Įvadas
Socializacija - tai procesas, kurio metu individai perima žinias, vertybes, nuostatas ir elgesio modelius, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šio proceso tikslas yra "sukultūrinti" žmogiškąją būtybę, integruojant ją į visuomenės gyvenimą. Socializacija nėra įgimta; tai procesas, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir vyksta įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, todėl keičiamės ir mes.
Socializacijos esmė ir reikšmė
Socializacijos procese vyksta du pagrindiniai etapai: vaikai mokosi būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais, ir vyksta savęs atskleidimo procesas. Vos užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąjį šypsnį. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Vėliau jis pradeda mėgdžioti ir mimiką, ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turime savo idealus ir bandome juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartais net bandome pasisavinti jų pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas, nepatyręs socializacijos proceso, lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas, tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno, žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje.
Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos, nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių pavyzdžiai rodo, kad be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t. y. jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.
Pirminė socializacija - tai žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieniniam gyvenimui, priėmimas. Šeimoje vaikas gauna pirminę ir bene svarbiausią socializacijos sampratą. Čia jis įsisavina, kas tai yra vertybės ir kokios jos yra, čia jis susipažįsta su elgesio normomis, kurios būna gana stabilios ir padeda suprasti kas yra gerai, o kas blogai, padeda priimti sprendimus. Ankstyvoji socializacija vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Ji yra pati sparčiausia ir aktyviausia. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Vaikui reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove. Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Vaikų idealas - jų tėvai. Jie mato, kaip yra elgiamasi šeimoje ir priima tai kaip už normą, kad taip turi būti.
Nors tėvai rūpinasi savo vaikais namie ir jų santykiai yra labai glaudūs, išorinės socialinės jėgos turi didelę įtaką vaikų auklėjimui. Kūdikiai ir maži vaikai yra beveik visiškai priklausomi nuo savo socialinės aplinkos. Bet net ir tada jie yra aktyvūs savo socializacijos dalyviai. Jie daro poveikį savo tėvams, kaip jie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra socializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikelis yra bejėgiškiausias, jis daro didžiulį poveikį suaugusiems: verkia, kad susilauktų dėmesio ir paprastai tą dėmesį gauna.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti nuo alkoholio priklausomai moteriai
Kalba ir emocijos socializacijos procese
Žmogaus sugebėjimas išreikšti emocijas ir jausmus užima išskirtinę vietą socializacijoje. Emocija - tai branduolys apie kurią vystosi žmogaus asmenybė ir socialiniai ryšiai. Vaikai privalo išmokti, kurie jausmai yra leistini, kur, kada ir kaip tinka juos išreikšti. Nes nekontroliuojamos emocijos gali būti savigrioviškos ir neigiamai veikti visuomenę. Vaiko mokymas, kaip suvaldyti savo jausmus ir išreikšti juos visuomenei priimtina forma, yra vienas iš pagrindinių ankstyvosios socializacijos uždavinių.
Kiekvienas žmogus privalo perimti socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus, įgūdžius, siekius ir vaidmenis. Sugebėjimas mokyti ir sugebėjimas kalbėti yra tiesiog susiję. Kalba įgalina žmones galvoti apie tai, ką jie yra padarę, taisyti tai ir perduoti savo mintis kitiems. Kalba gali būti vartojama reiškiant jausmus, vertybes, požiūrius. Kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užfiksavimas ar perdavimas naudojant simbolius, padedančius žmonių atminčiai. Tie simboliai gali būti garsiniai (žodžiai), gestiniai ar raštiški. Mokėti kalbą reikalaujama iš kiekvieno kompetatingo visuomenės nario. Išmokti kalbą yra vienas iš pačių svarbiausių ankstyvosios vaikystės užduočių. Nereikėtų kalbėti su vaikais jų kalba, kaip kad mažyliai veblena lia-lia ar di-di, tegul jie girdi kaip teisingai sakyti žodžius, frazes - jie taip mokinasi.
Visuomenės įtaka ir elgesio normos
Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Mes elgiamės vienaip ar kitaip dėl to, kad to nori visuomenė, kurioje mes esame, t. y. mes norime pateisinti visuomenės lūkesčius. Tačiau ryšys tarp elgesio ir lūkesčių yra įvairus: žmonės nevienodai reaguoja į lūkesčius, kuriuos jie apmasto ir savaip išsiaiškina. Jau mokindamasis kalbėti, vaikas perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes.
Socializacijos metu išmokstama pagrindinių elgesio taisyklių. Tai ugdosi per prizmę: "kas man bus, jei aš taip pasielgsiu? Būsiu nubaustas ar pagirtas?" Žmonės yra linkę elgtis drausmingai, tikėdamiesi visuomenės pritarimo ir atlygio už tai ateityje. Pagrindinių elgesio taisyklių turime laikytis, kad galėtume bendrauti. Agresyvus elgesys yra dažnai susijęs su blogai valdomu impulsu. Jei yra nukrypstama nuo elgesio normų, esame baudžiami. Galima bausti įvairiais būdais - tai ignoravimu, fiziniu poveikiu, finansiškai, moralizuojant ar spaudžiant psichologiškai. Taip pat palaikome tuos, kurie elgiasi gerai - juos skatiname. Kaip ir baudimo, taip ir skatinimo formos yra analogiškos.
Elgesio normos susiformavo per šimtmečius. Mūsų protėviai nustatė, kaip ir kokioje situacijoje turime elgtis. Individas gali pats nuspręsti kuo jis nori tapti - muzikantu ar verslininku, tačiau abiem atvejais susidurs su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, ką jis privalo daryti. Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius, žmogus parodo pasauliui, kokią visuomeninę padėtį jis jau užėmė. Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras, kuo mes norime tapti, tai mums įbrukama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai, ką darome, bet ir tai, kas esame.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės Įtaka Santykiams
Lyčių socializacija
Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ir nesąmoningai elgiasi su savo mažyliais skirtingai, priklausomai nuo lyties. Dukrelę tėvai dažniau priglaudžia, pamyluoja, kalba švelniau - lyg burkuodami. Didesnį dėmesį skiria į aprangą ir į išvaizdą: pavyzdžiui, "kokia graži tavo suknutė", arba "kaip tu gražiai sušukuota". Tuo tarpu su berniukais tėvelis mėgsta žaidimo forma pasigrumti, taip pat mėgsta pastumdyti mašinėlę, padėlioti konstruktorių. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina būti sportiškam, techniškam, ar net karingam. O mergaičių žaidimai skatina buitinius įgūdžius. Taigi tėveliai atlieka socialinių "agentų" funkciją namuose.
Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų elgesį formuojančiais žmonėmis - tai mokytojai. Didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia mokykloje, todėl didelę reikšmę socializacijai suteikia toje mokykloje dirbantys mokytojai. Mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į klasėje besimokančias mergaites ir berniukus. Pavyzdžiui, jei mokytoja uždavė klausimą, o berniukas be leidimo atsakinėti šūkteli atsakymą, tai yra priimama, kaip normalus elgesys, bet jei taip "netinkamai" pasielgs mergaitė - ji gaus pastabą. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės - elgtis santūriau.
Žiniasklaidos įtaka moters kūno suvokimui
Straipsnyje, remiantis 15-16 metų merginų apklausos ir skaitomiausių žurnalų vaizdo analize, aptariamas spausdintinės žiniasklaidos poveikis merginų socializacijos procesui. Analizuojamas spaudoje kuriamas idealus moters kūno vaizdinys ir šio vaizdinio įtaka merginų savo kūno suvokimams bei vertinimams. Kuriamo idealaus kūno vaizdinio įtaka atsiskleidžia per merginų internalizuotą moters kūno idealą, kuris išryškėja lyginant objektyvius merginų kūno masės matmenis ir subjektyvius kūno suvokimus bei vertinimus ir stebint jų neatitikimus. Subjektyviai kūnas suvokiamas esąs didesnių apimčių nei yra iš tikrųjų, o tai lemia nepasitenkinimą ir siekimą suliesėti.
Masinės informacijos priemonės atspindi socialinius lūkesčius dėl asmeninio elgesio ir kuria modelius bei vaizdus, kuriais reikia sekti. Straipsnyje analizuojamas idealus moters kūno įvaizdis ir šio įvaizdžio poveikis paauglėms mergaitėms suvokiant savo kūną. Remiantis savęs vertinimo teorija, savo kūno suvokimas priklauso nuo trijų sąveikaujančių įvaizdžių: viešai demonstruojamo kūno idealo, objektyvaus savo kūno įvertinimo ir internalizuoto kūno idealo. Viešai demonstruojamas kūno idealas buvo atskleistas analizuojant moterų kūno įvaizdžius, pateiktus populiariausių paauglių mergaičių žurnalų nuotraukose. Paauglių mergaičių apklausa padėjo atskleisti objektyvius mergaičių kūno matmenis (kūno svorio indeksą) ir subjektyvius mergaičių savo kūno suvokimus. Daugumoje analizuotų nuotraukų buvo vaizdų, atitinkančių anoreksijos nervosa kūno tipus. Apklausa atskleidė neatitikimus tarp objektyvių kūno matmenų ir subjektyvių kūno suvokimų. Paaugliai linko suvokti savo kūnus kaip didesnius nei jie iš tikrųjų buvo. Mergaitės, kurių kūno svorio indeksas mažas, linko išlikti lieknos arba tapti dar lieknesnės, o mergaitės, kurių kūno svorio indeksas normalus, linko tapti lieknesnės. Galima daryti prielaidą, kad nepasitenkinimą kūnu provokuoja internalizuotas labai lieknos moters kūno idealas. Trečdalis mergaičių prisipažino, kad jų nuomonė apie savo kūną neigiamai keitėsi stebint lieknus modelius žurnaluose.
Kūno vaizdas ir savivaizdis
Pastaruoju metu mokslininkų tarpe vis labiau domimasi kūno vaizdu. Tai nulėmė visuomenėje įsivyravę tobulo kūno standartai, kurių siekimas žmonėms tampa vis svarbesnis. Vis didesnį neramumą kelia paauglių požiūris į save ir santykis su įvaizdžiu. Įvairūs mokslininkai pripažįsta socialinių veiksnių (šeimos, draugų, bendraamžių, žiniasklaidos) įtaką paauglių kūno savivaizdžiui. Tačiau ne visuomet sutariama, kurie veiksniai dažniausiai atlieka didžiausią vaidmenį. Dar svarbesniu klausimu tampa, kurie veiksniai lemia didžiausią neigiamą paauglių kūno vaizdo formavimąsi. Mergaičių savivaizdžio vertinimas yra subjektyvus dalykas, kurį įvairūs socialiniai veiksniai veikia ne vienodai. Merginos dažniausiai vadovaujasi visuomenėje vyraujančiais grožio suvokimo standartais, kuriems didelę įtaką daro žiniasklaidoje pateikiami grožio patarimai. Taip pat svarbus pažįstamų ir svetimų žmonių nuomonė bei įtaka formuojantis fiziniam savivaizdžiui.
Taip pat skaitykite: Moters grožio suvokimas
Kūno vaizdas - tai savo kūno suvokimas, požiūris į savo kūną bei su savo kūnu ir jo įvaizda susijusi patirtis. Požiūris į savo kūną yra daugiakomponentinis reiškinys. Kūno vaizdo suvokimas neatsiejamas nuo savistabos ir savianalizės, kurios padariniai gali būti įvairūs. Jei randame savyje trūkumų, galime griebtis savistabos vengimo strategijos. Beveik visi kūno įvaizdžio tyrimai rodo, kad moterys yra kur kas labiau kritiškos savo įvaizdžiui nei vyrai. Kai kuriais tyrimų duomenimis, net 66 procentai moterų išgyvena neigiamus jausmus ir yra nepatenkintos savo kūno svoriu. Tai gali lemti nepasitenkinimą įvaizda, kuris dažniausiai kyla vėlyvuoju lytinio brendimo laikotarpiu. Atlikti tyrimai parodė, maždaug 50 proc. paauglių mergaičių laikėsi dietos praeityje. Net paauglės mergaitės, kurių svoris yra normalus ar mažas, nori prarasti svorio.
Pastebėtina, jog neigiamo požiūrio į savo kūną vystymasis siejamas su judesiais ir dailymankaštėmis, kurios nukreiptos prieš riebų kūną. Liesas kūnas Vakaruose atstovauja moteriškumui. Moteriškas idealas reikalauja švelnios, gracingos, vaikiškos įvaizdos, todėl moterys laikosi dietų, seka savo svorį, lygina savo kūno formas ir parametrus su socialiai priimtinais. Joms atrodo, kad jų duomenys žymiai skiriasi, jos toli nuo idealių formų. Jaunų merginų požiūrį į savo kūną Lietuvoje siekė nustatyti Jankauskienė R., Kardelis K. Buvo nustatyta, kad didelė dalis (58,5 proc.) normalios pasyviosios kūno masės moksleivių manė, kad jų svoris yra per didelis.
Neigiamo kūno vaizdo formavimasis gali sukelti rimtas pasekmes paauglių sveikatai. Vienas tokių sveikatos sutrikimų - valgymo sutrikimai. Dažniausiai pasitaikantys valgymo sutrikimai yra nervinė anoreksija ir nervinė bulimija, taip pat daugelis jų variacijų. Vien nervinės anoreksijos atvejų pasaulyje diagnozuojama vis daugiau: šis sutrikimas 10-20 kartų dažniau diagnozuojamas paauglėms mergaitėms nei berniukams. Pateikiami duomenys rodo, kad nervinė anoreksija diagnozuojama 0,5-1,0 proc. paauglių. Nustatyta, kad valgymo sutrikimų turintys ligoniai ne tik perdėtai susirūpinę savo svoriu ir kūno formomis, jiems taip pat būdingas ir menkas savęs vertinimas. Todėl šios ligos gali būti vadinamos ir savęs vertinimo sutrikimais, mat šioje populiacijoje savęs vertinimą lemia svoris ir forma.