Įvadas
Mokymosi motyvacija yra esminis veiksnys, lemiantis mokymosi sėkmę. Tai ypač svarbu mokantis gimtosios kalbos, nes ji yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir kultūros, identiteto dalis. Šiame straipsnyje nagrinėjama mokymosi motyvacijos svarba, mokantis lietuvių kalbos šeštoje klasėje. Remiantis tyrimų duomenimis, bus aptariama, kaip motyvacija veikia mokinių pasiekimus, kokie veiksniai ją įtakoja ir kaip mokymo priemonės gali padėti ją ugdyti. Švietimo sistemos esmė - ugdyti visapusiškai išsilavinusią ir motyvuotą asmenybę, gebančią nuolat tobulėti. Sėkmingas mokymosi procesas priklauso nuo stiprios mokymosi motyvacijos, kurią gali slopinti nuolatinės nesėkmės ir neigiama atmosfera mokykloje. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra mokymosi motyvacija, kokie veiksniai ją veikia ir kaip ją galima stiprinti.
Mokymosi motyvacijos samprata
Mokymosi motyvacija - tai vidinė paskata, skatinanti mokinius siekti žinių, įsitraukti į mokymosi procesą ir įveikti iškylančius sunkumus. Tai nėra vien tik noras gauti gerą pažymį, bet ir smalsumas, domėjimasis dalyku, noras tobulėti ir patirti sėkmę. Motyvacija gali būti vidinė (kai mokymasis teikia malonumą) ir išorinė (kai mokomasi dėl apdovanojimų ar vengiant bausmių). Mokymosi motyvacija - tai mokymosi aplinkos veiksniai, skatinantys moksleivių aktyvumą ugdymosi procese.
Motyvacijos sąvoka yra gana plati, abstrakti ir daugelis autorių ją apibrėžia skirtingai. Dabartiniame psichologijos žodyne motyvacija apibūdinama kaip „elgesio, veiksmų veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai; motyvų visuma“. Motyvacija itin glaudžiai siejasi su įsitraukimu į veiklas pamokose. Vidinė motyvacija kyla iš paties subjekto. Mokinių elgsena demonstruoja poreikį suvokti, pažinti, tyrinėti. Vidinė motyvacija ryškiausia ankstyvoje vaikystėje, kuomet net 75 proc. Išorinei moyvacijai būdingas bruožas yra vadovavimasis motyvais, kuriuos lemia kiti asmenys, jų tarpusavio santykiai. Tyrėjai aiškinasi, kaip mokinių motyvacija mokytis keičiasi priklausomai nuo aplinkos.
Motyvacija kaip sėkmingo mokymosi pagrindas
Mokymosi motyvacija - tai jėga, skatinanti mokinius aktyviai dalyvauti ugdymo procese. Tai apima poreikius, interesus, tikslus ir vertybes, kurie nukreipia mokinio elgesį mokymosi aplinkoje. Stipri motyvacija padeda mokiniams įveikti sunkumus, siekti aukštesnių rezultatų ir jausti pasitenkinimą mokymosi procesu.
Poreikių svarba motyvacijai
Individo poreikiai yra pagrindiniai motyvo sudarymo elementai. Kai mokinio poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus, vertinamas ir motyvuotas mokytis. Priešingai, nepatenkinti poreikiai gali sukelti stresą, nerimą ir demotyvaciją.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
Motyvacijos rūšys: vidinė ir išorinė
Motyvacija gali būti vidinė arba išorinė. Vidinė motyvacija kyla iš paties mokinio - tai noras pažinti, domėtis ir patirti naujus dalykus. Išorinė motyvacija atsiranda dėl išorinių paskatų, tokių kaip pagyrimai, pažymiai ar apdovanojimai.
Tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje mokymosi motyvacijos įtaka konkretaus mokomojo dalyko rezultatams pradėta tirti 2002 metais, įgyvendinant LR švietimo ir mokslo ministerijos mokyklų tobulinimo programą. Nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai, tame tarpe ir lietuvių kalbos (skaitymo ir rašymo) tyrimai, atskleidė ryšį tarp mokymosi motyvacijos ir mokinių rezultatų. Šiame straipsnyje remiamasi apibendrintomis išvadomis, gautomis iš šeštos klasės mokinių ir mokytojų atsakymų į anketų klausimus, susijusius su lietuvių kalbos mokymosi motyvacija.
Tyrimo objektas ir metodai
Šio straipsnio tikslas - aptarti mokymosi motyvacijos sampratą ir remiantis tyrimų duomenimis panagrinėti motyvacijos svarbą mokantis lietuvių kalbos 6 klasėje. Tyrimo objektas - 6 klasės mokinių ir mokytojų atsakymų į anketos klausimus, skaitymo ir rašymo pasiekimų apibendrinta medžiaga ir 6 klasės mokymo priemonės, išleistos nuo 2005 metų.Klausimai, susiję su dalyko, t. y. lietuvių kalbos, turiniu;Klausimai apie mokymosi stilius;Klausimai apie mokytojo ir mokinių veiklą pamokoje;Klausimai apie mokinių nuostatas mokytis lietuvių kalbos.
Veiksniai, įtakojantys mokymosi motyvaciją
Lietuvių kalbos turinys ir motyvacija
Mokinių motyvaciją mokytis lietuvių kalbos stipriai veikia dalyko turinys. Jei mokiniams lietuvių kalbos pamokos atrodo nuobodžios, neatitinkančios jų interesų, jų motyvacija mokytis mažėja. Todėl labai svarbu, kad lietuvių kalbos pamokose būtų naudojami įvairūs ir įdomūs tekstai, atitinkantys mokinių amžių ir interesus. Taip pat svarbu, kad pamokose būtų skiriama dėmesio ne tik gramatikai ir rašybai, bet ir kūrybiškumui, saviraiškai.
Mokymosi stiliai ir motyvacija
Kiekvienas mokinys mokosi skirtingai. Vieni geriausiai įsimena informaciją klausydamiesi, kiti - skaitydami, treti - atlikdami praktines užduotis. Svarbu, kad mokytojas atsižvelgtų į mokinių mokymosi stilius ir pritaikytų pamokas prie jų poreikių. Pavyzdžiui, jei klasėje yra mokinių, kurie geriausiai mokosi atlikdami praktines užduotis, pamokose reikėtų skirti daugiau laiko grupinėms užduotims, projektams.
Taip pat skaitykite: Kaip rasti motyvaciją sportuoti
Mokytojo ir mokinių veikla pamokoje
Mokytojo vaidmuo yra labai svarbus ugdant mokinių motyvaciją. Motyvuojantis mokytojas sugeba sudominti mokinius, įtraukti juos į mokymosi procesą, skatinti juos mąstyti ir reikšti savo nuomonę. Taip pat svarbu, kad mokytojas būtų palaikantis ir supratingas, kad jis padėtų mokiniams įveikti iškylančius sunkumus ir patikėti savo jėgomis. Mokinių veikla pamokoje taip pat turi įtakos jų motyvacijai. Jei mokiniai jaučiasi pasyviai, jei jie tik klauso mokytojo ir neatlieka jokių užduočių, jų motyvacija mokytis mažėja. Todėl labai svarbu, kad pamokose mokiniai būtų aktyvūs, kad jie dalyvautų diskusijose, atliktų užduotis, dirbtų grupėse ir kurtų savo projektus.
Mokinių nuostatos ir motyvacija
Mokinių nuostatos mokytis lietuvių kalbos taip pat turi įtakos jų motyvacijai. Jei mokiniai mano, kad lietuvių kalba yra sunkus ir neįdomus dalykas, jų motyvacija mokytis mažėja. Todėl labai svarbu, kad mokytojas padėtų mokiniams pakeisti savo nuostatas ir pamatyti lietuvių kalbos grožį ir svarbą. Tai galima padaryti naudojant įvairius metodus, pavyzdžiui, skaitant įdomius tekstus, žiūrint filmus, klausant muzikos, lankantis teatruose ir muziejuose.
Mokymo priemonės ir motyvacija
Mokymo priemonės taip pat gali turėti įtakos mokinių motyvacijai. Jei mokymo priemonės yra nuobodžios ir neįdomios, mokinių motyvacija mokytis mažėja. Todėl labai svarbu, kad mokymo priemonės būtų patrauklios, interaktyvios ir atitinkančios mokinių amžių ir interesus. Šiame straipsnyje analizuojami 6 klasės lietuvių kalbos mokymo priemonių komplektai mokinių veiklų, skirtų skaitymo ir rašymo mokymui, aspektu. Siekiama išsiaiškinti, kaip mokymo priemonės padeda ar nepadeda siekti rezultatų ir motyvuoti mokinius.
Mokinio nuostatos ir požiūris
Mokinio nuostatos apie mokymosi procesą turi didelę įtaką jo motyvacijai. Jei mokinys tiki, kad mokymasis yra svarbus ir naudingas, jis bus labiau motyvuotas. Jei mokinys nejaučia, kad mokymasis yra įdomus ir patrauklus, jis gali prarasti susidomėjimą ir motyvaciją. Tai ypač aktualu mokiniams, turintiems elgesio problemų ar patiriantiems mokymosi sunkumų.
Mokytojo vaidmuo ir vertinimas
Mokytojo vaidmuo yra itin svarbus skatinant mokinių motyvaciją. Geras mokytojas įkvepia mokinius, sukuria teigiamą mokymosi aplinką ir padeda mokiniams pasiekti sėkmę. Tačiau neteisingas mokytojo vertinimas gali demotyvuoti mokinius ir sumažinti jų norą mokytis.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Šeimos įtaka
Mokinio šeima formuoja pirminius ir esminius pamatus jo motyvacijai. Tėvų rūpestis, domėjimasis vaiko pasiekimais ir palaikymas skatina siekti geresnių rezultatų. Priešingai, abejingumas ir neveiklumas gali neigiamai paveikti mokinio motyvaciją.
Bendraamžių įtaka
Bendraamžių įtaka taip pat gali turėti didelės įtakos mokymosi motyvacijai. Jei mokinys jaučiasi saugus ir priimtas klasėje, jis bus labiau motyvuotas mokytis.
Sėkmės ir nesėkmės patirtis
Sėkmės patirtis skatina mokinius toliau stengtis ir siekti aukštesnių rezultatų. Tačiau nuolatinės nesėkmės gali demotyvuoti mokinius ir sumažinti jų pasitikėjimą savimi.
Mokytojo vaidmuo ugdymo procese
Mokytojas tarsi įrankis nukreipiantis mokinį gerąją linkme. Mokytojo vaidmuo yra labai svarbus motyvuojant mokinius. Mokytojo užduotis - parinkti įdomias veiklas, kurios skatintų mokinio norą domėtis mokomuoju dalyku. Mokytojo vaidmuo yra labai svarbus motyvuojant mokinius. Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių mokinių mokymosi sėkmę yra mokinių motyvacija. Dörnyei (2020) teigia, kad mokinių motyvaciją mokytis teigiamai lemia palankus klasės mikroklimatas, pagarbūs vienas kitam klasės draugų santykiai. Mokytojo, korepetitoriaus vaidmuo formuojant klasės mikroklimatą yra itin svarbus. Žaismingas informacijos, pamokos turinio pateikimas pamokoje (Wong, 2020), tikslingai naudojamos skaitmeninės priemonės skatina mokinius mokytis, didina jų mokymosi motyvaciją (Lee ir kt., 2021). Mokinių mokymosi motyvacija užtikrina jų aktyvų įsitraukimą į mokymosi procesą.
Mokytojams dažnai keliamas uždavinys - visapusiškai ugdyti asmenybę. Ypač svarbu ugdymo procese sužadinti mokinių poreikį veikti, kadangi mokymosi sėkmė glaudžiai susijusi su mokymosi motyvacija. Ugdymo procese situacija yra sudėtinga ne tik suaugusiems, bet ir vaikams bei mokytojams. Tad tenka ieškoti naujų būdų, kaip patraukti mokinių dėmesį ir išlaikyti jų norą mokytis. Skirtingus mokinius motyvuoja skirtingi dalykai, tad kyla klausimas, kaip atrasti metodus, patrauklius visiems klasės mokiniams.
Mokytojo profesija
Mokytojo profesija - viena seniausių. XIX a. ąsiose analizėse švietimui skiriamas didelis dėmesys. Pasaulyje šiandien - švietimo klestėjimo ir plėtros laikas. Pasaulinio garso vadybos autoritetas P.Druckeris dabartį apibūdina kaip žinių, informacinės ir organizacinės visuomenės epochą. Švietimo sistema nėra galima be mokytojų, tai patys svarbiausi ugdymo proceso organizatoriai mokykloje. Nei vienas darbuotojas, ne išimtis ir mokytojas, neatliks savo pareigų, jei nebus motyvuotas. Anot A.Furnhamo, kad mokytojas būtų motyvuotas, veikla turi būti reikšminga. Šių dienų visuomenės raidai, kelia mokytojui didelius reikalavimus. Šiuo metu, kad mokytojas įgyvendintų šiuos jo profesijai keliamus uždavinius, turi būti motyvuotas, turi būti tenkinami jo poreikiai. Mokytojas privalo užtikrinti mokinių saugumą, geros kokybės ugdymą, ugdyti tvirtas mokinių dorovines, pilietines, tautines bei patriotines nuostatas, suteikti pagalbą mokiniams, nešališkai vertinti mokinių mokymosi pasiekimus. Visų organizacijų tikslas ir uždavinys - kuo efektyvesnis darbuotojų sugebėjimų panaudojimas visuomenės ir organizacijos tikslų įgyvendinimui. Kiekvienas įstaigos vadovas turi sukurti savitą motyvacinės vadybos koncepciją, pagrįstą žmogaus veiklos ir elgesio motyvais bei organizacijos tikslų realizavimo ypatumais. Įgyvenindinant įstaigos tikslus svarbus ir kolektyvo darnumas, vieningumas, kuris didžia dalimi priklauso nuo vadovo, kolegų nuostatų, t.y. įgyvendinant švietimo įššūkius, pagrindinis vaidmuo tenka mokytojams. Šis tarpininko vaidmuo, dar niekada nebuvo toks akivaizdus kaip šiandien. Dvideašimt pirmajame amžiuje, esant dideliam tėvų užimtumui ir tėvų dėmesio stoka vaikams, jo reikšmingumas įgyja dar didesnę vertę. Šiuo metu šiandien tiksliai nežinoma, kas mokytojams, atliekant savo pareigas yra svarbiausia. To nesušinojus, negalima greitai pasiekti mokytojų kokybiško darbo rezultatų. Šiose organizacijose. Mokytojo motyvaciją, remiantis J.Laužiko požiūriu, įtakoja mokytojo įgimtas pašaukimas suaugusiojo žinias perduoti jaunajai kartai. Šiam savo darbui, remiantis motyvacijos teorijomis, reikalingas paskatinimas. Tad ir mokytojas yra ne išimtis. Norint pagerinti ugdymo kokybę, reikėtų didesnį dėmesį skirti mokytojų motyvacijai, nuo kurios priklauso mokinių motyvacija.
Mokytojo kompetencijos ir bendradarbiavimas
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvieno mokytojo kompetencijai keliamas uždavinys - gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su tėvais (globėjais), teikti konstruktyvų kiekvieno ugdytinio pažangą skatinantį grįžtamąjį ryšį, užtikrinti pozityvų, pasitikėjimu ir pagarba grįstą, tikslingą vaikų, tėvų bei ugdymo įstaigos bendradarbiavimą. Tad dar keli klausimai, į kuriuos reiktų atsakyti mokymų metu, tai:1) Kodėl svarbus bendradarbiavimo kultūros mokykloje kūrimas?2) Partnerystė - mokyklos kaip besimokančios organizacijos prielaida;3) Kokie tėvų - mokinių - mokytojų partnerystės ypatumai?
Vaikų motyvaciją skatinantys ir slopinantys veiksniai
Norint, kad vaikas būtų motyvuotas, reikia nuolat pastebėti jo sėkmes, o apie nesėkmes kalbėtis tik su juo asmeniškai. 1-2 klasių mokinių mokymosi motyvacijos ugdymas. Mokytojas pastebi vaikų sėkmes jų pažinimo kelyje, džiaugsmu dalinasi su visais. Suteikia galimybę vaikui matyti, įsivertinti, koreguoti savo mokymąsi. Pirmiausia tėvai, o po to tik mokytojas. Labai svarbus vaidmuo, kad vaikus pagirtų, paskatintų.
Kaip palaikyti kiekvieno mokinio motyvaciją?
Kokie yra universaliausi mokinių motyvacijos stiprinimo metodai?
Kokia kritikos įtaka vaikų motyvacijai?
Motyvacijos teorijos
Motyvai - vidiniai veiksniai, skatinantys kokį nors individo elgesį. Šioje situacijoje žmonės elgiasi skirtingai. Poreikis - trūkumas, kurį individas stengiasi pašalinti. Poreikiai yra skirstomi į pirminius ir antrinius. V.Bujanauskienė, remdamasi G.Schiffmann, teigia, kad motyvacija - tai varomoji jėga, skatinanti individą veikti. Ši jėga sukeliama įtampos, kuri atsiranda dėl nerealizuoto poreikio. Motyvacijai giminingos sąvokos yra pažiūra ir nusistatymas, kurios taip pat aktyvina individo veiklą. Šiuo atveju motyvacija susijusi su atitinkama situacija, o pažiūra yra pastovesnė, daro ilgalaikę įtaką. Motyvas - veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t.y. Dar gilioje senovėje gerai buvo žinoma, kaip sąmoningai paveikti individą, kad jis įvykdytų atitinkamas užduotis. Vienas iš pirmųjų žmogaus veiklos skatinimo, aktyvinimo metodų buvo „botago ir meduolio“ metodas. Pirmieji darbuotojų elgsenos tyrimai buvo pateikti Hotorne (JAV). Šios elgsena - yra labai reikšmingi individualiam darbo našumui. Nuo XIX a. XIX a. pabaigoje industrializacija sąlygojo darbo kultūrą, kurioje visi žmonės (ir visos organizacijos) buvo panašūs. Darbuotojai - tai tarsi mechanizmas, kuris, siekiant numatytų tikslų, turi būti preciziškai organizuotas, dalelės. Vadinasi, jei žmonės panašūs, tai panašūs turi būti ir sprendimai. Šioje darbo vietoje. Taigi geriausias darbuotojas tas, kuris tokioje aplinkoje apsiriboja tiksliu vykdymu. Žmogaus interesai paprasti: jis nori turėti darbą, kuris garantuotų jam ir jo šeimai gyvenimą. XX a. Šio ir griežtos kontrolės bei nuobaudų sistemą. Žmogaus socialiniai, priklausymo grupei, pagarbos, pripažinimo poreikiai, kurie turi būti patenkinami, naudojant tinkamą valdymo stilių, skiriant darbuotojams sudėtingesnes užduotis, suteikiant didesnę atsakomybę, mažinant kontrolę, išskiriant kiekvieno indėlį į kolektyvinį rezultatą ir kitos motyvavimo priemonės 1930 - 1960 m. Apie 1950 m. susiformavusi šio mokslo kryptis - biheiviorizmas. Šios psichologijos krypties objektas yra žmonių elgsena darbo vietoje. Vienoks ar kitoks elgesys, biheivioristų nuomone, priklauso nuo aplinkos sąlygos. Dėl pramoninės psichologijos ir biheiviorizmo apie 1990 m. Šiuos šaltinius. Įmonėse, neatsižvelgiant į Lietuvos darbuotojų esminius kultūrinius ir ekonominius skirtumus buvo siekiama mechaniškai perkelti vakarietiškus motyvavimo ir elgsenos modelių elementus (JAV, Japonijos ir kt.).
Motyvavimo priemonės poreikiams tenkinti
Saugumo, materialiniai - Dėmesys darbuotojui.Saviraškos, pagarbos - Darbo rezultatų tinkamas ir teisingas vertinimas.Potencialas į savo galimybių realizavimas - Įsipareigojimų ir atsakomybės delegavimas.
Taigi darbo motyvacijos koncepcija visada susijusi su tam tikro laikotarpio kultūra arba vertybėmis, kurios pripažįstamos darbe. Todėl būtina ne vien taikyti motyvavimo techniką, o valdyti sudėtingą darbuotojo asmeninę, profesinės aplinkos ir organizacijos apskritai vertybių sistemą. Analizuojant šiandienines ES šalis įstaigų patirtį, galima teigti, kad darbuotojų motyvavimas tampa bendrosios startegijos dalimi. Šis supratimas apie motyvaciją ir suteikia papildomas galimybes praktiniam darbuotojų motyvavimui. Šis, mobilizuoti vidinius rezervus, keisti tradicinius darbo ir valdymo metodus naujais, pažangesniais. Motyvacijos teorijos siekia paaiškinti, kokius tikslus nori pasiekti individai, kokie jų poreikiai, kokios elgesio alternatyvos. Šis. Nagrinėjant motyvacijos problemą psichologiniu požiūriu, išskiriamos šios teorijos: poreikių hierarchijos teorija, dviejų veiksnių teorija ir tikslų nustatymo teorija. Poreikis - tai fiziologinis arba psichologinis ko nors trūkumas. Motyvacijos teorijos bando suklasifikuoti šiuos poreikius pagal tam tikrus kriterijus. Pirminiai poreikiai yra fiziologinės kilmės, paprastai įgimti. Tai maisto, vandens, oro, miego ir kt. Antriniai poreikiai yra psichologinės kilmės, pvz. pasisekimo, pagarbos, prisirišimo, valdžios, priklausomumo poreikiai. Šie poreikiai suvokiami drauge su patirtimi. Žmonės turi skirtingą patirtį, todėl ir antriniai poreikiai gali skirtis. Poreikis skatina žmogų imtis kokis nors veiksmo, kad patenkintų jį. Darbuotojai aktyviai sieks organizacijos tikslų, jei tik bus tikri, kad tai padės jiems įgyvendinti jų poreikius. Šis poreikis prigimtimi ir struktūra - motyvais ir motyvacijos turiniu. Jos aprašo, kas duoda žmogui impulsą elgtis tam tikru būdu. Iš šių turinio teorijų galėtume išskirti A. Maslow poreikių hierarchiją, D. C. McClelland poreikių rinkinį bei F. A. A.
A. Maslow poreikių hierarchijos teorija
Ši teorija pagrįsta trimis pagrindinėmis prielaidomis:
- Žmonės turi įvairių poreikių, kurie motyvuoja jų elgesį.
- Žmogaus poreikius galima suskirstyti į tam tikrą hierarchiją pagal svarbą.
- Žmogus pirmiausia stengiasi patenkinti žemesniojo lygmens poreikius, o tik paskui - aukštesniojo lygmens poreikius.A. Maslow išskyrė penkis poreikių lygius:
- Fiziologiniai poreikiai (maistas, vanduo, miegas ir kt.).
- Saugumo poreikiai (apsauga nuo pavojų, stabilumas, tvarka ir kt.).
- Socialiniai poreikiai (priklausymas grupei, meilė, draugystė ir kt.).
- Pagarbos poreikiai (savigarba, pripažinimas, statusas ir kt.).
- Saviraiškos poreikiai (tobulėjimas, kūrybiškumas, savęs realizavimas ir kt.).Kai žmogus jaučiasi saugus ir užtikrintas dėl savęs ir savo šeimos, iškyla nauji poreikiai, poreikis būti kompanijos ar kolektyvo nariu. Aukštesnio lygmens (augimo) poreikiai. Žemesnio lygmens (deficitiniai) poreikiai. Motyvacija žmogui nurodo platų jo poreikių spektrą. Norėdami motyvuoti žmogų, vadovas privalo suteikti asmeniui galimybę patenkinti jo pagrindinį poreikį tokiu būdu, kuris padeda pasiekti visos organizacijos tikslus. Vadovui reikia atidžiai stebėti savo pavaldinius, kad jis galėtų spręsti, kokie aktyvūs poreikiai valdo jo pavaldinius. Remiantis šia teorija žmogus motyvuotas tada, kol gyvenime dar nepasiekė tam tikro pasitenkinimo lygio. Patenkintas poreikis nebemotyvuoja. Šiuo, kuris leistų prasimaitinti. Jam būtina tinkama darbo aplinka ir normalios gyvenimo sąlygos. Šis poreikių patenkinimas yra egzistavimo sąlyga, todėl natūralu, kad kurio nors iš jų nerealizavus, kito lygio poreikiai vargu ar bus svarbūs. A. Maslow atkreipė dėmesį į poreikių ypatybę, kad poreikiai nėra niekada visiškai patenkinami.
D.C.McClelland poreikių teorija
D.C.McClelland (1970) sukūrė motyvacijos modelį, akcentuojantį aukštesnio lygio poreikius. Jis teigė, kad dabartinėje visuomenėje pirminiai žmonių poreikiai yra patenkinti. Todėl visą dėmesį sutelkė į aukštesnio lygio poreikių tyrimą. Teorijos autorius D. C. Valdžios poreikis pasireiškia kaip siekimas turėti įtakos kitiems žmonėms. Turintys šį poreikį žmonės yra energingi ir aktyvūs, nebijantys konfrontacijos ir besistengiantys neužleisti pirminių pozicijų. Artimo bendrumo poreikis. Laimėjims poreikis. D. McClelland tyrimai atskleidė, kad stiprus poreikis laimėti - troškimas nenusileisti ir pranokti - yra susijęs su darbuotojų motyvacija atlikti darbines užduotis. Tai viena iš galimybių tapti vadovais, nes jiems būdingas vidinis aktyvumas stengtis aplenkti konkurentus, prisiimti didelę atsakomybę ir nebijoti rizikos. Šią nuostatą patvirtino D. F. Herzberg (1959) dviejų veiksnių teorija. Ji pagrįsta prielaida apie pasitenkinimą ir nepasitenkinimą darbu. Veiksnius, kurie gali pašalinti nepasitenkinimą darbu, D. F. Herzberg pavadino higieniniais veiksniais, o veiksnius, kurie daro įtakos pasitenkinimui, - motyvacijos veiksniais.
Darbo aplinkos veiksniai - tai organizacijos politika, darbo ir socialinis saugumas, statusas, gamybiniai santykiai, darbo užmokestis, darbo sąlygos, kontrolė, administracijos elgesys su darbuotojais; motyvacijos veiksniai: saviraiška, pažanga, atsakomybė, pripažinimas, sėkmė. Šie visiškai komforto. Šie veiksniai nemotyvuos darbuotojo, jie tik neleis kilti nepasitenkinimo darbu jausmui. Higieniniai ir motyvacijos veiksniai gali tapti motyvacijos šaltiniu ir priklausyti nuo atskirų poreikių. Kadangi žmonių poreikiai yra įvairūs, tai jie ir motyvuos įvairius žmonių veiksmus. Kita motyvavimo teorijų grupė - proceso motyvacijos teorijos - stengiasi paaiškinti motyvavimo proceso esmę, veikimo principus, dinamiką, specifinio elgesio pasireiškimo modelius. Šios teorijos neigia poreikių egzistenciją, bet teigia, jog individualias individo ypatybes lemia ne vien jie.
Lūkesčių teorija
Šios teorijos ištakomis laikomi V.Vroom (1964) darbai apie darbo motyvaciją. Šis, kad tam tikrą veiklą seks tam tikras rezultatas, stiprumo ir to rezultato patrauklumo individui. Tai teorija teigianti, kad individai, priimdami sprendimą, kokių iš elgesio alternatyvų pasirinkti, renkasi tą, kuri jų manymu padės pasiekti pageidaujamą rezultatą. Asmuo yra sprendimo priėmėjas, kuris deda pastangas į veiklą. Šiai. Šie veiksniai priklauso nuo darbo proceso ir darbo rezultato. Valentingumas - tai suvokta rezultato vertė. Tai laukiamas pasitenkinimo arba nepasitenkinimo lygis, gaunamas iš su darbu susijusių rezultatų. Instrumentalumas - tai santykio tarp darbo proceso ir rezultato suvokimas. Darbo procesas dar vadinamas pirmo lygio rezultatu, kuris veda prie antro lygio rezultatų, t.y. atlygio. Darbuotojas turi tikėti, kad yra ryšys tarp pirmo ir antro lygio rezultatų, kad pirmo lygio rezultatai yra instrumentalkūs antro lygio rezultatų įgijimui arba išvengimui. Instrumentalumas interpretuojamas ne tik kaip ryšys tarp dviejų rezultatų, bet ir kaip galimybė išgauti rezultatą. Šiai - tai suvokta tikimybė, kad pastangos ves prie efektyvaus darbo proceso. Kai kuriuose darbuose gali nebūti jokio ryšio tarp to, kaip labai žmogus stengiasi ir to, kaip gerai atlieka darbą. Kituose - priešingai, gali būti labai aiškus ryšys: kuo labiau stengiesi, tuo efektyvesnis darbo procesas. Šios teorijos, pirmasis motyvacinis komponentas yra norimas rezultatas, jo valentingumas, jei asmuo yra abejingas rezultatui, tai nėra priežasties sunkiai dirbti, kad būtų pasiektas rezultatas. Antra, asmuo privalo tikėti, kad yra ryšys tarp darbo atlikimo ir rezultato pasiekimo (instrumentalumas). Šis supratimas. Žmonės turi matyti ryšį tarp to, kaip sunkiai jie stengiasi ir to, kaip gerai atlieka darbą. Šios teorijos modelį, vadovai yra paskatinti detaliau išanalizuoti motyvacijos procesą ir sukurti tokį motyvacinį klimatą, kuris leistų pasiekti norimą darbuotojų elgesį. Šiais ir tikslais yra grindžiamas prielaida, kad darbuotojas bus motyvuotas tik tada, kai iš jo reikalaujantis asmuo suteiks jam galimybę realizuoti savo norus. Šiais bei galimybėmis.
tags: #motyvacija #mokytis #mokytojo