Šią vasarą pasirodęs filmo „Išvirkščias pasaulis“ tęsinys paskatino žiūrovus dar kartą susimąstyti apie mūsų vidinį pasaulį - apie džiaugsmą, liūdesį, pyktį, nerimą ir kitas emocijas, kurios valdo mūsų gyvenimus. Filmo tęsinyje emocijų pasaulis dar painesnis ir įdomesnis, jame atsispindi mūsų kasdienybė, tad galime daug išmokti ir apie save. Filmas įkvepia analizuoti savo emocijas ir daugiau apie jas kalbėti. Emocijos ir jausmai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. VU bendruomenės psichologės Irynos Danylovos sukurti filmo „Išvirkščias pasaulis“ personažai.
Emocijos ir jų reikšmė
Emocijos yra tarsi vidinis žemėlapis, kuris padeda mums naršyti po sudėtingą žmogaus santykių ir patirčių pasaulį. Jos padeda mums suprasti, kas mus džiugina, kas skaudina ir kas mus motyvuoja. Kai mes mokame atpažinti ir suprasti savo emocijas, galime priimti labiau informuotus sprendimus apie savo gyvenimą ir kurti sveikesnius santykius su kitais žmonėmis. Paprasčiau tariant, emocijos mums padeda išsiaiškinti, kas mus verčia jaustis gerai, o kas - ne, ko norime ir ko nenorime. Ir tai yra labai svarbi informacija! Kiekviena emocija yra tarsi žinutė, kurią mums siunčia mūsų vidus. Svarbu mokėti iššifruoti šias žinutes ir suprasti, ką jos reiškia. Pavyzdžiui, jei jaučiamės neramūs ar liūdni, tai gali būti ženklas, kad kažkas mūsų gyvenime yra ne taip, kaip turėtų būti.
Emocijų ir minčių ryšys
Nors dažnai girdime, kad mintys daro įtaką mūsų savijautai, tačiau egzistuoja ir priešingas ryšys. Ar kada nors pastebėjote, kad kai jaučiate nerimą ar liūdesį, jūsų galvoje pradeda suktis vis daugiau neigiamų minčių apie save, kitus ar ateitį? Šis ryšys tarp nuotaikos ir minčių yra labai dažnas. Mokslininkai yra nustatę, kad kai žmogus patiria depresiją, jo mąstymas tampa labiau pesimistiškas ir neigiamas. Emocijos ir mintys tarsi veidrodis atspindi mūsų vidinę būseną. Kai jaučiamės blogai, mūsų mintys dažnai būna niūrios. Tačiau svarbu suprasti, kad mūsų mintys nėra faktai. Jausmų atpažinimas gali padėti geriau suprasti mums kylančias mintis.
Emocijos ir santykiai su kitais
Gebėjimas atpažinti, suprasti ir tinkamai išreikšti savo emocijas yra tarsi raktas, atveriantis duris į empatiškesnius ir prasmingesnius santykius su kitais. Žmogiškieji ryšiai kuriami bendrų patirčių pagrindu, o emocijos yra universali žmogiškos patirties dalis. Kai atveriame savo jausmus, kviečiame kitus daryti tą patį. Tai skatina gilesnius, prasmingesnius ryšius su mus supančiais žmonėmis. Santykiuose, kuriuose laisvai teka emocinė komunikacija, stiprėja pasitikėjimas ir kuriama paramos sistema. Pastebėję, kad kitas jaučia liūdesį, nerimą ar pyktį, galime užmegzti nuoširdų pokalbį, pasiūlyti pagalbą arba tiesiog būti šalia. Tokia empatija ne tik stiprina mūsų ryšius su kitais, bet ir padeda kurti palaikančią ir pozityvią aplinką. Kalbėdami apie savo emocijas, mes ne tik pripažįstame jų egzistavimą, bet ir leidžiame sau jas patirti visa apimtimi. Šis pripažinimas yra kertinis akmuo kelyje į savęs pažinimą ir emocinę pusiausvyrą.
Emocijų poveikis kūnui
Emocijos ne tik daro įtaką žmonių veiksmams, mąstymui ir jausmams, bet jos daro įtaką ir mūsų kūnui. Žmonės, kurie įgnoruoja, nepastebi, nuslopina ar tik ventiliuoja savo emocijas, gali susirgti fizine liga. Tokios nesuprastos emocijos gali būti „užkasamos“ savo kūne, tačiau su laiku jos gali sukelti labai rimtas ligas, tokias kaip vėžys, artritas, daugelį lėtinių ligų. Neigiamos emocijos, tokios kaip baimė, nerimas, suirzimas ir depresija sukelia kūne chemines reakcijas, kurios yra labai skirtingos nuo tų reakcijų, kada žmogus jaučia teigiamas emocijas, tokias kaip laimė, pasitenkinimas, meilė, priėmimas. Visas žmogaus elgesys yra sąlygojamas įsitikinimų. Tai visa sistema, kuri filtruoja tai, kas mes esame, ir sąlygoja kasdienį elgesį. Pati įsitikinimo sistema formuojasi vykstant žmogaus raidai, kuriai įtaką daro tam tikri aplinkos sukeliami patyrimai. Remdamasis savo suvokimu žmogus analizuoja, ką jis mato ar jaučia. Pavyzdžiui, jeigu vaiką augino pikta mama ar tėtis, vaikas užaugs žinodamas, kad piktų žmonių reikia vengti.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Emocijų pažinimas ir įsitikinimai
Kad galėtum suprasti tuos neigiamus įsitikinimus, kurie dažniausiai daro negerą darbą ir žmogaus gyvenimui daro neigiamą įtaką, reikia įdėti daug darbo. Tik identifikavus savo tam tikras nuostatas, kurios gali būti trukdis dabartiniam gyvenimui, tolesnis žingsnis būtų pažinti savo emocijas. Emocijos yra mūsų asmeninio gyvenimo dalis, todėl aplinkiniai žmonės mažai gali daryti įtakos tam, kaip mes jaučiamės. Nauji santykiai, nauja mašina, naujas darbas gali trumpam atitraukti dėmesį nuo savo emocijų, tačiau nei kitas žmogus, nei daiktai ar nauja veikla negali pakeisti to, kaip kiekvienas jaučiasi. Kartais iš tikrųjų žmonės tiki, kad jie pradės jaustis kitaip, kai jų gyvenime atsiras tam tikrų pokyčių, tad jie kartais garsiai pasako kažką panašaus: „kai susirasiu draugą, nebesijausiu toks vienišas“, tačiau turbūt labai didelis nusivylimas būna, kai visgi vienatvės jausmas niekur nedingsta, net ir užmezgus santykį. Gebėjimas keistis vyksta, tik tada, kai yra suvokiamas elgesys ir jį lydintys jausmai, kurie anksčiau nebuvo sąmoningai suvokti. Žmogus gimsta jau gebėdamas jausti baimę, džiaugsmą, liūdesį, pyktį, susidomėjimą. Augant vaikui atsiranda gėdos ir kaltės jausmai.
Emocijos ir psichologija
Kiekvieno žmogaus emocijos yra labai stipriai susietos su kiekvieno individo psichologija, nes visa asmenybės struktūra organizuojama apie šią afektų tvirtovę. Emocijos yra instinktyvios ir yra labai stiprus motyvacijos arba demotyvacijos šaltinis. Pagrindinis teigiamas emocijų vaizdmuo, kad jos gali aktyvuoti adaptatyvų elgesį, jos turi stiprų poveikį kognityviniam pasaulio pažinimui. Žmogui, kuris gerai pažįsta emocijas, jos gali tapti kaip simbolis bendravime. Emocijų raišką dažniausiai pamatome, o ne išgirstame, Todėl daugelyje tautų emocijos yra suprantamos. Jeigu dėmesys yra kreipiamas į emocinį patyrimą, pats žmogus pradeda geriau suprasti save ir kitus. Kartais žmonės gali nuneigti, iškreipti, vengti ar ignoruoti emocijas. Bet tokiu būdu konstruktyvus aplinkos keliamų iššūkių suvokimas gali sutrikti. Jeigu emocijos netampa adaptuota funkcija santykiuose, dažniausiai socialiniame funkcionavime iškyla problemų. Pagrindinės problemos kyla, tada, kai emocinė patirtis yra blogai reguliuojama, slopinama arba visai nekontroliuojama. Pavyzdžiui, kai ko nors labai išsigąstame (žmogaus silueto tamsiame skersgatvyje, viešos kalbos prieš auditoriją, laukiančio egzamino), mūsų širdis pradeda stipriau plakti, išpila prakaitas, suprakaituoja delnai ir pradedame elgtis saugančiai save (pabėgame, ilgai repetuojame kalbą, per naktį mokomės ir pan.). Emocijų disreguliacija pasireiškia įgūdžių, reikalingų reguliuoti emocijas, stoka arba neadaptyvių strategijų naudojimu emocijų reguliavimui. DSM (iš ang. DSM - Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) diagnostikoje virš 85 proc. diagnozių pasižymi emocijų trūkumu ar perviršiumi arba ryšio tarp emocinių komponentų stoka. Pavyzdžiui, asmenys, kurie atitinka nerimo ar depresijos kriterijus dažnai naudoja neadaptyvias emocijų reguliavimo strategijas, tokias kaip vengimas, slopinimas ar ruminavimas (ruminavimas - tai nuolat besisukančios mintys apie stresinę situaciją ir neigiamas pasekmes). Skausmingų emocijų reguliavimas yra vienas pagrindinių elgesio sunkumų daugumai žmonių. Disfunkcinis elgesys, įskaitant suicidinį elgesį, psichoaktyvių medžiagų vartojimą, persivalgymą, emocijų slopinimas, perdėta kontrolė dažnai tampa sprendimu netoleruotinoms skausmingoms emocijoms.
Emocijų reguliavimas
Emocijų reguliavimas, tai galimybė kontroliuoti ar įtakoti kylančias emocijas, kai jos kyla. Vienas iš svarbių komponentų, kad jis taptų sąmoningai kontroliuojamas - išmokti suprasti ir įvardinti emocijas. Pagrindinės emocijų funkcijos yra komunikuoti su kitais bei savimi ir motyvuoti save elgesiui.
- Motyvuoti ir paruošti veiksmui. Emocijos yra įgimtos mūsų biologijoje, jos paruošia mūsų kūną veikimui. Jos saugo mūsų laiką, pasireiškia situacijose kai nėra laiko pagalvoti, kur reikia ypatingai greito veikimo. Pavyzdžiui, kai žmogus yra užpuolamas, kylantis pyktis gali paskatinti gintis, atakuoti užpuoliką, kad save apsaugotų. Panašiai, pyktis krepšinio aikštelėje, suteikia energijos žaidėjui žaisti stipriau.
- Komunikuoti su kitais. Komunikacijai su kitais pasitelkiamos veido išraiškos, kurių dėka komunikuojama greičiau negu žodžiais. Taip pat komunikacijai pasitelkiama kūno kalba, balso tonas. Tam tikros emocijų išraiškos turi automatinį poveikį kitiems žmonėms, kuris nėra išmoktas. Pavyzdžiui, kūdikis spontaniškai reaguoja į suaugusiųjų šypsenas ar išgąstį. Mūsų siunčiamos emocinės žinutės įtakoja kitus, nesvarbu, norime to ar ne.
- Komunikuoti su savimi. Emocinis reagavimas suteikia svarbios informacijos apie situaciją, emocijos yra tarsi aliarmas, kad kažkas vyksta. Pojūčiai pilvo srityje gali būti tarsi intuicija - atsakas į kažką svarbaus. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad kartais priimame emocijas tarsi jos būtų faktai. Ir kuo stipresnė emocija, tuo stipresnis įsitikinimas, kad ji remiasi faktais. Pavyzdžiui: „Jei jaučiuosi neužtikrintai, esu nekompetentinga“, „Jei esu kažkuo įsitikinusi, vadinasi taip ir yra“, „Jei jaučiu baimę, vadinasi yra realus pavojus“. Su emocijomis susijusias mintis būtina tikrinti, įvertinant faktus, bet ne ignoruoti tų faktų. Emocijų funkcijų identifikavimas, ypatingai nenorimų emocijų, yra svarbus pirmas žingsnis link pokyčių.
Sunkumai keičiant emocijas
Sunkumas keičiant emocijas gali būti nulemtas tam tikrų veiksnių/ faktorių:
- Biologiniai faktoriai. Kai kurie kūdikiai gimsta emociškai jautresni už kitus ir jie gali tokiais išlikti ne tik vaikystėje bet ir suaugus.
- Emocijų reguliavimo įgūdžių stoka. Neturint emocijų reguliavimo įgūdžių, galime nežinoti kaip keisti ar reguliuoti emocijas ir veiksmus susijusius su emocijomis. Kartais galime turėti emocijų reguliavimo įgūdžių vienose situacijose ar esant vienos nuotaikos, bet jų trūksta kitose situacijose, ar esant kitai nuotaikai. Žmogus mokosi reguliuoti savo emocijas nuo ankstyvosios kūdikystės kai keičiasi emocijomis su motina. Tačiau ne visi tėvai patys turi reikiamų tam įgūdžių ar noro. Tėvams, kurie nesugeba reguliuoti savo emocijų, labai sunku to išmokyti vaiką.
- Emocinio elgesio pastiprinimas. Tam tikrose situacijose emocijos turi savo funkcijas. Kai tam tikros emocijos funkcija yra pastiprinama, ją labai sunku keisti. Pavyzdžiui, jei žmogui pykstant, aplinkiniai suteikia jam ko jis nori ar reikalauja, tai bus labai sunku išmokyti reguliuoti jo pyktį. Žmogaus pykčio protrūkis tokios situacijoje yra pastiprinamas. O jei žmogus sulaukia dėmesio ir palaikymo tik tuo atveju, jei yra labai liūdnas ir depresiškas, tai bus labai sunku sustabdyti jo liūdesį.
- Emocinė perkrova. Kartais žmogus gali būti stipriai sužadintas ir nerimastingos mintys bei ruminavimas gali palaikyti esamas emocijas. Toks nerimavimas kaip „Kodėl aš tai padariau?“ ir „Ką man daryti?“ apgauna smegenis, kad yra ieškomas atsakymas į nerimavimą, tačiau iš tikrųjų, toks savęs klausinėjimas atsakymų neduoda o tik užsuka ydingą nerimavimo ratą.
- Mitai (klaidingi įsitikinimai) apie emocijas. Mitai apie emocijas neleidžia jų pripažinti ir patirti. Dažniausiai pasitaikantys mitai apie emocijas: yra teisingas būdas kaip jaustis kiekvienoje situacijoje; savo jausmų atskleidimas kitiems rodo mano silpnumą; negatyvūs jausmai yra blogi ir žalingi; buvimas emocionaliu reiškia buvimą nekontroliuojamu; kai kurie jausmai kvaili; visos skausmingos emocijos yra blogo požiūrio rezultatas; skausmingos emocijos yra nesvarbios ir turi būti ignoruojamos; kūrybiškumas reikalauja intensyvių, nekontroliuojamų emocijų; bandyti keisti emocijas yra neautentiška; svarbu ne faktais, o emocijomis pagrįsta tiesa; žmonės turi elgtis taip kaip jaučia, kad turėtų; emocijomis pagrįstas veikimas, tai tikrai laisvo individo ženklas; mano emocijos tai aš; mano emocijos yra tai dėl ko mane myli žmonės; emocijos gali kilti be priežasties; emocijos visada turi būti patikimos.
Išsklaidyti tam tikrus mitus gali padėti susipažinimas su emocijų charakteristikomis:
Taip pat skaitykite: Bromazepamo vartojimas ir rizika
- Emocijos yra kompleksinės.
- Emocijos yra automatinės, tai nesąmoningas atsakas į išorinius ir vidinius įvykius.
- Emocijos negali būti keičiamos tiesiogiai. Mes galime keisti įvykius, kurie sukėlė emocijas, bet negalime pakeisti paties emocinio patyrimo. Negalime sau nurodyti jausti tam tikros emocijos, kaip ir negalime sustabdyti emocijos pasitelkus valios jėgą.
- Emocijos yra staigios, jos kyla ir leidžiasi tarsi bangos jūroje. Dauguma emocijų tęsiasi nuo sekundžių iki minučių.
- Emocijos turi komponentus, kurie yra susiję ir kiekvienas komponentas įtakoja visus kitus. Keičiant bent einą komponentą, dažnai keičiasi ištisas emocinis atsakas.
- Kai kurios emocijos yra universalios. Joms priskiriami: pyktis, pasišlykštėjimas, baimė, kaltė, džiaugsmas, pavydas, liūdesys, gėda, nuostaba, susidomėjimas, meilė. Žmonės gimsta potencialiai, biologiškai pasiruošę šioms emocijoms. Kitos emocijos yra išmokstamos ir dažnai tai būna pradinių, pagrindinių emocijų kombinacijos.
Emocijas sukelia tam tikri išoriniai ar vidiniai įvykiai (trigeriai), kurie atsitinka prieš kylant emocijai. Tai gali būti paties žmogaus mintys, elgesys ar fizinės reakcijos arba kiti žmonės, jų elgesys, tam tikra aplinka. Dažniausiai ne pats įvykis sukelia emocijas, bet to įvykio interpretavimas. Daugybė interpretacijų yra paremta išmoktais įsitikinimais (pavyzdžiui, žmonės nebijotų ginklų, jei netikėtų, kad ginklai gali nužudyti). Emocijas galima keisti tikrinant faktus susijusius su interpretacijomis, įsitikinimais ir prielaidomis. Jas taip pat galima keisti atitraukiant dėmesį nuo sukeliančio įvykio ir perkeliant jį kitur. Tam tikri pažeidžiamumo faktoriai padaro mus jautresnius tam tikriems įvykiams. Pažeidžiamumui gali turėti įtakos miego trūkumas, ligos, alkoholis, psichoaktyvios medžiagos, stresinės situacijos. Tam tikri įvykiai iš praeities, kurie nėra išspręsti ar perdirbti, mus taip pat padaro labiau pažeidžiamais. Dauguma disfunkcinių elgesių (tokių kaip narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimas, savęs žalojimas) taip pat reguliuoja emocijas per biologijos reguliavimą, tačiau toks elgesys suteikia didžiulę žalą. Sumažinus pažeidžiamumo faktorius galima sumažinti negatyvias emocijas. Tam gali pasitarnauti ilgesnis miegas, streso mažinimas gyvenime, atsparumo didinimas panaudojant strategijas sumažinančias jautrumą praeities įvykiams. Emocijų stebėjimas ir apibūdinimas pagerina gebėjimą jas reguliuoti. Mokantis stebėti emocijas, žmogus mokosi atskirti save nuo emocijų ir nesusitapatinti su jomis. Norint kontroliuoti emocinius atsakus, būtina atsiskirti nuo emocijų, kad galėti mąstyti ir naudotis įveikos strategijomis. Taip pat svarbu mokytis identifikuoti emocijas kaip dalį savęs, o ne kažką, kas yra išorėje.
Emocijos psichologijoje
Emocijos (pranc. émotion < lot. emoveo - išjudinu, jaudinu), subjektyvūs išgyvenimai, apibūdinantys reikšmingus gyvūno arba žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantys veikti atsižvelgiant į juos. Emocijos reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktus). Stipresnės emocinės reakcijos fiziologinį organizmą sužadina (stipriau plaka širdis, įsitempia raumenys, džiūsta burna, išsiplečia vyzdžiai ir kita), reiškiasi išraiškos veiksmais (kūno, veido raiška, balso intonacija ir kita). Emocijoms būdinga poliariškumas (teigiamos, neigiamos, aktyviosios, arba steniškosios, ir pasyviosios, arba asteniškosios, emocijos) ir ambivalentiškumas (vienu metu to paties objekto atžvilgiu gali būti juntami priešingi išgyvenimai, pvz., stiprus pavydas sukelia ir meilę, ir neapykantą). Poreikio patenkinimas kelia teigiamas (pvz., džiaugsmo, malonumo), nepatenkinimas - neigiamas (pvz., liūdesio, nemalonumo) emocijas. Aktyviosios emocijos skatina organizmo sistemą veikti ir didinti jos energiją, pasyviosios emocijos ją slopina. Aktyviosios emocijos paprastai sukuria įtampos, pasyviosios - palengvėjimo, arba atomazgos, būsenas. Emocijos gali būti stiprios ir silpnos (priklauso nuo to, kokią reikšmę organizmui turi emocijas sukėlę veiksniai). Žmogaus emocijos būna įsisąmonintos ir neįsisąmonintos (konfliktas tarp jų dažnai sukelia neurozes). Paprasčiausia emocijos forma yra emocinis tonas (pojūčių, suvokimų, vaizdinių, kartais minčių sukeltas išgyvenimas, suteikiantis pasitenkinimą arba nepasitenkinimą). Tobuliausia žmogaus emocijos forma - ilgalaikiai jausmai, kuriuos sukelia dvasiniai poreikiai. Kitos emocijų formos: afektas, aistra, baimė, fobija, frustracija, nerimas, nuotaika, stresas. Emocijos atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausia galvos smegenų, veiklos. Ontogenezėje emocijos ypatybės vis labiau diferencijuojasi, emocijas sukeliantys objektai darosi vis sudėtingesni, didėja gebėjimas reguliuoti jas ir jų išorinę raišką. Žmogaus emocijos yra susijusios su asmenybės raida, kurią lemia bendravimas su kitais žmonėmis, jų atjautimas ir bendri išgyvenimai (empatija), meno kūrinių, informacijos poveikis ir kita. Emocijos reguliuoja žmonių bendravimą, turi įtakos renkantis bendravimo būdus ir priemones. Viena priemonių yra išorinė išraiška, arba emocinė ekspresija (mimika, kalba, gestai), turinti informacinį ir socialinį pobūdį. Pirmasis biologinę emocijos raiškos paskirtį tyrė C. R. Darwinas (1872). Jis teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai formuojantis emocijos turėtų išnykti. Dabartinei emocijos fiziologinių mechanizmų sampratai pradžią davė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas W. Jamesas (1884) ir danų fiziologas C. G. Lange (1885), kurie atskirai vienas nuo kito paskelbė teoriją (vadinamoji Jameso ir Lange’s teorija), kad emocijos išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų į jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų fiziologai W. B. Cannonas (1927) ir Ph. Bardas (1931) eksperimentais (vadinamoji Cannono ir Bardo teorija) įrodė, kad emocijas žadinantis dirgiklis tuo pat metu sukelia ir fiziologines reakcijas, ir subjektyvų emocijų išgyvenimą. 20 a. pradžioje S. Freudas pabrėžė tobuliausių emocijų reikšmę bei įtaką žmogaus gyvenimui ir raidai. 20 a. antroje pusėje dauguma mokslininkų teigė, kad pažinimo procesai (suvokimas, atmintis ir mąstymas) yra svarbi emocijos sudedamoji dalis. S. Schachteris, sukūręs dviejų veiksnių teoriją (1962), teigė, kad emociją sudaro 2 veiksniai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas R. Zajoncas teigė (1984), kad kai kurios emocijos kyla spontaniškai ir yra nesusijusios su sąmoningu pažinimu, t. y. emocijos pajuntamos anksčiau, negu spėjama pagalvoti (pvz., iš karto patinka koks žmogus arba daiktas, iš pradžių nežinant, kodėl jis patinka). Neigiamos emocijos žmogui netgi labiau būtinos, negu teigiamos. Taip yra dėl to, kad negatyvios emocijos - tai pavojaus signalai. O neigiamos emocijos užplūsta tada, kai nepatenkinami kažkokie mūsų poreikiai. Nepatenkintus poreikius mes išgyvename kaip nerimo ir nepasitenkinimo būseną. Neigiamų emocijų uždavinys - paskatinti organizmą ieškoti naujų būdų, kaip galima būtų pasiekti norimą rezultatą. Būtent dėl to nėra jokios priežasties ilgam laikui pasinerti į negatyvią būseną. Baimė - gynybinė reakcija į realią ar įsivaizduojamą grėsmę. Liūdesys - emocinė reakcija į reikšmingų santykių su kitais žmonėmis ar vertybių (savigarbos, darbo) praradimą. Pasibjaurėjimas - emocija, leidžianti išvengti skausmo ir nemalonių bei potencialiai pavojingų dalykų. Pyktis - emocinis kelyje link tikslo iškilusios kliūties išgyvenimas, pyktis kyla, jei apribojama fizinė ar psichologinė laisvė, kai žmogus įžeidinėjamas, apgaunamas. Gėda - emocinis savo neišmanymo ir neatitikimo socialiniams reikalavimams neatitikimo išgyvenimas. Kaltė - emocinis sąžinės, kaip atsakingo požiūrio į savo elgesį ir ištikimybės savo įsitikinimams, atspindys. Atpažinkite, priimkite ir pamilkite savo neigiamas emocijas. O svarbiausia - atminkite, kad neigiamos emocijos reikalingos tam, kad galėtumėte mobilizuoti save veiksmams, galėtumėte pakeisti netinkamą elgesį ir pažiūras.
Emocijų kilmės teorijos
Žodis „psichologija“ yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyhe - siela ir logos - mokslas. Etimologiniu aspektu, psichologija reiškia mokslą apie sielą, kaip apie vientisą dvasinę substanciją. Tačiau tai nebūtų visiškai teisinga ir tikslu šiuolaikinio mokslo požiūriu. Gausių eksperimentinių ir teorinių tyrimų rezultatai leidžia išskirti žmogaus eegzistencijos lygmenis: fizinį, psichinį ir dvasinį. Juos tyrinėja atskiros mokslo šakos: fizinį - medicina ir biologija, psichinį - psichologija, o dvasinį (t.y. žmogaus sielą) - teologija. Gyvenime terminas „psichologija“ gali turėti įvairių reiškinių. Jis gali žymėti buitines, gyvenimiškas žinias, įvardyti tam tikrus reiškinius (pvz. jaunimo psichologija). Kiekvienas žmogus gali stebėti, analizuoti ir aiškinti savo iir kitų elgesį, mintis jausmus. Kiekvienas turi tam tikrų žinių apie psichologiją. Gerai žino ir pavaizduoja žmogaus vidinius išgyvenimus rašytojai, daug psichologinių pastebėjimų yra liaudies kūryboje (pvz. „Nekąsk duobės kitam - pats įkrisi“, „Lenk medį, kol jaunas“ ir pan.). Kiekvienas mokslas siekia kaupti, anlizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi, empiriniu (gr. empeiria - pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti faktus, bet juos ir paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus, esminius ir pasikartojančius faktus. Dalis psichikos reiškinių mums žinoni iš praktinės pusės. Bendraudami su žmonėmis, pastebime, kad jie, be fizinių savybių (veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties, mąstymo, emocijų ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių. Emocijos yra visai kitokie psichikos reiškiniai. Temos tikslas. Mano temos tikslas yra apžvelgti emocijas ir jų ypatumus.
Taip pat skaitykite: Vadovo kompetencijos ugdymas