Psichoanalizė, įkurta austrų neurologo Sigmund Freud, yra ne tik psichoterapijos metodas, bet ir teorinė sistema, siekianti suprasti žmogaus psichikos funkcionavimą. Šiame straipsnyje pateikiamas psichoanalizės įvadas, apžvelgiant pagrindines koncepcijas, metodus ir S. Freudo indėlį į psichologijos mokslą.
Psichoanalizės Esminiai Aspektai
Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. Psichoanalizės įvadas. S.Freudas vienas pirmųjų psichologiniu požiūriu tyrė seksualumo raidą, manė, kad kiekviena jo stadija (oralinė stadija, analinė stadija, falinė stadija, latentinė stadija, genitalinė stadija) gali būti neįsisąmonintų konfliktų (Edipo kompleksas ir kita), kurie nulemia psichikos ligas, pagrindas. Psichoanalizė remiasi prielaida, kad didžioji dalis psichikos veiklos vyksta pasąmonės lygmenyje, ir kad šie nesąmoningi procesai daro didelę įtaką mūsų elgesiui, mintims ir jausmams.
Pasąmonė ir Jos Įtaka
Freudas teigė, kad žmogaus psichika susideda iš trijų pagrindinių dalių: sąmonės, priešsąmonės ir pasąmonės. Pasąmonė yra talpykla minčių, jausmų, prisiminimų ir norų, kurie yra už sąmoningo suvokimo ribų. Psichoanalizė siekia atskleisti šiuos pasąmoninius konfliktus ir padaryti juos sąmoningus, kad individas galėtų geriau suprasti save ir savo elgesį.
Gydymo Metodas
Psichoanalitinio gydymo procesas - tai vien žodžių mainai tarp analizuojamojo ir gydytojo. Pacientas kalba, pasakoja savo ankstesnius išgyvenimus ir dabartinius įspūdžius, atvirai išsako norus ir emocijas. Gydytojas klausosi mėgindamas valdyti paciento minčių eigą, skatina jį, kur nors nukreipia jo dėmesį, šį tą paaiškina ir stebi, kaip į visa tai reaguoja ligonis. Psichoanalizė, kaip gydymo metodas, yra paremta laisvų asociacijų, sapnų analizės ir perkėlimo analize. Laisvų asociacijų metu pacientas skatinamas kalbėti apie viską, kas jam ateina į galvą, nesvarbu, ar tai atrodo svarbu, ar ne. Sapnų analizė leidžia interpretuoti sapnus kaip pasąmonės išraišką, o perkėlimo analizė padeda suprasti, kaip pacientas perkelia savo jausmus ir santykius iš praeities į santykius su analitiku.
Pagrindinės Psichoanalizės Koncepcijos
Riktai
Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus („riktas“ - tai toks reiškinys, kai norint pasakyti viena, netyčia pasakoma kita, arba kai netyčia įterpiamas koks nors nebūdingas žodžiui garsas ar panašiai). Vienas iš pirmųjų psichoanalizės objektų buvo vadinamieji riktai, arba kalbos klaidos. Freudas teigė, kad šie atsitiktiniai pasakymai atskleidžia pasąmoninius norus ir konfliktus. Pavyzdžiui, žmogus, netyčia pasakęs netinkamą žodį, gali išreikšti savo tikruosius jausmus ar mintis, kuriuos sąmoningai bando nuslėpti.
Taip pat skaitykite: Freudo teorija
Sapnai
Vienas įdomiausių skyrių man buvo skyrius apie sapnus. Patys sapnai atlieka „miego saugotojo“ funkciją - jie bando patenkinti žmogaus poreikius, dėl kurių žmogus negali ramiai miegoti. Todėl itin išalkę žmonės dažnai sapnuoja maistą ir taip bent sapne patenkina savo poreikius. Sapnai yra svarbus psichoanalizės objektas, nes, pasak Freudo, jie yra "karališkasis kelias į pasąmonę". Freudas skyrė du sapnų lygius: latentinį (paslėptą) ir manifestinį (akivaizdų). Latentinis sapnas yra tikroji sapno prasmė, kurią sudaro pasąmoniniai norai ir konfliktai. Manifestinis sapnas yra tai, ką mes prisimename, kai pabundame, ir jis dažnai būna iškraipytas ir simbolinis. Sapnų analizė siekiama iššifruoti manifestinį sapną ir atskleisti latentinę prasmę.
Gilesnė sapnų analizė remiasi į visokius sąmonės ir pasąmonės konfliktus, nes sąmonė cenzūruoja kai kurias idėjas (dažniausiai seksualumo), tad sapnai būna iškraipomi ir poreikių (vėlgi dažniausiai seksualinių) pateikiamas simboliais ir iš pirmo žvilgsnio mažai ką turi bendro su pagrindine sapno idėja. Čia aišku prasideda visas „froidiškumas“, kai bet kuris sapnas gali būti paaiškintas labai perversiškomis seksualinėmis idėjomis (incestas, kastracijos baimė, dar krūvos visokių bjaurių dalykų).
Libido ir Seksualumas
Freudas pabrėžė seksualumo svarbą psichikos raidai. Jis sukūrė psichoseksualinės raidos teoriją, kuri apima oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę stadijas. Kiekviena stadija yra susijusi su tam tikra kūno zona ir tam tikrais konfliktais. Jei konfliktai nėra sėkmingai išspręsti, tai gali lemti fiksacijas ir psichikos problemas vėlesniame gyvenime. Freudas libido apibrėžė kaip psichinę energiją, kuri yra susijusi su seksualiniais instinktais. Jis teigė, kad libido yra varomoji jėga, kuri motyvuoja žmogaus elgesį.
Neurozės
Galiausiai dar yra skyrius apie neurozes, kuriame apibrėžiama libido ir ego konflikto idėja, kuri man pasirodė per ne lyg sudėtinga, bet nesu šio reikalo specialistas. Freudas teigė, kad neurozės yra psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia neišspręsti pasąmoniniai konfliktai. Jis skyrė įvairias neurozių formas, tokias kaip isterija, fobijos ir obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai. Psichoanalizė siekia atskleisti šiuos konfliktus ir padėti pacientui juos išspręsti, kad sumažėtų simptomai ir pagerėtų psichinė sveikata.
S. Freudo Indėlis ir Kritika
Sigmundas Freudas (1856-1939) - austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas ir XX amžiuje didžiausią įtaką daręs psichologas teoretikas. Jis vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą. S. Freudo teorijos turėjo didelės įtakos ne tik XX amžiaus psichologijai ir psichiatrijai, bet ir įvairioms kultūros bei meno sritims.
Taip pat skaitykite: Kolektyvinės pasąmonės apžvalga
Freudas padarė didelę įtaką psichologijos mokslui ir kultūrai. Jis sukūrė naują būdą suprasti žmogaus psichiką ir gydyti psichikos sutrikimus. Jo teorijos paskatino daugybę tyrimų ir diskusijų, ir jo idėjos vis dar yra svarbios šiuolaikinėje psichologijoje.
Tačiau Freudo teorijos taip pat sulaukė kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad jo teorijos yra nemoksliškos ir nepatikrinamos. Kiti kritikai teigia, kad jis pernelyg akcentavo seksualumo svarbą ir kad jo teorijos yra seksistinės ir patriarchalinės. Nepaisant kritikos, Freudo indėlis į psichologiją yra neginčijamas, ir jo teorijos tebėra svarbios ir įtakingos.
Psichoanalizės Dėstymo Sunkumai
Pirmiausia - tai psichoanalizės dėstymo, jos mokymo sunkumai. Per medicinos užsiėmimus įpratote stebėti: jūs stebite anatominius preparatus, cheminių reakcijų nuosėdas, raumens susitraukimą, kai dirginamas nervas. Paskui jums parodo ligonį, supažindina su jo ligos simptomais, liguistų procesų padariniais, dažnai net su ligos sukėlėju. Mokydamiesi chirurgijos stebėjote, kaip ligonis gelbstimas atliekant chirurginę operaciją, ir galėjote mėginti patys operuoti. Net ir psichiatrijoje didžiulį įspūdį palieka ligonio mimikos žaismo, jo kalbėsenos ir elgsenos stebėjimas. Deja, su psichoanalize yra kitaip. Psichoanalitinio gydymo procesas - tai vien žodžių mainai tarp analizuojamojo ir gydytojo. Pacientas kalba, pasakoja savo ankstesnius išgyvenimus ir dabartinius įspūdžius, atvirai išsako norus ir emocijas. Gydytojas klausosi mėgindamas valdyti paciento minčių eigą, skatina jį, kur nors nukreipia jo dėmesį, šį tą paaiškina ir stebi, kaip į visa tai reaguoja ligonis.
Neišprusę mūsų ligonių giminaičiai, kuriems imponuoja tik tai, kas matoma bei apčiuopiama, - labiausiai tokie veiksmai, kokius gali išvysti nebent kino teatre, - niekada nepraleis progos suabejoti: „Kaipgi galima įveikti ligą vien šnekomis?” Žinoma, tai ir trumparegiška, ir nenuosekli mintis. Juk tie patys žmonės tvirtai įsitikinę, kad ligoniai savo simptomus „tik įsivaizduoja”. Žodžiai buvo kerai kadaise, net ir šiandien žodis tebeturi daug anos pirmapradės kerinčios galios. Žodžiai sukelia afektus ir yra pripažinta priemonė, kuria žmonės veikia vienas kitą. Bet ir šito negalime! Pokalbis, kuris kartu yra ir psicho-analitinis gydymas, nepakenčia jokių klausytojų; jo neįmanoma pademonstruoti. Žinoma, per psichiatrijos paskaitą galima parodyti studentams ir neurasteniką ar isteriką. Tačiau, be nusiskundimų ir simptomų, iš jo nieko daugiau neišpeštume. Psichoanalizei reikalingą informaciją jis pateikia tik tuo atveju, jei tarp jo ir gydytojo užsimezga ypatingas emocinis ryšys; jis nutiltų pastebėjęs nors vieną jam abejingą klausytoją. Tad jums nepavyks nugirsti psichoanalitinio gydymo pokalbio. Galite nebent išklausyti pasakojimus apie tai, žodžiu, mokytis psichoanalizės iš nuogirdų tiesiogine šio žodžio prasme. Šitaip gaudami žinias tarsi iš antrų rankų, savo nuomonę apie psichoanalizę turite susidaryti neįprastomis aplinkybėmis.
Knyga "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos"
Knyga "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos" turi ypatingą reikšmę. Šiose paskaitose, skaitytose Vienos universitete 1959-1917 metais, pateikiamas psichoanalitinės koncepcijos branduolys. Pasitelkdamas gausybę palyginimų, anekdotų, ligos istorijų pavyzdžių, žingsnis po žingsnio S. Freudas atskleidžia pagrindinius psichinių - ypač nesąmoningų - reiškinių dėsningumus, remdamasis trimis klasikinėmis psichoanalitinio tyrinėjimo sritimis: riktais, sapnais ir neuroziniais simptomais. Tai iki šiol labiausiai skaitomas psichoanalizės kūrėjo veikalas, svarbus įvadas į S.
Taip pat skaitykite: Istorinis Freudo pasąmonės kontekstas
Ši knyga ypatingai reikšminga - joje pateikiamas psichoanalizės koncepcijos branduolys. Pirmose dviejose dalyse - „Riktai“ ir „Sapnai“ - dėstomi teoriniai psichoanalizės principai, jos metodai bei duomenų, gaunamų psichoanalitinės tyrimo metu, aiškinimo būdai. Trečioji dalis skiriama bendriesiems psichoanalizės neurozių teorijos principams. Freudas niekada neparašė tikro vadovėlio. Bet "Paskaitos" neabejotinai artimos didelei didaktinei reziumė. Žingsnis po žingsnio, pasitelkdamas gausybę palyginimų, anekdotų, ligos istorijų pavyzdžių, Freudas aiškina jo atrastus pagrindinius psichinių - ypač nesąmoningų - reiškinių dėsningumus.
tags: #freud #psichoanalizes #ivadas