip pat naudojamos modifikuotos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos. Ši terapija, siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, traktuojant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis. Tuo pačiu siekiama išspręsti nepatenkintus frustruojančius poreikius sveikais būdais.
Schemos Apibrėžimas
ST naudojasi „schemos“, kaip apjungiančiu elementu, koncepcija. Schemos - netinkamai tenkinamų bazinių poreikių elgesio modeliai, apimantys mąstymą, informacijos apdorojimą, elgesį ir emocijas. „Schema“ - tai automatine biografinių prisiminimų, vaikystės trauminio patyrimo ir su tuo susijusio išmokto disfunkcinio tvarkymosi būdo aktyvacija. Tai visuma ne tik kognityvinių iškraipymų, bet ir sankaupa kūno pojūčių, emocijų, ar psichosomatinių disfunkcinių kūno reakcijų.
Schemos kyla iš emocinės implicitinės (lot. implicitus - supainiotas, neišreikštas, neišplėtotas, numanomas) atminties apie reikšmingus įvykius vaikystėje, pasireiškia kaip individui jautrios ir pažeidžiamos vietos. Schemą lemia vaiko įgimtas temperamentas ir ankstyvosios patirtys, sustiprintos neigiamų interakcijų su kitais. Pagal Young‘ą, šios teorijos kūrėją, pagrindinė schemos funkcija - gynybinė.
Schemos aktyvuojasi tam tikru stiprumu, afektų ryškumu, ilgai besitęsiančiu distresu. Kai kurie nors įvykiai tampa mūsų schemas sužadinančiais faktoriais (trigeriais), mūsų mintys ir jausmai yra tokie, kaip suaktyvintos schemos. Schemos formuojasi nepatenkinant ar netinkamai tenkinant vaikystėje bazinius emocinius poreikius. Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai: prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo (žaidimai, linksmumas), identiteto, sveikų ribų.
Schemų Domenai
I. Patikimo prisirišimo nebuvimas ir atmetimas: Trauminės patirtys, nuoskaudos vaikystėje; nestabilus šeimos gyvenimas; atmetimas ir žeminimas; jautimasis kitokiu.
II. Sutrikusi autonomija ir veikla: Kai buvome vaikai, dažnai perdėtai saugojo ir kontroliavo.
III. Pažeistos ribos: Neišsivystęs vidinis kontrolės, ribų jausmas; sunku gerbti kitų teises; vaikai neturėjo apribojimų.
Schemas grupuojant, laikoma, kad I-III domenų schemos yra pirminės, vystėsi asmenybei formuojant savęs suvokimą, jos yra pamatinės asmenybės dalys. IV-V domenų schemos yra labiau kompensacinės kilmės, antrinės, susiformavusios siekiant išvengti I-III domeno suaktyvintų schemų.
Neadaptyvių schemų aktyvacija lemia negatyvias emocines būsenas ir, suaktyvinus schemą, pradeda veikti ir ydingas (disfunkcinis) tvarkymosi su schema būdas (individualus kelias įveikti aktyvuotą schemą). Toks tvarkymosi su schema būdas (angl. schema coping style), yra gynybinis tvarkymosi su nepatenkinto poreikio frustracija mechanizmas, dažniausiai pasitaikanti schemą turinčio individo elgesio strategija, įprastai naudojama įvairiose gyvenimo situacijose.
Hiperkompensacija („puolimas“). Vengimas, pabėgimas. Pasidavimas, paklusimas. Susitaikoma su schema. Hiperkompensacijos strategijos - tai aktyvios kovos su suaktyvinta scehema būdai. Gali pasireikšti konstruktyviomis pastangomis ir argumentacija, taip pat ir agresyvumo išraiškomis. Vyraujanti pagrindinė emocija - pyktis, kuris gali būti ir paslėptas. Hiperkompensacijos atveju žmogus elgiasi priešingai, negu diktuoja pati schema, reaguoja pastiprintai save įtvirtindamas, kovodamas prieš ar rodydamas pyktį. Pavydžiui, „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju, suaktyvinus schemą, atitinkama reakcija yra palikimo baimė. Šiuo atveju hiperkompensacija pasireikštų kaip partnerio kontrolė, nuolatinis noras nepaleisti ryšio ar būti kartu, kraštutiniais atvejais -net persekiojimu.
Kita hiperkompensacijos forma yra idealizavimas ir labai didelis pasitikėjimas. Kai naudojamos kitos, „Pasidavimo“ tvarkymosi strategijos, schemai aktyvuojantis žmogų užplūsta schemą atitinkančios neigiamos emocijos, kūno pojūčiai, fantazijos, vidiniai išgyvenimai arba vaizdiniai, bet jis nesiima jokių aktyvių veiksmų. Tos pačios „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju žmogus pasineria į stiprius jausmus, tokius kaip baimė, liūdesys, beviltiškumas. Žmogus jaučiasi nusivylęs, vienišas, nemylimas, laiko save nevertingu ir nenusipelniusiu būti mylimu.
Kitas hiperkompensacijos ir pasidavimo tvarkymosi būdų pavydys, kai aktyvuojasi schema „Jautrumas/pažeidžiamumas“ (Vulnerability). Schemai suaktyvėjus, žmogus susijaudina ir jį apima didžiulės baimės apie savo sveikatą, nerimas dėl ateities. Hiperkompensacijos atveju jis atlieka eilę profilaktinių tyrimų (tame tarpe brangių ir sudėtingų), pradeda lankytis pas įvairius gydytojus ir tikrintis sveikatą. Nereikėtų maišyti Pasidavimo, kaip schemos įvekimo būdo, kuris labiau yra vidinė, asmenybinė charakteristika nuo „Pasidavimo/paklusimo“ schemos. Paklusimas (Subjugation) - yra viena iš 18 schemų, kuri pasireiškia dažnu susitaikymu ir pasidavimu. Tai schema, kai poreikiai ir emocijos užgniaužiamos dėl kito žmogaus, taip pat ir perdėtai orientuojamasi į kitų spaudimą ir lūkesčius. „Paklusimo“ schema, kaip ir schemos „Pasiaukojimas“(Self-sacrifice), „Pritarimo siekimas „(Approval- Seeking) -priskiriamos sričiai (domenui) „Dėmesys kitų poreikiams savo poreikių sąskaita“.
Vengimas - tai atsitraukimo nuo schemų keliamų frustracijų, nuo probleminių situacijų ir žmonių strategija. Šiuo atveju vengiama netgi įsisąmoninti su šia schema asocijuojamas emocijas, prisiminimus ir kognityvinius procesus. Pavyzdys su ta pačia „Palikimo/nestabilumo“ schema: kai ji aktyvuojasi, žmogus gali vengti bet kokių santykių, užsidaryti mėgstamoje veikloje, darbe, knygose ar fantazijose. Kai naudojama vengimo tvarkymosi stratgija, žmogus pasyviai arba aktyviai vengia schemos aktyvavimosi. Aktyvus elgesys gali būti intensyvi darbinė veikla (darboholizmas), rizikingas elgesys (ekstremalus sportas, hobi), reiškiasi aktyvia intensyvia veikla pabėgant nuo schemos problematikos. Pasyvus elgesys pasireiškia kaip socialinė izoliacija, atsiribojimas, nieko neveikimas. Buvimas atsiribojusiame gynybiniame režime schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio gynėjo režimu (angl. Detached Protector mode). Viena iš pabėgimo formų gali būti savęs guodimas, kaip aukščiau paminėtas guodimas malonumais (alkoholiu, internetu, seesu) ar, pavyzdžiui, - perdėtu maisto vartojimu. Toks savęs guodimo režimas schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio savęs guodėjo režimu (angl.
Automatiškai suaktyvinta schema lemia (iššaukia) individo konkrečią tvarkymosi su stresu strategiją. Vienos ar kelių schemų aktyvacija ir įveikos strategija padeda stabilizuoti emocinę asmenybės būseną. Schemų režimas - kažkuriuo laikotarpiu pastovi emocinė žmogaus būsena ir su ja susijęs elgesys. Režimai gali pasireikšti psichologiniais arba psichofiziologiniais simptomais. Psichologiniai simptomai dažnai yra išraiška disfunkcinio tvarkymosi su schema būdo arba vaikystėje pažeistos vaiko būsenos atspindys. Persijungimai į schemų režimus yra stipresnio laipsnio schemos (ar kelių schemų) pasireiškimas. Stiprios emocijos, staigus elgesio pasikeitimas, perdėta neproporcinga reakcija - tai įvyksta individui jautriose vietose ir emociškai svarbiuose įvykiuose (trigeriai, kaip aktyvuojantys faktoriai).
Kitais žodžiais tariant, režimai - kaip vaikystės patyrimų žinutės iš praeities, tai - tarsi langai į praeitį. Šių dienų emocinė įtampa aktyvuoja praeityje susiformavusių schemų režimus, su jomis susijusiu elgesiu bei kognityvinėmis nuostatomis. Jų turinys - kaip aidas, ką sakė tėvai (ar tėvinės figūros), tai lyg tėvų balsai galvoje.
#
tags: #emocine #kognityvine #empatija