Asmenybė - tai unikalus mąstymo, jausmų, elgesio ir santykių su kitais žmonėmis derinys. Kiekvienas žmogus turi savitą moralės normų, vertybių ir įsitikinimų rinkinį, kuris padeda suprasti patirtį ir išreikšti emocijas. Vieni procesai vyksta sąmoningai, kiti - nesąmoningai. Būdai, kuriuos asmenybė naudoja nerimui mažinti ar savivertei apsaugoti, yra svarbūs asmenybės apibūdinimo aspektai. Žmonės labai skirtingai prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių ar ginasi nuo pavojų.
Kai tam tikri mąstymo, jausmų, elgesio ir bendravimo būdai padeda jaustis laimingais, teikia pasitenkinimą santykiuose ir yra nukreipti į socialiai naudingus tikslus, problemų nekyla. Tačiau jeigu žmogaus mąstymo, elgesio ir bendravimo būdai nuolat sukelia skausmą jam pačiam ar kitiems, jei jam sunku išreikšti ir reguliuoti savo afektus, prisitaikyti prie įvairių gyvenimo pokyčių, jei žmogus neturi aiškaus tapatumo jausmo ir į stresą ar nerimą reaguoja netinkamais ir rigidiškais būdais, galima įtarti tam tikrą asmenybės sutrikimą.
Diagnozuojant asmenybės sutrikimą, svarbiausias kriterijus yra tas, kad neadaptyvūs mąstymo, elgesio ar jausmų reiškimo būdai vyrautų didžiąją gyvenimo dalį ir būtų ilgalaikiai. Priešingu atveju, tam tikri neadaptyvūs asmenybiniai dalykai gali išsivystyti kaip reakcija į trumpalaikį stresą.
Pagrindiniai Asmenybės Sutrikimai: Psichodinaminės Diagnostikos Vadovas (PDM)
Toliau aptarsime pagrindinius asmenybės sutrikimus, kuriuos išskiria Psichodinaminės diagnostikos vadovas (PDM).
1. Šizoidinis Asmenybės Sutrikimas
Šizoidinės asmenybės yra itin jautrios tarpasmeninei stimuliacijai ir į ją linkusios reaguoti atsitraukimu į savo fantazijas. Toks žmogus dažnai apibūdinamas kaip vienišius. Jis geriau jaučiasi vienas su savimi negu būdamas tarp žmonių, tačiau tuo pačiu jis gali labai ilgėtis emocinio bei seksualinio artumo jausmo ir gali apie tai daug fantazuoti. Šizoidai turi labai turtingą vidinį pasaulį, kas leidžia jiems išreikšti savo mintis ir jausmus per įvairią kūrybą - muziką, poeziją, meną. Šiuos žmones traukia filosofinės paieškos, dvasinės disciplinos, teoriniai mokslai ir menai.
Taip pat skaitykite: Filmai apie psichologiją
Tokiai asmenybei būdingas patogeniškas įsitikinimas apie save: priklausomybė kitam ir meilė yra pavojingi. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: socialinis pasaulis yra pavojingas ir galintis „praryti“.
2. Paranoidinis Asmenybės Sutrikimas
Paranoidinė asmenybė naudoja projekcijos gynybą - tai reiškia, kad sau nepriimtinus jausmus (tokius, kaip neapykanta, pavydas, gėda, priešiškumas, baimė) ji projektuoja į išorę, priskirdama juos kitiems. Ji yra priešiška aplinkai. Dažnai tikisi iš kitų žmonių sulaukti priešiškumo ir pažeminimo, todėl puola kitus pirmi tam, kad išvengtų kitų priešiškumo. Todėl toks žmogus pats jaučiasi nuolat puolamas, nors pats tai išprovokuoja. Tokie žmonės nėra linkę pasitikėti nepažįstamais.
Pagrindinis būdas, kuriuo paranojiniai žmonės mėgina sustiprinti savivertę - išreikšti savo galią prieš valdžią ar kitas reikšmingas figūras. Pergalės išgyvenimai jiems suteikia trumpalaikį, tačiau raminantį saugumo pojūtį.
Būdingas patogeniškas įsitikinimas apie save: neapykanta, agresija ir priklausomybė yra pavojingi. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: pasaulis pilnas užpuolikų ir išnaudotojų.
3. Psichopatinis Asmenybės Sutrikimas
Asmenybių, turinčių šį sutrikimą, pagrindinis poreikis yra jausti savo įtaką kitiems žmonėms, manipuliuoti jais arba „peržengti per juos“. Dauguma jų turi didesnį stimuliacijos slenkstį, todėl dažnai ieško aštrių, sukrečiančių pojūčių. Tokios asmenybės turi deficitą moralės sistemoj.
Taip pat skaitykite: Kaip bėgimas keičia gyvenimą
Psichopatinės asmenybės dažnai būna charizmatiškos ir gali skaityti kitų žmonių emocines būsenas gana tiksliai, nors jų pačių emocinis gyvenimas yra gana skurdus, o jų rodomos emocijos kitiems nėra nuoširdžios. Jie patys nesugeba išreikšti savo emocijų žodžiais. Psichopatinės asmenybės nustoja domėtis kitu, jeigu kitas tampa jiems nebenaudingas. Dar vienas ryškus psichopatinių asmenybių bruožas - tai empatijos ir gailesčio stoka. Jie įsitikinę, kad tokie jausmai, kaip meilė ir švelnumas yra tik iliuzija, todėl nevertina tų žmonių, kurie šiuos jausmus parodo.
Būdingas patogeniškas įsitikinimas apie save: galiu padaryti bet ką. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: kiti yra egoistiški, manipuliuojantys ir negarbingi.
4. Narcizinis Asmenybės Sutrikimas
Pagrindiniai jausmai, charakterizuojantys narcizinę asmenybę, yra vidinės tuštumos ir beprasmiškumo jausmas, kuris nuolat verčia ieškoti patvirtinimo apie savo reikalingumą ir vertingumą išorėje. Gavusi tokį patvirtinimą apie save kokia nors forma - statusu, turtu, sėkme - narcizinė asmenybė jaučia trumpalaikį pakylėjimą, dažnai elgiasi grandioziškai, o kitus traktuoja su panieka. Kai negauna tokio išorinio patvirtinimo apie save, narcizas dažnai jaučia depresinius ir gėdos jausmus bei pavydi tiems, kuriems sekasi. Jie tarsi nejaučia malonumo nei dirbdami, nei mylėdami.
Narcizinė asmenybė daug energijos išeikvoja lygindami save (savo statusą, turtą, sėkmę, išvaizdą ir pan.) su kitais. Savo pažeistą savivertę jie slepia nuo kitų naudodamiesi idealizavimu arba nuvertinimu. Idealizuodami tą, kuriam jie priklauso, narcizinės asmenybės tarsi pakelia savo vertę , o nuvertindami kitą, jie jaučiasi pranašesni. Taigi, abi šios gynybos tarnauja narcizo savivertei palaikyti. Narcizui būdingas išnaudotojiškas santykis - kitas žmogus jam reikalingas tik tiek, kiek tenkina jo poreikius. Dažnai kiti žmonės šalia narcizo jaučiasi arba labai idealizuojami (dažniausiai pradiniame etape), arba visiškai sumaišomi su žemėmis.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: turiu būti tobulas, kad jausčiausi gerai. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: kitiems patinka turtingi, gražūs ir galingi žmonės, tad kuo labiau toks stengsiuosi būti, tuo labiau patiksiu kitiems.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių
5. Sadistinis Asmenybės Sutrikimas
Šio asmenybės sutrikimo centrinė ašis - emocinis atsiribojimas ir kaltės nebuvimas bei dominavimas. Emocinis atsiribojimas padeda sukelti skausmo ir pažeminimo jausmus kitam tiek fantazijose, tiek realybėje. Dėl gebėjimo atsiriboti nuo savo emocijų sadistas gali atrodyti neįtikėtinai šaltakraujis, sukeldamas kančias kitam.
Sadistus valdo pagrindinė motyvacija - kontroliuoti, pavergti ir kelti kitiems skausmą. Todėl jie dažnai renkasi tuos, kurie yra silpnesni, linkę paklusti ir yra bejėgiai prieš juos. Sadistinės asmenybės retai kada ateina į psichoterapiją savo noru, nes neturi jokios motyvacijos gilintis į save.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: aš turiu teisę skaudinti ir žeminti kitus. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: kiti egzistuoja kaip mano dominavimo objektai.
6. Mazochistinis Asmenybės Sutrikimas
Individai, turintys šį asmenybės sutrikimą, suvokia save kaip nuolat kenčiančius. Jie nuolat patenka į situacijas, kuriose yra skriaudžiami. Mazochisto savigarba ir savivertė yra pastatyti ant kančios, kuriai suteikiamas savotiškas vertingumo jausmas. Į mazochistų grupę patenka tie, kurie elgiasi savidestruktyviai, pasiekę sėkmę ar pergalę.
Mazochistai pradžioje gali kelti kitiems gailestį, nes jų gyvenimas atrodo nesibaigianti kančia, bet vėliau ima kilti erzulys ir pyktis, net sadistiniai jausmai, todėl ne veltui sakoma, kad mazochistas traukia sadistą ir atvirkščiai.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: akivaizdžiai kentėdamas aš galiu parodyti savo moralinį pranašumą. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: žmonės atkreipia dėmesį į kitą tik tada, kai kitas kenčia.
7. Depresinis Asmenybės Sutrikimas
Depresinė asmenybė linkusi žvelgti į savo vidų ir ieškoti savyje skausmingos patirties paaiškinimų, kurie dažniausiai remiasi jos tikėjimu savo paties blogumu. Toks asmuo nukreipia neigiamus afektus į save, nekęsdamas savęs už visus įmanomus ir neįmanomus trūkumus.
Pagrindiniai depresinės asmenybės afektai yra liūdesys, vienišumas, bejėgiškumas, baimė būti atstumtam, todėl tokios asmenybės stengiasi būti geros, tačiau nuolat baiminasi, kad jų nuodėmės bus demaskuotos ir kiti juos už tai paliks. Depresiški žmonės prisimena kiekvieną savo padarytą nuodėmę, neatliktą paslaugą ar savanaudišką paskatą. Sunkesniais atvejais galima aptikti ir tokių depresyvių asmenybių, kurios įsitikinusios, kad yra našta tiek sau, tiek kitiems, ir kad geriausias būdas išgelbėti pasaulį - tai sunaikinti save. Todėl sunkiausia depresijos padarinys šiuo atveju gali būti savižudybė. Taip pat depresiškai asmenybei būdingi įsitikinimai, tokie kaip „Man nutinka nelaimės, nes aš jų nusipelniau“ arba „Nėra blogesnio žmogaus už mane“.
Dauguma tokių žmonių geba palaikyti savo savivertę darydami kitiems gerus darbus, užsiimdami labdara ar prisidėdami prie visuomeninės pažangos. Dauguma depresiškų žmonių, jei sutrikimas nėra labai sunkus, yra mėgstami ir simpatiški. Kadangi jų kritiškumas ir pyktis nukreipti į vidų, o ne į kitus, paprastai jei būna dosnūs ir jautrūs, siekiantys bet kokia kaina išsaugoti santykius.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: savyje turiu kažką iš esmės blogo. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: žmonės, kurie pažins mane giliau, atstums mane dėl mano blogumo.
8. Priklausomos Asmenybės Sutrikimas
Priklausoma asmenybė ieško saugumo ir pasitenkinimo tarpasmeniniame kontekste. Ji negali priimti savarankiškai sprendimo, yra nuolanki, negali išgyventi be kito, kuris galėtų ja pasirūpinti. Vengia prisiimti atsakomybę savo gyvenime, nesugeba pasipriešinti bei apginti savo požiūrio. Jai būdingas didelis nepasitikėjimas savimi ir bejėgiškumo jausmas.
Pagrindinis tokios asmenybės nerimas sukasi aplink baimę būti paliktam, todėl tokia asmenybė linkusi „prilipti“ prie kito žmogaus. Priklausoma asmenybė randa žmogų, kuris tenkina jos poreikius. Ji moka įtikti, būti gera ir nuolanki. Deja, bet toks „prilipimas“ prie kito atstumia partnerį. Todėl priklausomos asmenybės patiria daugiausiai smurto artimoje aplinkoje. Dažnai tokie santykiai susiklosto tarp alkoholiko vyro ir priklausomos moters.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: esu nepakankamas, neįgalus, reikalaujantis kitų pagalbos. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: kiti žmonės yra stipresni už mane, todėl man reikia jų rūpesčio.
9. Obsesinis Kompulsinis Asmenybės Sutrikimas
Kai kokios nors asmenybės pagrindinė varomoji jėga yra mąstymas ir darymas, kurie užima svarbesnę vietą negu jausmai, pojūčiai, žaidimai, svajonės, intuicija, galima spėti, kad tai - obsesinė-kompulsinė asmenybė. Tokiai asmenybei yra būdingas didelis perfekcionizmas, aukšti reikalavimai sau ir kitiems, kontrolė ir nerimastingumas. Ji stengiasi kontroliuoti tai, kas yra neišvengiama ir deda į tai daug pastangų.
Ypatingai juos gąsdina mintis, kad jie nesukontroliuos savo agresyvių impulsų, todėl mes išoriniame tokio žmogaus elgesyje galime pastebėti tokius simptomus, kaip dažną rankų plovimą, žingsnių skaičiavimą, mikrobų baimę, įvairius ritualus ir kitus mums atrodančius keistus veiksmus, kurie obsesinei-kompulsinei asmenybei padeda sukontroliuoti kylančius agresyvius impulsus. Dėl aukšto perfekcionizmo šiems žmonėms būna sunku priimti sprendimus visose srityse, nes jie nori pasirinkti teisingiausią ir tobuliausią sprendimą, bet koks jis - nežino niekas. Pasirinkus vieną sprendimą, jiems atrodo, kad kitas būtų buvęs geresnis, todėl belieka tik piktintis. Jie linkę fokusuotis į detales, kuriose patys paskęsta. Neturi smalsumo ir spontaniškumo jausmo, atvirkščiai - viską linkę susiplanuoti iki smulkiausių detalių („o kas, jeigu?“). Nemoka improvizuoti, viską daro pagal instrukciją ar receptą. Aišku, darbe, reikalaujančiame tikslumo ir kruopštumo, toks žmogus gali būti nepakeičiamas. Bet kai jis pradeda dirbti viršvalandžius, nes darbas dar neatliktas tobulai, gali kilti problemų santykiuose.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: mano agresija yra pavojinga ir aš turiu ją sukontroliuoti. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: kiti siekia kontroliuoti, todėl turiu priešintis jų kontrolei.
10. Isterinis Asmenybės Sutrikimas
Žmonės, turintys isterinę asmenybę, yra susirūpinę lyties, seksualumo ir galios klausimais. Jie laiko save silpnais ir nuvertina savo lytį, tuo tarpu priešingos lyties atstovus laiko galingais, jaudinančiais ir tuo pačiu gąsdinančiais bei pavydi jiems jų galios. Kai kurios isterinės asmenybės yra seksualiai vengiančios, o kai kurios naudoja savo seksualumą kitos lyties gundymui tam, kad neutralizuotų savo baimę ir gėdą.
Isterinė asmenybė patiria stiprų nerimą ir intensyvias emocijas, ypač tarpasmeniniuose santykiuose. Tokie žmonės yra emociškai šilti, energingi, orientuoti į žmones ir jaučiantys potraukį dramatiškoms bei rizikingoms situacijoms. Pavyzdžiui, isterinę asmenybę turinti moteris vyrus laiko stipriais ir jaudinančiais, o moteris, tuo pačiu ir save - silpnomis. Todėl žvelgia į vyrus su pagarba, tačiau tuo pat metu ir nekenčia jų bei jiems pavydi. Ji mėgina sustiprinti savo savivertės jausmą prisirišdama prie vyrų, tačiau ir subtiliai juos baudžia už jų pranašumą. Tam ji naudoja savo seksualumą, laikydama jį vienu iš savo lyties privalumų. Tokiu būdų isterinė moteris savo seksualumą naudoją kaip gynybą prieš vyrų jėgą, todėl ji negali mėgautis seksualiniu artumu, o patiria fizinius baimės ir atstūmimo simptomus (nejautrą, susijaudinimo stoką ir pan.). Paprastai ji nepajaučia erotinio pasitenkinimo, nors išoriškai atrodo itin gundanti, todėl dažnai nustemba, sulaukusi kvietimo užmegzti seksualinius ryšius. Jos noras sugundyti vyrą ir tokiu būdų jį nubausti yra pasąmoninis. Sąmoningai ji to nesuvokia.
Patogeniškas įsitikinimas apie save: mano lytis daro mane silpną ir pažeidžiamą. Patogeniškas įsitikinimas apie kitus: kitos lyties atstovai yra galingi, jaudinantys, išnaudotojiški ir pavojingi.
Asmenybės Formavimasis
Visiems turėtų kilti klausimas, kaip susiformuoja žmogaus asmenybė? Ar ji jau būna susiformavus žmogui gimus? Tai yra, ar yra sąsajų su paveldėjimo faktoriumi? O galbūt asmenybę suformuoja aplinkos, kurioje auga žmogus, veiksniai?
Žmonės iš tiesų skirtingi. Tarkime, vieni mėgsta garsiai reikštis, yra agresyvūs, kiti ‒ tikros pirmųjų priešingybės: ramūs ir atsipalaidavę. Dauguma žmonių paprastai būna tylūs ir pasyvūs, kitiems būdingas aktyvumas ir noras vesti paskui save kitus visose gyvenimo srityse. Augdamas atsakymus radau pasinėręs į asmenybės studijas. Plačiai paplitęs klaidingas supratimas apie tai, ką reiškia „asmenybė“. Tai ką gi turi omenyje psichologai, kuomet kalba apie asmenybę? Jei norėtume kalbėti tikslesniais terminais, galime pasinaudoti Gordono Allporto gana įdomiu, lengvai suprantamu ir savo laiku aktualiu asmenybės apibrėžimu. Šis apibrėžimas gana lengvai suprantamas ir yra vienas iš labiausiai paplitusių.
Nuolatos tikintis priekaištų, kaltinimų, kritikos, vaikas gali užaugti labai „baimingu“ - nuolat atsiprašinėjančiu, jaučiančiu įtampą, paniurusiu. Antru atveju, toks vaikas gali susitapatinti su savo mama, taip „įveikiant“ savo menkumą siekiant jo nepatirti. Psichoterapeutai supranta savo pacientų motyvus (jausmų, mąstymo, minčių), juos analizuoja.
Individai gyvena ir veikia socialiniame pasaulyje; jame, mokantis iš dviejų patirčių, susiformuoja savastis. Be sociokultūrinės aplinkos neįmanoma savastis, neįmanoma būti asmenybe. Socialinis pasaulis asmens tobulėjime vaidina pagrindinį vaidmenį, o kai kurios religijos ir politinės ideologijos taip pat skatina asmenis tobulėti, pateikdamos idealios visuomenės, kuriose visi gyvens kaip rojuje, modelius. Tikrasis pasaulis, deja, neidealus. Socialinis pasaulis suskaldytas į klases, lytis, rases ir kalbas, kiekvienas turi skirtingas vertybes, požiūrius, lūkesčius. Šiame pasaulyje žmonės nėra laisvi tobulėti bet kuria norima linkme; ženkliu mastu jie išmoksta ir tampa tokiu asmens tipu, kokį diktuoja jų socialinė aplinka. Vakarų visuomenėje šį procesą kontroliuoja technologinio kapitalizmo vertybės, biurokratija, žiniasklaida ir pan. Mąstysena yra išmokstama arba, pasak Marx’o, savastis yra visuomenės produktas, o ne atvirkščiai. Kai kuriais atvejais žmonės neišvengiamai reprodukuoja tokią visuomenę, kurioje gimė. Tai nepariboja žmogaus laisvės galimybės; tik reiškia, kad esame mažiau laisvi, nei manome esą. Bet kuriuo atveju, žmonės pirmiausia turi suprasti pasaulį, o tik po to jį reprodukuoti. Dažniausiai modernioje visuomenėje išskiriami technologijos, masinės gamybos ir biurokratijos reiškiniai. Darbininką galima atleisti ir pakeisti jį bet kuo kitu: tai būdinga šiuolaikinei visuomenei.
Moderni visuomenė žymiu mastu apsprendžia jai tinkantį asmens tipą, kai kuriais atvejais vyraujančios normos neatitinka ankstesniųjų laikų religinių idealų. Šiuolaikinio pasaulio tvarką vis mažiau apsprendžia organizuota religija, dėl to asmenybės apibrėžimų labai daug. Anot šių filosofų, autentiškumas būdingas tiems, kurie padeda kitiems reikšti save kaip asmenybes. Čia galima įžvelgti paradoksą: izoliuotas individo egzistavimas yra neįmanomas, tačiau egzistavimas kartu su kitais gali būti autentiškas tiek, kiek jis leidžia kitiems tapti tokiais unikaliais asmenimis, kokie jie yra. Neautentiškumas atsiranda tada, kai santykiai yra nužmoginami, kai kito individualumas ir išskirtinumas yra vienaip ar kitaip varžomi, kai žmonių tarpusavio santykiai, per kuruos reiškiasi žmogaus esmė, kaip nors išniekinami. Beje, šiuolaikinės visuomenės nuasmeninta biurokratija nepripažįsta autentiškų asmenybių sąveikos ir todėl žmonėms sunku būti nuoširdžiais sau ir kitiems.
Sveiki Santykiai Ir Asmenybė
- Pasitikėjimas savimi: Tai savęs suvokimas, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi. Tai žmogus, kuris visada yra savimi. Kodėl tai santykiuose tai svarbu? Pirmiausia, dėl to, kad šalia tokio žmogaus aš irgi galiu leisti sau būti savimi. Jei žmogus nekoneveikia savęs už kiekvieną klaidą, nesigėdija savęs, jaučiasi svarbiu savo gyvenime, tai ir kitą priims.
- Mokėjimas tvarkytis su savo emocijomis: Jei žmogaus valdo impulsyvias reakcijas, nereaguoja tik gynybomis, tai jis yra stabilus, turi pusiausvyrą. Toks žmogus neturi emocinės priklausomybės ir nuo kito žmogaus. Jis nesitiki, kad tik kitas žmogus gali jam suteikti džiaugsmo, laimės pojūtį. Toks žmogus gali nuliūsti, supykti, bet jis nepriima kito žmogaus žodžių ir veiksmų, kurie jiems nepatinka, kaip nemeilės įrodymų.
- Nekuriantis nerealių lūkesčių: Nerodantis labai didelės iniciatyvos, neužbombarduojantis dėmesiu, gerai besijaučiantis ir kartu, ir būdamas vienas. Ypatingai daug dėmesio kitam skiriantis žmogus veikia iš emocinio alkio, iš baimės būti vienam, iš vienišumo jausmo. Jam labai trūksta ryšio su savimi - toks žmogus nemokės dalintis, jis neturi kuo dalintis, jis veikia iš emocinės tuštumos, kurią bando kompensuoti atsidavimu ir rūpesčiu kitu žmogumi. Toks, į kitus besikabinantis žmogus tiki, kad tik tas kitas žmogus užpildys jo vidinę tuštumą ir sukurs saugumo jausmą.
- Mylintis, spontaniškas, atviras, smalsus, geranoriškas, gerbiantis savo ir kitų ribas: Žmonės sutinka su tokia meile, kokios jaučiasi vertas, kai žmogus būna santykiuose, kuriuose nesijaučia mylimas, rodo kitam žmogui, kokiu pasirenka būti tuose santykiuose. Jei žmogus myli save, jis nesutiks su nelygiaverčiais santykiais. Save mylintis žmogus jausis galintis sakyti, kas jam nepatinka, nes tiki, kad tam turi teisę.
- Laisvas ir besijaučiantis laimingu savo gyvenime: Leidžiantis sau gyventi, kaip nori ir mylėti atsiveriant meilei. Jo baimė būti atstumtam, įskaudintam, nepriimtam yra gerokai mažesnė už tikėjimą savimi, kitu žmogumi ir meile. Laisvė - tai ne baimių nebuvimas.
Filosofija Ir Asmenybė
Filosofija - tai žmogaus orientacijos dalykas štai šioje tuščioje ir tuo pačiu metu sudėtingoje erdvėje, kuri tam, kad egzistuotum, reikalauja iš žmogaus pastangų. Filosofinė kalba tokią pastangą dažniausiai įvardija transcendavimu. Transcendavimu patirties, esamos tvarkos, psichinių mechanizmų ir t. t. Tai yra tam tikra nuoroda, kad žmoguje, be to, ką galėtume aprašyti kaip natūralų egzistavimą, dar yra ir tam tikra veikianti jėga, visą laiką jį stumianti peržengti šias ribas ir transcenduoti. Kur link transcenduoti? Nagi, niekur; kadangi sąvokų-simbolių, apie kuriuos kalbėjau, prasme tokių daiktų nėra. Kitaip sakant: yra transcendavimas, bet nėra transcendento, transcendentinių daiktų.
Asmeniniu vadiname tai, apie ką jau kalbėjau, ir todėl pavadinę asmeniniu iškart pastebime, kad vartojame ypatingą sąvoką, kadangi tai, ką lokalizuojame kaip asmenybę, akivaizdžiai nėra, tarkime, gruzinas, rusas, indas ir t. t. Tai yra vartojame asmenybės sąvoką tik tam, kas sudaro žmoguje kažką substancialaus, kas priklauso žmogaus rūšiai, o ne auklėjimo, kultūrų ir įpročių galimybėms. Paimkime, pavyzdžiui, Budą arba kokį kitą indų išminčių; aš galiu juos pažinti tik tiek, kiek jie patys išsiskiria kaip asmenybės, t. y. kaip ne indai. Asmeninės struktūros nėra mūsų individualybės struktūros, tai skirtingi supratimai, tame tarpe ir psichologine prasme. Gali būti, kad tada, kai elgiamės asmeniškai, mes esame ne individualūs, visiškai neindividualūs. O gebėjimas elgtis individualiai ir nestandartiškai (suprantama, čia kitokia sąvokų priešprieša) yra galimybė atsidurti asmeninių struktūrų sferoje. Kitaip sakant, asmeniniai veiksmai transcenduoja - jau vartojau šią sąvoką - bet kokias konkrečias nuostatas, štai todėl ir gali būti pastebėti jų tarpe kaip kažkas išskirtinio. Taigi šis veiklos tipas ir palaiko skylėtą būtį [дырявое бытие], t. y. tokią būtį, kuri organizuota taip, kad galėtų tarpti būtimi, kosmosu taip, kaip pageidautina, bet tik priklausomai nuo žmogaus pastangos arba, kaip išaiškėjo mūsų pokalbio metu, turtingos kalbos dėka esant tam tikram transcendavimo lygmeniui, reiškiamam asmenine veikla arba, kitaip sakant, asmeninių struktūrų būvio dėka.