Humanistinė psichologija, atsiradusi kaip atsakas į biheviorizmą ir psichoanalizę, išryškino žmogų kaip esybę, apdovanotą laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu ir poreikiu suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę. Ši psichologija, įgavusi „trečiosios jėgos“ pavadinimą, apjungė filosofus, psichologus, sociologus ir pedagogus, siekiančius pozityvesnių žmogaus psichinės prigimties tyrimo metodų. Straipsnyje nagrinėjama humanistinės psichologijos esmė, A.H. Maslow indėlis į šią sritį ir humanistinis požiūris į ugdymą.
Humanistinės psichologijos ištakos ir esmė
Humanistinė psichologija atsirado JAV po Antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje. Ji atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes - laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Asmenybę laikydama svarbiausiu savo tyrimų objektu, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę ir kuri visai neskaidoma į atskirus elementus - refleksus, pažintinius procesus, intelektualines žinias - į socialinius - biologinius automatizmus. Minėta psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas aasmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė - nepakartojama, unikali. Humanistinės psichologijos tikslas - padėti žmogui priimti visa tai, kartu išsaugant gyvenimo prasmę, tikėjimą ir atsakomybę, padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis bebūtų, kartu pozityviai augti.
Humanistinė psichologija atsirado kaip individualaus psichologų ir psichoterapeutų darbo su tūkstančiais suaugusiųjų ir vaikų, jų mokymo mokyklose patirties apibendrinimas. Nemažą įtaką šiai psichologijos krypčiai turėjo religijos ir Rytų filosofija. Jos kūrėjai atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir vidinių konfliktų iškėlimo. Jie nepritarė fragmentiškoms elgesio psichologijos pažiūroms į asmenybę ir žmogaus tyrimus vien gamtos mokslų būdais, bet vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias savybes. Humanistinio Amerikos psichologų judėjimo pagrindiniais lyderiais laikomi A. H. Maslow, C. R. Rogers ir A. Combs. A. H. Maslow savo koncepciją pagrindė motyvacijos studijomis, C. R. Rogers - psichoterapeuto darbo patirtimi, kurią apibendrino savo asmenybės teorijoje, A. Combs’o samprotavimų išeities tašku buvo kognityvinės pažiūros.
Požiūris į žmogaus prigimtį
Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam, kurio laikosi dauguma, jeigu ne visi humanistinės psichologijos atstovai. Būtent požiūris į žmogiškąją prigimtį tapo jų minčių traukos lauku ir visą humanistinį judėjimą vienijančiu elementu. Anot humanistinių psichologų, asmuo yra pastoviame tapsmo procese. Asmuo yra aktyvus, autonomiškas, į pasirinkimą orientuotas, prisitaikantis ir kintantis, išties nuolat ,,tampantis”.
Nežiūrint sutarimo, kad tapsmo procesas apibūdina žmogaus prigimtį, humanistiniai psichologai nesutarė dėl šio proceso tikslių priežasčių. A. H. Maslow, C. R. Rogers ir kiek mažiau G. W. Allport tikėjo, kad tapsmo procesas turi biologinį pagrindą, bet jie vengė sugrįžti į paprastą biologinį determinizmą. A. H. Maslow manė, kad žmogaus būtis turi vidinę instinktų šerdį, kurioje slypi saviraiškos galimybės. Panašiai C. R. Rogers įrodinėjo, kad žmogaus organizme slypi vidinių potencijų kryptingo realizavimo galimybės. Tačiau May ir Bugental visas biologines prielaidas suprato kaip miglotas. Jie tapsmo procesą aiškino kaip savęs supratimo produktą ir troškimo spręsti egzistencijos diktuojamus atsitiktinumus patvirtinimą. G. W. Allport, A. H. Maslow ir C. R. ir palankios galimybės augimui ir saviraiškai. May buvo optimistas, galvodamas apie žmogaus prigimtį, bet jis taip pat tikėjo, kad ir blogis bei nerimas vaidina svarbų vaidmenį kaip pasirinkimo, atsakingumo, autentiškumo motyvai.
Taip pat skaitykite: Adlerio ir Maslow lyginamoji analizė
Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis bebūtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks jis yra. Bėdos prasideda tada, kai vaikas negali realizuoti šio svarbaus poreikio - ir praranda galimybę mylėti, ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, - abejingumas, pyktis, agresija. Humanistinė psichologija pripažįsta spontanišką asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta. Tai pirmasis asmenybės tapsmo dėsningumas, kuriuo vadovaudamiesi, branginame buvimą dabarties momentu (,,čia ir dabar”), įsisąmonindami save. Antrąjį asmenybės tapsmo dėsningumą galima taip nusakyti: asmenybė sparčiau auga, įveikdama vidinį prieštaravimą tarp subjektyvaus suvokimo (,,koks esu”) ir savęs - trokštamo (,,koks noriu būti”) - įsivaizdavimo. Suvokimas trokštamo savęs ateityje yra pasikeitimų manyje dabar priežastis.
Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto geštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą. Savireguliacija - tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims. Padėti kitam galima tik tada, jei šis to nori, ir tik užmezgant tikrą ryšį su juo.
A.H. Maslow indėlis į humanistinės psichologijos vystymąsi
Abrahamas Haroldas Maslow (1908-1970) buvo amerikiečių psichologas, vienas humanistinės psichologijos kūrėjų. Gimė Brukline, Niujorko valstijoje. Magistro ir daktaro laipsnius įgijo Viskonsino U - te, kur tyrinėjo primatų elgesį. 1937 -1951 m. dirbo Bruklino koledže. 1951 - 1969 m. - Brendeis (Masačiūseto) U - to profesorius. Dar Brukline nutraukęs ankstesnius tyrimus, susidomėjo žmogaus potencinių galimybių ir jų realizavimo problema, ėmėsi iniciatyvos burti psichologus, ieškančius žmogaus tyrimo krypties, skirtingos nuo biheiviorizmo ir ortodoksinės psichoanalizės. Jis labiausiai žinomas kaip poreikių hierarchijos teorijos autorius. Energingas mokslininkas, profesorius buvo daugiau nei dvidešimties knygų autorius. „Būties psichologija“ pirmą kartą buvo išleista 1962 m., Niujorke, kaip įvairių 1955-1960 m. A. H. Maslow parašytų straipsnių ir paskaitų rinkinys. Knygoje taip pat spausdinama psichologijos profesoriaus Richardo Lowry pratarmė.„Nuostabios galimybės, paslaptingos gelmės“ ir platesnė žmogaus prigimties samprata - tai viena pagrindinių veikalo „Būties psichologija“ temų. Autorius A.H.Maslow neapsimetinėja turįs lengvų atsakymų, išsamių apibendrinimų ar įtikinamų sprendimų, kurie leistų skaitytojui pajusti visiško aiškumo malonumą.
A.H.Maslow apie pedagogikos problemas
A.H.Maslow teigė, jog, jei pažvelgtume į švietimą mūsų visuomenėje, pamatytume du labai skirtingus dalykus. Pirma, dauguma pedagogų yra mokytojai, direktoriai, programų sudarytojai, mokyklų inspektoriai, pasiryžę perteikti žinias, kurių reikia vaikams, norintiems gyventi mūsų industrinėje visuomenėje. Jie nėra nei labai lakios vaizduotės, nei labai kūrybingi, nei dažnai klausia savęs, kodėl jie moko tų dalykų, kurių moko. Svarbiausias jų rūpestis - produktyvumas, t.y. kuo daugiau faktų įskiepyti kuo didesniam skaičiui vaikų su minimaliomis laiko, lėšų ir pastangų sąnaudomis. Mokymas klasėje visuomet turi tikslą, apie kurį nekalbama - įtikti mokytojui. Paprastai vaikai klasėje labai greitai sužino, kad už kūrybingumą baudžiama, o už įsimintą atsakymą - apdovanojama, ir rūpinasi tuo, ką mokytojas nori iš jų išgirsti, o ne kaip problemą suprasti. Mąstymas iš tikrųjų dažnai nereikalingas neesminiam, išoriniam išmokimui. Kai suprantama, išnyksta visi efektai - propagandos, apmokymo ir operantinio sąlygojimo.
Kuo skiriasi vidinis, esminis ir išorinis, neesminis mokymosi koledže aspektai, parodo tokia Uptono Sinclairo istorija. Kai jis buvo jaunas, vieną dieną paaiškėjo, kad jis daugiau nebegali mokėti pinigų už koledžo lankymą. Bet, atidžiai perskaitęs koledžo programą, jis aptiko štai ką: jei studentas neįsisavina kurso, jis skolos negauna, bet užtat turi lankyti kitą kursą. Už II kursą koledžui mokėti nereikia, nes manoma, kad jau vieną kartą jis užmokėjo už savo įskaitą. Frazė ,,užsitarnauti laipsnį” apibendrina visas į išorę orientuotos pedagogikos blogybes. Studentas savaime gauna savo laipsnį, investavęs universitete tam tikrą skaičių valandų, vadinamų įskaitomis. Visos universitete suteikiamos žinios turi įskaitų ,,perkamąją galią”, kuri nepriklauso arba mažai priklauso nuo pačių universitete dėstomų dalykų.
Taip pat skaitykite: Poreikių įtaka raidai
Idealiame koledže, anot A.H.Maslow, neturėtų būti įskaitų, laipsnių ir privalomų kursų. Žmogus mokytųsi to, ko nori. Idealiame koledže esminis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam norinčiajam, nes kiekvienas gali tobulėti ir mokytis. Jame mokytųsi ir kūrybingi, protingi vaikai, ir suaugusieji; ir genijai, ir silpnapročiai (nes ir silpnapročiai gali emociškai bei dvasiškai mokytis). Koledžas turėtų būti visur - t.y. jo turėtų neriboti pastatai ir tam tikras laikas, ir mokytojais galėtų būti bet kas, kas norėtų su kitais kuo nors pasidalyti. Koledžas turėtų tęstis visą gyvenimą, nes mokytis galima visą gyvenimą. Net mirtis gali filosofiškai apšviesti, suteikti labai pamokomos patirties. Idealus koledžas turėtų būti tam tikras lavinimosi prieglobstis, kad atsisyrę pamėgintume save atrasti, sužinoti, ką mėgstame ir ko norime, ką sugebame ir ko nesugebame. Žmonės rinktųsi įvairius dalykus, lankytų visokius seminarus, gerai net nežinodami, kur jie eina, bet judėtų link pašaukimo suradimo, ir kai jau jį surastų, tada galėtų gerai pasinaudoti technologiniu švietimu. Idealaus koledžo pagrindiniai tikslai turėtų būti tapatumo ir kartu pašaukimo atradimas. realūs jūsų norai ir savybės, bei sugebėjimas gyventi taip, kad juos išreikštumėte.Jūs išmokstate būti autentiškas, sąžiningas ta prasme, kad leidžiate savo elgesiui ir kalbai būti savo vidinių jausmų teisinga ir spontaniška išraiška. Kitas tikslas, kurio turėtų siekti mokyklos ir mokytojai - padėti rasti pašaukimą - dalią ir lemtį. Iš dalies sužinodami, kas esate, iš dalies sugebėdami girdėti savo vidinius balsus, suvokiate, ką savo gyvenime norėtumėte nuveikti. Savo tapatybės atradimas yra beveik sinonimas savo užsiėmimo suradimui, nurodantis koks tas aukuras, ant kurio žmogus save aukos. Užsiėmimo visam gyvenimui suradimas šiek tiek primena savo poros suradimą. Kartais atsitinka labai panašiai, kai surandamas savo užsiėmimas, mėgstamas darbas visam gyvenimui. Tačiau mūsų mokyklose daug profesijos konsultantų neturi supratimo, kokie gali būti žmogaus egzistavimo tikslai, ar net ko būtinai reikia, kad jaustumeisi laimingas. Visi šie konsultantai atsižvelgia tik į tai, kad visuomenei reikia kosmoso inžinierių ar dantų gydytojų. Apibendrinant galima teigti: mokyklos turėtų padėti vaikams pažvelgti į save ir iš šio savęs pažinimo kildinti vertybių grupę.
Šalia daugelio humanistinės pedagogikos teorijos sąlygotų pasekmių yra kitokia savasties samprata. Tai labai sudėtinga samprata , kurią sunku apibūdinti trumpai, nes ji pirmą kartą prabyla apie šimtmečius susiformavusią vidinę esmę, vidinę prigimtį, rūšinę kilmę, tam tikrą gyvūniškąją prigimtį. Ji ryškiai kontrastuoja su Europos egzistencialistais, ypač su J.P.Sartre’u, kuriam žmogus yra visiškas savo paties projektas, visiškas tik jo paties sutartinis, savarankiškas valios produktas. Amerikos humanistinės psichologijos atstovai ir psichiatrai egzistencialistai psichodinaminės teorijos šalininkams yra daug artimesni nei Sartre’as. Jų klinikinė patirtis padėjo suprasti, kad žmogus turi esmę, biologinę prigimtį ir yra rūšies atstovas. Bėda yra ta, kad žmonių rūšis yra vienintelė, kuriai sunku būti rūšimi. Atrodo, jog katei nėra jokių sunkumų būti kate. Tai nesunku; neatrodo, kad katės turi kokių nors kompleksų, prieštaringų tendencijų ar konfliktų, nėra jokių požymių, kad jos trokštų būti šunimis. Jų instinktai labai aiškūs. O mes neturim tokių nedviprasmiškų gyvūniškų instinktų. Mūsų biologinė esmė, mūsų instinktų liekanos silpnos, nežymios, ir jas pasiekti sunku. Vienas iš pedagogikos tikslų, kaip mano A.H.Maslow, turėtų būti mokymas branginti gyvenimą. Jei gyvenime nebūtų džiaugsmo, gyventi būtų neverta. Deja, daug žmonių niekada nepatiria džiaugsmo, šių nedažnų gyvenimą įtvirtinančių momentų, kuriuos vadiname kulminaciniais išgyvenimais. Žinome, kad vaikams būdingi kulminacinai išgyvenimai ir kad vaikystėje jie dažni.
Savireguliacija
Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto geštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą. Savireguliacija - tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims. Padėti kitam galima tik tada, jei šis to nori, ir tik užmezgant tikrą ryšį su juo.
Humanistinis požiūris į ugdymą
Humanistinis požiūris į ugdymą pabrėžia vaiko individualumą, jo poreikius, interesus ir galimybes. Šio požiūrio šalininkai mano, kad ugdymo procesas turėtų būti orientuotas į vaiko saviraišką, kūrybiškumą ir asmeninį augimą.
Į asmenį nukreiptas požiūris
Šis požiūris akcentuoja besimokančiojo autonomiją ir iniciatyvą. Ugdytojas turėtų būti ne tik žinių šaltinis, bet ir pagalbininkas, patarėjas, kuris padėtų vaikui atrasti savo stipriąsias puses ir įgyvendinti savo potencialą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės teorija pagal Maslow
Asmenybės ugdymo tikslas - harmoninga asmenybė
Humanistinio ugdymo tikslas - padėti vaikui tapti visaverte, harmoninga asmenybe, gebančia kritiškai mąstyti, kūrybiškai veikti ir konstruktyviai bendrauti su kitais žmonėmis.
Humanistinės krypties vertinimas
Humanistinė psichologija, nors ir susilaukė kritikos dėl savo subjektyvumo ir mokslinio pagrįstumo stokos, padarė didelę įtaką psichologijos mokslui ir praktikai. Jos idėjos taikomos įvairiose srityse - nuo psichoterapijos iki vadybos. Humanistinis požiūris į ugdymą padėjo perorientuoti švietimo sistemą į vaiko poreikius ir interesus, skatinant kūrybiškumą ir saviraišką.
tags: #maslow #a #h #buties #psichologija