Šis straipsnis skirtas išanalizuoti žmogaus psichikos atsiradimą, sąmonės, pasąmonės ir nesąmonės skirtumus. Nors žmogaus jutimų, atminties, išmokimo, emocijų, temperamento ir kai kurie kiti reiškiniai turi panašumų su atitinkamais žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškiniais, tačiau yra ir pakankamai skirtingi. Ši tema bus ypatinga tuo, kad žmogaus psichiką skiria nuo kitų gyvūnų sąmonės ir savimonės reiškiniai. Tarkime žmogus ne tik pažysta tikrovę, bet ir žino apie savo pažinimą, supranta jo reikšmę individams ir grupėms.
Įvadas į Sąmonės, Pasąmonės ir Nesąmonės Sampratas
XX amžiaus pradžioje austrų psichologas Zigmundas Froidas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Sapnai, hipnozės reiškiniai, vegetacinė organizmo veikla, įvairūs instinktiniai potraukiai rodė, kad psichikoje yra daug reiškinių, kurių žmogus nevaldo ir net nežino apie juos. Ši tema ypatinga yra tuo, kad sapnai tikrai didelę reikšmę užima mūsų gyvenime. Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos.
Sąmonė: Kas tai Yra?
Sąmonė yra ta psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Tai yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra „eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos vadina „sielos netekimu“ - tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).
Sąmonės Trapumas ir Pažeidžiamumas
Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti. Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė. Galime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kam reikia mūsų dėmesio. dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo norams. Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai lengvai gali būti suardytas. Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai - tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.
Pasąmonė: Slaptas Psichikos Gyvenimas
Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Iš tikrųjų jis priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ - t.y. nuslopintas emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus arba daugeliu atveju net neurozės simptomus. Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai) kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos, greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas mintis.
Taip pat skaitykite: Proto, pasąmonės ir savimonės sąveika
Individuali Pasąmonė
Individuali pasąmonė (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai.
Kompleksai
Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas.
Simboliai Pasąmonėje
Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar paslėptą nuo mūsų.
Simbolių Reikšmė
Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį „nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio fakto vienas aspektas. Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika.
Nesąmoningas Tikrovės Suvokimas
Valandėlę pamąstę suprasime, kad žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi, ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą. Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos - elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus. Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis - faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą. Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios substancijos).
Taip pat skaitykite: Sąmonės, pasąmonės ir savimonės skirtumai
Pasąmonės Tyrinėjimų Pradžia
Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu.
Simbolinė Neurozių Reikšmė
Jozefas Broieris pripažino, kad neurotiški simptomai - isterija, tam tikri skausmai ir nenormalus elgesys - iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus; ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis „negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo „namų oro“. Trečiasis patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „jis toliau eiti nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“ nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali nesąmoningai pasireikšti.
Sapnai Kaip Laisvų Asociacijų Šaltinis
Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant, panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu. Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios „laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas - dalykus, kuriuos norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo pamiršęs.
Nesąmonė: Kas Tai?
Šiandien sunku atskirti sąmonę nuo pasąmonės, nes priimame žmogų kaip visumą ir dėl to nedaloma, sunku suprasti kur pasąmonė veikia o kur sąmonė ar net priešsąmonę.
Pasąmonės Funkcijos
Evoliucijos metu pasąmonė susiformavo kaip sąmonės apsaugos mechanizmas, saugantis sąmonę nuo bereikalingo darbo ir nepakeliamų krūvių. Jei kokie nors sugebėjimai (kompetencijos) tam tikros veiklos, darbo metu gali sėkmingai veikti ir be sąmonės įsikišimo („automatiškai"), tokiu atveju pasąmonė atlaisvina sąmonę nuo psichinio krūvio. Pasąmonė visada sergsti ir saugo tai, kas yra įgyta ir įsisavinta, nesvarbu, ar tai automatizuotas įgūdis, gebėjimas, ar kokia nors nuostata, pamatinis požiūris, norma.
Taip pat skaitykite: Kaip sujungti sąmonę ir pasąmonę?
Pasąmonės Konservatyvumas
Pasąmonės konservatyvumas yra vienas pagrindinių jos bruožų. Būtent pasąmonės dėka visa, kas yra individualiai įsisavinta, įgyta, gali įgauti imperatyvumo, griežtumo ir kategoriškumo savybių, kas būdinga nesąlyginiams refleksams. Tokios savybės gali paaiškinti ir tai, kad tam tikri gyvenimo momentai, kurie buvo kažkada (pvz., vaikystėje) suvokti nesąmoningai, gali traumuoti, veikdami inertiškai (be jokių sąmonės ar valios pastangų), nors jie buvo įsisavinti dar toli iki sąmoningo jų supratimo.
Pasąmonės Funkcionavimo Formos
Pasąmonė veikia nepastebimai. Ji pasireiškia ne tik sapnuose (įvairiais vaizdiniais), bet ir kiekvieną būdravimo arba transo akimirką. Žmogaus sąmonę ji veikia nuolat, ypač visus iracionalius reiškinius bei įvykius, taip pat jausmus bei emocijas. Pasąmonė nuolat „atakuoja" žmogaus sąmonę, pateikdama vaizdinius, mintis, pasiūlydama elgesio variantus, aktyviai veikdama įsisavinant naujus dalykus (juos atmesdama arba priimdama). Pasąmonėje glūdi įsitikinimai, sąlyginiai refleksai, veiksmai, kurie atliekami apie tai negalvojant, „iš inercijos". Tuo galima paaiškinti, kodėl dauguma žmonių veikia vadovaudamiesi tam tikromis normomis, vertybėmis.
Pasąmonė ir Vaizdiniai
Abstrakčias sąvokas pasąmonė verčia vaizdiniais. Ji nesugeba atskirti iliuzijų nuo tikrovės, todėl kiekvieną vaizdinį užfiksuoja kaip tikrą. Per jutimo organus pasąmonė gauna susikurto arba pamatyto vaizdo pagrįstumo patvirtinimą. Iš to gali išplaukti pasąmoningas tikėjimas vaizdinio realumu. Vaiko pasąmonė automatiškai viską, ką suvokia, paverčia vaizdais, todėl jam nėra nerealių dalykų. Kelias į pasąmonę galimas ir sugestijos, hipnozės pagalba, esant giliam atsipalaidavimui (relaksacija), kai blokuojamas „vidinis cenzorius" (sąmonė), kruopščiai atrenkantis svarbią informaciją nuo nesvarbios ir be to priešinasi naujų teiginių, pažiūrų įsitvirtinimui pasąmonės kloduose.
Z. Froidas ir Pasąmonė
Zigmundas Froidas, psichoanalizės pradininkas, išskyrė tris sąmonės kategorijas: Sąmonė - sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu. Priešsąmonė susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai (pavyzdžiui, pažįstamo, sutikto gatvėje, vardas). Pasąmonė - primityvių instinktų, emocijų, socialiai neprimtinų idėjų, siekių, trauminių atsiminimų, suvoktų dalykų „talpykla", kurie per sąmonę pateko ir įsitvirtino joje. Pasąmonės turinys nebūtinai vien tik neigiamas. Pasąmonei nėra svarbi logika, laikas, erdvė, racionalūs dalykai. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose, nes pasąmonės kalba yra vaizdas. Nepaisant valios pastangų, vaizdiniai negali iškilti sąmoningai.
K. G. Jungas ir Kolektyvinė Pasąmonė
Karlas Gustavas Jungas teigė, jog ne tik instinktai yra psichikos varomoji jėga. Jis taip pat psichikos struktūroje išryškino sąmonę, asmeninę pasamonę, kurią sudaro kompleksai ir kolektyvinę pasąmonę, kuri nepriklauso nuo mūsų asmeninio patyrimo. Pasak Jungo, žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parinktimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti bei galvoti. Tai paveldima iš protėvių. Kolektyvinę pasamonę sudaro archetipai: anima - neįsisąmoninta vyro asmenybės moteriškoji pusė animus - neįsisąmoninta moters asmenybės vyriškoji pusė persona - socialiniai asmenybės vaidmenys šešėlis - neįsisąmoninta psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko asmenybė sau nenori priskirti savastis - asmenybę reguoliuojantis centras, vientisumo ir harmonijos įsikūnijimas išmintis - gyvenimiškos išminties ir brandumo įasmeninimas dievas - galaktinė, psichinės realybės, suprojektuotos į išorinį pasaulį, realizacija archetipas - universali, visiems žmonėms būdinga mąstymo forma