Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai kognityvinės lingvistikos aspektai, įskaitant konceptus, metaforas ir kalbos pasaulio vaizdą. Kognityvinė lingvistika tiria kalbos ir mąstymo ryšį, pabrėždama, kaip kalba atspindi ir formuoja mūsų suvokimą apie pasaulį.
Kognityvinės Lingvistikos Pradžia ir Esminiai Teiginiai
Kognityvinės lingvistikos ištakos siejamos su 1976 m., kai pasirodė G. Millerio ir P. Johnson-Loido knyga „Kalba ir suvokimas“ („Language and Perception“). Ši knyga teigė, kad kognityvinės kalbotyros objektas yra kalbiniai reiškiniai, kurie yra visos žmogaus suvokimo sistemos dalis. Kognityvinės lingvistikos atsiradimas pakeitė lingvistikos tyrinėjimus, akcentuojant glaudų kalbos ir žmogaus ryšį. Kognityvistai teigia, kad kalba yra susijusi su žmogaus protu, žinojimu bei patirtimi.
Pasak E. Kubriakovos, kognityvizmas - tai mokslas apie žinojimą ir pažinimą. V. Demjankovas teigia, kad kognityvizmas yra požiūris, kad žmogus yra informacijos perdirbimo sistema, o jo elgsena turi būti aiškinama vidinės žmogaus būsenos terminais. Šios būsenos yra fiziškai išreiškiamos, stebimos ir interpretuojamos kaip žinių įgijimas, panaudojimas, saugojimas, perdavimas ir perdirbimas, o kognityvinė lingvistika yra kryptis, kurios dėmesio centre yra kalba kaip bendras kognityvinis mechanizmas.
Oficialia kognityvinės lingvistikos atsiradimo data laikomi 1980 metai. Jos idėjų pradininkais laikomi Dž. Leikofas ir R. Langakeris, teigiantys, kad kalbą reikia tirti remiantis žmogaus patirtimi, jo vidine būsena, aplinkos supratimu. Mokslininkai lingvistai aiškina, kad žmogus mąsto metaforomis - jomis suvokiamas išorinis pasaulis.
Lietuvių kalbininkai taip pat akcentuoja kognityvinės lingvistikos įtaką bei svarbą šiuolaikinei kalbotyrai. Viena dažniausiai aptariamų kognityvinės lingvistikos temų yra kognityvinė metafora.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje
Konceptai Kognityvinėje Lingvistikoje
Kognityvinės lingvistikos esmę sudaro tai, kad žmogaus kalbiniai sugebėjimai neatskiriami nuo visos kitos psichinės veiklos - suvokimo, vaizduotės, mąstymo. Žmogus mąsto ne tik sąvokomis, bet ir vaizdiniais, pasitelkdamas atmintį, asociacijas, lygindamas, skaidydamas į atskiras dalis, sintetindamas, vertindamas, akcentuodamas svarbiausius dalykus, suteikdamas jiems jausmus ir emocijas. Apskritai, žmogaus mąstymas yra labai sudėtingas procesas, kurį sunku išskaidyti į mažesnes dalis.
Terminas „konceptas“ (lot. conceptus, kildinamas iš veiksmažodžio concipere - surinkti, suimti, sugalvoti) rusų kalbotyroje buvo pradėtas aktyviai vartoti 1990 metais. Konceptas gimsta ne tiesioginio apmąstymo akto, o samprotavimo metu, aiškinant tam tikro objekto esmę. Koncepto terminas Rusijos lingvistų darbuose dažnai painiojamas ne tik su sąvoka, bet ir su terminu „reikšmė“.
Koncepto Apibrėžimas ir Struktūra
Koncepto prigimtis ir struktūra yra labai sudėtingos. Tai žinių apie pasaulį fragmentas, kuris atspindi žmogaus patirtį, jo kultūrą. Konceptas - tai centrinė kultūros ašis mentaliniame žmogaus pasaulyje. Konceptas yra tam tikras mąstymo rezultatas. Anot E. Jakaitienės, žmogus naudoja savo patirtį, dėmesį, valią, intuiciją, mąstymą. Per kelias tos veiklos pakopas žmogaus sąmonėje įvyksta išorinio pasaulio dematerializacija, gaunama informacija apie esamą ir galimą daiktų padėtį pasaulyje. Tokia informacija vadinama konceptais.
E. S. Kubriakova teigia, kad konceptas - tai operacinis atminties, mentalinio leksikono, konceptualiosios sistemos ir proto kalbos bei viso pasaulėvaizdžio vienetas, žinių kvantas. Patys svarbiausi konceptai išreiškiami kalboje. Konceptas yra kategorizacijos rezultatas, apaugęs papildomomis reikšmėmis, vertinimais, asmenine patirtimi, pažinimu ir egzistuojantis žmogaus sąmonėje.
Konceptų Tipai
Konceptus, kaip kognityvinius vienetus, pagal turinį Z. D. Popova ir I. A. Sterninas skirsto į 6 tipus:
Taip pat skaitykite: Kognityvinė psichologija VDU
- Vaizdinys: Konkretus daikto suvokimas, pvz., peilis, muilas, mašina, dviratis.
- Schema: Perteikiama apibendrinta grafine arba kontūrine schema.
- Sąvoka: Abstraktesnis dalykas, pvz., meilė, teisybė, laimė.
- Freimas: Daugiakomponentis konceptas, užfiksuojantis dalyko, jo reikšmės kai kurias standartines žinias, pvz., parduotuvė (pirkti, parduoti, kaina, prekės).
- Scenarijus: Stereotipiniai epizodai su judėjimo, rutuliojimo požymiais, pvz., vestuvės, ekskursija, muštynės.
- Geštaltas: Kompleksinė, funkcionuojanti visumos struktūra, kuri sąmonei suteikia atskirus daugialypius vaizdus, pvz., meilė, mokykla.
Kalbininkai ne visuomet vienodai pavadina tą patį reiškinį, ne visada jų nuomonės sutampa grupuojant konceptus.
Metaforos Kognityvinėje Lingvistikoje
Tradiciniai metaforos suvokimai teigia, kad tai kalbos puošmena, žodžių reikšmių lankstumu grindžiamas žaismas, o kognityviojoje kalbotyroje metafora yra mąstymo ir matymo būdas. Metaforos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio metaphora ir reiškia perkėlimą. Metafora yra tropas, grindžiamas dviejų vaizdų panašumu, jų sąsaja, susilietimu.
Kognityvinėje lingvistikoje metafora suprantama ne tik kaip kalbos elementas, palyginimas, bet pirmiausia kaip mąstymo ir pažinimo būdas. Konceptualiąja metafora vadinama viena iš konceptualizacijos formų, kognityvinis procesas, kuris išreiškia ir formuoja kognityvines sąvokas ir be kurio neįmanoma gauti naujų žinių. Metafora koreliuoja su žmogaus gebėjimu pastebėti ir apibendrinti panašumus tarp skirtingų individų ir objektų klasių. Metafora yra kognityvinis mąstymo proceso atspindys, ne kalbos reiškinys, o mąstymo būdas. Žmonės mąsto ir dirba pagal tam tikras schemas - metaforas.
Lakoffas ir M. Džonsonas daug dėmesio skyrė konceptų struktūrai ir sukūrė metaforos teoriją. Jie išskyrė tris pagrindinius metaforų tipus:
- Orientacinės metaforos: Orientuoja konceptus erdvėje, pvz., laimingas - aukštai, liūdnas - žemai.
- Ontologinės metaforos: Supranta patirtį kaip objektus, pvz., protas - tai indas.
- Struktūrinės metaforos: Vienas konceptas suprantamas kito koncepto terminais, pvz., ginčas - tai karas.
Erdvinės metaforos remiasi tokiomis erdvinėmis opozicijomis: aukštyn - žemyn, į - iš, gilus - seklus, centrinis - periferinis ir kt.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Metaforizacija ir Kalbos Pasaulio Vaizdis
Kalbos sistemoje užfiksuotos dalys, pagal kurias galima atkurti kalbos pasaulio vaizdą (gramatinės sistemos, žodyno, derivacinės sistemos, etimologijos ir semantinės konotacijos), specialiai reiktų išskirti metaforizaciją. Tai viena kalbos pasaulio vaizdžio eksplikacijos sferų. Reikia atskirti metaforinius pasakymus su konceptualiosiomis metaforomis. Tai yra ir lingvistinės koncepto analizės būdas.
Tiriant žodžių vartojimą tekstuose, galima atskleisti kalboje užfiksuotus pasaulio vaizdžio pėdsakus, t. y. vaizdinius, asociacijas. Konceptualiosios metaforos yra sistemiškos. Pavyzdžiui, tiriant metaforas, kai sąvokos orientuojamos erdvėje viena kitos atžvilgiu vertikalėje, labai išryškėja opozicijų sistema, kurioje visada atsiranda du poliai: aukštai - žemai, gilu - seklu, šviesu - tamsu. Lietuvių pasaulėvaizdyje du poliai - šviesa ir tamsa - yra tapatinami su pasaulio medžio vertikaliąja ašimi, kurioje tamsos pasaulis yra žemai, o šviesos - aukštai. Paprastai žmogus vieną iš poros narių suvokia kaip teigiamą - aukštai, šviesiai, o kitą kaip neigiamą - žemai, tamsiai. Tai, ką laikome teigiamu ar neigiamu, priklauso nuo mūsų kultūros.
Kalbos Pasaulio Vaizdis
Kadangi kalba neatsiejamais saitais yra susijusi su mąstymu, ji padeda atkurti žmogaus sąmonėje esantį pasaulio vaizdą. Pasaulio suvokimas, arba objektyviosios realybės daiktų ir reiškinių samprata, paliekanti pėdsakus kalboje, vadinama kalbos pasaulio vaizdžiu. Terminas „pasaulio vaizdas“ pradėtas vartoti XIX a. - XX a. sandūroje fizikos mokslo darbuose. Vėliau, kai pasaulio vaizdo problemų ėmėsi tyrinėti semiotikai, ši sąvoka atėjo ir į kalbos mokslą ir prigijo lingvistikoje. Žmogus, protu pažindamas pasaulį, veikdamas jame, suvokia įvairius reiškinius. Jo sąmonėje užfiksuota pasaulio sąranga atsispindi kalboje. Kognityvistams svarbu ne pats realus pasaulis, bet to pasaulio atsispindėjimas sąmonėje.
Šiuolaikiniame kalbotyros vystymosi etape mąstymo dominante tampa ne pažinimas, o tarpusavio supratimas, todėl būtina tyrinėti tarpusavio kalbos, kultūros ir asmens sąveiką. Kalbos pasaulio vaizdžiai turi universalius ir specifinius požymius. Šiuolaikinėje kalbotyroje atsiranda vis daugiau darbų, kuriuose bandoma rekonstruoti kalboje užfiksuoto pasaulio vaizdžio fragmentus. Kalbos pasaulio vaizdis paprastai nesutampa su mokslo pateikiamu pasaulio vaizdu. Tai subjektyvus ir dažnai prieštaringas objektyvios realybės atspindėjimas, todėl jį įprasta vadinti naiviuoju pasaulio vaizdžiu. Kalba atspindi žmogaus sukauptą patirtį, jo žinias apie pasaulio daiktus ir reiškinius. Kiekviena kultūra turi ir savitus bruožus.
Kognityvinė kalbotyra
Kognitỹvinė kalbótyra (lot. cognitio - pažinimas) yra kalbotyros kryptis, pabrėžianti žmogaus kalbinių gebėjimų sąsają su pažintiniais. Susiformavo XX a. 8 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip reakcija į generatyvinės gramatikos teoriją (kalba suvokiama kaip autonominis, abstraktus, formalizuotas struktūrinis modelis, kalbiniai gebėjimai laikomi įgimtomis žmogaus smegenų struktūros savybėmis), vėliau paplito ir Europoje. Kognityvinės kalbotyros šalininkai kalbos funkcionavimo pagrindu laiko žmogaus simbolinės veiklos gebėjimus, t. y. gebėjimą konceptualizuoti tikrovės reiškinius ir šios mentalinės veiklos rezultatus - konceptus - perteikti sutartiniais kalbos ženklais - simboliais. Jie pabrėžia, kad kalbos struktūra negali egzistuoti autonomiškai ir yra nuo suvokimo būdo priklausomo intelekto funkcija. Perteikti simboliais kognityviniai įvykiai, arba konceptai, tampa kalbos reikšmėmis.
Nuo kalbos, kaip žmogaus simbolinės veiklos, neatsiejamas kitas kognityvinis žmogaus gebėjimas - kategorizavimas. Kalbos kategorizavimas skiriasi nuo mokslinio kategorizavimo, jis atspindi vadinamąją naiviąją žmogaus pasaulėžiūrą. Kalbos kategorijos struktūra remiasi prototipu - būdingiausių kategorijos požymių realizacija, kategorijos narių priklausymas kategorijai - jų vienokiu ar kitokiu panašumu į prototipą. Invariantus (kategorijos nariui būdingų skiriamųjų požymių visumą), kuriais remiasi struktūrinės kalbotyros apibrėžimai, keičia prototipai; taip apibrėžiamos kategorijos struktūrai būdinga centras ir periferija. Periferijos nariai kategorijai priklauso dažniausiai ne pagal jų turimus bendrumus su prototipiniu nariu, bet pagal vieną ar kitą bendrą bruožą su kitais kategorijos nariais.
Kitas kalbai svarbus kognityvinis gebėjimas - vadinamoji konceptualioji metafora. Vienos gyvenimo srities reiškiniai suvokiami, vėliau tam tikromis kalbos priemonėmis perteikiami naudojantis kitos srities sąvokomis - erdvės santykiai yra modelis neerdviniams santykiams suvokti (būklė suvokiama kaip vieta, pvz., išsikapstyti iš bėdos). Kalbos sandarai būdinga ir kita svarbi suvokimo (dažniausiai vizualinės pagavos) ypatybė - figūros ir fono skyrimas, t. y. ryškesnių situacijos elementų išskyrimas iš kitų elementų fono. Figūros ir fono santykį lemia bet kuri erdvinė lokalizacija (plg. Dviratis atremtas į tvorą, Šulinys yra viduryje kiemo, Paveikslas kabo ant sienos). Jų skyrimas leidžia suvokėjui (kalbėtojui) skirtingai konstruoti tas pačias situacijas - kitaip jas detalizuoti, išsirinkti skirtingas perspektyvas (pvz., veikiamuoju ir neveikiamuoju sakiniu réiškiamos skirtingos tos pačios situacijos perspektyvos sietinos su figūros ir fono inversija.
Kognityvinės kalbotyros principus pradėjus taikyti konkrečių kalbų sandarai aprašyti susiformavo nauja gramatikos kryptis - kognityvinė gramatika. Jai būdinga tai, kad kalbos vienetai (ne tik žodžiai, jų junginiai ar konvencinės jų sudarymo schemos, bet ir gramatinės kategorijos) suvokiami kaip simboliniai elementai, paneigiama semantiškai tuščių, grynai struktūrinių, kalbos elementų egzistencijos galimybė. Kognityvinės kalbotyros kalbos struktūros modelį sudaro 3 komponentai: fonologinė, semantinė struktūra ir jas jungiantis simbolinis santykis. Sintaksinės konstrukcijos ir žodžių darybos modeliai, tarpininkaujantys tarp fonologinės ir semantinės struktūros, patys yra simboliniai elementai. Todėl kognityvinės gramatikos struktūra nėra modulinė, t. y. nėra griežtų ribų tarp jos komponentų, gramatika griežtai neskiriama nuo leksikos.
Svarbus kognityvinės gramatikos bruožas - teikiamas kalbos struktūros modelis grindžiamas vartosena. Įsitvirtinę kalbos vienetai turi didelę reikšmę naujai kuriamoms kalbos struktūroms: padeda joms atsirasti ir kalboje funkcionuoja kaip kategorizuojančios schemos.
Žymiausi kognityvinės kalbotyros atstovai (L. Talmy, R. Langackeris, G. Lakoffas, M. Johnsonas).
Lietuvoje kognityvinės kalbotyros apžvalginių straipsnių paskelbė R. Mikulskas.
tags: #kognityvine #lingvistika #wikipedia