Įvadas
Laisvės ir įsipareigojimų santykis yra vienas iš seniausių ir sudėtingiausių klausimų filosofijoje, politikoje ir kultūroje. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip šios sąvokos susijusios, ypač kalbant apie įsipareigojimus tautai ir asmenybės laisvę. Aptarsime, kaip skirtingos filosofinės ir politinės tradicijos supranta šį santykį, ir išnagrinėsime konkrečius pavyzdžius iš istorijos ir šių dienų.
Laisvės Samprata Istorijoje ir Filosofijoje
Antika ir Laisvės Šaknys
Graikų kalbos žodis eleutheros, reiškiantis laisvę, iš pradžių buvo vartojamas politinėje srityje. Pirminė jo reikšmė buvo „priklausantis tautai“. Tas, kas „priklausė tautai“, turėjo teisę pasisakyti ir turėjo sprendžiamąjį balsą liaudies susirinkime. Vergai ir svetimtaučiai neturėjo teisės spręsti; valdė laisvi piliečiai. Siekiant, kad vienų laisvė neapribotų kitų laisvės ir kad tai nenusmuktų iki savivalės, egzistavo įstatymas, garantavęs laisvės išlaikymą.
Jau graikų filosofai suvokė, kad asmenybei laisvai vystytis gali trukdyti ne tik išoriniai politiniai santykiai. Daug stipriau žmogų veikia aistros bei potraukiai, kuriems pasiduodamas jis pats sau trukdo laisvai išsiskleisti ir tapti tikruoju žmogumi.
Senasis Testamentas: Išlaisvinimas ir Socialinė Atsakomybė
Senajame Testamente žodis „laisvė“ beveik išimtinai vartojamas tik kalbant apie vergams priešingą stovyklą. Čia paaiškėja, kokią didelę reikšmę teikia žmogaus laisvei Dievas. Visoje neizraelitiškoje aplinkoje žmonių pavergimas buvo natūralus dalykas, su kuriuo tekdavo taikstytis visą gyvenimą. Tačiau Izraelio Dievas pasirūpino, kad vergai irgi būtų laisvės dalininkai: po šešerių vergavimo metų vergui turėjo būti suteikta laisvė (Iš 21,2; Įst 15,12). Ir ne tik tai: kad ji vėl nebūtų prarasta, po išlaisvinimo reikėjo pasirūpinti ir socialinėmis šios ką tik dovanotos laisvės garantijomis (Įst 15,13 ir t.).
Izraelio tauta žinojo, kad ilgalaikis išlaisvinimas iš vergystės pasiteisins tik tuomet, jeigu platus socialinių įstatymų tinklas garantuos socialiai silpniems būtinas ekonomines sąlygas. Buvo išleista daug įstatymų, kurie gynė nuo priespaudos svetimšalius, našles, našlaičius, vargšus. Kaip labai Dievas vertina žmogaus laisvę, matyti ir Įst 23,16 ir kt., kur duodami nurodymai dėl pabėgusių vergų - išties šiuolaikiškas prieglobsčio įstatymas!
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Tačiau ir Izraelyje buvo įtakingų grupuočių, kurios kitų žmonių laisvės toli gražu nebrangino, kaip liudija Jeremijo pamokslas (Jer 34,8-20). Dar dažniau laisvės esmė Senajame Testamente nusakoma sąvokomis „išgelbėjimas“, „išvadavimas“. Izraeliui kaip Dievo tautai išsivadavimas iš Egipto yra labai svarbus (Iš 20,2; Įst 7,8). Politinė laisvė, kurią Izraelis įgyja, nuo pat pradžių yra išimtinė Dievo dovana, o ne izraeliečių laimėjimas. Visa savąja istorija Izraelis nuolat patvirtina, kad ši dovana yra neatsiejama nuo Davėjo. Nusigręžimas nuo Dievo veda į politinės laisvės praradimą.
Naujasis Testamentas: Dvasinė Laisvė ir Atsakomybė
Keletą kartų šis žodis vartojamas kaip vergo antonimas (Gal 3,28; Ef 6,8; 1 Kor 7,21 ir t.). Pažymėtina ir tai, kad Naujajame Testamente išlaisvinimui iš vergovės teikiama ne tiek dėmesio, kiek Senajame. Tai būdinga ne tik Pauliaus laiškams. Pats Jėzus nepatenkino lūkesčių, susijusių su politinio mesijo, išvaduosiančio iš Romos viešpatavimo, vaidmeniu. Laisvę Jėzus suprato kaip galimybę vystytis ir tapti tikruoju žmogumi.
Jėzus mano, kad labiausiai žmogų smukdo ne politinės aplinkybės, bet nusigręžimas nuo Dievo. Kaip žuvis negali egzistuoti be vandens, taip ir žmogus - be Dievo. Žuvis gali iššokti iš akvariumo, tačiau pati negali atgal į jį įšokti; žmogus, nusigręžęs nuo Dievo, savo jėgomis jau nebegali pas jį sugrįžti. Jis yra savo bedieviškumo valdomas (Jn 8,34; Rom 6,20; 7,14-24). Taigi prieš išsivaduodami iš politinės nelaisvės, pirmiausia turime išsilaisvinti iš bedieviškumo.
„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi!“ (Gal 5,1), - džiaugsmingai sušunka Paulius. Visos žmogaus pastangos pačiam išsilaisvinti buvo ir tebėra pasmerktos žlugti. Tai gali padaryti tik Dievas: „Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8,36). Mirtimi ant kryžiaus Jėzus išvadavo žmogų iš nuodėmės vergovės (Rom 6,14 ir 18), ir dabar jis gali tarnauti Dievo teisingumui; išvadavo iš prakeikimo, kurį žmogus buvo užsitraukęs nepaklusnumu Dievui (Gal 3,13); išvadavo iš mirties (Rom 8,38 ir t.), dovanodamas amžinąjį gyvenimą.
Dovanotoji laisvė gali būti panaudojama blogiui pridengti (1 Pt 2,16), kai pašauktas laisvei žmogus vėl ima pataikauti savajam Aš (Gal 5,13). Tikroji laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus, sekantis Jėzų, tampa nauju žmogumi, vadovaujamu Šventosios Dvasios (Gal 5,18; 2 Kor 3,17; Rom 8,2). Tai, kad Kristaus dovanotoji laisvė veda į politinę laisvę, Laiške Filemonui (15 ir tolimesnėse eilutėse) parodo Paulius. Pabėgęs vergas Onesimas ne apsaugomas nuo ankstesniojo šeimininko Filemono, kaip reikalavo Pakartoto įstatymo knygos sk. 23 eil. 15, bet kaip laisvas bendradarbis ir brolis Kristuje siunčiamas atgal pas jį. Jeigu vergas gali tapti laisvas, tegul jis tuo pasinaudoja (plg. 1 Kor 7,21). Kita vertus, žmogiškasis skirstymas į „laisvuosius“ ir „nelaisvuosius“ Dievo požiūriu yra paviršutiniškas: vergas jam gali būti „Viešpaties išlaisvintasis“, o Dievo laisvasis - Kristaus vergas (plg.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Šiuolaikinės Interpretacijos ir Iššūkiai
Nuo Amerikos nepriklausomybės paskelbimo (1776 m.) ir Prancūzijos revoliucijos (1789 m.) laisvė tapo viena iškiliausių vertybių Europos ir Amerikos kultūrose. Jeigu pradžioje ji turėjo dirvą valstybinėje ir politinėje srityje, tai XX a. dėl savo abstraktumo prasismelkė į visuomeninį gyvenimą. Dabar dažnas, siekdamas laisvės, nusigręžia nuo to, kas jam nemalonu. Didindamas savo laisvę, sumažina kitų. Tapo visiškai nebeaišku, kas iš tikrųjų yra laisvė. Tai priklauso nuo to, kaip suprantame žmogiškumo esmę. Ar žmogus yra vien gamtinio pasaulio dalis ir priklauso tik aukščiausiajai žinduolių rūšiai, ar jis yra sukurtas kaip Dievo pašnekovas žemėje?
Biblija vienareikšmiškai tvirtina antra. Ten, kur yra teigiama pirmoji prielaida, visos kalbos apie laisvę Biblijos požiūriu yra tušti plepalai. Ką reiškia laisvė, jeigu gyvenimas vis tiek baigsis mirtimi? Kokia yra laisvė, jei siekiama tik asmeninės laimės? Pastaruoju atveju žmogus pats bėga nuo Dievo suteiktų galimybių ir nepriima dovanotos laisvės. Nepaklusnumas Dievui atėmė iš žmogaus rojuje turėtą karališkąją laisvę (Pr 3), ir Dievas paliko jį „gėdingų aistrų valiai“ (Rom 1,21-32).
Įsipareigojimo Samprata
Asmeninis ir Kolektyvinis Įsipareigojimas
Kiekvieną įsipareigojimą žmogus dažniausiai priima kaip laisvės apribojimą, todėl jis tam priešinasi. Tačiau gyvenimas rodo, kad tik aiški priklausomybė suteikia žmogui galimybę būti laisvam. Tai liudija ir gamtos dėsniai: nesvarstydami galėtume pasakyti, jog jie mus apriboja. Traukos jėga verčia žmogų saugotis, kad nenukristų. Bet argi be gravitacijos žmogus būtų laisvesnis? Priešingai!
Dar vienas pavyzdys: žmogus gali pasirinkti laisvę meluoti. Bet nejausdamas atsakomybės tiesai jis stipriai apriboja savo laisvę ir galimybes. Gyvenimas tuomet darosi vis sudėtingesnis ir nelaisvesnis. Tiesos laikymasis atveria žmogui didžiules galimybes laisvai veikti. Tą iš esmės rodo visas žmogaus gyvenimas. Žmogui reikia autoriteto, kuriam jis įsipareigotų. Tas autoritetas yra Dievas, ir niekas negali jam prilygti. Dievas, apsireiškęs Jėzaus asmenyje ir Jėzaus mirtimi atnaujinęs mūsų priklausomybės nuo jo laisvę. Jėzaus mirtis tą, kuris juo tiki, išvaduoja iš nuodėmių. Ši laisvė yra tokia didelė, kad jau pirmąją tikėjimo akimirką žmogus gali pradėti naujai, laisvai gyventi. Kai gobšuolis ir melagis Zachiejus susipažįsta su Jėzumi ir tampa laisvas, už visas savo apgavystes jis atsilygina keleriopai ir dar dosniai apdalija vargšus (Lk 19,1 ir t.).
Daugelis žmonių nežino, ką jiems su laisve daryti. Biblija įspėja, kad tos laisvės nenaudotume blogiems tikslams (Gal 5,13). Jėzus ne tam išlaisvino žmogų, kad šis kaip nors prastumtų laiką, bet tam, kad galėtų tapti tikruoju žmogumi. Būti žmogumi reiškia tarnauti Dievui ir žmonėms (Rom 6,18; Gal 5,13). Jėzus atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet tam, kad pats tarnautų (Mk 10,45). Toji tarnystė sieks ir politinės žmogaus laisvės, tačiau visada pabrėš tai, kad politinė laisvė - dar ne galutinė laisvė. Tikroji laisvė yra tik Jėzuje Kristuje.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Įsipareigojimo Tipai
Įsipareigojimai žmonėms duoda aiškumo ir kryptingumo. Tyrimai atskleidžia, kad įsipareigoję kažkam - idėjai, sprendimui, vertybei, veiklai - žmonės dažnai yra labiau patenkinti gyvenimu ir geresni tame, kam yra įsipareigoję. Yra keletas įsipareigojimo tipų:
Emocinis įsipareigojimas: Žmogus didžiuojasi savo veikla ir nekeičia to, kam įsipareigojęs, nes jaučia malonumą, džiaugsmą, laimės jausmą.
Įsipareigojimas iš pareigos: Žmogus jaučiasi „privalantis tai tęsti, nes taip reikia“, „tokia mano pareiga“, „turiu tai daryti, nes taip priimtina“.
Paskaičiuotų investicijų įsipareigojimas: Žmogus nenori keisti kažko, nes buvo per daug investuota laiko, pastangų, energijos, kartais net ir pinigų, be to, pokyčių kaina būtų per didelė.
Ribotų alternatyvų įsipareigojimas: Žmogus daro kažką dėl to, kad neįsivaizduoja, ką dar galėtų daryti.
Dažniausiai žmogus įsipareigoti turi ne vieną priežastį.
Rašytojo ir Menininko Laisvė vs. Įsipareigojimas Tautai
Rašytojo ir apskritai menininko laisvės ir įsipareigojimo problema yra sena ir nauja. Kada didysis graikų skulptorius Praksitelis (IV a. pr. Kr.) buvo apkaltintas, kad jis, nukaldamas statulą Afroditę nuogą, įžeidęs dievus, jau tada buvo iškelta menininko laisvės ir jo ribų problema. Dar aštriau ji buvo pastatyta Sokrato byloje. Tada graikų teismas kaltino aną rašytoją - filosofą, kad jis savo raštais ir kalbomis tvirkinąs jaunuomenę. Šita pareigos ir laisvės problema viešumon iškildavo ir vėliau, kada menininkas ar rašytojas nebenorėdavo būti tik visuomenės tarnu ar linksmintoju. Kol jis sutikdavo visuomenei tarnauti arba jai pramogų duoti pagal jos reikalavimus ir skonį, tol ta problema tegalėdavo kilti tik paties menininko viduje. Bet kada jis panorėdavo būti savarankiškas žmogus ir pats nuo savęs tarti visuomenei žodį, skirtingą nuo jos įsitikinimų ir skonio, kūrėjo laisvės problema nuaidėdavo viešumoje ir sukeldavo konfliktų ir ginčų.
Šitiems santykiams pailiustruoti būtų galima suminėti visą eilę konfliktų tarp platesnės bei siauresnės visuomenės ir kūrėjų, arba tarp valdovų ir kūrėjų. Nuo 16-tojo amž. (renesanso laikų) jie dažnėja, o 19-tojo amž. Skelbdami individualizmą, romantikai rašytojai ir filosofai ypatingai išaukštino maištingąjį kūrėją, laisvąjį genijų, kurio lūpomis prabylančios amžinosios tiesos. Todėl romantikai kūrėjus, ypač genijus, laikė tautų mokytojais ir net pranašais, kurių konservatyvi ir susmulkėjusi visuomenė nepajėgia ar nenori suprasti ir todėl niekina ir persekioja. Romantikams atrodė, kad rašytojo ir kitokio menininko pareiga yra ne paklusti visuomenei ir nusilenkti jos reikalavimam, bet kovoti prieš visuomenės tiraniją, kad būtų išsaugota genijaus laisvė, kad pati visuomenė nusilenktų ir nueitų paskui kūrėją.
Romantikų įtakoj beveik visas XIX amžius ir XX pradžia yra beveik nuolatinis menininkų ir rašytojų konfliktas su visuomene, ypač su buržuazine visuomene, susidomėjusia patogumais bei pramogomis ir norinčia tai hipokritiškai pridengti kilniais šūkiais. Tuos konfliktus reiškė Baudelaire ir G. Flaubert'ui iškeltos bylos, rašytojų ištrėmimai, jų raštams taikoma cenzūra. Nepaisydami šitų represijų XIX ir XX amžiaus kūrėjai (gal išskyrus architektus) nuolat iškalbingai pabrėžia savo laisvę ir meta paniekinimą savo laiko žmonėms. Jie dažnai jaučiasi neturį jokių pareigų savo amžininkams, jiems ne tik nesiangažuoja, bet neretai pareiškia, kad savo kūrybą jie teskiria sau arba ateinančioms kartoms, nes tik jos pajėgsiančios jų kūrinius suprasti. Šitaip skelbdami ir dažnai šitaip elgdamiesi naujausių laikų muzikai, tapytojai, poetai ir rašytojai slapta savo širdyje norėdavo jei ne visuomenės pripažinimo, tai bent jos susidomėjimo. Tačiau tai visai nereiškė noro susirišti su visuomene kokiomis nors, kad ir tyliai priimtomis, pareigomis.
Šitas revoliucinis individualistinis pobūdis, kuris reiškiasi XIX ir XX amžiaus menininkų pažiūrose ir kūryboj, yra davęs nemaža nuostolių bendrai meno kultūrai, nes visuomenė, kaltindama savo ruoštu kūrėjus, nusigręžė nuo jų. Pasilikę beveik vieni pažangieji menininkai, poetai ir rašytojai neretai skurdo, kankinosi, pasinešė į formalizmą, į mažai vaisingus abstrakčius eksperimentus, o visuomenė atsiliko, atbuko, tenkinosi šunmeniu, arba maitinosi smulkių poetų ir rašytojų- konvencionaline pramogine literatura. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vakarų Europoj griovis tarp pažangiųjų muzikų, tapytojų, poetų ir rašytojų iš vienos pusės, ir visuomenės iš kitos, buvo pasidaręs toks gilus ir platus, jog atrodė nebeperžengiamas.
Antrasis pasaulinis karas į meno kūrėjų ir visuomenės santykius atnešė naujo vėjo. Didžiosios nelaimės, ypač svetima vergovė, kuri ištiko Vakarų Europos tautos, parodė, kad visi meno kūrėjai, ypač poetai ir rašytojai, yra tos pačios tautos nariai, kaip ir plačioji visuomenė. Tai supratę, rašytojai ir poetai ėmė užmiršti pirmykštį neigiamą nusistatymą prieš visuomenę, o ši pastaroji ėmė ilgėtis galingų savo rašytojų ir poetų, nes pamatė, kad tie smulkieji mados raštininkai, kurie anksčiau pataikavo tai suburžuazėjusiai visuomenei, ėmė lengvai šliaužioti naujiems viešpačiams-okupantams. Todėl nenuostabu, kad Antrojo pasaulinio karo okupacijose Vakarų Europos, ypač Prancūzijos, rašytojai ir poetai, aiškiau pajutę savo pareigas tautai, išėjo iš savo uždarų koplytėlių, užmiršo savo formalistinius eksperimentus, įsijungė į bendrą kovą už laisvę ir pradėjo net toje kovoje vadovauti. Ir visuomenė juos suprato, nes poetai ir rašytojai ėmė rašyti tokiais klausimais, kurie rūpėjo beveik visiems, jie pradėjo kalbėti maždaug tokia kalba, kuri buvo visiems suprantama.
Argi ne panašų reiškinį mes matėme ir Lietuvoj? Kada lietuvių šviesuomenė pradėjo labiausiai vertinti lietuviškąją knygą, jei ne Antrojo pasaulinio karo nelaimių metais? Kada mūsų Putinas ėmė užmiršti savo individualizmą ir pasuko į bendresnes temas, jei ne tada, kada pradėjo kilti didieji pavojai tautai? Ar ne vokiečių okupacijos metais Putinas slaptai išleido savo rinkinį „Rūsčiąsias Dienas“? Kada ypač išpopuliarėjo B. Brazdžionis su savo poezija, jei ne pastaraisiais didžiųjų grėsmių metais? Ar ne nuo tada jis tapo antruoju mūsų Maironiu? Tiesa, ne visi Putino ir B. Brazdžionio eilėraščiai, neįprastų visuomeninių sukrėtimu pažadinti, išėjo meniškai vertingi. Ir kitų Vakarų Europos tautų poetai per Antrąjį pasaulinį karą rašė kūrinių, kurių vieni buvo arčiau publicistikos ir retorikos, bet kiti iškilo į tikrojo meno aukštumas, pasiliko visuomenei suprantami ir branginami. Tai ypač buvo matyti Prancūzijoj.
Tačiau pasaulinio kataklizmo audroms aprimstant, Vakarų Europoj vėl ėmė reikštis prieškarinis skilimas tarp menininkų, poetų ir rašytojų iš vienos pusės, o visuomenės iš antros. Rašytojai ir poetai vėl ėmė izoliuotis, grįžti į savo individualųjį kiautą, o visuomenė nusigręžti nuo jų kūrinių ir labiau susidomėti materialinėmis gėrybėmis ir pramoginiu menu. Šitas reiškinys nebuvo malonus nei jautresniesiems rašytojams bei poetams, nei šviesesniems visuomenės žmonėms, kuriems rūpėjo savo tautos kultūra.
#
tags: #isipareigojimas #tautai #ir #asmenybes #laisve