Japonų vaikų psichologija - tai unikalus derinys tradicijų, kultūros ir filosofijos, lemiantis vaikų auklėjimo būdus ir jų raidą. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius japonų vaikų auklėjimo principus, šeimos vaidmenis, ankstyvojo ugdymo svarbą ir galimus iššūkius.
Auklėjimo Paradoksas: Nuo Karaliaus iki Lygaus
Japonų auklėjimo sistema išsiskiria savitu požiūriu į vaiko amžių. Iki 5-6 metų vaikui leidžiama viskas, elgiamasi „kaip su karaliumi“. Tai „viskas leidžiama“ periodas, kai mažylis gali tyrinėti pasaulį be griežtų apribojimų. Pavyzdžiui, japonė mama su sūneliu įeina į kirpyklą. Iš pradžių mažylis kantriai laukia, kol bus baigiamos visos procedūros, bet neištvėręs nuobodaus laukimo, pradeda atidarinėti visus iš eilės buteliukus ir indelius su kremais ir pirštukais ant veidrodžio paišyti keisčiausius raštus.
Nuo 5 iki 15 metų vaikas patenka į griežtesnę sistemą, kurioje elgiamasi „kaip su vergu“. Šiuo laikotarpiu akcentuojamas disciplinos, taisyklių laikymasis ir pareigos. Nuo 15 metų paauglys laikomas suaugusiu žmogumi, „kaip lygiu“, kuris žino savo prievoles ir paklūsta taisyklėms.
Šis auklėjimo paradoksas - nuo visiško leidimo iki griežtos disciplinos - padeda išugdyti disciplinuotus ir įstatymams paklūstančius piliečius. Tačiau svarbu suprasti, kad šis modelis glaudžiai susijęs su japonų kultūra ir gyvenimo būdu.
„Viskam Savo Laikas“: Esminis Pasaulėžiūros Principas
„Viskam savo laikas“ - tai vienas iš esminių japonų pasaulėžiūros principų. Tai reiškia, kad kiekvienam gyvenimo etapui yra skirtas tam tikras elgesys ir atsakomybė. Vaikystėje leidžiama tyrinėti ir eksperimentuoti, vėliau mokomasi disciplinos ir pareigos, o sulaukus pilnametystės tampama atsakingu visuomenės nariu.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Tradicinė Japonų Šeima ir Vaidmenų Pasiskirstymas
Tradicinė japonų šeima susideda iš mamos, tėvo ir dviejų vaikų. Anksčiau šeimyniniai vaidmenys buvo aiškiai diferencijuoti: vyras - šeimos maitintojas, žmona - židinio saugotoja. Vyras buvo laikomas šeimos galva, ir visi namiškiai turėjo nedvejodami jam paklusti.
Tačiau laikai keičiasi, ir Vakarų kultūros įtaka daro savo. Japonės žmonos vis labiau stengiasi suderinti darbą ir šeimyninius įsipareigojimus. Vis dėlto, iki lygių teisių su vyrais joms dar toli. Toks vaidmenų padalijimas atsispindi net etimologijoje. Plataus vartojimo posakis, atspindintis santykius su žmona, yra kanaj, kurį apytiksliai būtų galima išversti kaip „namų viduje“. O į vyrą priimta kreiptis siudzin - „svarbiausias žmogus“, „šeimininkas“.
Subordinacija Santykiuose su Vaikais
Subordinacija atsispindi ir santykiuose su vaikais. Japonų kalboje nėra žodžio „brolis“ ar „sesuo“. Vietoj jų sako ani (vyresnis brolis) ir otooto (jaunesnis brolis), ane (vyresnė sesuo) ir imooto (jaunesnė sesuo). Mintis apie esantįjį "aukščiau ir žemiau" niekada nepalieka mažojo japoniuko sąmonės. Vyriausią vaiką visada išskiria iš kitų, jis laikomas „sosto įpėdiniu“, nors tas sostas - viso labo tėvų namas.
Motinos Vaidmuo: Amae ir Priklausomybės Jausmas
Mažylio auklėjimu užsiima mama. Amae - taip vadina mamas Japonijoje. Sunku šiam žodžiui rasti analogą mūsų kalboje. Jis reiškia priklausomybės nuo mamos jausmą. Veiksmažodis amaeru reiškia „kažkuo naudotis“, „būti lepinamam“ „ieškoti užtarimo“. Tai perteikia mamos ir kūdikio santykių esmę.
Gimus mažyliui, akušerė atkerpa virkštelės gabalėlį, įdeda jį į degtukų dėžutės dydžio dėžutę. Ant jos paauksuotomis raidėmis užrašomas mamos vardas ir kūdikio gimimo data. Tai mamos ir kūdikio ryšio simbolis. Japonijoje retai pamatysi verkiantį kūdikį. Mama stengiasi padaryti taip, kad tam nebūtų priežasčių. Pirmaisiais metais kūdikis laikomas mamos kūno dalimi - mama ištisas dienas nešioja jį prisirišusi prie nugaros, naktį migdo kartu su savimi ir maitina bet kada, kai tik mažylis nori. Japonų pramonė net yra sukūrusi specialias striukes su papildomu užtrauktuku, kuris leidžia nešioti mažylį iš priekio.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Mažam vaikui nieko nedraudžiama, iš suaugusiųjų jis tik girdi įspėjimus: „pavojinga“, „purvina“, „blogai“. Bet jei mažylis užsigauna ar nusidegina, mama laiko save dėl to kalta ir prašo mažylio atleidimo už tai, kad jo nenusaugojo. Pradėję vaikščioti vaikai taip pat nepaliekami vieni, mama visur iš paskos sekioja. Tėčiai išeina pasivaikščioti su vaikais tik per poilsio dienas, kai visa šeima važiuoja į parką ar kur kitur į gamtą.
Auklėjimo Skirtumai: Mergaitės ir Berniukai
Mergaitės ir berniukai auklėjami skirtingai - juk jiems teks atlikti skirtingus socialinius vaidmenis. Vienas iš japoniškų priežodžių skamba taip: „Vyrui ne vieta virtuvėje“. Sūnus - tai būsimas šeimos išlaikytojas. Viena nacionalinių švenčių - Berniukų diena. Jos metu į orą leidžiami spalvotųjų karpių atvaizdai. Karpis - žuvis, kuri gali ilgai plaukti prieš srovę. Šios žuvys simbolizuoja būsimo vyro, sugebančio nugalėti gyvenimo sunkumus, kelią.
Tuo tarpu mergaites moko atlikti buities darbus: gaminti, siūti, skalbti. Auklėjimo skirtumai atsispindi ir mokykloje. Po pamokų berniukai būtinai eina į įvairius būrelius, kuriuose tęsiamas ugdymas, o mergaitės gali sau ramiai pasėdėti kavinėje ir paplepėti apie drabužius.
Moralinis Auklėjimas: Nusavinimo Grėsmė ir Kolektyvinis Mąstymas
Japonai niekada nepakelia balso prieš vaikus, neskaito jiems moralų, nekalbant jau apie fizines bausmes. Plačiai paplitęs metodas, kurį galima būtų pavadinti „nusavinimo grėsme“. Pačia sunkiausia moraline bausme laikomas atskyrimas nuo namų ar vaiko priešpriešinimas kažkokiai grupei. „Jei tu taip elgsies, visi iš tavęs juoksis“, - sakoma nepaklusniam vaikui. Ir vaikui tai iš tiesų baisu, nes japonai nesuvokia savęs ne kolektyve.
Japonų visuomenė - tai grupių visuomenė. „Susirask grupę, kuriai priklausysi, - sako japoniška moralė. - Būk ištikimas jai ir pasikliauk ja. Japonė mama niekada nerodo savo valdžios vaikui, nes tai rodo vaiko savinimąsi. Ji nesiginčija su vaiku dėl jo norų ir įgeidžių, o savo nepasitenkinimą išreiškia netiesiogiai: duoda suprasti, kad ją labai liūdina jo nedoras elgesys. Iškilus konfliktams, japonės stengiasi ne nusišalinti nuo vaikų, o priešingai, sustiprinti emocinį kontaktą su jais.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Ankstyvasis Ugdymas: Po Trejų Jau Vėlu
Japonai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo kalbėti apie ankstyvojo ugdymo būtinybę. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus pasirodė knyga „Po trejų jau vėlu“, kuri sukėlė perversmą japonų pedagogikoje. Knygoje kalbama apie tai, kad pirmais trejais mažylio gyvenimo metais formuojasi asmenybė. Maži vaikai visko išmoksta daug greičiau ir tėvų užduotis - sudaryti sąlygas mažylio gebėjimams visiškai realizuotis.
Ugdant būtina laikytis tam tikrų principų: stimuliuoti pažinimą skatinant kūdikio susidomėjimą, ugdyti charakterį, padėti vystytis kūrybiškumui ir kitiems įgūdžiams. Čia svarbiausia užduotis - ne užauginti genijų, o suteikti vaikui tokį išsilavinimą, kad jis „įgytų gilų protą ir sveiką kūną, užauginti jį sumanų ir gerą“.
Vaikų Darželiai: Valstybiniai ir Privatūs
Paprastai japonės su vaiku būna namuose, kol jam sueis treji metai. Japonijoje esama ir lopšelių, bet mažylio auklėjimas juose nėra pageidaujamas. Dauguma yra įsitikinę, kad vaiką prižiūrėti turi mama. Jei moteris veda vaiką į lopšelį, o pati išeina dirbti, jos elgesys neretai vertinamas kaip egoistiškas. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nepakankamai atsidavusios savo šeimai ir į pirmą vietą iškelia asmeninius interesus.
Darželiai Japonijoje yra valstybiniai ir privatūs. Choikujen - valstybiniai darželiai, į kuriuos vaikus priima nuo trijų mėnesių. Jie dirba nuo 8 ryto iki 6 vakaro ir pusę dienos šeštadienį. Kad vaiką priimtų į darželį, reikia tai pagrįsti labai svarbiomis priežastimis. Taip pat pristatyti dokumentus apie tai, kad abu tėvai dirba ilgiau nei po 4 valandas per dieną. Vaikai į darželius paskirstomi per savivaldybių skyrius pagal gyvenamąją vietą, o užmokestis priklauso nuo šeimos pajamų.
Kitas darželių tipas - etien. Šie darželiai gali būti ir valdiški, ir privatūs. Čia vaikai išbūna ne daugiau kaip 7 valandas, paprastai nuo 9 ryto iki 2 dienos, o mama dirba ne mažiau kaip 4 val. Ypatingą vietą tarp privačių darželių užima elitiniai, kurie globojami prestižinių universitetų. Jei vaikas patenka į tokį darželį, dėl jo ateities tėvai gali nebesijaudinti: po darželio vaikas pateks į universitetinę mokyklą, o po jos be jokių egzaminų - į universitetą. Universitetinis diplomas yra prestižinio ir gerai mokamo darbo garantas. Todėl patekti į elitinį darželį labai sudėtinga.
Darželių Kasdienybė: Kuklumas ir Dėmesys Maitinimui
Darželių vidaus apstatymas, mūsų akimis, atrodo visiškai kuklus. Įėję į pastatą, patenkate į didelį koridorių: iš vienos jo pusės - didžiuliai nuo žemės iki lubų einantys langai, iš kitos - slenkančios durys (įėjimas į kambarius). Paprastai vienas kambarys būna ir valgomasis, ir miegamasis, ir užsiėmimų vieta. Kai ateina laikas miegoti, auklėtojai ištraukia iš specialių spintų storus čiužinius ir sukloja juos tiesiog ant žemės.
Maitinimui darželiuose skiriamas ypatingas dėmesys. Meniu yra kruopščiai sudaromas, į jį būtinai įtraukiami pieno produktai, daržovės ir vaisiai. Apskaičiuojama mineralinė-vitamininė patiekalų sudėtis ir kaloringumas. Jei vaikų darželis išsirengia visai dienai į pasivaikščiojimą ar ekskursiją, kiekviena mama privalo savo mažyliui paruošti obento - dėžutę su maistu. Mes tokiu atveju apsiribojame kotletu su bulvėmis ar tiesiog sumuštiniais, o japonių menas vertas susižavėjimo. Tokių pietų paruošimas privalomas laikantis tam tikrų taisyklių: jie turi būti sudaryti iš 24 (!) produktų tipų, o ryžiai - lipnūs.
Socializacija Darželyje: Mažos Grupės ir Konfliktų Sprendimas
Darželio grupės Japonijoje mažos - jose vos 6-8 vaikai. Ir kas pusmetį jų sudėtis performuojama. Tai daroma tam, kad mažylis įgytų didžiausių galimybių socializacijai. Jei mažyliui nepavyko sukurti gerų santykių viename kolektyve, galbūt pavyks kitame. Auklėtojai taip pat nuolatos keičiasi - tam, kad vaikai pernelyg prie jų neprisirištų.
Užsiėmimai: vaikai mokomi skaityti, skaičiuoti, rašyti, t.y. rengiami mokyklai. Jei vaikas nelanko darželio, tuo užsiima mama arba lankomos specialios „mokyklėlės“. Bet svarbiausia japonų darželių užduotis - ne ugdomoji, o auklėjamoji: išmokyti vaiką elgtis kolektyve. Visą gyvenimą jam teks būti vienoje ar kitoje grupėje, dėl to šis gebėjimas būtinas. Vaikai mokomi analizuoti žaidimuose iškylančius konfliktus. Tam reikia stengtis vengti vaikus lyginti vienus su kitais, nes vieno pergalė gali reikšti kitos asmenybės praradimą. Pats produktyviausias konfliktų sprendimas, pasak japonų, - tai kompromisas. Dar senojoje Japonijos Konstitucijoje buvo parašyta, kad didžiausia piliečio vertybė - gebėjimas išvengti prieštaravimų. Į vaikų ginčus priimta nesikišti.
Svarbią vietą auklėjimo sistemoje užima chorinis dainavimas. Solisto išskyrimas laikomas nepedagogišku. O dainavimas chore padeda ugdyti vienybės jausmą. Po dainavimo ateina eilė sportiniams žaidimams: estafetėms, perdavimams, gaudynėms. Įdomu, kad auklėtojai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dalyvauja šiuose žaidimuose kaip lygūs su vaikais. Didelis dėmesys skiriamas ir taikomiesiems menams: piešimui, aplikacijai, origami, ojatiro (raštų pynimas iš tvirtos virvelės, sunertos ant pirštų). Paprastai bent kartą per mėnesį visas darželis išsirengia visai dienai į išvyką po apylinkes. Lankomos vietos gali būti pačios įvairiausios: artimiausia kalva, zoologijos ar botanikos sodas.
„Neišsiskirk“: Kolektyvinės Sąmonės Ugdymas
Japonijoje vaikai nelyginami vieni su kitais. Auklėtojas niekada neišskirs geriausių ir nebars blogiausių, niekada nepasakys tėvams, kad jų vaikas nemoka piešti ar geriausiai iš visų bėga. Kažką išskirti iš kitų nepriimta. Konkurencijos nėra net sportiniuose žaidimuose - nugali draugystė ar, blogiausiu atveju, viena iš komandų. „Neišsiskirk“ - vienas japonų gyvenimo principų.
Svarbiausia japonų pedagogikos užduotis - auklėti žmogų, kuris sugebėtų lanksčiai dirbti kolektyve. Gyvenimui japoniškoje visuomenėje - grupių visuomenėje - tai būtina. Tačiau kai dėmesys kreipiamas vien į grupinę sąmonę, atsiranda nesugebėjimas mąstyti savarankiškai.
Iššūkiai ir Kritika: Infantilizmas ir Agresija
Japonai ir patys puikiai mato negatyvias savo pedagogikos sistemos ypatybes. Šiandien spaudoje daug kalbama apie „kūrybingos asmenybės ugdymo būtinybę“ ir poreikį atskleisti gabius vaikus jau ankstyvajame amžiuje.
Tekančios saulės šalyje pastebimi ir tokie reiškiniai: didėja paauglių infantilizmas, jaunimas nebesugeba priimti kritikos iš suaugusiųjų, atsiranda agresija prieš vyresniuosius, taip pat ir prieš tėvus. Taip pat paplitęs reiškinys Japonijos mokyklose ir vadinamas "idzime". Nestandartinis mokinys psichologiškai nuodijamas.
Trys Japonų Laimės Paslaptys: Ikigai, Wabi-sabi ir Kaizen
Be tradicinių auklėjimo metodų, japonų kultūroje svarbūs ir laimės principai, kurie padeda ugdyti harmoningą asmenybę.
- Ikigai: Gyvenimo prasmė arba priežastis, dėl kurios verta keltis ryte. Tai asmeninis tikslas, veikla ar būsena, kuri teikia gilų pasitenkinimą ir motyvaciją.
- Wabi-sabi: Gebėjimas vertinti grožį paprastuose, kukliuose, natūraliuose ir neišvengiamai netobuluose dalykuose. Tai padeda išsilaisvinti iš perfekcionizmo siekio.
- Kaizen: Nuoseklus tobulėjimas arba pokytis į gera. Tai reiškia, kad net ir maži žingsneliai gali atvesti prie didelių rezultatų.
tags: #japonu #vaiku #psichologas