Žmogaus asmenybės formavimasis yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, kuris prasideda nuo pat gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą. Šiam procesui įtakos turi daugybė veiksnių: tiek įgimtų savybių, tiek aplinkos poveikis. Vaikystė yra itin svarbus laikotarpis, kai formuojami pagrindiniai asmenybės ir charakterio pamatai.
Saugumo jausmo svarba
Psichologė R. Gataveckaitė teigia, kad charakteris pradeda formuotis vaikui tik gimus, nors prenatalinė raida taip pat turi įtakos mažylio santykiui su pasauliu. Svarbu, ar vaikas yra laukiamas ir mylimas, kokios yra tėvų fantazijos apie būsimą tėvystę ir ryšį su vaikučiu. Šis ryšys yra itin reikšmingas, kadangi kuria vaiko saugumo pamatus. Būtent per saugumo prizmę vaikas mato pasaulį, kuris, priklausomai nuo to, kokį suvokimą jam formuoja aplinka, gali atrodyti saugus ir įdomus tyrinėti arba nesaugus ir bauginantis, sąlygojantis atsitraukimą ir vengimą.
Šeimos ir aplinkos įtaka
Vaiko charakteris gali priklausyti ir nuo to, ar vaikas turi brolių ar seserų, ar jam reikia kovoti dėl tėvų dėmesio, ar jis auga vienas ir viskas tenka tik jam. Vėliau prie charakterio formavimo prisijungia ir kita aplinka - seneliai, draugai, darželis, mokykla.
Pagal S. Freudo teoriją, kuria dažnai remiamasi, vaiko asmenybė ir charakteris didžiąja dalimi susiformuoja 4-5 vaiko gyvenimo metais. Visgi ir kiti vaiko gyvenimo etapai, o kartu ir supanti aplinka, neabejotinai yra svarbūs asmenybės ir charakterio raidai. Pavyzdžiui, ankstyvojoje vaikystėje žaidimas su kitais vaikais moko dalintis, būti priimtam, priimti kitą, džiaugtis žaidimo procesu, o visa tai persikelia ir į suaugusio žmogaus elgesį.
Darželio vaidmuo
Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė pabrėžia, kad mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime.
Taip pat skaitykite: Kada kreiptis į psichologą?
Formuojant vaiko charakterį labai svarbu, jog visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis.
Šiuolaikiški ugdymo metodai
Vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke.
Siekiant ugdyti vaikų charakterį, naudojamos įvairios metodikos. Viena iš jų - Kimochi ugdymo programa. Ji padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis. Dar vėliau kasdienės vaikų situacijos atkartojamos vaidinimuose ir žaidimuose su Kimochi žaislais, o tai padeda mažiesiems perprasti tam tikras socialines situacijas ir į jas reaguoti, kas yra itin svarbu charakterio formavimuisi.
A. Rabašauskienė pateikia realią darželyje nutikusią situaciją, kuomet kūrybinių užsiėmimų metu vaikai karpė. Vienam berniukui nesisekė kirpti tiesia linija, o viena mergaitė dėl to iš jo pasijuokė. Šioje situacijoje mokytoja pirmiausia sustabdė nemalonų elgesį, o po veiklos pasikvietė vaikus į kimočių ratą, kuriame ta pati situacija suvaidinta su žaislais. Žaidimo metu mergaitė turėjo galimybę situaciją pamatyti iš šalies, įvertinti Katės elgesį, reflektuoti savąjį ir padaryti išvadas. Vaikai tą puikiausiai sugeba jau nuo trejų metų, jei tik su jais tinkamai dirbama.
Nuosekliai ir tikslingai žaisdami su kimočiais vaikai tampa drąsesni, išmoksta kantriai palaukti, būti mandagūs, gebėti paprašyti, sustabdyti nemalonų elgesį, išsakyti savo nuomonę ir išklausyti kitą. Kitaip tariant, per žaidimus formuojami teigiami jų charakterio bruožai.
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas: Nuo psichikos sveikatos iki miego
Dar viena taikoma vaikų charakterio ugdymo metodika yra vadinama pozityviąja disciplina. Pabrėžtina, kad tiek „pozityvi“, tiek „disciplina“ čia yra vienodai svarbios sąvokos. Dažnai pasitaiko, kad tėveliai akcentuoja tik pirmąjį žodį ir viską vaikams leidžia, arba antrąjį - ir neleidžia beveik nieko. Tačiau vienodai svarbūs yra abu žodžiai. Vaikui yra reikalingos aiškios taisyklės, žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tuomet jis jaučiasi saugus ir žino, kad nebus netikėtų bausmių, kad visuomet sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visais atvejais su vaiku reikia bendrauti pagarbiai ir pozityviai.
Meilės svarba
Kalbėdama apie vaikų charakterio formavimą R. Gataveckaitė pažymi, kad yra svarbu ne tik pastebėti ir įvertinti tinkamą vaikų elgesį, tačiau ir pats paskatinimas turėtų būti adekvatus. Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį neabejotinai yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijose už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka mamos ar tėčio šypsenos ar linktelėjimo galva. Tai yra tylus pritarimas geram elgesiui ir vaikas tai turi jausti. Vaikas turi nuolat suvokti, kad yra mylimas, o net ir netinkami jo poelgiai, kuriuos dažniausiai lemia paprasčiausias noras pažinti pasaulį, ir pasekmės dėl jų neturėtų sugriauti šio suvokimo.
Psichologė pažymi, kad ir patys tėvai turėtų nepamiršti, jog universalaus vadovėlio, kaip užauginti tobulą vaiką, nėra - kaip ir tobulų, neklystančių tėvų. Tai svarbu, nes neretai mamos ir tėčiai patys ima abejoti savo gebėjimais ugdyti vaiką, graužia save dėl vienokio ar kitokio netinkamo vaiko elgesio ar nepaklusnumo.
Norint užauginti pasauliui atvirą ir drąsų vaiką, svarbu bendros tėvų ir ugdymo įstaigos darbuotojų pastangos, o taip pat būtina nepamiršti tam tikrų pagrindinių principų. Tiek namuose, tiek darželyje su vaiku turi būti elgiamasi pagarbiai, laikomasi nusimatytų taisyklių, o netinkamas elgesys visuomet aptariamas. Vaikas neturėtų būti baudžiamas, o paprasčiausiai suvokti logiškas ir prognozuojamas savo veiksmų pasekmes. Tai leidžia ugdyti vaiko charakterį nedarant jam žalos.
Emocinio intelekto ugdymas
Emocijos - tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį. Kiekvieną akimirką mes išgyvename tam tikras emocijas, kartais netgi patys to nesuprasdami. Emocijos tampa svarbios mūsų gyvenime labai anksti. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame.
Taip pat skaitykite: RPLC: praeitis ir dabartis
Yra kelios pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai. Mums liūdna, kai prarandame svarbu asmenį, daiktą, kai vyksta tokie dalykai, kurių nesitikime. Liūdesys sukelia tokius pojūčius kaip sunkumas, nuovargis, galvos skausmas, sudirgimas skrandyje. Liūdesys teisingai išreiškiamas, jeigu yra savo ar kitų žmonių pasirūpinimas savo poreikiais, situacijos priėmimas ir susitaikymas su tuo. Liūdesys turi neigiamas pasekmes, jeigu žmogus orientuojasi tik į neigiamus dalykus, mato tik savo ir kitų klaidas, nemato tam tikruose dalykuose teigiamų aspektų, galvoja, kad viskas yra tik blogai, pilka ir tamsu.
Baimė, tai jausmas, kurį mes galime atpažinti, kaip labai sukoncentruotą ir labai stiprų nerimą. Mes jaučiame baimę kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali - kai kyla reali grėsmė ir jos stiprumas yra toks, kokio stiprumo yra grėsmė. Liguista baimė - nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais, įvykiai ir pan. Nerimas - kai kalbama apie tai, ko mes bijome ateityje, kažkokio menamo dalyko. Nerimas ir baimė yra disfunkciniai, jeigu mes pervertiname kylančios grėsmės riziką, kai mes nuvertiname savo galimybes susitvarkyti su kylančia problema. Sveika reakcija - realistiškas situacijos įvertinimas, orientavimasis į problemų sprendimą, esamos situacijos priėmimas ir išbuvimas su ja.
Pyktis - labai stiprus jausmas ir emocija. Pyktį sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų, kažkas veržiasi į mūsų erdvę, nori mumis pasinaudoti. Sveikas pyktis - tai sveika, adekvati reakcija. Kai kažkas tikrai braunasi į mūsų erdvę, nori mums pakenkti. Sveikas pyktis baigiasi, kai mes gebame (mokame) apginti save, tvirtai laikomės savo pozicijų esamoje situacijoje, įvardiname savo pyktį ir jo priežastis.
Pasibjaurėjimas - tai jausmas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Visu kūnu jaučiamas noras atsitraukti nuo to asmens, daikto, objekto. Nesveika reakcija - kai mes nerealistiškai suvokiame esamą grėsmę, pasibjaurėjimą, nepagrįsta baimė, pvz.: apsinuodyti, užsikrėsti ir pan. Sveika reakcija - padeda išvengti nemalonaus kontakto, suvokiame, kad pvz.: prie šio augalo ar gyvūno negalima liestis, nes jie nuodingi.
Labai šviesus jausmas yra meilė - kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Meilė gali būti labai funkcionali, kuri skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų. Disfunkcinė meilė - kai mes įkyriai galvojame apie vieną norimą daiktą, objektą, net gi asmenį, ir norime jį turėti tik sau.
Pavyduliavimas - tai jausmas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Disfunkcinis pavyduliavimas - kai pervertinama galimybė prarasti esamus santykius. Sveikas pavyduliavimas - pasireiškia suteikimo partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu. Pavyduliaujantis išsako savo jausmus ir suteikia galimybę kitam asmeniui apsvarstyti savo elgesį, jausmus, pasirinkimą.
Pavydas - jausmas, kai mes norime daiktų, kurių neturime ir koncentruojame savo mintis į tuos daiktus, tikėdamiesi, kad jie mums suteiks laimės jausmą. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, skatina ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti. Nesveikas pavydas - kai norime sunaikinti daiktus, kurių neturime, nuvertiname juos, nors ir labai trokštame.
Kaltės jausmas kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Tai slogus jausmas einantis kartu su gėda. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, ar kažką netinkamo, bet mokame pripažinti ir prisipažinti. Imame galvoti, ką mes galime pakeisti, ko galime pasimokyti iš to, ir kaip kitą kartą išvengti ar elgtis (daryti) kitaip. Nefunkcionali kaltė būna lydima įkyrių minčių, kai mes baudžiame kitą žmogų ar save, nesistengiame mokytis ar pasimokyti iš klaidų, o susikoncentruojame į destruktyvų elgesį savo ar kitų žmonių atžvilgiu.
Gėda atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė. Tai tik maža dalis galimų emocijų ir jausmų. Susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando.
Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena. Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Vaikas augdamas ir pažindamas pasaulį, suprasdamas jį veikiančius dėsnius patiria tam tikras emocijas, mokosi ir pažįsta pasaulį iš naujo.
Emocinio intelekto ugdyme(si) svarbūs du aspektai - ugdymui(si) palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu yra pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą. Darželio aplinka - puikus išorinio pasaulio atspindys. Darželyje mažylis bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais bei suaugusiais, todėl natūralu, kad kyla nesusipratimų. Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima - pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus.
Dalinkitės savo išgyvenimais ne tik su vaiku, bet ir su kitais šeimos nariais. Paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu. Domėkitės vaiko jausmais. Atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas - paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius. Gerbkite vaiko jausmus. Vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą.
Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas. Suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti (pvz., skatinkite prieiti prie kitų vaikų, pradėti kartu žaisti). Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos. Tikroviškas mąstymas yra priešingas saviapgaulei. Pavyzdinės istorijos yra geriausias šito įgūdžio formavimo būdas. Vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį.
Optimizmas - depresijos ir menkų pasiekimų priešnuodis. Tai daugiau negu teigiamas mąstymas, tai teigiamo mąstymo įprotis. Šis įprotis gali būti tam tikras imunitetas prieš daugybę gyvenimo sunkumų. Pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Optimistas įmasi deramų įsipareigojimų, kad tie geri dalykai nutiktų. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai, ir ar jis tą situaciją sukėlė. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini.
Mokslininkai yra įrodę, kad loginis protas gali būti „apmokytas“ valdyti emocinį protą. Galvokite, kaip kritikuojate vaikus. Pirmoji kritikos taisyklė - TIKSLUMAS. Antra taisyklė - aiškintis problemą tikroviškai. Pirmas daugelio pažintinių įgūdžių formavimo būdų yra pagalba vaikui mokytis atskirti save nuo turimos problemos. Antras būdas - perkelti problemą iš savo gyvenimo, pasitelkus pasakojimą, didinti atstumą tarp vaiko ir problemos.
Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Jau nuo pirmųjų savaičių kūdikis turi humoro jausmą, nuo 6 savaičių, galima su vaiku žaisti slepiant veidą, kutenant, ir jis reaguoja juoku. Tikrasis humoras atsiranda antraisiais gyvenimo metais, kai vaikas ima suprasti simbolinę žodžių ir daiktų esmę. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose. Savo juokais jie perteikia pomėgius bei antipatijas ir gali išreikšti teigiamus ir neigiamus jausmus. Lengviausias būdas paskatinti vaiko humorą, tai žaidimas.
Vaikų draugystės formavimosi etapai:
- Egocentrinė pakopa (3-7 m.). Geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą.
- Poreikių patenkinimo etapas (4-9 m.). Šiuo laikotarpiu vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus.
- Abipusiškumo etapas (6-12 m.). Čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku.
- Intymumo pakopa (9-12 m.). Dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus.
Elgsena yra svarbi. Kartelė nuolat turi kilti. Jokiomis aplinkybėmis nepakęskite netoleruotino, nepagarbaus, grubaus elgesio. Jokių išlygų. Sukurkite taisykles, kurios yra pildomos ir kurių turi laikytis visi: pasisveikinti, padėkoti, paspausti ranką svetimam žmogui sveikinantis ir pan. Kai geros manieros taps prioritetu, skatinkite teigiamą elgesį pagyrimu, pritarimu.
Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai:
- Sėkmės lūkesčiai. Motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Nemotyvuoti tikis šiokios tokios sėkmės ir nusistato žemiausio lygio tikslus, kuriuos pasiekę nesijaučia smagiai. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos.
- Meistriškumas. Suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių (pvz.: taupyti labai norimam dviračiui). Tėvų klaida daugiau duoti vaikui ir kuo mažiau reikalauti. Kitas būdas savęs motyvacijai - savęs vertinimas. Geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus.
Taip pat reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingsnelius. Tai labai aktualu SUP vaikų ugdymui. Išmokyti vaiką laiko valdymo įgūdžių galima net anksčiau nei pažinti laikrodį. Laiko valdymo įgūdžiai padeda vaikams išmokti ko nors siekti, aktyvindami naująją žievę (pvz.: dirbome sunkiai, bet buvo smagu ir niekas net nepajautė, kiek daug ir kaip greitai prabėgo laikas). Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu.
Nesėkmės ir jų nugalėjimas. Daugelis šių laikų vaikų nemokomi pakęsti neigiamų jausmų, susijusių su nesėkme. Atidėliojimas yra priedanga bijant nesėkmės. Darbo vengimas, norint apsisaugoti nuo nesėkmės, yra būdingas daugumos užkietėjusių galimybių švaistytojų bruožas. Vaikai kartais griebiasi kraštutinių būdų, kaip susižalojimas, kad išvengti nesėkmės mokykloje. Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu.
Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką:
- Vienas paprasčiausių ir naudingiausių vaiko jausmų sritį ugdančių dalykų - emocinio žodyno turtinimas. Geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi.
- Aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai.
- Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius.
Nežodinis komunikavimas:
- Labai svarbus yra neverbalinis komunikavimas ir jo supratimas. Kitaip negu žodinis elgesys, kuris prasideda ir baigiasi, nežodinis tęsiasi visą laiką. Žmogus visuomet komunikuoja kūno kalba ir veido išraiška, ar jis tai suvokia, ar ne. Neverbalinio komunikavimo galios supratimas gali padėti vaikui išsiugdyti lyderiavimo savybes, tapti tvirtu ir įsijausti į kitų žmonių poreikius bei sunkumus.
- Psichologai išskiria 6 neverbalinio komunikavimo sritis, kurios vaikams būna sunkios ir dėl kurių jie dažnai laikomi „kitokiais“ ir patiria visuomeninę atskirtį. Padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius, mokymąsi jį skaityti neverbalinę jausmų kalbą. Toks paprastas dalykas, kaip vaiko dėmesio atkreipimas į laikyseną, kai jis sėdi suole, gali pagerinti mokytojo nuomonę apie jį.
- Emocinį komunikavimą taip pat perteikia kalbėjimo būdas. Kai kuriems vaikams reikia padėti suprasti, kad jausmus perteikia ir balso tonas, kalbėjimo greitis ir pan.
Jausmų valdymas. Pasak, S. Froido, išmokti jausmų valdymo - asmenybės raidos etalonas, apibrėžiantis civilizuotą žmogų. Augančio vaiko asmenybę lemia dvi galingos jėgos, viena - siekiant malonumo, kita - besistengianti išvengti skausmo ir nepatogumo. Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu.
Emocinis dvasios ir kūno gydymas. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą. Mokant atsipalaiduoti…
tags: #kada #susiformuoja #zmogaus #asmenybe