Šiame straipsnyje nagrinėsime sudėtingą žmogaus psichikos pasaulį, apimantį sąmonę, pasąmonę ir savimonę. Remiantis Vosyliaus Sezemano rankraščiu, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, analizuosime šių psichikos sričių sąveiką ir jų įtaką žmogaus elgesiui, mintims ir savivokai.
Įvadas
Žmogaus psichika - tai sudėtinga sistema, kurią sudaro įvairūs psichiniai reiškiniai, tokie kaip jutimai, suvokimas, atmintis, mąstymas, emocijos ir kt. Nors kai kurie iš šių reiškinių turi panašumų su žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškiniais, žmogaus psichiką išskiria sąmonės ir savimonės reiškiniai. Žmogus ne tik pažįsta tikrovę, bet ir žino apie savo pažinimą, supranta jo reikšmę individui ir grupei.
Šiame straipsnyje remsimės Vosyliaus Sezemano rusišku rankraščiu, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šis rankraštis, užrašytas 1955 metais, dar iki autoriui grįžtant iš lagerio Taišete į Lietuvą, analizuoja sąmonę, savimonę ir pasąmonę. Sezemanas aptaria sąmonės įkūnytumą, emocionalumą, empatiją ir intencionalų sąryšį su aplinkiniu pasauliu bei kitomis gyvomis būtybėmis. Jis pažymi, kad pagrindinis sąmonės bruožas yra atvirumas ir gebėjimas praktiškai formuoti supratingą santykį su savimi, aplinka ir kitais.
Kas yra sąmonė?
Sąmonė - tai psichikos dalis, apimanti įvairias mentalines būsenas, mintis, emocijas, suvokimą ir prisiminimus. Tai sudėtingiausia psichikos forma, smegenų pusrutulių nervinio aktyvumo būklė, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, intelekto veiksmais. Sąmonė yra intencionali, nukreipta į išorinį bei iš dalies ir į subjekto vidinį pasaulį (savimonę).
Sąmonės pasireiškimas priklauso nuo būdravimo būklės (gebėjimo kontaktuoti su aplinka ir suvokti save), intelekto pajėgumo (gebėjimo mokytis ir atsiminti, dėmesingumas, emocingumas ir kita). Sąmonė leidžia žmogui atsiskirti nuo aplinkos, ją pažinti ir keisti. Žmonėms bendraujant, kartu veikiant jų sąmonė tobulėja, formuojasi savimonė.
Taip pat skaitykite: Proto, pasąmonės ir savimonės sąveika
Sąmonei būdinga:
- Aktyvumas: Sąmonė nėra pasyvus informacijos priėmėjas, bet aktyviai dalyvauja ją apdorojant ir interpretuojant.
- Intencionalumas: Sąmonė visada yra nukreipta į kažką - objektą, mintį, jausmą.
- Refleksija: Sąmonė leidžia žmogui apmąstyti savo patirtį, analizuoti savo mintis ir jausmus.
- Savistaba: Sąmonė leidžia žmogui suvokti save kaip atskirą individą, turintį savo mintis, jausmus ir patirtį.
- Motyvacinis vertybinis pobūdis: Sąmonė yra susijusi su žmogaus vertybėmis ir motyvais, kurie įtakoja jo elgesį ir sprendimus.
- Įvairaus aiškumo laipsnis (lygis): Sąmonė gali būti daugiau ar mažiau aiški, priklausomai nuo žmogaus būdravimo būklės, dėmesio ir kitų veiksnių.
Kiekvieno žmogaus sąmonė yra unikali, bet nėra nepriklausoma - ją lemia nuo jos nepriklausantys išorės veiksniai (pirmiausia tos socialinės sistemos, kurioje žmogus gyvena, struktūros). Žmogus psichinius reiškinius pažįsta tiek, kiek juos įsisąmonina (taip pat ir pasąmonę, kurią įsisąmonina tiesiogiai arba netiesiogiai). Dėl sąmonės žmogus aiškiau ar ne taip aiškiai suvokia įvairius reiškinius, sudarančius vienokių ar kitokių psichinių funkcijų turinį.
Kas yra pasąmonė?
Pasąmonė - tai visuma psichinių procesų, kurie subjektyviai nekontroliuojami. Psichologijoje pasąmonė yra sąmonės priešingybė, ne visada tiesiogiai suvokiama, tačiau veikianti sąmoningą elgesį. Pasąmonė apima visus psichinius procesus, apsieinančius be sąmonės kontrolės, bei asmenybei trukdančius ar ją traumuojančius išgyvenimus.
Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau ir pamiršti, automatinio veikimo reguliavimas ir hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas.
Pasąmonė atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime:
Taip pat skaitykite: Kaip sujungti sąmonę ir pasąmonę?
- Saugo atmintį: Pasąmonėje saugoma didžiulė informacijos talpykla, į kurią įeina prisiminimai, įgūdžiai, įpročiai ir kt.
- Reguliuoja automatinį elgesį: Daugelis mūsų veiksmų, tokių kaip vaikščiojimas, vairavimas ar kalbėjimas, yra atliekami automatiškai, be sąmonės kontrolės.
- Įtakoja emocijas ir motyvaciją: Pasąmonėje slypi užslėpti jausmai, troškimai ir baimės, kurie gali įtakoti mūsų elgesį ir sprendimus.
- Skatina kūrybiškumą: Pasąmonė gali būti kūrybinių idėjų ir įžvalgų šaltinis.
XX amžiaus pradžioje austrų psichologas Zigmundas Froidas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Sapnai, hipnozės reiškiniai, vegetacinė organizmo veikla, įvairūs instinktiniai potraukiai rodė, kad psichikoje yra daug reiškinių, kurių žmogus nevaldo ir net nežino apie juos.
Froidas manė, kad pasąmonė yra savotiška nepriimtinų minčių, jausmų, troškimų, kurie kelia grėsmę ramiam asmenybės gyvenimui, talpykla. Šiandien į pasąmonę nebežiūrima kaip į kažkokį instinktų, norų, monstrą, glūdintį žmoguje, tai tiesiog neįsisąmonintas informacijos apdorojimo lygmuo. Žmogaus sąmonė yra tarsi prožektorius, kurio spindulys vienu metu gali būti nukreiptas tik viena kryptimi, visa kita, kas tuo momentu yra už “spindulio” ribų yra pasąmonė.
Individuali pasąmonė
Individualią pasąmonę sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai.
Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas.
Sapnai kaip pasąmonės išraiška
Sapnai - tai viena iš pasąmonės išraiškos formų. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos, kuriose atsiskleidžia nesąmoningi įvykių aspektai. Istorijos požiūriu, kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų įvykių nesąmoningus aspektus.
Taip pat skaitykite: Citatos apie pasąmonę
Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities taškas. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis. Froidas pastebėjo, kad jei sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai praleidžia.
Tačiau vėliau buvo pastebėta, kad nebūtina naudoti sapnų kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento kompleksus. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai) kompleksai.
Sąmonės sutrikimai
Sergant psichikos, infekcine liga, sutrikus medžiagų apykaitai, apsinuodijus, dėl didelio nuovargio sąmonė gali sutrikti. Sąmonės sutrikimams būdinga atotrūkis nuo aplinkos (ligonis nesuvokia, kas vyksta aplinkoje, nedalyvauja joje), pakitęs laiko, vietos, savęs suvokimas, dar vadinamas orientacijos sutrikimais (ligonis nežino, kokia data, kur jis yra šiuo metu, nežino savo pavardės, vardo, kur dirba ir kita), suvokimo sutrikimai (gali atsirasti iliuzijų, haliucinacijų ir kita) ir atminties sutrikimai.
Sąmonės sutrikimai gali būti kiekybiniai ir kokybiniai. Kiekybiniams sąmonės sutrikimams būdingas budrumo netekimas: obnubiliacija (lengviausia sąmonės netekimo būsena, kai ligonio psichikos veikla ir judesiai vos sulėtėję, jis atrodo tarsi būtų išsiblaškęs), somnoblencija (sunkesnė forma, kai ligonis liguistai mieguistas, visi jo veiklos procesai sulėtėję, jis nesuvokia laiko ir vietos, bet dar reaguoja į žodinius dirgiklius), soporas (sunki sąmonės netekimo būklė, ligonis atrodo lyg giliai miegantis, nereaguoja į žodžius, tik į skausmingus dirgiklius), koma. Kokybiniams sąmonės sutrikimams būdinga delyras, oneiroidas (patiriami panašūs į sapną fantastiniai išgyvenimai, regos ir klausos haliucinacijos, įkyriosios būsenos, nevisavertiškumas ir didybės kliedesiai, atsiranda somatinių reiškinių - miego, kvėpavimo sutrikimų, galvos, viso kūno skausmų, nuotaikos sutrikimų - pakilumas, jaudrumas, manija, nuovargis, depresija, nerimas, įtampa, baimė), amnezija, prieblandinė sąmonės būsena (dažniausiai atsiranda staiga, ligonis būna išsiblaškęs, nesirūpina savo išvaizda, išlieka jo gebėjimas atlikti veiksmus, bet sutrinka kontaktas su aplinka, nebeįmanoma bendrauti, pasitaiko echolalijos momentų, ligonio elgesį veikia įtampa, baimė, regos ir klausos haliucinacijos, kliedesiai, ypač persekiojimo).
Sąmoningumas ir dvasinė sąmonė
Mums pažįstamas kasdienis sąmoningumas, kai esame budrūs ir atsakingi už savo veiksmus, taip pat egzistuoja ir dvasinis sąmoningumas, kai remiamės dvasinėmis dorybėmis ir aukštesne morale. Kuo dažniau remiamės intuicija, kuri yra sąmoningumo dalis, tuo esame sėkmingesni.
Reikia išmokti savo mąstymą pakelti į aukštesnį lygį, dvasinio susivokimo - supratimo lygį. Daugiau pasikliaukime intuicija, o ne mąstykime analitiškai. Labai svarbu tikėti. Praktiškai reikia stiprinti savo tikėjimą valios ir energijos pagalba. Sąmoningai kvėpuojant kėlėme sąmonę kuo aukščiau į dvasines vibracijas.
Ego ir jo vaidmuo
EGO - tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
Simboliai ir jų reikšmė
Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar paslėptą nuo mūsų. Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį „nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo išaiškinamas.