Įžanga
Kiekvienam žmogui gyvenime yra dalykų, kurie teikia džiaugsmą ir kelia nerimą. Tai priklauso nuo amžiaus, patirties, aplinkos ir asmeninės perspektyvos. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas gali džiuginti ir neraminti penktoką, remiantis įvairių žmonių patirtimis ir įžvalgomis.
Gimtinės prisiminimai ir vaikystės pasaulis
Prisiminimai apie gimtinę ir vaikystę dažnai būna kupini džiaugsmo ir nostalgijos. Vienas žmogus, kilęs iš Anykščių rajono, apibūdina savo gimtinę kaip gražiausią žemės kampelį, sušildytą savo rankomis, išmatuotą vaikiškais žingsniais, aplaistytą ašaromis ir nuskaidrintą juoku. Vaikystės pasaulis - laukinės gamtos stichija be suvaržymų, kur augino miško ošimas, žemuogių kvapas ir Šventosios upės gaiva.
Kitas žmogus, kilęs iš Šilalės, prisimena augęs gražiame miestelyje, apsuptas upelių ir pušynų. Šis kraštas jam vis dar kelia trauką. Trečias žmogus, kilęs iš Utenos, džiaugiasi ten praleista vaikyste ir jaunyste.
Šie prisiminimai rodo, kad vaikystės patirtys ir ryšys su gimtine gali būti svarbus džiaugsmo šaltinis.
Mokykla ir profesija
Mokykla - svarbi penktoko gyvenimo dalis. Vienas žmogus prisipažįsta, kad renkantis profesiją klausimų nekilo, nes mama, močiutė ir senelis buvo pedagogai, kurie įskiepijo teigiamą požiūrį į mokytojo profesiją. „Saulės“ gimnazija jai asocijuojasi su vaikyste.
Taip pat skaitykite: Patarimai nerimui mažinti
Kitas žmogus, pasirinkęs defektologijos specialybę (dabar - specialioji pedagogika), visada norėjo suprasti „kitokį“ žmogų ir jam padėti. Ši specialybė buvo susieta su medicina, kuri taip pat domino.
Šie pavyzdžiai rodo, kad profesijos pasirinkimas gali būti susijęs su šeimos tradicijomis, asmeniniais interesais ir noru padėti kitiems.
Džiaugsmas ir nerimas mokykloje
Mokykloje džiugina mokiniai, kurie nori ko nors siekti, galvoja, gilinasi, o ne aklai ką nors iškala negalvodami, kodėl taip yra. Tačiau nerimą kelia abejingumas viskam: savo pasirinkimui, lavinimuisi, kito skausmui ar džiaugsmui.
Kitas mokytojas glumina mokinių nenoras siekti kažko daugiau, menkos aspiracijos. Džiugina, kai mokiniai ne tik laukia visokeriopos pagalbos iš visų, bet ir patys daro žingsnius, kad sėkmė priartėtų.
Tai rodo, kad mokytojus džiugina motyvuoti ir smalsūs mokiniai, o nerimą kelia abejingumas ir pasyvumas.
Metų laikai ir gyvenimo požiūris
Savito žavesio turi visi metų laikai, tik reikia pastebėti jų grožį bei patrauklumą. Ruduo - rimties, susikaupimo metas gamtoje, tačiau mokytojo gyvenime - šurmulys nuo pat Rugsėjo 1-osios. Todėl vasara ir atostogos labiau patinka.
Gyvenimas yra paprastas: gyveni ir viskas. Sunku gali būti ką nors padaryti, ypač tai, ko nemoki. Bet viskas priklauso nuo požiūrio ir daug ką išmokti dar galima, jeigu tik labai nori. O kai darai tai, kas patinka, gyventi lengva ir įdomu.
Šie žodžiai rodo, kad džiaugsmą gali teikti gamtos grožis, mėgstama veikla ir pozityvus požiūris į gyvenimą.
Stebuklai ir nuostaba
Reikia žiūrėti į pasaulį su nuostaba. Išaušo rytas - nuostabu! Atsikėliau iš lovos - stebiuosi (taip greitai, niekieno neraginama). O kiek stebuklų pasipila pravėrus mokyklos duris!
Gyvenimo tėkmės negalim nuspėti ir pasitaikančios situacijos būna vis kitokios, todėl nustebti tenka labai dažnai. Paties žmogaus poelgiai kartais labai nustebina ir jį patį.
Tai rodo, kad džiaugsmą gali teikti kasdieniai dalykai, jei į juos žiūrime su nuostaba ir smalsumu.
Kultūra ir menas
Vienas žmogus, prisipažįstantis esantis praėjusio šimtmečio žmogus, į technologijų naujoves žvelgia įtariai. Kasdienybėje labiau pasikliauja ne automobiliu, bet savo kojomis; feisbuke jo nėra ir nebus, jaučia antipatiją išmaniesiems telefonams. Ir glaudžiasi labiau prie klasikos (literatūros, muzikos, dailės, kino), joje randa viską, ko jam reikia.
Šiuolaikinis menas, kiek tenka jo matyti, atrodo per daug vienadienis, per daug užsiėmęs išore, visuomeniškai azabočenas. Jis arba baksnoja pirštu į kakučius ir moralizuoja, arba linksmina, užduoda vienadienius rebusus: išsprendei ir pamiršai. Smagu. Tik vargina tas paviršutiniškumo kultas. Esu labiau jausmų žmogus; galvokit ką norit - mene man vis dar reikia katarsio, noriu, kad meno kūrinys išviliotų mane iš savęs iki užsimiršimo. Kad ne įjungtų, bet išjungtų buitinį protą, perjungtų jį į dvasinio, egzistencinio mąstymo režimą.
Šis požiūris rodo, kad džiaugsmą gali teikti klasikinės vertybės, gilus jausmų patyrimas ir dvasinis tobulėjimas.
Tendencijos mene ir teatre
Apžvelgiant teatro pasaulį, pastebima, kad džiugina kūriniai, kurie atsisako įprastų komunikabilumo strategijų ir kuria sau pakankamus, oriai suverenius ir integralus pasaulius. Tokiuose spektakliuose žiūrovas trokšta dėti visas įmanomas pastangas, kad galėtų sekti, kaip išmintingai juose svarstomi patys svarbiausi klausimai.
Džiugina ir tai, kad "chaltūros" vaikų teatre jau nepraslysta taip lengvai. Jos nutinka, bet būna iškart pastebėtos ir įvardytos.
Tačiau nerimą kelia tai, kad vis dar trūksta stiprių režisierių, dirbančių Lietuvoje, ir kad daug darbų neatitinka Kultūros ministerijos prioritetų.
Šios tendencijos rodo, kad džiaugsmą teatre gali teikti originalūs, intelektualūs ir atsakingi kūriniai, o nerimą kelia komercializacija ir meninis skurdas.
Santykis su valstybinėmis institucijomis
Kultūros ministerijos individuali stipendija gali būti didžiulė parama menininkui, leidžianti atsidėti tik kūrybai. Svarbu, kad valstybinė institucija nesikištų į menininko kūrybinius procesus (nebent būtų užsakomieji darbai tam tikroms progoms ar erdvėms).
Tai rodo, kad valstybė gali remti kultūrą ir meną, tačiau svarbu išlaikyti menininko kūrybinę laisvę.