Įvadas
Psichikos sveikata yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Šiame straipsnyje nagrinėsime isteriją, jos istoriją, kilmę, požymius, poveikį žmogaus gyvenimui ir visuomenei, asmenybės sutrikimus bei psichologinės pagalbos svarbą.
Žodis "isterija" dažnai vartojamas neapgalvotai, audringą neigiamų emocijų protrūkį vadinant isterija, o skandalingą asmenybę - isterike. Svarbu suprasti, kad isterija yra liga, turinti savo istoriją ir kilmę.
Isterijos Istorija ir Kilmė
Isterijos terminas kilo iš graikų kalbos žodžio "histera" - gimda. Senovės gydytojai manė, kad isterija yra moteriška liga, susijusi su gimdos patologija. Jie tikėjo, kad gimda gali keliauti po visą kūną ir paveikti dvasinę būseną. Iki XIX a. vidurio isteriją bandė gydyti chirurginėmis gimdos operacijomis.
XIX a. pabaigoje prancūzų neuropatologas ir psichiatras Žanas Martenas Šarko paneigė šį žalingą gydymo būdą. Kai Ž. M. Šarko mokinys Zigmundas Froidas Vienoje perskaitė pranešimą, kad ir vyrai gali būti isterikai, kolegos iš jo juokėsi. Tačiau laikui bėgant specialistai pripažino, kad isterija būdinga abiem lytims.
XX a. viduryje amerikiečių antropologai atrado gentį, gyvenančią kalnuose toli nuo civilizacijos, kurioje vyravo matriarchatas. Psichiatrai nustatė, kad šioje gentyje taip pat egzistuoja isterija, tačiau lyčių santykis buvo atvirkštinis - vyrų isterikų buvo trigubai daugiau nei moterų.
Taip pat skaitykite: Isterijos pasireiškimas 4 metų vaikams: ką daryti?
Isterijos Požymiai ir Rūšys
Isterija priskiriama neurozėms, t. y. liguistoms reakcijoms į nemalonią situaciją. Įtakos turi ir įgimtas polinkis, nors paveldimumo poveikis dar nėra pakankamai ištirtas. Isterijai būdingas emocingumas ir polinkis į demonstratyvų, teatrališką elgesį. Manoma, kad ištikus isterijos priepuoliui sumažėja smegenų žievės poveikis už emocijas atsakingiems centrams. Dėl to laikinai gali sutrikti regėjimas ir klausa, kvėpavimas, judėjimas, kartais iki visiško paralyžiaus.
Isterija gali būti garsi ir tyli. Garsi isterija pasireiškia raudojimu, rėkimu, rankų grąžymu, indų daužymu ir kitais audringais veiksmais. Tyli isterija vyksta nepastebimai kaimynams, tačiau ji labai sėkmingai veikia tuos žmones, kam ji yra skirta. Tyli isterikė paprastai mažai kalba, priekaištingu veidu tyli, apeliuoja į kito asmens sąžinę, išeina į kitą kambarį ir kankinio veidu žiūri į vieną tašką.
Isterijos tikslas - atsidurti dėmesio centre. Isterija tęsiasi tol, kol aplinkiniai meta visus darbus ir pradeda raminti ir guosti merginą.
Isteriškos Asmenybės Bruožai
Tikroms isterikėms būdingi tam tikri charakterio bruožai, kuriais, žinoma, gali pasižymėti ir normali mergina. Tačiau jeigu tai yra tikra isterikė, tai šie bruožai labai krinta į akis ir rėžia ausis. Tokiai merginai būdingas demonstratyvus elgesys, siekimas atsidurti dėmesio centre ir pasiekti, kad apie ją nuolat būtų kalbama. Tokios merginos išvaizdoje yra kažkas tokio, kas akimirksniu patraukia dėmesį. Jos balsas ir juokas skardus, garsus, gestai - teatrališki. Darbe tokia mergina iš pradžių entuziastingai pradeda naują veiklą, moka organizuoti, sutelkti žmones, įtikinti, jog būtina atlikti nurodymus, tačiau kai reikalingas jos nuolatinis dalyvavimas, tas jos entuziazmas akimirksniu išblėsta.
Isterikės sąlygiškai yra skirstomos į dvi rūšis. Pirmosios mėgsta kuklintis ir skųstis, o antrosios, priešingai, girtis. Isterikė yra jautri emociniams kitų žmonių išgyvenimams. Ji geba giliai įsijausti į pašnekovės vidinį pasaulį, kad po to manipuliuotų tuo savo tikslais. Asmeniniame gyvenime tokia mergina sugeba išprovokuoti savo išrinktojo kaltės jausmą, todėl sau į pakeleivius ji renkasi iš tiesų gerą ir sąžiningą vyrą.
Taip pat skaitykite: Isterijos priežastys
Kuo mergina protingesnė, tuo labiau ji stengiasi valdyti savo isterijas. Bet kokia isterijos forma gali būti kompensuojama ir pakeista kita aktyvia veikla. Karjera, sportas, fizinis darbas ir profesija, reikalaujanti nuolatinio buvimo dėmesio centre, padės suvaldyti savo isterijas. Tačiau būtina teisingai įvertinti savo jėgas. Charakterio isteriškumas ir talentas patraukti į save dėmesį provokuoja sužvaigždėjimą. Tačiau kai yra tik isteriška natūra, o talento nėra, tai tikimybė, kad mergina turės tik isterikės reputaciją.
Isterijos Gydymas ir Bendravimo Ypatumai
Svarbu, kaip į viską reaguoja pats ligonis. Jam reikia pasirinkti būdą teisingai ir konstruktyviai spręsti savo problemas. Tai nėra paprasta. Spardytis ištiktam isterijos - taip reaguoti į bet kokį gyvenimišką nepatogumą - daug lengviau. Kai kam tai tiesiog tampa gyvenimo būdu. Jų artimiesiems ypač sunku. Suprantama, kodėl žodis „isterikė“ tapo beveik įžeidimu. Tačiau sergančiam žmogui reikia pagalbos. O jei pastebite, kad turite polinkį liguistai reaguoti, pasistenkite aiškiai suvokti savo problemas. Iš esmės tai ir yra psichoanalizės užduotis. Tad be kvalifikuoto specialisto pagalbos neišsiversite.
Jei jūs tapote isterijos liudininke, tai geriau nekreipkite į tokią merginą dėmesio ir nereaguokite. Tačiau po isterijos reikia pamėginti draugiškai pasikalbėti su mergina, nes dažnai ji nesupranta, ką daro. Tokiu būdu ji emociškai išsikrauna, o po to nieko neprisimena ir todėl nedaro jokių išvadų. Reikia pasistengti taktiškai paaiškinti merginai, jog to, ko ji nori, galima pasiekti ir kitais būdais.
Histrioninis Asmenybės Sutrikimas ir Konversiniai Sutrikimai
Isterijos nebėra kaip diagnozės. Gydytojai nebegali rašyti šios diagnozės. Žmones, turinčius demonstratyvų elgesį, psichiatrai vadina „histrioninėmis asmenybėmis“. Kūniškus sutrikimus, kuriems nėra jokio fizinio pagrindo, vadina „konversiniais sutrikimais“.
Histrioninių bruožų turintis žmogus labai lengvai pritraukia dėmesį. Dažniausiai mūsų kultūroje traukti prie savęs dėmesį priimta moterims. Moterys tradiciškai pasyviai gundo, vyrai tradiciškai aktyviai siekia. Histrioniniai bruožai moterims yra labiau toleruojami, nei vyrams. Todėl histrioninių bruožų turinti moteris be ypatingo susivaržymo rengiasi labai gundančiai, naudoja ryškią kosmetiką, daug gestų, susijusių su gundymų.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kai moteris isterikuoja
Histrioniniai bruožai - vaikystėje besiformuojantis stilius. Kai tėvelis ar motina elgiasi su savo vaiku ir gundančiai, ir atstumiančiai, kai moko savo elgesiu, kad jausmus reikia neigti, o esi niekas, jei nepatinki kitiems - išmoksti to paties. Visa tai, be abejo niekaip nesusiję nei su sąmoningu noru gundyti, nei su lytiniu potraukiu. Histrioninės asmenybės dažniausiai turi nedidelį lytinį potraukį. Joms labiau patinka romantika. Tokios aprangos nesąmoningas tikslas - paveikti kitos lyties atstovus. Manipuliuodami kuo nors mes jaučiamės saugesni ir labiau pasitikime savimi.
Histrioniniai bruožai pasireiškia ir kalbos stiliuje. Histrioninis stilius - kalbėti labai emocingai, impresionistine maniera. Čia nėra faktų ir datų, čia yra emocinė jų interpretacija. Histrioninė kalbėjimo maniera - vengti tam tikrų nemalonių temų. Jeigu tokio žmogaus klausiate apie kažką, ką jis padarė ne taip, jo atsakymas skamba, pavyzdžiui, taip: „Kodėl aš nebesusitinku su savo drauge? Ak… kažkaip staiga ėmė pykinti… Žinai, noriu papasakoti tau savo sapną. Jis labai įdomus. Žiūrėk - koks gražus paukštelis skrenda… Tai štai…“.
Histrioninis bruožas - paneigti pyktį visai arba paversti jį priešingu jausmu. Labai nenoriai histrioninė asmenybė atskleis gilius jausmus. Ir atskleisdama, ji bus nuleidusi akis, kalbės tyliai. Arba piktai sušuks ir užsipuls pašnekovą. Kai gilesni jausmai pasirodo netikėtai, su riksmu ir ašaromis, tai atrodo, kaip tradicinė „isterika“.
Konversiniai sutrikimai pasireiškia įvairiais simptomais, kuriems kruopštus medicininis ištyrimas nerodo organų pažeidimų. Tai kūno kalba apie sielos būsenas. Nes pats žmogus šias būsenas ignoruoja. Jis jas neigia. Nes labai nori patikti kitiems. Padaryti jiems gerą įspūdį. Įsiteikti. Todėl nemenkinkime histrioninių asmenybių. Ir gerbkime konversinius simptomus. Taip šie žmonės kalbasi su mumis. Padėkime jiems tik vienu požiūriu - kad jie imtų kalbėtis su mumis ne kūnu, o žodžiais. Gal mes tuomet juos suprasime?
Asmenybės Sutrikimai
Asmenybės sutrikimai pasižymi nelanksčiais ir žalingais mąstymo bei elgsenos būdais. Žmonės, sergantys asmenybės sutrikimais, neretai sunkiai sutaria su kitais žmonėmis, patiria sunkumų spręsdami kasdienes problemas socialiai ir kultūriškai priimtinais būdais. Dažniausiai šie sutrikimai pasireiškia paauglystėje arba ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Yra įvairių tipų asmenybės sutrikimų, įskaitant paranoišką, šizoidinį, šizotipinį, antisocialų, ribinį, histrioninį, narcisistinį, vengiančiojo tipo, priklausomą ir obsesinį kompulsinį asmenybės sutrikimus.
Patikimai diagnozuoti asmenybės sutrikimus yra sudėtinga. Dėl to būtina atlikti kruopščią specialisto vedamą diagnostiką. Gydymas priklauso nuo asmenybės sutrikimo tipo ir sunkumo. Psichoterapija gali labai padėti suprasti ir valdyti sutrikimo simptomus bei elgesį, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui.
Psichologinės Pagalbos Svarba
Psichologinė pagalba yra būtina tiek sergantiems psichikos ligomis, tiek patiriantiems įvairius sunkumus. Psichologai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant, kad būtų prieinama ir suteikiama reikalinga psichosocialinė ir kita pagalba, siekiant tinkamai ugdyti ir auklėti šeimai artimoje aplinkoje.
Psichologo funkcijos apima: rūpinimąsi socialinių paslaugų gavėjų psichine sveikata, konsultavimą individualiai ir grupėse, psichologinio įvertinimo atlikimą, psichologinės pagalbos teikimą socialinių paslaugų gavėjams, išgyvenantiems krizę ar patyrusiems trauminių emocinių išgyvenimų, psichosocialinių paslaugų teikimą, savitarpio pagalbos grupių organizavimą ir vedimą, psichologinės pagalbos teikimą Globos centro darbuotojams, bendradarbiavimą su kitomis institucijomis ir organizacijomis, priemonių, susijusių su psichikos sveikatos stiprinimu, organizavimą.
Visuomenės Nuomonė ir Pokyčiai
Svarbu paminėti, kad visuomenės nuomonė apie psichikos ligas ir psichologinę pagalbą keičiasi. Anksčiau psichikos ligos buvo stigmatizuojamos, o pagalbos kreiptis buvo gėda. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad psichikos sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė sveikata, ir kad pagalbos kreiptis yra normalu.
Moteriškos Isterijos Šiuolaikinis Kontekstas
Kiekviena moteris, nepriklausomai nuo temperamento, amžiaus ir šeimyninio statuso, žino apie moteriškas isterijas. Jos ištinka visas moteris, ir nervai neatlaiko absoliučiai kiekvienai moteriai, ir tada ji arba verkia, arba rėkia. Svarbiausia, pirma, suprasti, kas apskritai sukelia moteriškas isterijas, o antra - analizuoti kiekvieno tokio atvejo priežastis.
Moters organizmą, hormonų lygį, emocinę savijautą ir nuotaiką veikia labai daug faktorių, įskaitant ir tokius kaip Mėnulio fazė ar asmeninis menstruacijų ciklas. Gamta pasirūpino, kad moteris tam tikromis dienomis išsikrautų, išsivaduotų nuo neigiamo krūvio, išsikuoptų šiukšles ašaromis ir panašiais būdais. Tokia moteriškos prigimties paslaptis.
Bet jeigu moteriška isterija tapo dažna viešnia, tai priežasčių laikas ieškoti ne vien hormonų pliūpsniuose. Šis dalykas byloja jau apie tai, kad moters patiriamų stresų kiekis paprasčiausiai nebespėja išsilaisvinti per „teisėtos isterijos” dienas. Kaip taisyklė, nesibaigiančius stresus moteriai kelia kasdieninis gyvenimas - darbas, šeima. Dažniausiai moteris ima giliau į širdį būtent problemas šeimoje, kadangi būtent šeima moteriai yra svarbiausias laimės šaltinis. Nepasitenkinimas santykiais su vyru, problemos su vaikų auklėjimu tampa sunkia našta jos trapiems pečiams ir galiausiai ateina momentas, kai moteris nebeištveria. Prasideda moteriška isterija. Skandalo metu ji mėgina atsikratyti visos tos negatyvios energijos, kadangi nebeturi jėgų temti jos ir toliau ant savo kupros.
Šiuolaikinėje visuomenėje moterų patologizavimas yra giliai įsišaknijęs. Patriarchalinė visuomenė mėgsta, kad moterys būtų seksualizuotos, patologizuotos ir medikalizuotos. Erotiškos, lengvai išprotėjusios ir paramintos (vaistais).
Sunkiai suardoma sąsaja tarp psichikos ligų ir buvimo moterimi yra gerokai senesnė negu XIX amžius. Senovės Graikijoje ta moteriška bėdytė - „gimda be vietos“ - buvo pakrikštyta isterija. Žodis yra tiesiogiai kilęs iš žodžio gimda senąja graikų kalba. Taigi kaskart, kai pavadiname moterį isterike, atkartojame tūkstantmečių senumo seksistinius kliedesius.
XIX a. išpopuliarėja hipnozė, isterijos atveju derinama su tokiais, sakykime, įdomesniais metodais. Moterys pradedamos gydyti nuo isterijos priverstiniais orgazmais. Gydytojai skundžiasi nuo trynimo pavargstančiomis rankomis, randasi keisčiausios ir dažnai sveikatai pavojingos gydymo priemonės (?), pavyzdžiui, garu varomi dirbtiniai peniai, ir, žinoma, galiausiai užpatentuojamas elektrinis vibratorius.
Freudas seksualizavo VISKĄ, ne tik moteris, kas šitame kontekste yra pažanga(?). Jis pirmasis psichikos „sutrikimų“ priežastį iškėlė į visuomenę.
XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos - ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma. Joms sumaitinama ir daugiausiai psichopiliulių, kurios, prisiminkime, testuojamos ant vyrų, neatsižvelgiant į moterų hormoninės sistemos skirtingumus.
O ir isterijos naudojimas prieš moteris iš tikrųjų išliko, tik įgavo pavadinimą iš daugiau žodžių. „Ribinis asmenybės sutrikimas“, arba „emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas“, kaip kad rašo lietuviškuose dokumentuose.