Asmenybės psichologija yra plati ir sudėtinga sritis, apimanti daugybę teorijų ir perspektyvų. Šiame straipsnyje gilinamasi į giliausius asmenybės psichologijos aspektus, nagrinėjant vakarietiško mentaliteto įtaką ir dvasinius perėjimus. Katalikiškasis krikščionis, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, yra laiko ir erdvės ribojamas. Jis, kaip ir jo nekrikščioniškasis brolis, dėvi savos kultūros drabužiais ir kvėpuoja gyvenamo laikotarpio oru. Kultūrinė aplinka daro įtakos jo galvosenai, jausenai ir veiksenai. Taip buvo praeityje, taip tebėra ir dabartyje. Straipsnyje siekiama iškelti šiandieninio vakarietiško mentaliteto pagrindinius bruožus ir jų įtaką Romos katalikybei.
Vakarietiško mentaliteto pagrindiniai bruožai
Šiuolaikiniame vakarų kultūros vaizde vyrauja dvi pagrindinės spalvos: sekuliarinė ir terapinė - psichologinė. Jos abi, lyg vaivorykštės spalvos padangėje, tegali pasirodyti tik drauge. Mat pastaroji (terapinis - psichologinis mentalitetas) yra sekuliaristinės kultūros išdava. Vadinasi, norėdami psichologinės kultūros spalvas stipriau pabrėžti, privalome jas įdėti į sekuliarizmo rėmus. Tai padarius bus lengva jas atpažinti ir katalikiškos krikščionijos gyvenime: teologijoje (tikėjimo tiesų aiškinime), liturgijoj (viešajame Dievo garbinime) ir krikščioniškoj moralėj (krikščionių elgesy). Jei sekuliarinės civilizacijos tikslas yra žmonių medžiaginė gerovė, tai terapinės kultūros pagrindiniu siekiu reikia laikyti asmens psichinio potencialo išvystymą. Sekuliarinio judėjimo linkmė į savo tikslą eina mokslų ir technikos priemonėm. Gi antroji, psichologistinė srovė, prie savo užmačių plaukia psichologijos mokslo bei jo išrastų psichės gydomųjų metodų pagalba. Vadinasi, sekuliaristinė vakarietiškos kultūros kryptis sukuria sočią visuomenę ir žmogaus akiratį apriboja šiapusiniu horizontu. O antroji tos pačios kultūros sklaida žmonėms parūpina gerą savijautą.
Tačiau psichologinio mentaliteto požiūriu gerą savijautą bus galima pasiekti tik panaikinus tradicines angažavimosi (ideologines) ir normatyvines (moralines) sistemas. Sociologiškai kalbant, į normatyvinės sistemos rėmus įeina ne tik krikščioniškoji ir marksistinė pasaulėžiūros, bet ir visos organizuotos religijos - gamtinės ar antgamtinės. Tos visos ideologinės ir moralinės santvarkos turi vieną bendrą bruožą. Jos individui pateikia kolektyvinius uždavinius, gyvenimo gaires ir elgesio taisykles. Jos stengiasi instinktų energiją pajungti aukštesnėm psichinėm galiom ir tas galias, savo ruožtu, nukreipti bendruomeninių tikslų siekimui. Priešingai - terapinės kultūros tikslas, išvadavus juslinį "aš" iš bendruomeninių ar kolektyvinių normų, yra leisti kiekvienam individui laisvai bandyti savitus gyvenimo stilius. Tokios galvosenos ir laikysenos požeminės srovės pradeda rodytis ir katalikybės paviršiuje. Į religiją pradedama žiūrėti kaip į priemonę savo paties (individo) patirčiai praturtinti. Mat gera savijauta virto psichologinės kultūros tikslu. Pertekliaus ekonomija, sekuliaristinė pasaulėžiūra, demokratinė santvarka ir individualinės sąmonės pabudimas ir yra tos stambios gyslos, kuriomis teka terapinę kultūrą maitinantis kraujas. Gi sekuliaristinis klimatas bene bus pats svarbiausias tekamasis indas terapinio žmogaus struktūroj.
Sekuliaristinio mentaliteto bruožai
Sekuliarizmas yra ateistinė ideologija, kurioje netikėjimas pakeičia tikėjimą; protas - šventraštį; politika - Bažnyčią; žemė užima dangaus vietą; darbas išstumia maldą; o žmogus atstoja krikščionį. Vadinasi, sekuliaristinė pasaulėžiūra į tikrovę žiūri išimtinai šiapusinės perspektyvos akimis. Tai darydama, ji pabrėžia antitezę tarp 'šiapus' ir 'anapus', versdama žmogų rinktis tarp pasaulio ir iliuzorinio Dievo, t.y. paniekinti Dievą arba paniekinti žemę. Tokią antitezę skelbė L. Feuerbach, K. Marx, F. Nietzsche. Feuerbach, pvz., siekė Dievo draugus paversti žmonių draugais. Nietzschės Zarathustra ragino brolius pasilikti ištikimais žemei ir neklausyti tų, kurie kalba apie antžemiškus dalykus. Marx gi kvietė proletarus nustoti svaiginus dangaus opiumu ir ryžtingai sutraukyti priespaudos grandines. O Freudas įtikinėjo žmones, pamiršus dangiškojo tėvo iliuziją apsiriboti šia tikrove. Pagaliau humanistai pakartojo tą pačią antitezę 1933 ir 1973 m. manifestuose. Pagal juos žmogaus likimas esąs jo paties rankose. Dievas žmogui padėti negalįs, nes išvis jo nesą. Tradicinės religijos, skelbdamos tikėjimą į amžinąjį gyvenimą (dangų) ar į amžiną pražūtį (pragarą), darančios žmonijai didelės žalos. Mat amžinybės iliuzijom jos atitraukiančios žmogaus dėmesį nuo dabarties didžiųjų rūpesčių: nuo savęs išsipildymo ir socialinių neteisybių ištaisymo.
Tikrumoje krikščionybė tokios antitezės savyje netalpina. Dievo ar žmogaus, žemės ar dangaus alternatyva yra klaidinga alternatyva. Tikintieji nėra reikalaujami dėl Dievo apleisti žmogų. Jiems neįsakoma rinktis tarp žemės ir dangaus. Kristus neveda žmogaus iš pasaulio, bet grąžina jį į žemę kaip tikrą jos sūnų. Net ir savo rinktinius mokinius Jėzus nuvedė nuo ekstazės kalno atgal į kasdienos tikrovę. (Žr. Mt 17,1-9). "Tikintysis negali atrasti Dievo, prasilenkęs su žeme". Beje, nėra lengva išlaikyti įtampą tarp žemiškos egzistencijos ir dieviškos paskirties. Užtat tikintysis neretai nukrypsta į vieną ar kitą kraštutinumą. Jei tikėjimo amžiuj krikščioniui grėsė pavojus, tarnaujant Dievui, pamiršti žmogų, tai šiandienos krikščioniui lengva pamiršti Dievą tarnaujant žmogui. Tuo tarpu klaidingoji sekuliarizmo antitezė įtikinėja, kad žmogui galima tarnauti, tik paneigus Dievą. Apskritai sekuliaristinės kultūros orbitoj žmogus laikomas visatos viešpačiu. Jis privalo kurtis savas vertybes, nustatyti savas elgesio normas, tvarkyti pasaulį pagal savą išmonę ir išsidirbti savo paties paskirtį. Jis nenori, kad kokia nors būtybė iš šalies, bet kokiam pavidale, kištųsi į jo pasaulį. Jam rodos, kad besąlyginis Dievo žodžio (apreiškimo) priėmimas reikštų žmogaus orumo pažeidimą bei jo savivertės sumenkinimą. Žmogus pats vienas privalo statyti geresnį pasaulį. Mat sekuliaristinėj perspektyvoj žmogus, ne Dievas, laikomas kūrybingos energijos šaltiniu. Dievybė esanti tik žmogiškus polėkius migdanti svajonė.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Objektyvios tiesos nepripažinimas
Visų pirma sekuliaristinis mentalitetas nepripažįsta objektyvios, nuo žmogaus nepriklausomos tiesos. Tiesa esanti reliatyvi. Ji priklauso nuo vietos, laiko ir aplinkos. Kas tikra vienoj vietoj, gali būti klaidinga kitoj. Pagal šią sampratą nėra galutinės, absoliučios, visiems žmonėms, visose kultūrose bei visiems amžiams galiojančios tiesos. Juk ir istorija nežino nė vieno proto žemės planetoje, kuriam būtų atsiskleidusi visa tiesa. Kiekvieno žemės piligrimo kely tepasirodo tik trumpi tiesos blykstelėjimai. Pliuralistinėj visuomenėj daugeriopa tiesa darosi labai patraukli. Mat ji padedanti darniau bendradarbiauti žemės miesto statyboje. Priešingai, daugeriopos tiesos samprata nesiduoda taikoma krikščionybei. Ją sekant, išeitų, kad, pvz., visos religijos yra vienodai tikros. Jos visos išreiškiančios tą patį dievybės įreikį žmogaus sieloje. Kiekviena religija atspindinti vis kitokį tos pačios dievybės aspektą. Jei taip iš tikrųjų būtų, tuomet krikščionybė, budizmas, hinduizmas būtų vienodai tikros religijos. Tuomet Kristų, Mahometą, Budą reikėtų laikyti pripuolamai skirtingom, bet esmiškai tom pačiom dievybės išraiškom.
Tiesa, kad daugeriopos tiesos priedangoje išvengiama kai kurių įvairiakultūrinėj visuomenėj iškylančių konfliktų. Tačiau privalu prisiminti, kad nėra būtina tolerancijos praktiką remti abejingumu tiesai. Būti tolerantišku daugiakultūrinės visuomenės išraiškom dar nereiškia teigti, kad viena nuomonė yra lygiai gera kaip ir kita, kad vienas tikėjimas yra lygiai teisingas kaip ir kitas arba, kad vienas tikėjimas yra lygiai tikras kaip ir kitas. Iš tiesų tolerancija yra moralinė ne ontologinė problema. Perkėlus toleranciją į ontologinę plotmę, pažeidžiamas žmogaus mintijimo vyksmas.
Mokslinio metodo dominavimas
Jei tikėjimo žmogus klaupiasi prieš Dievo altorių, tai jo sekuliaristinis brolis meldžiasi patirtinių mokslų šventykloje. Ten jo dievaitis yra ne kas kita, kaip gamtamokslių metodas. Visa, kas nepasiduoda eksperimentiniam patikrinimui ar proto analizei, sekuliarizmo sekėjo nedomina. Išties, mokslinis metodas yra stipriausias įrankis žmogaus rankose. Tuo įrankiu naudojantis, atidengta daugybė gamtos paslapčių, padaryta nuostabių dalykų. Nesistebėtina užtat, kad gamtamokslinis metodas pradėtas naudoti visoms tikrovės šakoms pažinti. Visa tai, kas šiuo metodu neužčiuopiama, laikoma nerealu ir nereikšminga. Sakysime, gamtamoksliniu pažinimo būdu Dievo įsikišimo žmogaus istorijoje negalima nei patvirtinti, nei paneigti.
Dar toliau. Mokslinis tyrinėjimo būdas remiasi vadinamu skepticizmo principu kaip išeities tašku. Reiškia, visos prielaidos, teigimai ar tezės, privalo būti suformuojamos į hipotezes, į moksliškai pagrįstus spėjimus, ir jos bandymais patikrinamos. Kitaip yra su pažinimo vyksmu tikėjime. Pati tikėjimo prigimtis reikalauja, kad pagrindiniai jo turinio elementai būtų besąlyginai priimami kaip nepajudinamos tiesos. Tiesa, jomis galima suabejoti tik tariamai, bet ne realiai. Priešingai, gamtos moksluose tvirtinimai ar pagrįsti spėjimai virsta tiesomis, tik perėję per patirtinių įrodymų koštuvą. Sekuliarinis mentalitetas, įsimylėjęs į gamtamokslinį tyrimų būdą, nebepasitenkina net vien abstrakčiais, kad ir logiškais, proto argumentais. Jis reikalauja juslėmis ar jų pagalbiniais įrankiais apčiuopiamų ir skaičiais išreiškiamų įrodymų. Kaip minėjome, tokius įrodymus gali pateikti tik gamtos mokslų srityse. Užtat sekuliaristinė kultūra ir tepripažįsta šių mokslų atstovų autoritetą. Žinome, kad tikėjimo amžiuje minties žmogus, kaip filosofas ar teologas, buvo laikomas išminties šaltiniu.
Dėmesys šiapusiniam pasauliui
Pagaliau sekuliaristinio žmogaus visas dėmesys yra nukreiptas į 'šiapus' į pasaulį 'čia ir dabar. Jis nenori anapusiniams reikalams eikvoti nei laiko, nei energijos. Jis mat nėra eschatalogiškai nusiteikęs. Kitaip sakant, sekuliaristinės ideologijos sekėjas atsisako savo galvą kvaršinti būsimo gyvenimo klausimais. Užtat jis išlieja visą savo energiją konkretiems uždaviniams spręsti. Jis nori savo darbo vaisius matyti čia ir dabar - ne ten, amžinybėje, laikų pabaigoje. Vis dėlto psichologiniu požiūriu sekuliaristinės pasaulėžiūros atstovas nėra bereliginė būtybė. Jis gali būti ir labai religingas. Tačiau jo religija yra apribota tik šia tikrove. Jis tiki ne į Dievą; bet į žmogų; ne į Dangaus, bet į žemės karalystę. Jo religiniai rūpesčiai yra žemiški rūpesčiai. Užtat jo "religiniai" klausimai ir yra konkretūs klausimai: kaip antai karinės prievolės vengimas, atominis nusiginklavimas, akademinė laisvė, civilinis nepaklusnumas režimui, ekologija, moterų teisės, gimimų kontrolė, socialinis teisingumas, rasių lygybė ir t.t.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Reikia pridėti, kad esminiai sekuliarinės ideologijos elementai yra tie patys ir diktatūriniame marksizme ir liberaliniame kapitalizme. Šiose abejose sociopolitinėse formose sekuliarizmas remiasi Feuerbacho šūkiu, kad homo homini deus est. Žmogaus vieninteliu dievu yra ne kas kitas kaip jis pats - žmogus. O jo vieninteliu rojum yra žemiškoji planeta. Abu sekuliarizmo pavidalai mokslą laiko pamatiniu pažangos laidu. Vadinasi, tikslo ir turinio atžvilgiu sekuliaristinė pasaulėžiūra yra ta pati Rytuose ir Vakaruose. Ji skiriasi tik laisvės supratimu, pažinimo teorija (epistomologija) bei ideologijos įgyvendinimo būdais. Marksistinis sekuliarizmas, pvz., savo pasaulėžiūros negrindžia daugeriopos tiesos teorija. Jis išpažįsta tik dialektinio materializmo nusakytą vienos, objektyvios tiesos prielaidą. Todėl Rytų totalitarinėse diktatūrose sekuliarizmas ir užmetamas iš viršaus, t. y. padaromas oficialia valdžios propaguojama religija. Ten piliečiams neleidžiama klaidžioti "klaidingų" pasaulėžiūrų labirintuose. Priešingai, vakarietiškų demokratijų gyventojams sekuliaristinė ideologija paliekama laisvai pasirinkti.
Perdėtas optimizmas
Perdėtas optimizmas yra dar kita sekuliaristinės pasaulėžiūros savybė. Antai 18-jo šimtmečio romantikai (Rousseau) tikėjo, kad žmogaus prigimtyje nesą jokių blogio pėdsakų. Jei taip, tuomet nevaržomi individų instinktai turėtų savaime subrandinti dorą asmenį ir laimingą visuomenę. Taigi jie ir sudeda Į protingojo gyvūno rankas neribotą pasitikėjimą žmogumi ir jo ateitimi. Jie tiki, kad mokslo ir technikos pagalba būsią pašalintos ligos, badas ir skurdas visoje žemės planetoje. Gi tarptautinės valdžios autoritetu būsianti atsiekta visuotina ir pastovi taika laisvėje. Regis lyg sekuliaristinė ideologija yra pasiryžusi išpažinti optimizmą bet kokia, net ir pačios tikrovės paneigimo, kaina. Tokių lūkesčių paveikoj pradingsta sekuliaristo kalboj ir žodis - blogis. Sentimentalesnių bei "jautresnių" dvasiškių skonis taip pat šio žodžio nemėgsta. Tiesa, šiam archaiškam terminui leidžiama rodytis, aprašant buvusi nacių režimą. Kartais blogis dar klijuojamas ant kapitalistinės sistemos durų, bet piktinamasi, jei jis taikomas proletarų diktatūroms. Paskutiniais dešimtmečiais pasiekta iki šiol negirdėtos pažangos mokslo ir technikos srityse. Mokslų žinios nusitiesė toli už eiliniam žmogui bepasiekiamų horizontų. Tačiau vienpusiška pažanga nešasi su savimi ir gilių žaizdų. Gamta visad keršija, jei suardoma jos ekologinė pusiausvyra. Keršija ir žmogaus prigimtis, jei per ilgesni laiką pro pirštus praleidžiami jos esminiai įreikiai.
Anksčiau ar vėliau paneigtieji prigimties aspektai sugrįžę, pakelia kerštingus balsus. Neginčytina, kad nesuinteresuotas, t.y. objektyvus priėjimas prie problemų yra didžiai vaisingas patirtinių mokslų laukuose. Tačiau toks visuotinio skepticizmo (nesuinteresuotumo) principas, perkeltas į asmens gyvenimą, jį stipriai sužaloja - nublukina jo vertybių spalvas. Kitaip sakant, tikrovė suspaudžiama į tokią plokštumą, kurioje visi dalykai laikomi lygiais įimant net ir pačią Dievybę. Mat visuotiniai pritaikius skepticizmo dėsnį, t. y. prileidus, kad nėra tiesų, kuriomis nebūtų galima abejoti; sutikus, kad nieko nėra savyje teisingo ar savyje klaidingo, nebelieka žmogaus gyvenime vietos vertybiniam angažavimuisi. Nebelieka prasmės nei gyvenimui, nei mirčiai. Juk gyvenimo prasmė grindžiama ne skepticizmu, bet tikrumu, ne nuomonėm, bet įsitikinimais, ne nuvalkiotais faktais, bet kilniom idėjom. Tuo tarpu sekuliaristinio miesto gyventojai maitinami tik nuomonėm ir pramonės gaminiais. Tokioj aplinkoj žmogų ir apninka nuobodulinga egzistencinė tuštuma. Miglota pasidaro jo gyvenimo paskirtis. Nebesimato atsakymo į vadinamus paskutinius klausimus. Todėl sekuliaristinio miesto pilietis ir bando rasti sau vietą sočioj, jusles dirginančioj aplinkoj. Pagaliau sekuliaristinės ideologijos šviesūs lūkesčiai nevirto tikrove. Nei mokslas, nei technika nepanaikino bado pasauly. Tarptautinis autoritetas (Jungtinės Tautos) nesugebėjo, net ryžtingai ir nemėgino, sustabdyti skerdynių įvairiuose pasaulio kampuose. Atominiai ginklai tebegraso planetos sunaikinimu. Pramonė išsemia žemės išteklius, o cheminė tarša ardo ekologinį balansą.
Ezoterinė pasaulėžiūra ir sąmonės perėjimai po mirties
Ezoterinėje pasaulėžiūroje žmogus niekada nelaikomas tik kūnu. Kūnas - tai scena, tačiau ne pats vaidmuo. Tai šydas, dengiantis gilesnius, dinamiškus sąmonės sluoksnius. Asmenybė - tai laikinas sąmonės projektas, gimęs konkrečiai inkarnacijai. Ji formuojasi iš psichinių įpročių (saṁskāros), gyvenimiškų patirčių, išorinių aplinkybių, kolektyvinių įtakų. Siela - tai individualizuotas Dvasios aspektas. Ji įgyja formą, kad galėtų augti, tobulėti, transformuotis per patirtį. Siela yra nuolat kintanti - ji formuoja atmintį, kaupia karminius impulsus, formuoja polinkius. Dvasia - tai nekintamas, amžinas sąmonės šaltinis. Tai šviesa, kuri niekada neužgęsta, net tada, kai Siela klajoja po gimimus ir mirtis. Ji visada lieka vienybėje su Pirmapradžiu Šaltiniu - Neišreikštuoju Pradu (brahman, Ein Sof, Tao, Dieviškuoju Tuštumos lauku). Ji neateina ir neišeina - tik stebi. Mirtis, šios sistemos kontekste, nėra pabaiga. Ji - kaip pabaigtos natos pauzė muzikoje, kvėpavimas tarp sakinių, posūkis srauniame upės kelyje. Ji yra transformacija - ne sunaikinimas, o virsmas. Sąmonė ne išnyksta, o keičia buvimo formą, po truputį atsiskleisdama gilesniems savo sluoksniams. Šis tekstas remiasi 40 dienų modeliu - simboliniu, tačiau daugelyje tradicijų atpažįstamu sąmonės kelio žemėlapiu po fizinės mirties. Visa ši išmintis čia nesuplakama į vieną sistemą, bet sujungiama kaip daugialypė vizija, leidžianti žvelgti į žmogų kaip į kosminę sąmonės būtybę, keliaujančią ne tik per gyvenimą, bet ir per sąmonės perėjimus po fizinės mirties. Tai žemėlapis - ne teritorija.
Chikhai Bardo: Didžiosios Šviesos atsiskleidimas
Mirties akimirka yra daugiau nei biologinis procesas. Ezoterinėse tradicijose ji suvokiama kaip pirmasis slenkstis į sąmonės transformacijos kelią. Kai nutrūksta ryšys tarp gyvybinio sąmonės lauko ir materialios formos, sąmonė atsiskiria nuo kūno ir pereina į subtilųjį - vadinamąjį eterinį - apvalkalą. Šiame etape atsiskleidžia Didžioji Šviesa. Tibeto tradicijoje ji vadinama Dharmatos Šviesa (tib. ösel), vedantoje - Paramatman spindesiu, vakarų misticizme - dieviškosios sąmonės šaltiniu. Tai ne regėjimas, ne metafora, bet grynosios būties patyrimas - be formos, be laiko, be tapatybės. Jeigu ši šviesa atpažįstama, sąmonė natūraliai susilieja su ja. Tai išsilaisvinimas, vadinamas moksha arba rigpa susiliejimu - būsena, kurioje individas nebegrįžta į ciklinį egzistavimą. Tačiau dažniau šviesa neatpažįstama. Priežastys įvairios - baimė, prisirišimas prie kūno, identifikacija su proto formomis. Toks sąmonės atsitraukimas inicijuoja tolesnį perėjimą - į vizijų ir vidinių projekcijų sritį, vadinamą Chonyid Bardo.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Pastaraisiais dešimtmečiais šios ezoterinės žinios vis dažniau sulaukia mokslinio dėmesio. Neurokardiologai ir psichiatrai, tokie kaip Pim van Lommel ir Bruce Greyson, tyrinėdami klinikinės mirties patirtis (angl. Near Death Experiences, NDE), aprašė daugybę atvejų, kai pacientai patyrė šviesos tunelį, susiliejimą su viskuo, grynąją meilę ir sąmonės plėtimąsi. Kryžminės paralelės tarp šių patirčių ir senųjų dvasinių tradicijų aprašymų rodo, kad Šviesa, apie kurią kalba Chikhai Bardo, gali būti universali sąmonės būsena, pasiekiama tiek meditacijos, tiek mirties momentu. Chikhai Bardo yra daugiau nei perėjimas. Tai egzistencinis pasirinkimo momentas - arba susiliejimas su Šaltiniu, arba kelionės tąsa.
Chonyid Bardo: Vidinės tikrovės sfera
Antrasis pereinamasis tarpsnis po mirties - Chonyid Bardo - yra giliosios vidinės tikrovės sfera, kurioje sąmonė pirmą kartą susiduria ne su fizine ar simboline išore, bet su savo pačios turiniu, atsiskleidžiančiu be filtrų, be formos ribų, be kultūrinių ar psichologinių kaukių. Čia prasideda esminis savęs veidrodis - perėjimas per Kāma-Manas lauką, kuris jungia emocinius troškimus (kāma) ir mąstantį, formuojantį protą (manas). Ši vidinė erdvė atitinka vadinamąją Kāma-Loką - subtilų, tarpdimensinį lauką, kuriame emociniai ir mentaliniai turiniai įgauna regimas, energetines formas. Būtent čia pasirodo yidamai - taikios dievybės, ir krodha - rūsčiosios būtybės. Sąmonė ima regėti skandhas - vidinius turinius, kurie struktūrizavo „aš esu“ patyrimą. Tai - ne tiek faktai, kiek pasąmoninės formos: demonai atspindi užspaustas baimes ir šešėlines tendencijas, dievybės - idealizuotus, bet neįgyvendintus savasties aspektus.
Jei asmuo gyvenimo metu išsiugdė savistabą ir sąmoningumą, jis geba atpažinti šiuos vaizdinius kaip vidinius psichinės struktūros atspindžius - ne tik iš Buddhi-Manas lygmens, bet ir iš gilesnių sąmonės pakopų. Jeigu šios formos neatpažįstamos, sąmonė į jas įsitraukia: pradeda laikyti jas realybe, į jas reaguoti ir su jomis sąveikauti, taip įkrisdama į psichinius labirintus - savo baimių, troškimų ir vidinių konfliktų pasaulį. Šis Bardo etapas yra esminis krypties taškas: jei sąmonė įsisąmonina šių formų kilmę - procesas kyla aukštyn, link integracijos ir išsilaisvinimo. Jei sąmonė pasiduoda vizijoms, ji įstringa žemutiniuose sluoksniuose ir pereina į kitą - dar tankesnį - sąmonės transformacijos lygmenį.
Ahamkara-pralaya: Asmeninės tapatybės iširimas
Tarp dešimtos ir dvidešimtos dienos po fizinio kūno mirties sąmonė pasiekia esminį slenkstį - vadinamąją antrąją mirtį, arba ahamkara-pralaya. Tai ne kūno mirtis, o daug gilesnė - psichinė, struktūrinė ištirpdymo būsena. Terminas ahamkara reiškia ego - individualizuotą tapatybės centrą, o pralaya - iširimo, išsisklaidymo, ištirpimo procesą. Prasideda palaipsnis asmeninės tapatybės išardymas. Sąmonė netenka galimybės laikytis už pažįstamo „aš“, kuris visą gyvenimą palaikė naratyvinį vientisumą: „kas aš esu“, „kuo tikiu“, „ką pasiekiau“. Ši būsena atitinka manomaya kosha - mentalinio kūno sluoksnio irimą. Jo struktūros - tai ne tik mintys, bet ir visos formos, kuriomis žmogus identifikavosi: pareigos, vardas, vaidmenys, netgi dvasiniai įsitikinimai.
Tada seka gyvenimo apžvalgos fazė - bet tai ne „kino juosta“, kaip dažnai įsivaizduojama, o daugiasluoksnė sinchroninė refleksija: kiekvienas veiksmas ir mintis matoma ne tik iš savos, bet ir iš visų paveiktų sąmonių pozicijos. Sąmonė regi save ne kaip subjektą, o kaip lauko įtakos tašką. Šis procesas atitinka svabhavic atma-darshan - tikrosios prigimties regėjimą. Jis nėra nei moralinis, nei religinis - tai buddhi-karminio veidrodžio veikimas: aiškus, bet be vertinimo. Sąmonė pamato ne tai, „ką padarė“, bet kuo tapo dėl savo veiksmų. Trumpam suaktyvėja Aukštesnysis Aš - šviesiausias asmenybės aspektas, veikiantis iš antara-karana - sąmonės tilto tarp proto (manas) ir intuicijos (buddhi). Kai ši funkcija atlikta, Aukštesnysis Aš - kaip misiją užbaigęs energijos laukas - natūraliai ištirpsta. Nėra jokio sunaikinimo, tik paleidimas. Asmenybė daugiau nebegrįžta - jos struktūra, naratyvas ir forma praranda tęstinumą. Ir tuomet, tuščioje erdvėje, kurioje nebeliko nei vaidmens, nei įvaizdžio, sąmonė atsisuka į kitą horizontą - nebe į tai, kuo buvo, bet į tai, kuo gali tapti. Tai yra vartai į kitą fazę - Sidpai Bardo, kur gimsta būsimos sąmonės struktūros.
Sidpai Bardo: Tapimo būsena
Pasiekusi antrąją mirtį ir paleidusi asmenybės konstrukciją, sąmonė įžengia į Sidpai Bardo - vieną subtiliausių ir giliausių perėjimo fazių, vadinamą tapimo būsena. Tai nebe susidūrimo su praeitimi etapas, bet būsimo egzistencinio trajektorijos formavimosi erdvė - čia nebeaiškinamasi, kuo buvau, bet pradeda formuotis kuo tapsiu. Ši būsena pasireiškia kaip sąmonės įžengimas į Kauzalinį lauką - tai informacinis matmuo, kuriame susikaupia visa inkarnacinė patirtis ne kaip atminties rinkinys, o kaip struktūrinė, holografinė visuma. Vedinėje tradicijoje šis sluoksnis vadinamas kāraṇa śarīra - priežastiniu kūnu. Čia užfiksuojamos saṁskāros - giliausi įspaudai, kuriuos paliko patirtis, bei vāsanās - proto sėklos, kurios lemia būsimos sąmonės polinkius ir galimybių ribas.
Šiame etape sąmonės laukas tarsi susikristalizuoja: skandhos - sąmonės sudedamosios dalys - gryninamos ir išlyginamos. Iš jų susiformuoja adṛṣṭa karma - dar neišreikšta, bet neišvengiama kryptinė energija, kuri jau žino, kuria linkme pasireikš, kai tik sąlygos taps palankios. Sąmonės reakcija šiame etape priklauso nuo Esybės brandumo. Jei sąmonė išmoko neidentifikuotis su struktūromis, ji geba atpažinti, kad net šie giliausi įrašai tėra laikini.
tags: #giliausius #ir #tolimiausius #asmenybes #uzkaborius