Įvadas
Nusikalstamumas - kompleksinis socialinis reiškinys, kurio priežastys ir mechanizmai nuolat domina mokslininkus. Siekiant suprasti, kodėl vieni asmenys linkę į nusikalstamą elgesį, o kiti ne, atliekami įvairūs tyrimai, analizuojantys tiek socialinius, tiek psichologinius veiksnius. Šiame straipsnyje aptariami kriminaliniai asmenybės bruožai, remiantis naujausiais tyrimais ir teorinėmis prieigomis, įskaitant dvejopo informacijos apdorojimo modelį, bei stereotipų įtaką.
Dvejopo Informacijos Apdorojimo Prieiga ir Sprendimai Nusikalsti
Pastaruoju metu vis daugiau pripažinimo sulaukia dvejopo informacijos apdorojimo (angl. dual-process) požiūris, pagal kurį mūsų pažintinę veiklą ir elgesį lemia dviejų tipų procesai, veikiantys intuityviu ir racionaliu būdu. Apibūdinant dvejopą informacijos apdorojimą vartojamos įvairios sąvokos: pirma ir antra sistema, pirmo ir antro tipo procesai, „karšta“ ir „šalta“ sistema, patirtinė ir racionali sistema, impulsyvi ir reflektyvi sistema. Tyrėjai išskiria daugiau ar mažiau panašias pirmo ir antro tipo procesų ypatybes.
Pirmo Tipo Procesai
Pirmo tipo procesai yra greiti, impulsyvūs, emocionalūs (pvz., grindžiami baimės ar pykčio išgyvenimu), susiję su situacijos kontekstu, aktyvinami automatiškai be sąmoningos kontrolės, veikia asociatyviai, nereikia veikliosios atminties išteklių, generuoja sprendimus, kurie remiasi patirtinėmis žiniomis, dažnai vadovaujasi euristikomis (kurios gali lemti tiek tikslių, tiek ir klaidingų sprendimų priėmimą).
Antro Tipo Procesai
Antro tipo procesai yra lėti, racionalūs, analitiniai, reikalaujantys sąmoningos kontrolės ir veikliosios atminties išteklių, leidžiantys įvertinti ilgalaikes pasekmes ir priimti apgalvotus sprendimus.
Abiejų Procesų Sąveika
Nors šie du skirtingi informacijos apdorojimo procesai (pirmo ir antro tipo) reaguoja į skirtingus įvesties duomenų požymius ir funkcionuoja pagal savas taisykles, tačiau tikėtina, kad tuo pačiu metu jie visą laiką nepertraukiamai sąveikauja. Asmenybės priimami sprendimai ir elgesys - tai šių dviejų procesų bendro veikimo rezultatas. Santykinį abiejų procesų dominavimą arba jų pasireiškimo pusiausvyrą gali lemti įvairūs veiksniai: konkrečios situacijos, su kuria susiduria asmuo, ypatumai, individualūs savireguliacijos skirtumai, sukaupta patirtis, emocinis sužadinimas, patiriamas stresas. Sukaupta patirtis rodo, kad antro tipo procesų poveikis sprendimams priimti ir elgesiui yra mažesnis, nei esame įpratę manyti - dėl įvairių priežasčių (pvz., situacijos neapibrėžtumo, turimų išteklių pereikvojimo, patiriamo streso ir kt.) Antro tipo procesai dažnai priima pirmo tipo procesų siūlomą sprendimą. Pirmo tipo procesai paprastai aktyvinami tada, kai žmogus susiduria su laiko ribojimais, kognityvine apkrova arba stimulais, sukeliančiais stiprius emocinius išgyvenimus, kurie slopina antro tipo procesus. O antro tipo procesų aktyvinimą gali paskatinti tokie veiksniai, kaip antai ilgesnis laiko tarpas, skirtas sprendimui priimti, ar konkrečios aplinkos reikalavimai / ypatumai (pvz., teismo posėdis gali skatinti racionalią susidariusios padėties analizę). Kai yra gana daug laiko sprendimams priimti, galima efektyviai panaudoti turimus kognityvius išteklius - atlikti detalią su priimamu sprendimu susijusių aplinkybių analizę, numatyti galimas sprendimo alternatyvas ir jas pagrindžiančius situacijos požymius, įvertinti būsimus sprendimų padarinius ir kt.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Racionalaus Pasirinkimo Prielaida
Nagrinėdami kriminalinių sprendimų priėmimo ypatumus tyrėjai ilgą laiką rėmėsi racionalaus pasirinkimo prielaida (nors ir pripažino tam tikrus racionalumo ribotumus). Pagal šią prielaidą, asmuo „pasveria“ galimo „nusikaltimo naudą“ (pvz., materialinį pasipelnymą, aukštesnį statusą, seksualinį pasitenkinimą) bei „kainą“ (pvz., galimą bausmę, statuso praradimą ar atstūmimą, gėdos užsitraukimą) ir renkasi tokius veiksmus, kurie padidina laimėjimų ir sumažina praradimų galimybę.
Dvejopo Informacijos Apdorojimo Poveikis Nusikalstamumui
Remiantis dvejopo informacijos apdorojimo prieiga galima sakyti, kad antro tipo procesai skatina apsvarstyti galimo nusikalstamo elgesio teigiamus ir neigiamus padarinius (pvz., materialinę naudą, pasitenkinimą, padidėjusią savigarbą arba socialinį nepritarimą, kaltės jausmą, bausmės neišvengiamumą ir (ar) griežtumą), taip pat ilgalaikius priimamų sprendimų rezultatus. O pirmo tipo procesai verčia pirmiausiai reaguoti į išorinius stimulus ir konkrečios situacijos charakteristikas (pvz., laiko ir erdvines), kilusius emocinius išgyvenimus, veikti impulsyviai, priimti greitus ir nevalingus sprendimus, vertinti tiesioginę „nusikaltimo naudą“ ir nevertinti galimų būsimų negatyvių šio elgesio padarinių. Su pirmo tipo procesų vyravimu taip pat siejamas mažiau detalus pasirinkimo alternatyvų įvertinimas, nepakankamas rizikos įvertinimas (sėkmės pervertinimas) ir rizikingų sprendimų priėmimas, o kai kurias atvejais - priešingai - visiškas rizikos vengimas.
Laiko Perspektyva
Kitas svarbus abiejų procesų funkcionavimo aspektas yra susijęs su laiko perspektyva. Antro tipo procesai gali reprezentuoti laiko atžvilgiu daugiau ar mažiau nutolusius būsimus įvykius, atsižvelgti tiek į trumpalaikę, tiek ir į ilgalaikę perspektyvą, priešintis tiesioginių apdovanojimų siekimui ir stengtis laimėti didesnių, bet būsimų apdovanojimų. Kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad antro tipo procesų aktyvinimas yra susijęs su bausmės rizikos įvertinimu ir sprendimu nedaryti nusikaltimo. O pirmo tipo procesų laiko perspektyva yra apribota artimiausiu dabartiniu momentu („čia ir dabar“), ji negali reprezentuoti ateities ir tuo pačiu įvertinti galimų ilgalaikių priimamų sprendimų ir elgesio padarinių (pvz., teisinių ir socialinių sankcijų, kurias gali sukelti nusikalstamas elgesys). Vis dėlto, nagrinėjant, kaip vyksta dvejopas informacijos apdorojimas priimant kriminalinius sprendimus, dar lieka nemažai neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kaip skirtingomis aplinkybėmis vyksta pirmo ir antro tipo procesų sąveika, kuriais informacijos apdorojimo ciklo momentais vieno tipo informacijos apdorojimas gali perimti kito tipo informacijos apdorojimą? Koks yra pirmo ir antro tipo procesų pasireiškimas apdorojant informaciją, kai priimami sprendimai daryti skirtingus nusikaltimus (pvz., ekonominius ar smurtinius).
Eksperimentinis Tyrimas: Laiko Ribojimo Poveikis Sprendimui Nusikalsti
Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė iš Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto atliko tyrimą, analizuojantį laiko ribojimo poveikį sprendimui nusikalsti, remiantis dvejopo informacijos apdorojimo prieiga. Buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo 67 bent kartą teisti pilnamečiai vyrai. Visi tyrimo dalyviai nagrinėjo su sukčiavimu susijusias situacijas esant ribotam ir neribotam laikui, skirtam joms įvertinti, ir sprendė dėl situacijos veikėjo sutikimo / atsisakymo nusikalsti (padaryti nusikaltimą). Nors sprendimas, kad situacijos veikėjas nusikals, vyravo nepriklausomai nuo eksperimento sąlygų, tyrimo rezultatai patvirtina, kad laiko, skirto situacijai įvertinti, ribojimas daro reikšmingą poveikį informacijai apdoroti. Ribotas laikas situacijai vertinti ir sprendimui priimti susijęs su pirmo tipo (automatinių, intuityvių) procesų vyravimu ir antro tipo (racionalių, analitinių) procesų slopinimu, o ilgesnis laikas - su antro tipo procesų aktyvinimu ir ilgalaikės perspektyvos vertinimu.
Nusikaltėlių Stereotipai ir Jų Įtaka
Didelę dalį informacijos apie nusikaltimus ir juos padariusius asmenis galima gauti iš filmų arba serialų, kuriuos taip pamėgęs jaunimas. Filmai ir serialai vaizdingai, tiksliai ir informatyviai perteikia viską, kas susiję su nusikalstama veikla. Juose atsispindi idėjos apie socialinius, ekonominius ir politinius reiškinius, o tai be abejo formuoja nuomonę ir apie nusikaltimą padariusį asmenį. Žmogus, žiūrėdamas tokius serialus, net nepastebi, kaip susiformuoja įvaizdis apie kitos kultūros žmogų, jo elgesį, veiksmus, visą tai galima pavadinti stereotipus. Stereotipas dažniausiai apibūdinamas kaip vaizdinys, šablonas arba trafaretas žmogaus sąmonėje. Turimi vaizdiniai žmogui padeda apdoroti gaunamą informaciją, suvokti jį supantį pasaulį arba daryti apibendrinimus apie tam tikras žmonių grupes.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Stereotipų Prieštaringumas
Literatūroje galima rasti nesutapimų ir prieštaravimų kalbant apie nusikaltėlio stereotipą. Dažniausi skirtumai siejami su asmens rase, lytimi, amžiumi, charakterio savybėmis, taip pat su nusikaltėlio įvaizdžiu, kuriam skiriama daugiausia dėmesio. Nusikaltėlio išvaizda ypač aktuali, nes pagal ją dažniausiai klijuojamos stereotipiškos etiketės, kurios ne visada būna pagrįstos. Skirtumai, kurių randama tarp nusikaltėlio išvaizdos apibūdinimų taip pat gali būti grindžiami skirtingomis vertybėmis arba normomis, egzistuojančiomis tam tikroje kultūroje, nes žmogaus pasaulio įsivaizdavimui didelę įtaką turi tai, kokioje kultūroje jis gimė ir buvo auklėjamas.
Žiniasklaidos Įtaka Stereotipams
Įvairias stereotipiškas savybes, kuriomis pasižymi tam tikri asmenys, galima išvysti televizijos laidose, serialuose, filmuose. Neretai per televiziją matomi ir kriminaliniai serialai, kuriuose vaizduojamos veiksmo scenos arba asmenys, atliekantys nusikaltimą. Žiniasklaidos pagalba galima susidurti su stereotipiniais vyrų ir moterų vaidmenimis, būdo bruožais arba charakterio savybėmis, o tai leidžia žmogui susiformuoti tam tikras nuostatas, vertybes, kuriomis vėliau vadovaujamasi apibūdinant ir nusikaltėlį.
Psichopatija ir Kriminalinis Elgesys
Daugeliui psichopatai siejasi su žiniasklaidos suformuotais žudikų maniakų įvaizdžiais. Tačiau iš tiesų dauguma psichopatų nėra kriminaliniai veikėjai, jie ramiai gyvena savo psichopatinius gyvenimus tarp „normalių“ žmonių. Tyrėjai sutaria, kad psichopatams būdingas antisocialinis elgesys, atjautos ir empatijos nebuvimas, jie būna bebaimiai ir emociškai nepaveikūs, niekšiški, impulsyvūs ir labai egoistiški.
Psichopatų Teigiamos Savybės
Psichopatai turi ir gerų charakterio savybių, tokių kaip dėmesys detalėms, mokėjimas „skaityti“ žmones ir gebėjimas lengvai užmegzti pokalbį. Jie taip pat geba būti tikslūs detalėms ir kūrybiški, todėl nesunkiai pasiekia profesinių aukštumų.
Santykių Problemos su Psichopatais
Pirmoji ryški psichopatams būdinga savybė, išryškėjanti su jais susitikinėjant, yra patologinis melas. Psichopatai dažnai ir nevengiant pasikartojimų bando apgauti savo partnerius ir meluos bet ką ir bet kokiomis aplinkybėmis, kad tik pateisintų savo elgesį ir pasiektų savo tikslų - kokie jie bebūtų. Deja, prigauti psichopatą meluojant yra gana sudėtinga, nes pastarieji kuria puikiai suręstas ir sudėtingas melų schemas. Taip pat jie dažniausiai pasižymi puikia charizma, kuri ir patraukia partnerį iš pat pradžių - tai taip pat prisideda prie to, kad melai lieka nepastebėti. Savo vertę jie paprastai vertina itin gerai. Net jeigu jūs esate sėkmingas, savimi pasitikintis profesionalas, jūs tikriausiai jausitės ne toks sėkmingas stovėdamas šalia. O jeigu ne, tuomet psichopatas partneris bandys palaužti jūsų savivertę, siekiant perimti jūsų kontrolę. Mokslininkai pastebi, kad psichopatai dažnai naudoja savo aukų klaidinimo, kvailinimo, dėmesio nukreipimo, įtikinėjimo ir apgavystės taktikas. Psichopatai meistriškai manipuliuoja kitais žmonėmis, nes puikiai moka išskaityti kitų elgesį ir moka tuo naudotis. Jeigu jūs palaikote santykius su psichopatu ir nepasiduodate manipuliacijoms, tikėtina, kad sulauksite niūrių ir piktų, nusivylimo pilnų, įžūlių pokalbių, primenančių mažo vaiko kaprizus.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Empatijos Stoka
Dar vienas psichopatų bruožas - kaltės jausmo nebuvimas. Neseniai JAV atliktas psichopatų kalėjime smegenų tyrimas parodė, kad „kuo labiau psichopatas, tuo mažiau jis bus linkęs jausti gailestį prasikaltus ar pamelavus“. Tai yra siejama su sumažėjusiu smegenų dalies, atsakingos ir už moralę ar emocijas, veiklos aktyvumu. Kiti tyrimai parodė, kad psichopatai pasižymi struktūriniais ir funkciniais skirtumais keliose smegenų srityse, įskaitant prefrontalinę žievę, kuri atlieka esminį vaidmenį asmenybės tobulėjime ir planavime. Gana sunku būti poroje su žmogumi, kuris visiškai nejaučia empatijos. Tačiau psichopatai gali būti įvairūs, o dalis jų pasižymi visiškai normaliai funkcionuojančiu empatijos jausmu. Tiesiog jie gali sąmoningai jo atsisakyti, ar „išjungti“. Lygiai taip pat jie gali matyti savo neigiamą elgesį ir iš to kylančias problemas, tačiau elgtis ir toliau taip pat dėl kontrolės trūkumo.
Santykiai su Psichopatais
Poroje su psichopatais reikia būti nusiteikus jų svaičiojimams ir „šimtmečio planams“, kurių realumas yra labai abejotinas. Jie taip pat gali būti nemalonūs jūsų bendradarbiams ar lengvai sugadinti vakarėlį savo elgesiu. Jeigu jūs nuspręsite kažkuriam laikui psichopatą palikti ir vėl susigrąžinti, tai bus labai sunku įgyvendinti. Poroje psichopatas niekada neprisiims atsakomybės už tai, kad kažkas santykiuose buvo negerai. Vietoje to, jie kaltins bet ką, tik ne save. Net jeigu jūs jaučiatės įžeista ar įžeistas dėl ko nors, ką padarė psichopatinė asmenybė, jis manys, kad tai yra jūsų kaltė - „nereikėjo įsižeisti“. Yra tik vienas dalykas, priversiantis jūsų psichopatinę antrąją pusę sugrįžti - jos dabartinis partneris pasirodys ne toks nuostabus, įdomus ir geidžiamas, kaip buvo įsivaizduota. Tuomet galima sulaukti ir amžinos meilės priesaikų, ir atsiprašymų. Taip yra todėl, kad psichopatai mėgsta parazituoti, gyventi kitais ir imti iš jų daugiau, nei duoda patys. Tai reiškia, kad jie tikėsis turėti jūsų draugus, jūsų gyvenimiškuosius resursus, net ir finansus gali laikyti savais. Psichologės teigimu, psichopatai į santykius žiūri savaip. Jie taip pat patiria skausmą, jaučia vienišumą, turi troškimų ir jaučiasi nuliūdę jeigu nesulaukia dėmesio. Be jokios abejonės, susitikinėti su psichopatu nėra kiekvienam. Tačiau kai kurie tame gali įžvelgti ne tik neigiamas charakterio savybes, taip suteikiant galimybę sukurti puikius santykius.
Asocialaus Tipo Asmenybės Sutrikimas
Asocialaus tipo asmenybės sutrikimui būdinga ilgai besitęsianti nepagarba kitų žmonių teisėms, kuri neretai peržengia ribą, taip šios teisės pažeidžiamos. Asmenys, turintys asocialaus tipo asmenybės sutrikimą, dažnai nesugeba jausti empatijos ir linkę būti beširdžiais, cinikais bei nepaisyti kitų žmonių jausmų, teisių arba kančios, jų savęs vertinimas dažnai būna išpūstas arba arogantiškas (pvz., įsitikinimas, kad jie yra aukščiau paprasto darbo arba nesugebėjimas realistiškai vertinti savo dabartinių problemų arba savo ateities), jie neretai būna pernelyg užsispyrę, pasitikintys savimi arba įžūlūs. Jie taip pat gali būti puikūs gražbyliai, pasižymėti dirbtiniu šarmu, būti gana iškalbūs, įvaldę žodžio meną (pvz., vartoti techninius terminius arba žargoną, galinčius padaryti įspūdį asmeniui, nesusipažinusiam su tema). Tokie bruožai kaip empatijos stoka, pasipūtėliškas savęs išaukštinimas ir dirbtinis žavesys pagal tradicinę sampratą priskiriami psichopatijai ir yra itin būdingi asocialaus tipo asmenybės sutrikimo bruožai kalėjimo arba teisminėje aplinkoje, kur kriminaliniai, neteisėti arba agresyvūs veiksmai paprastai yra nespecifiniai.
Diagnostika ir Gydymas
Kaip ir sergant kitais asmenybės sutrikimais, asmuo turi būti sulaukęs bent 18 metų, kad būtų galima diagnozuoti sutrikimą. Asmenybės sutrikimus, tokius kaip asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, paprastai diagnozuoja psichinės sveikatos specialistas, tarkime, psichologas arba psichiatras. Daugybė žmonių, turinčių asocialaus tipo asmenybės surikimą, nesikreipia pagalbos. Asocialaus tipo asmenybės sutrikimo diagnozę nustato psichinės sveikatos profesionalas, palygindamas jūsų simptomus ir gyvenimo istoriją su simptomais, išvardytais aukščiau. Šiandien mokslininkai nežino, kas sukelia asocialaus tipo asmenybės sutrikimą. Dauguma profesionalų linkę sutikti su biopsichosocialinio priežastingumo modeliu - tai, yra, kad sutrikimą greičiausiai sukelia įvairūs faktoriai: biologiniai, genetiniai, socialiniai (tarkime, kaip žmogus ankstyvajame vystymosi etape bendrauja su šeima ir draugais bei kitais vaikais) ir psichologiniai (žmogaus asmenybė ir temperamentas, kurį suformuoja aplinka bei kova su stresu). Asocialaus tipo asmenybės sutrikimo gydymui paprastai taikoma ilgalaikė psichoterapija, kurią veda patirties gydant tokius sutrikimus turintis specialistas.
Kriminologijos Mokslo Raida ir Tyrimo Metodai
Kriminologijos Samprata ir Uždaviniai
Kriminologija yra mokslas, tiriantis nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir nusikaltimo prevencijos priemones. Kaip ir kiekvienas mokslas, kriminologija atsirado, kai atsirado tam tinkamos sąlygos, poreikis, ir idėjos savarankiško kriminologijos mokslo pradžiai. Kriminologija tiria ne tik nusikalstamumą, liečia patį kriminalijos procesą šį reiškinį kaipo tokį. Kriminologija reimiasi ir tenka ir įst. idėjos sritimi, todėl daugelis teigia, kad kriminologijos pagrindas yra įstatymų laidyba, apsprendžianti krim-jos ir dekremi-jos procesus. Kriminalija tiria nusikalstamumą konkrečiomis . ir laiko sąlygomis Į nusikalstamumą žvelgia, kaip į specifinį socialinį reiškinį, kuris skiriasi nuo kitų teigiamų socialinių reiškinių - alkoholizmo,narkomanijos, prostitucijos. Tačiau pripažįsta ir t.t. ryšį tarp jų. Kriminalija dar palyginti jaunas mokslas, todėl jai dar trūksta svarbių žinių apie nusikaltėlio asmenybę, apie nusikalstamumą, jo kilmę, nusikalstamumo priežastis ir t.t.
Pagrindinės Pažiūros į Kriminologijos Dalyką
J.Bluršteinas išskyrė 2 pagrindines pažiūras į kriminologijos dalyką grupes: norminę ir sociologinę. Šios teorijos šalininkai teigė, kad egzistuoja 2 teisės rūšys: pagrindinė teisė ( tiesioginė t., kurią sudaro įstatymai, kylantys ir nekeičiant žm. prigimties - jie nepriklauso nuo žmogaus valios, ir žmonės ne visada juos suvokia), ir pozityvioji t. - sutveriama žmoniu valia. Ji prigimtinės t. ir reikalinga tiek, keik atitinka prigimt. Teisę. Jei pozit. t. prieštarauja prigimtinei t., ji visuomenei yra žalinga. Tikraisiais nusikaltimais (“mala ui se”) galima pripažinti tik tas veika, kurios uždraustos prigimties tiesės. Kriminalijos dalyku reiktų pripažinti tas veikas, kurios uždraustos prigimties teisės. Įst. leidėjo užduotis - pripažinti tas veikas ir jas krimin-ti Paprastai jis tai daro teisingai, tačiau kartais krim-ja neatitikimai krim-ja veikas kurios nėra . Tokios veikos ( prohibita”) kriminologija nedomina,. Šiais atvejais reikia iškart koreguoti b. įstatymą. Kriminalijos dalyko veikas turi nustatyti objektyviai egzistuojančios tikrų nusikaltimų savybei. Šie nusikaltimai ( ) kokybiškai skiriasi nuo visų kitų pražangų, o nusikaltėliai nuo visų kitų žmonių. Atitinkamai ir nusikaltimo priežastys skiriasi nuo kitų soc. * Socialinės krypties šalininkų nuomonė, kriminologija ieško atsakymo į daug platesnius klausimu. Todėl kriminologija turėtų b. vertina kaip t.t. socialogijos mokslo dalis. Kadangi kriminologija ieško atsakymo į klausimą kodėl pažeidžiama tvarka visuomenėje, ją galima laikyti t.t. Tam tikrų visuomenėje nustatytų normų pažeidinėjimas dažnai tampa apskritai elgesio taisyklių, normalių elgesiu. Ir įstatymų pažeidimą šios krypties atstovai laiko normaliu visuomeniniu reiškiniu. Tačiau tai neigiamas reiškinys. Kriminalizuoti reiktų tik kraštutines tokio pasireiškimo formas. Kriminologija privalo tirti šiuos reiškinius, kadangi jie daro žalą visuomenei, turi būti kuriamos prevencinės priemonės.
Normos ir Deviantinis Elgesys
Nusikaltimą žmonės laiko nenormaliu - deviantiniu elgesiu. Normalaus elgesio samprata turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą reikšmę. Norma ir nenorma visuomenėje suprantama labai įvairiai. Kiekvienam deviantiniam elgesiui yra jo priešybė - normalus elgesys. norma, o kur - nenorma sprendžia kiekviena žmonių grupė pagal savo supratimą. Psichologijos žodyne nurodoma, kad tai - S.T.t. 2. Norma kaip taisyklė gali turėti rašytinę arba nerašytinę formą. Žmogų neretai labiau remia nerašytinės elgesio taisyklės. Kas verčia žmogų pripažinti t.t. elgesio normą? Elgesio taisyklės tampa normatyvu tik tuomet, kai visuomenė kontroliuoja žmonių elgesį, verčia jį laikytis tam tikrų reikalavimų.
Sankcijos
Pagrindinė šios normalaus elgesio kontrolės priemonė yra sankcija. . negatyvaus elgesio padarinys. BT tai - padariniai numatyti b. statymo už jo drausminį pažeidimą, Tačiaus sociologijoje ir kriminologijoje į sankciją reikia žvelgti plačiau, iš dievų pusių: pirma - nubaudimas už tam tikrų elgesio taisyklių nepaisymą, antra - paskatinimas už tokį elgesį, kuris priimtinas (normalus) . Taigi sankcijos yra (skatinančios) ir (draudžiančios). Ir psichologų ir sociologų nuomone, skatinančioji sankcija turi žymiai didesnį poveikį nei draudžiančioji. Kiekviena žmonių grupė pasirenka tą sankciją, kuri jai tinkamiausia. Šiais lakais užs. . skatinančiajai sankcijai skiriamas labai didelis dėmesys, kadangi draudžiamosios sankcijos nėra pakankamai efektyvios. Norma visų pirma reikalauja vidinio taisyklės įsisamoninimo, žinojimo. Tai padeda padaryti skatinančiosios sankcijos, jei jas taisyklė gerai įsisąmoninama tampa ne tik žinoma, bet ir pritariama jai . Jei norma priimtina, atitinka žmogaus dorovines nuostatas, kultūrą, ji liečia žmogų. Socialinių normų įsisavinimas ir sudaro asmenybės sankcijos turinį.
Deviantinis Elgesys
Nenormalus elgesys ir žmogus, kuris nesilaiko elgesio normų - deviantas. Tačiau žmonės kasdien pažeidžia daugybę taisyklių, nukrypsta nuo norminio elgesio varianto, o taip pat ir pažeidžia b. įstatymus. Be to, vieno individo pažintinis elgesys kitam gali atrodyti visiškai begėdišku, visiškai neteisėtu (pvz., . kartais, eutonazija, kito žmogaus gyvybės atėmimas taikos metu ir ne karo metu - tas pats elgesys. Nenormaliu paprastai laikomas toks elgesys, kuris neatitinka didžiosios visuomenės daugumos požiūrio, o individualiai jį vertiname labai skirtingai. Vienas iš tokio elgesio pavyzdžių gali būti homoseksualizmo (pvz., su JAV pagarba moteriai - pozityvioji dikriminacija). Normalus priimtinas elgesys siejasi su atitinkamo laikmečio kultūra, tradicijomis.
Nusikaltimo Samprata
Lietuvoje nusikaltimas - tai b. įstatyme uždrausta parduoti junga veika (taigi - 2 požymiai) Kiekviename BK yra turinčias požymių, esantis tik k.k. veikoje baudž. įstatymuose už jį numatyta laisvės atėmimo bausmė. Panašaus nusikaltimo samprata formuojama ir kitų valstybių BT. Greta legalių nusikaltimų, lieka nemaža sritis kitų amoralių veikų, kurios kai kurių nusikalstamumo moral., t.p. turėtų būti kriminologijos tyrimo objektu (pvz., alkoholizmas, narkomanija, prostitucija ir pan.) kadangi yra glaudžiai susijusios su nuskalstamumu. Pvz., yra uždrausta sąvadavimas, pornografija, prekyba žmonėmis, bet ne pati prostitucija. Taigi, tokios veikos, nors yra nepriimtinos, b. įstatymuose neuždraustos, nes jų uždrausimas pažeistų žmogaus teisę. Todėl yra reglamentuojamos tik su jomis susijusios veikos. Taigi viena krypti teigi, kad kriminalija turi apsiriboti b. Baudžiamoji sankcija išreiškia įst. leidėjo poziciją dėl tam tikros veikos. Labai dažnai įst. leidojas sankcijas nustato pats, ne visuomet atsižvelgia į teoretikų nuomonę. Pagal BT, kriminologijos teoriją, jis nustato tipinę bausmę už tipinių dispozicijų numatytą veiką. Tačiau kiekviena veikos yra individuali, turi individualių požymių. Teismas juos įvertinęs, gali paskirti individualią bausmę. Gal. BT bausmės įvardijamos nuo griežčiausios iki švelniausios, o naujame - atvirkščiai. Tai rodo, kas įst. leidėjas teismo dėmesį pirmiausia atkreipia, pirmiausia siūlo gal.
#
tags: #kriminaliniai #asmenybes #bruozai