Istorija - tai ne tik faktų seka, bet ir jų interpretacija, kuri neretai priklauso nuo politinių, socialinių ar net asmeninių motyvų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip istorinės asmenybės buvo iškraipomos, ištrinamos ar net sukuriamos, siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone ir įtvirtinti tam tikrus naratyvus. Nuo antikos laikų iki pat naujausių laikų, istorijos klastojimas buvo naudojamas kaip galinga priemonė valdžios rankose.
Melagingos Žinios ir Skausminga Tiesa
Plutarchas pasakoja, kaip kartą į Atėnus iš Sicilijos atvykęs žmogus pranešė apie pralaimėjimą. Miestas apie tai dar nieko nežinojo. Barzdaskutys, sužinojęs iš atvykusiojo tą žinią, puolė pas archontus. Mieste kilo sąmyšis. Archontai tuoj pat sušaukė liaudies susirinkimą. Nelaimingasis barzdaskutys atsidūrė prieš įtūžusią minią. Atėniečiai negalėjo patikėti, kad jų armija pralaimėjo! Už melagingų gandų skleidimą buvo nutarta barzdaskutį kankinti ant rato. Vėliau atvyko šauklys. Jis patvirtino žinią apie pralaimėjimą. Barzdaskutys sakė tiesą.
Priešingai, pagal Plutarcho pasakojimą, pasielgęs žmogus, vardu Stratoklis. Sužinojęs, kad atėniečių laivynas sunaikintas, jis ne tik pralaimėjimą nuslėpė, bet dargi paskelbė, kad laimėta pergalė jūroje. Atėniečiai surengė iškilmes, aukojo aukas, tris dienas mieste netilo muzika ir dainos. Kai jau tapo nebeįmanoma slėpti pralaimėjimo ir melas išaiškėjo, atėniečiai pareikalavo apgaviką nubausti mirtimi. - Atėniečiai! - sušuko jis. - Argi aš jums suteikiau skausmo? Vienas pasakė tiesą ir buvo už tai kankinamas. Kitas visus apgavo ir nebuvo nubaustas. Tai, kad žmonės noriau tiki malonia žinia, negu bloga, - visiškai natūralu.
Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip visuomenė linkusi priimti tai, kas jai patogu girdėti, net jei tai yra melas. Tai lemia ne tik psichologiniai mechanizmai, bet ir valdžios interesai, kurie dažnai siekia kontroliuoti informaciją ir manipuliuoti mase.
Istorijos Rašytojo Dilema: Tiesa Ar Valdovo Malonė?
Ne veltui jau XIII a. vienas prancūzų vienuolis metraštininkas parašė tokias sielvartingas eilutes: „Tie, kurie rašo istoriją, - dirba sunkų darbą. Jeigu jie rašo tiesą, jie sukelia žmonių neapykantą, o jei netiesą - dievo pyktį.“ Ar bereikia stebėtis, kad atsirado metraštininkų ir istorikų, kurie labiau bijojo supykinti žemiškuosius valdovus, negu dievą?
Taip pat skaitykite: Neišspręstos dingusių žmonių paslaptys
Ši dilema aktuali ir šiandien. Istorikai, siekdami išlaikyti savo pozicijas ar tiesiog išvengti nemalonumų, neretai paklūsta politiniam spaudimui ir pateikia faktus taip, kaip pageidauja valdžia. Tokiu būdu, istorija tampa ne objektyviu praeities atspindžiu, o įrankiu politinėms manipuliacijoms.
Klastotės Amžių Sūkuryje: Nuo Antikos Iki Renesanso
Ištisus šimtmečius buvo klastojami senovės autorių tekstai. Žinomi Temistoklio ir Pitagoro, Platono ir Demosteno raštų padirbiniai. Esama kūrinių, kurių autoriai yra Pseudo-Ciceronas ir Pseudo-Aristotelis. Kam gi tikėti? Gal ir kiti senoviniai autoriai, kurių duomenimis apie praeitį mes tikime, buvo vėliau nagingų, bet neatsakingų, klastotojų rankų sukurti? Jau XVI a. Erazmas Roterdamietis krimtosi, kad nėra nė vieno „Bažnyčios tėvų“ teksto, kurį be abejonių būtų galima laikyti tikru. Jam pritarė mokytas jėzuitas Dž. Arduinas, kuris, skrupulingai tyrinėdamas daugelį senovinių tekstų, priėjo liūdniausias išvadas. Jis įrodinėjo, kad tikri tėra Homeras, Herodotas, Plinijus ir Ciceronas, taip pat kai kurie Horacijaus ir Virgilijaus kūriniai.
Šie faktai kelia rimtų abejonių dėl mūsų žinių apie praeitį patikimumo. Klastotės, suklastoti dokumentai ir iškraipyti tekstai gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie tam tikrus įvykius ar asmenybes.
Kolumbo "Dienoraščiai": Meistriškumo Ir Absurdo Simbiozė
1493 m. vasario 14 naktis Atlante buvo ypač audringa. Milžiniški vandens kalnai kilo iki pat dangaus. Bangos supo ir mėtė dvi stiprias jo didenybės Ispanijos imperatoriaus Ferdinando flotilės karaveles. Vienoje jų plaukė Kristupas Kolumbas, grįždamas iš savo atrasto naujo žemyno. Tai tepaaiškėjo XIX šimtmečio pabaigoje, kai Madrido muziejaus archyve buvo aptiktas ispaniškas rankraštis „Historia de las Indias“. Rankraštis buvo išspausdintas, o paskui išverstas į kitas Europos kalbas. Greit jis buvo išspausdintas Amerikoje, ir štai, tepraėjus kelioms savaitėms po amerikietiškojo leidinio pasirodymo, dingę Kolumbo kelionės užrašai atsirado! Kažkoks žmogus atnešė juos į San Francisko miesto muziejų. Tiesa, specialistams nereikėjo daug laiko padirbiniui nustatyti. Tačiau tai nenuliūdino „radinio“ šeimininko. Tuo epizodu reikalas nesibaigė. Dingusių Kolumbo rankraščių atsiradimo proceso niekas nebegalėjo sulaikyti. Po kelių dienų eilinis variantas atsirado Meksikos sostinėje. Tą kartą rankraštis buvo rūpestingai išmirkytas jūros vandenyje ir jo lapus dengė smiltelės. Bet, žinoma, rankraštį buvo galima perskaityti. Teksto autorius kažkodėl privertė Kolumbą rašyti vokiškai. Matyt, dėl tų pačių priežasčių kitu atveju Kolumbas buvo priverstas savo ataskaitą rašyti angliškai. Tokį rankraštį gavo viena anglų leidykla kartu su medine dėže, kurioje jis buvęs rastas. Dėžė iš visų pusių buvo aplipusi kriauklėmis, priklijuotomis staliaus klijais.
Ši istorija apie Kolumbo "dienoraščių" atsiradimą puikiai iliustruoja, kaip godumas ir noras pasipelnyti gali paskatinti žmones kurti absurdiškas klastotes. Tačiau ji taip pat atskleidžia, kaip lengvai visuomenė gali patikėti net ir pačiais neįtikėtiniausiais dalykais, ypač jei jie susiję su garsiais vardais ar įvykiais.
Taip pat skaitykite: Didysis Kunigaikštis Skirgaila
Legendos Gimimas: "Gvardija Miršta, Bet Nepasiduoda!"
Daugelis didžiųjų žmonių nė nesapnavo, kokių lakių išsireiškimų ir aforizmų prirašys jiems dėkingi palikuonys. „Gvardija miršta, bet nepasiduoda!“ ši frazė priskiriama prancūzų generolui Kambronui. Tuos žodžius jis pasakęs kautynių prie Vaterlo metu, atsakydamas į pasiūlymą pasiduoti. Didvyriškąjį Kambroną galima sutikti ir V. Hugo romane „Vargdieniai“, skyriuje, kuriame aprašomos Vaterlo kautynės. O ką gi sako apie tai istorija? Generolas Kambronas iš tiesų dalyvavo Vaterlo kautynėse. Tačiau, priešingai gražiajai frazei, jis bevelijo pasiduoti, negu mirti. Tą kelią pasirinko ir gvardija. Generolas Kambronas niekad tų gražių žodžių nesakė.
Ši frazė tapo prancūzų karinio pasiaukojimo simboliu, tačiau realybė buvo proziškesnė. Generolas Kambronas iš tiesų pasidavė, o legendinė frazė buvo sukurta vėliau, siekiant įkvėpti tautą ir sustiprinti nacionalinį pasididžiavimą.
Istorinės Relikvijos: Tarp Padirbinio Ir Realybės
Kai kada padirbinėjami ne tekstai, ne dokumentai, o pačios istorinės relikvijos. 1869 m. spalį visi JAV laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pranešė, kad netoli Kardito miestelio (Niujorko valstija) rastas didžiulis suakmenėjęs žmogus. Vienas tyrinėtojas nustatė, kad tai didžiulė finikiečių dievo Valo statula. Jis net ant jos aptiko kažkokį finikietišką užrašą ir be didelio vargo jį perskaitė. Profesorius Dž. Susijaudinimas truko du mėnesius. Kasdien iš įvairių valstijų atvykdavo tūkstančiai žmonių pasižiūrėti Kardifo radinio. Muziejai ginčijosi dėl garbės išstatyti milžiną savo salėse. Griaustinis sugriaudėjo iš tos pusės, iš kurios mažiausiai jo buvo tikėtasi. štai kokią istoriją papasakojo milžiną „atradęs“ fermeris. Kai skulptorius atliko užsakymą, mistifikatorius didžiulę figūrą išdažė rašalais, dėl tikrumo apliejo dar sieros rūgštimi ir įkasė į žemę. Pagaliau po metų fermeris nusprendė, kad milžinas įgavo pakankamą „iškasenos pavidalą“. Padirbėjas neblogai uždirbo. Sensacijai atslūgus, jo sąskaitoje buvo 100 000 dolerių. Jo garbei reikia pasakyti, kad, pradėdamas tą reikalą, jis tenorėjo visus apkvailinti.
Šis pavyzdys rodo, kaip lengvai galima apgauti net ir ekspertus, jei klastotė yra gerai paruošta ir pateikta tinkamu metu. Kardifo milžinas tapo sensacija, nes atitiko to meto visuomenės lūkesčius ir įsitikinimus.
Tarp kita ko, tas fermeris, matyt, pasižymėjęs neblogu jumoro jausmu, turėjo pirmtaką. Tai buvo patsai Mikelandželas. Jis ilgai kalė miegančio Kapidono skulptūrą. Netikėtai, jau užbaigus statulą, nulūžo jos ranka. Galima įsivaizduoti didžiojo dailininko apmaudą. Tačiau jis surado išeitį. Užkasė statulą į žemę, o paskui visa taip sutvarkė, kad atrodė skulptūra buvusi netikėtai atrasta. Istorikai ir antikos vertintojai vienbalsiai ėmė gėrėtis praeities šedevru. Radinį nupirko kardinolas. Paskui Mikelandželas pridėjo statulai trūkstamą ranką, o tuo pačiu atskleidė ir savo klastą. Kardinolas neslėpė nusivylimo. Jis laikė, kad nežinomo senovės autoriaus kūrinys geresnis už Mikelandželo kūrybą. Paprastai menininkus tinkamai įvertina tiktai ateinančios kartos.
Taip pat skaitykite: "Valstybė – tai Aš" apžvalga
Šis istorinis anekdotas atskleidžia, kad net ir didieji menininkai gali būti linkę į klastą, siekdami išgarsėti ar tiesiog patikrinti visuomenės skonį. Ironiška, kad kardinolas labiau vertino "senovės" kūrinį, nei Mikelandželo šedevrą.
Paprastai menininkus tinkamai įvertina tiktai ateinančios kartos. Ilgą laiką Vatikano antikinių vazų kolekciją puošė puiki graikiška amfora. Joje buvo nupieštas Erotas ir Psichėja. Jokiam specialistui amfora nekėlė abejonių, kol vieną gražią dieną buvo nustatyta, kad tai padirbinys. Pasirodė, amforą gaminęs apgavikas, norėdamas apsisaugoti nuo atsitiktinumų, daug nesivargino ir nukopijavo vazą nuo vieno bareljefo. Čia jis kaip tik ir nepataikė. Pats bareljefas pasirodė besąs padirbtas!
Šis pavyzdys iliustruoja, kaip klastotės gali būti atskleistos net ir po daugelio metų, atlikus kruopštų tyrimą ir palyginus su kitais šaltiniais. Ironiška, kad klastotojas, siekdamas apsisaugoti, nukopijavo kitą klastotę.
Ištrinti Iš Istorijos: Popiežius Jonas XXIII
Tačiau dažniau žmonės, iškraipantieji istoriją, deja, eina kitu kaliu - iš tikrųjų egzistavę asmenys be pėdsakų dingsta iš istorijos puslapių. Nuo 1410 m. iki 1415 m. popiežium buvo Jonas XXIII, palikęs žymų pėdsaką istorijoje. Tai jis nusprendė Jano Huso tikimą, iki nebūto didumo išplėtė prekybą indulgencijomis ir, matyt, buvo pirmojo Vatikano banko - dabartinio „šventos Dvasios Banko“ prototipo - įkūrėjas. Bet ta popiežiaus Jono XXIII charakteristika nebus pilna, jei nepridėsim, kad tas žmogus, kurio tikras vardas buvo Baltazaras Kosa, buvo žudikas, ištvirkėlis ir kitados piratas. Liūdnas buvo jo karjeros galas. Už savo nusikaltimus Jonas XXIII neteko titulo ir buvo atiduotas teismui. Popiežių istorija buvo taip perrašyta, kad joje nebeliko vietos Jonui XXIII. Į jo valdymo metus buvo pratempti prieš jį buvusio ir po jo sekusio popiežiaus valdymo metai. Taip Jonas XXIII buvo išbrauktas iš istorijos. Todėl ir 1958 m. išrinkus naują popiežių, jis pasivadino Jonu XXIII.
Šis pavyzdys rodo, kaip nepatogios asmenybės gali būti ištrintos iš istorijos, siekiant išsaugoti institucijos reputaciją. Popiežius Jonas XXIII buvo pašalintas iš popiežių sąrašo dėl savo nusikaltimų ir amoralios veiklos.
Apie moterį, kuri buvo popiežium ir valdė bažnyčią Jono VIII vardu, kitados buvo daug ginčytasi. Jei iš tikrųjų toks epizodas buvo katalikų bažnyčios istorijoje, Vatikanas irgi viską padarė, kad jis būtų užmirštas. štai dėl to vėliau atsirado dar vienas Jonas VIII, tą kartą jau vyras. Baigė savo dienas jis, kaip ir daugumas to laiko popiežių: buvo nunuodytas ir dar plaktuku pridaužytas.
Šis pasakojimas apie popiežę Joaną yra dar vienas pavyzdys, kaip istorija gali būti iškraipoma, siekiant paslėpti nepatogius faktus. Moters buvimas popiežiaus soste prieštarautų Katalikų bažnyčios dogmoms ir tradicijoms.
tags: #ivardyk #istorine #asmenybe #kuriai #priskiriama #fraze