Įvadas
Viljamo Šekspyro "Hamletas" - vienas žymiausių kūrinių pasaulio literatūroje, kuriame gilinamasi į žmogaus psichologiją. Šiame straipsnyje panagrinėsime Hamleto, pagrindinio veikėjo, psichologinius bruožus, remdamiesi tiek literatūros kritika, tiek psichologijos teorijomis. Sieksime suprasti, kas lėmė jo veiksmus ir sprendimus tragiškų įvykių sūkuryje.
Hamleto asmenybės bruožai
Filosofiškumas ir mąslumas
Hamletas - tai nepaprastai komplikuota asmenybė. Pirmiausia, jis yra filosofiškas, visada mąstantis žmogus. Jį ypač traukia sudėtingi klausimai, į kuriuos neįmanoma rasti tikslaus atsakymo. Tokių klausimų pavyzdžių galime rasti jo monologe, trečiojo akto pirmoje scenoje. Hamletas svarsto du tolimesnius veiksmus - „būti” ar „nebūti”. „Būti” Hamletui reiškia gyventi, stoti į kovą prieš neteisybę ir atkeršyti Klaudijui, galbūt net paaukoti gyvybę keršto tikslui. Tuomet „nebūti” Hamletui reiškia susitaikyti su neteisybe bei nusižudyti. Taigi matome, jog abu pasirinkimai gali baigtis tuo pačiu - mirtimi. Todėl pasirinkimas yra be galo sunkus. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę.
Įžvalgumas ir atsargumas
Antra Danijos princo savybė - įžvalgumas bei atsargumas. Jis, prieš įvykdydamas kerštą, nori dar kartą įsitikinti, kad Klaudijus kaltas. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę.
Neurotiškumas
Hamleto charakteris akivaizdžiai neurotinis: jis nerimastingas, t.y. nuolat įsitempęs, nervingas, nuogąstaujantis; priešiškas (jaučia pyktį); depresyvus (jaučia kaltę, liūdesį, beviltiškumo ir vienišumo jausmus); impulsyvus - negeba kontroliuoti veiksmų ir troškimų (Polonijaus nužudymas), pažeidžiamas, t.y.
Moteriškumas
Tiek psichologai, tiek literatūrologai dažnai akcentuoja Hamleto charakterio savotišką moteriškumą - akivaizdu, kad jaunuolį valdo emocijos, o ne protas, tos emocijos nuolat kintančios, o ginklai, pasirinkti kovai „prieš marias nelaimių“, yra emocinio - psichologinio spaudimo, o ne atviros ginkluotos (vyriškos) kovos.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Kritinė situacija ir jos įtaka Hamleto charakteriui
Tėvo mirtis ir motinos išdavystė
Dramos „Hamletas“ pradžią visi puikiai žinome: Hamletas, jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš mokslų Vitenbergo universitete į savo šalį ir čia susiduria su itin nemalonia situacija - nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties, karalienė, Hamleto motina, išteka už naujojo karaliaus - savo vyro brolio Klaudijaus, Hamleto dėdės. Hamletas tai traktuoja kaip išdavystę. O, Dieve! Dieve! Kas per šlykštybė! Tarsi to dar būtų negana, pykdamas ant motinos visas moteris nuo šiol apibendrintai Hamletas vertina taip: Menkybe, tu vadiniesi moteris!
Žmogaus, ypač šeimos nario, mirtis visada sukrečia, ankstesni tarpusavio ryšiai nutrūksta, kiekvienam šeimos nariui tenka juos kurti iš naujo, persiskirstyti socialinius ir psichologinius vaidmenis. Natūralu, kad mirusysis idealizuojamas - tad ir Hamletas apie tėvą (ne karalių!) kalba tik gražiausius dalykus, nors dvariškiai senąjį Hamletą charakterizuoja jau kitaip - jie vertina jo, kaip karaliaus, ypatybes: Taip pat rūstus, menu jo žvilgsnis buvo, / Kai apmaudu netverdamas, ant ledo / Iš rogių lenkus išmetė jisai.“ Užtat Hamletas nekalba apie tėvą, kaip karalių, jam svarbesnė šeima, tėvo ir motinos tarpusavio ryšys - būtent jį jaunuolis idealizuoja ir hiperbolizuoja: Jis mano motiną mylėjo taip, / Jog veido jos užgaut nebūtų leidęs / Padangių vėjui. O, dangau ir žeme! / Kaip aš galiu užmiršti? Kai žmogui sunku, jis pirmiausia atsiremia į šeimą. Šeimą, kaip pamatinę, netgi nekintamą vertybę nurodo ir daugelis psichologų, pavyzdžiui, Tomas Girdzijauskas sako: prie žmogiškų vertybių pirmiausia reikia priskirti šeimą ir viską, kas sukasi apie šeimą - iš dalies ir draugai, tikėjimas bei gal net darbas kaip savirealizacija ir tarnystė kitiems. Mirus tėvui, dvasine atrama Hamletui turėtų būti motina - artimiausias šeimos narys, tačiau ji išteka už naujojo karaliaus.
Taigi - kokį Hamleto charakterį išryškina minėtoji kritinė situacija - tėvo mirtis?
Socialiniai vaidmenys ir kaukė
Hamletas nėra eilinis Danijos karalystės gyventojas, jis - princas. Tai kartu ir privilegija, ir našta. Saistomas daugybės vaidmenų (princo, sūnaus, vyro), Hamletas ir labai norėdamas negali būti savimi, negali išgyventi to, ką natūraliai jaučia, viskas nustumiamą ir tarsi užrakinama pasąmonėje. Kaip matome, Hamletas tiesiog spraudžiamas į tam tikro stereotipo rėmus - jam nurodoma, kaip princas privalo gedėti, kaip jausti, kaip mąstyti, net kaip tikėti. Hamletui tai nėra priimtina, į savo asmenybę jis dabar negali integruoti to, kas Jungo psichologijoje vadinama Kauke (Persona). Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis asmens vietą sociume. Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas, tačiau situacija tampa sudėtingesnė, kai individas atsisako jam netinkančios ar nepatinkančios Kaukės - tokiu atveju sociumas jam tampa priešiškas. Be abejo, tokia situacija, kai žmogus kitų priimamas tik kaip socialinis vaidmuo, kaip Kaukė, yra nepalanki stresui išgyventi. Teisingam streso įveikimui reikia kalbėtis su draugais, atsiverti artimiems žmonėms, medituoti (t. y. nuraminti savo jausmus, emocijas), kažką veikti kartu su kitais. Deja, Hamletas ne tik atstumiamas kitų, bet ir pats atstumia visus, kurie tik prie jo bando „priartėti“. Tai tipiškas neteisingas bandymas įveikti stresą.
Šmėklos įtaka ir keršto troškimas
Labai svarbus žmogaus psichikos elementas yra Šešėlis (Schatten) - tai kita, nepažintoji, nustumtoji mūsų asmenybės pusė, „tamsusis brolis“. Šešėliu ji vadinama todėl, kad glūdi individualioje pasąmonėje, yra neskaidri, neaiškių ribų ir formų. Hamleto susitikimą su tėvo Šmėkla taip pat galime vadinti susitikimu su savuoju Šešėliu. Hamletas mokosi Vitenbergo universitete - renesanso, reformacijos ir humanistinių idėjų sklaidos centre. Idėjos apie pasitikėjimą žmogumi, jo protu ir galimybėmis, be abejo, paveikę jaunuolį, tad jam sunku dabar ne tik pažinti tamsiąją - žemąją, nuodėmingąją - žmogaus pusę, bet ir kovoti prieš ją. Iš pradžių Hamletas, įžeistas motinos „išdavystės“ - santuokos su naujuoju karaliumi Klaudijumi, - visą pyktį nukreipia į save ir net svajoja apie savižudybę. Be to, Hamletas „atsisako“ matyti pasaulio ženklus, paklusti intuicijai, sakančiai, jog už asmeninių nuoskaudų fasado glūdi kur kas rūstesnė tiesa - tiesa apie daugelio žmonių nuodėmingumą, paklusimą ir tarnavimą žemiausiesiems poreikiams ir instinktams. Kokie gi tie ženklai? Pirma, karalius mielai leidžia kanclerio Polonijaus sūnui grįžti į Prancūziją, o sūnėnui Hamletui išvykti neleidžia (nori jį kontroliuoti? Pražudyti?): „…O dėl grįžimo / Atgal į Vitenbergą tęsti mokslų, / Tai šitoks tavo noras mūsų valiai / Nėra priimtinas; todėl sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Antra, karalius primygtinai reikalauja pamiršti gedulą ir priimti dabartinę situaciją kaip normalią, įprastą. Hamletas: O pranašinga mano siela! Taigi, Hamletas, pasirodo, daug ką nujautė. Beje, Šmėkla, kaip Hamleto asmenybės Šešėlis, iš tikrųjų kaltę mato ne tą, jog buvo užimtas sostas, jog šalis dabar neteisėtai ir gal neteisingai valdoma, o tą, kad buvo „pasisavinta“ karalienė. Kad ir kaip nesinorėtų, tenka konstatuoti, kad Šmėkla kalba kaip eilinis išdavystės įžeistas, įskaudintas ir net įsiutintas vyras: jis paniekinamai kalba apie konkurentą (žvėris pablūdęs, žagikas, valdomas nešvankių geidulių, menkysta, neprilygstantis jam prigimtinėmis savybėmis), pabrėžia savo pranašumą (kilni meilė, ištikimybė, dosnios prigimtinės savybės). Jei tai ne vidinis Hamleto balsas, ne Šešėlis, o tiesiog atskira figūra - karaliaus šmėkla, kodėl jo kalboje nėra nė mažiausios užuominos apie valstybės valdymą, valstybės likimą? Ryšys su motina yra prigimtinis. Akivaizdu, kad Hamletui, kaip dažnam skausmo dėl netekties apakintam jaunuoliui, tampa būtinybe nuoskaudą išlieti, o tam reikia preteksto. Deja, bet taip būna dažnai, kai žmogus supainioja pretekstą ir tikrąją priežastį. Šmėklos žodžiai šiuo atveju ir yra tas pretekstas keršyti, nors iš tikrųjų tai tik Hamleto neįsisąmonintas troškimas, vidinis balsas (deja, ne sąžinė, apie ją sakoma, kad tai Dievo balsas žmoguje, šiuo atveju tai labiau velnio balsas - gundymas nuodėmei atlikti). Paklusti šiam balsui yra labai pavojinga ir neteisinga.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Vaiko ego dominavimas
Bet kurioje gyvenimo situacijoje labai svarbu pažinti save, suprasti, kurios tavo asmenybės dalys ar kurios Kaukės imasi veikti. Įprasta žmogaus psichikoje išskirti tris dalis: tėvo ego, suaugusiojo ego ir vaiko ego. Bendraudamas su kitu (psichologijoje tai vadinama transakcija) ar tiesiog veikdamas, žmogus operuoja tik viena iš trijų ego būsenų, ją lengviausia nustatyti iš žmogaus kalbos - žodžių ir garsų - bei veiksmų. Vaiko ego, kaip teigia Claude M.Steiner, niekada nebūna vyresnis nei septynerių metų, jam būdingas nepastovumas, judrumas, nevaldomos ir garsiai reiškiamos emocijos, nejautimas jokios atsakomybės (už vaikus juk atsako suaugusieji), ši būsena, kaip teigia minėtasis psichologas, pastebima ir tarp „normalių“ žmonių didžiulio streso, skausmo ar džiaugsmo atvejais. Suaugusiojo ego yra racionalus, bet neturi emocijų. Hamleto atveju problema ta, kad tikroji jo asmenybė, tikrasis „aš“, galbūt suaugusiojo ego, negali veikti, gali tik stebėti, o veikia vaikiškasis ego. Vidinis konfliktas, vidiniai dialogai ir tai, ką psichologai vadina galvoje skambančiais balsais, šioje situacijoje yra neišvengiamas dalykas, juo labiau, kad ir kiti Hamletą supantys asmenys apsimeta, maskuoja savo ego, pavyzdžiui, jau anksčiau cituotame karaliaus ir Hamleto pokalbyje karalius, būdamas suaugusiojo ego būsenos, t.y. griežtas, valdingas, be emocijų, maskuojasi tėviškuoju ego - žiūrėkite vartojamus žodžius: sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Kad tai tik maskuotė, įrodo Super ego, t.y.
Humanizmo idealų žlugimas
Šekspyro drama „Hamletas“ parašyta 1601 m., kai tikėjimas renesanso epochos iškeltais idealais, ypač humanizmu, pamažu blėso. Tai matome ne tik iš Hamleto žlugusio tikėjimo žmogumi (Koksai nepaprastas kūrinys - žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda - koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais - kaip panašus į angelą! Savo išmone - kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba! O kas man jisai - toji dulkių kvintesencija?), bet ir paties herojaus savotiškos degradacijos - jo veiksmų rezultatai rodo, kad teoriniai humanizmo pagrindai, gauti Vitenbergo universitete, netapo gyvenimo norma, greičiau - tuščiu žodžių skambesiu, nepagrįsta teorija (Polonijus: Ką jūs čia skaitote, prince? Hamletas: Žodžius, žodžius, žodžius.). Hamlete, kaip žmoguje, triumfuoja prigimtis, o ji labai prieštaringa, ir jokia kultūra nepajėgi jos įveikti.
Keršto aklumas ir tragiškos pasekmės
Ir jeigu panagrinėsime visą dramą, pamatysime, kad Hamletas, apsėstas keršto, peržengia visas ribas - jis griauna ir žudo, nejausdamas už tai jokios atsakomybės (atsitiktinai nudūręs Polonijų jis paslepia jo kūną ir neatiduoda gedintiems artimiesiems, jis pasmerkia Rozenkrancą ir Gildensterną mirčiai, jo atstumta, išduota, netekusi visko, kas jai gyvenime brangiausia, žūsta Ofelija - ir čia tik „šalutinis“ Hamleto siautėjimo poveikis). O ką Hamletas savo kerštu pasiekė sukūrė? Nieko! Ar jis pataisė „išgverusią gadynę“? Ne!
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
tags: #hamleto #psichologiniai #bruožai #analizė