Neįtikėtini Neadekvataus Vaiko Elgesio Priežastys, Formos ir Efektyviausi Sprendimo Būdai

Tikėtina, kad nėra nei vieno tėčio / mamos, kuris nebūtų susidūręs su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Tačiau, norint veiksmingai reaguoti į nepageidaujamą vaiko elgesį, būtina suprasti jo priežastis ir motyvus. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiamos neadekvataus vaiko elgesio priežastys, jo formos, pasekmės ir galimi prevencijos būdai.

Kas slypi po vaiko netinkamu elgesiu?

Ieškant tinkamų reagavimo būdų, pirmiausia svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas, mes galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu. Tai, kas gi daro įtaką vaiko elgesiui?

Vienas iš veiksnių, tai situacinės priežastys (pvz., alkis, nuobodulys, dirgiklių gausa, liga ir pan.). Kiti veiksniai, kurie turi įtakos vaiko elgesiui, tai raidos sunkumai, įvairios ligos ar temperamentas. Tokiais atvejais svarbu konsultuotis su specialistais dėl šių veiksnių sušvelninimo ar pašalinimo.Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai kaip ir suaugusieji siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį. Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė.

Pagrindinės netinkamo elgesio priežastys ir kaip reaguoti

Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patartina į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles.

Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Galim jausti, kad su vaiku einame į kovą ir imam ginčytis, įrodinėti, bandome jį įveikti. Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus.Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti.

Jei manote, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes nori būti tokiu būdu pastebėtas, reikia atrasti būdus, kaip jis gali jaustis reikšmingu tinkamu keliu, pavyzdžiui: pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis), paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius).

Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio.

Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės? Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas.

Kalbant apie vaikų netinkamą elgesį nebuvo paminėti dar keli svarbūs dalykai: ribos, taisyklės, pasekmės. Taigi, dar kartą norisi pakartoti individualiosios psichologijos atstovų mintį, kad elgesys yra mūsų tikslo atspindys.

Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys

11 Būdų, kaip valdyti netinkamą vaiko elgesį

Vilniuje ir Kaune veikiančios mokyklos „Eureka“ mokytoja Laura Aleksandravičiūtė dalinasi vaikų raidos specialisto Dr. William Mosier bei savo įžvalgomis, padėsiančiomis išvengti keblių situacijų ir ugdyti mažųjų savikontrolę.

Neakcentuoti netinkamo elgesio

Jei norime, kad netinkamas vaiko elgesys nesikartotų, pasistenkime jo neakcentuoti. Viena iš netinkamo elgesio atsiradimo priežasčių yra mažojo noras atkreipti į save dėmesį ir gauti norimą rezultatą. „Pavyzdžiui, jeigu vaikas šaukia, galime jam vieną kartą pasakyti: „aš tave girdžiu, prašau kalbėti tyliau“. Jeigu vaikas šaukia ir toliau - ignoruoti. Vaikui pradėjus kalbėti tyliai - galima jau ir sureaguoti“, - dalinasi patarimu mokytoja Laura.

Vaiko elgesį svarbu stebėti nuolatos ir kilus bet kokiam pavojui nedelsiant stabdyti. Tyrimai rodo, kad jei trikdantis elgesys nėra sustiprinamas tėvų ar mokytojų dėmesiu, 50 procentų atvejų vaiko nepriimtinas elgesys yra linkęs išnykti.

Pakeisti aplinką

Profesorius W. Mosier siūlo įsivaizduoti: du vaikai sėdi vienas šalia kito ir vienas kitą spardo. Ką galime padaryti? Paprasčiausiai pakeitus sėdimų vietų išdėstymą, kad šie du vaikai nebūtų taip arti vienas kito, galime išspręsti problemą. Kartais pakeitus sąlygas ar aplinką į labiau tinkamą, vaiko savikontrolė pagerėja.

Netgi subtilus pokytis gali būti viskas, ko reikia, norint palaikyti didesnę savikontrolę. Aplinka turi užtikrinti tinkamus pažinimo iššūkius, bet tuo pačiu ir ugdyti savikontrolę bei pusiausvyrą. Kai vaikas pakankamai gerai kontroliuoja save, galima pridėti daugiau aplinkos iššūkių skatinančių mažuosius toliau tyrinėti aplinką.

Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams

Netoleruojamą elgesį aptarti neutraliu laiku

Daugeliui tėvų ir mokytojų sunku išlaukti tinkamos akimirkos, kada galima pasikalbėti su vaiku apie netinkamą elgesį. Problemą dažniausiai norisi spręsti čia ir dabar. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad bet koks dėmesys gali dar labiau paskatinti nemalonų vaiko elgesį ar žeminti jų savivertę. Norint aptarti situaciją, galime ją suvaidinti su žaislais ir parodyti koks sprendimas turėjo būti priimtas. Galime perskaityti trumpą istoriją ar parodyti filmuką apie nepriimtiną ir priimtiną socialinį elgesį.

„Aptariant situacijas su vaikais Eurekoje mes į pagalbą pasitelkiame emocinio intelekto programos „Kimochis“ pliušinius žaislus“, - pasakoja mokytoja.

Skatinti socialiai priimtiną elgesį

Nepraleiskime progos pagirti vaiko, kai matome jo tinkamą elgesį. Geriausia tai daryti neutraliu laiku, kai vaikas visiškai nesitiki gauti dėmesio. Pavyzdžiui: „Barbora, kai matau tave tyliai vartant knygą, jaučiuosi labai laiminga.“, ar „Tomai, noriu tau padovanoti šį lipduką, nes tu pasidalinai savo žaislu su draugu.“. Labai svarbu apdovanoti vaiką, pastebėjus pageidaujamą elgesį, tai gali būti ne tik materialūs dalykai, bet ir mėgstama vaiko veikla, kartu su tėvais ar mokytojais.

Eiti link vaiko, kuris demonstruoja netinkamą elgesį

Vaikų raidos specialistas W. Mosier pastebi, kad pasireiškus nepriimtinam vaiko elgesiui reikšmingos vertės turi ir ėjimas link vaiko, nepalaikant su juo akių kontakto.

„Pavyzdžiui, jei du vaikai nepasidalina žaislo, artėkime link jų. Vaikas, kuris bando atimti žaislą tokioje situacijoje dažniausi jį paleidžia. Apie 50 procentų vaikų, kurie elgėsi netinkamai ir tai žino tokioje situacijoje nutraukia netinkama elgesį ar tiesiog bando pasišalinti“, - atkreipia dėmesį mokytoja Laura.

Buvimas šalia vaiko

Kartais norint nuraminti vaiką ir nutraukti jo netinkamą elgesį užtenka pabūti šalia jo. Vaiko ir suaugusiojo artumo gali pakakti, kad užgesintume nepageidaujamą elgesį.

Švelnus prisilietimas

Švelnus prisilietimas gali paskatinti vaiką susikoncentruoti ir nutraukti nepriimtiną elgesį. Taip pat ramiu tonu galime paprašyti vaiko susikaupti. „Vienas iš labai veiksmingų būdų puoselėti šiltą tarpusavio ryšį yra rankos ištiesimas vaikui ir pasiūlymas susiliesti delnais. Susilietimo metu vaiko galima klausti - ar tu jauti kaip mano ramybė persiduoda tau?“, - pavyzdį pristato Laura.

Perspėjimas

Jei vaikas netinkamai elgiasi, galima jį perspėti, kas nutiks, jei jo elgesys nepasikeis. Pavyzdžiui, vaikas spardo žaislą. Mes galime perspėti ir pasakyti: „Jei tu ir toliau elgiesi nemaloniai su šiuo žaisliuku, aš jį padėsiu į lentyną ir tu su juo nebegalėsi šiandien žaisti“. Labai svarbu įvardinti vaikui kas bus ir kiek laiko tai truks, bet dar svarbiau, kad mes laikytumėmės savo žodžio.

Pavyzdžio rodymas

Rodykime vaikui tinkamą pavyzdį pabrėždami žodį AŠ. Maži vaikai tėvus laiko autoritetais, tad jie noriai seka jų pavyzdžiu. Tad pastebėję situaciją įvardinkime, kaip joje elgtumėtės Jūs, pvz.: „Aš nemušu Jono, Aš Joną glostau“.

Perdėto susirūpinimo išreiškimas

Vaikui pasielgus netinkamai išreikškime perdėtą susirūpinimą ir pasiūlykime pabūti kartu. „Pavyzdžiui, Evelina, kai pamačiau, kaip tu suplėšei Ievos piešinį labai išsigandau ir nuliūdau. Aš galvoju, kad tu gali suplėšyti daugiau piešinių, tad dabar pasėdėk su manimi ant kėdės, kol aš jausiuosi ramiau ir ne tokia liūdna, o tu suprasi, kad kitų draugų piešinių plėšyti nevalia“, - pateikia pavyzdį mokytoja Laura.

Supratingumas

Ilgainiui vaikas supras, kad jei nenori visą laiką būti kartu su mokytoju ar tėvais bei būti nuolat stebimas, jis turi nutraukti nepriimtiną elgesį ir išmokti elgtis tinkamai. „Svarbu prisiminti, kad visi vaikai yra individualūs. Tai kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks ir kitam. Eurekoje stengiamės kuo geriau pažinti vaiką ir pritaikyti jam tinkamus metodus. Svarbu, kad mokytojų ir tėvų požiūris sutaptų ir taikomi metodai būtų priimtini abiems pusėms, tik tuomet bus pasiekti norimi rezultatai“, - mintimis dalinasi mokytoja Laura.

Smurtas prieš vaiką: psichologinis aspektas

Smurtas prieš vaikus yra opi problema, pažeidžianti vaiko teises ir turinti didžiulį neigiamą poveikį tiek individualiai vaikui, tiek visai visuomenei. Tai ne tik fiziniai sužalojimai, bet ir emocinė bei psichologinė žala, kuri gali lydėti žmogų visą gyvenimą.

Smurto formos

Vaiką žalojantis elgesys apibrėžiamas kaip suaugusio žmogaus veikimas ar neveikimas, kuris daro žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Svarbu pabrėžti, kad smurtas nebūtinai yra vienkartinis įvykis - tai gali būti nuolatinė santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Smurtas prieš vaikus gali pasireikšti įvairiomis formomis:

Fizinis smurtas: Tai tyčiniai veiksmai, sukeliantys skausmą ir galintys sukelti sveikatos ar raidos sutrikimus. Tai apima mušimą, stumdymą, spardymą, deginimą, kandžiojimą, smaugimą ar bet kokį kitą skausmo kėlimą.
Seksualinė prievarta: Tai suaugusio žmogaus veiksmai, kuriais siekiama patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną išnaudojant vaiką. Tai apima išprievartavimą, seksualinį tvirkinimą, vaiko panaudojimą pornografijai, lytinių organų demonstravimą ir kitą seksualinio pobūdžio veiklą.
Emocinė prievarta: Tai vaiko kompetencijos ir savivertės griovimas žeminant, gąsdinant, atstumiant, baudžiant, atmetant ar ribojant socialines sąveikas.
Nepriežiūra: Tai ilgalaikis fizinių ir psichinių vaiko poreikių netenkinimas, dėl kurio kyla grėsmė vaiko pilnavertei raidai ir funkcionavimui. Tai apima vaiko nemaitinimą, rengimą sezono neatitinkančiais drabužiais, nesirūpinimą jo sveikata ir saugumu.

Psichologinio smurto specifika

Psichologinis smurtas prieš vaiką yra ypač pavojinga smurto forma, nes ji palieka gilias emocines žaizdas, kurios gali turėti ilgalaikių pasekmių. Psichologinis smurtas gali pasireikšti įvairiais būdais:

Žeminimas ir kritikavimas: Nuolatinis vaiko menkinimas, jo pastangų nuvertinimas, nepagarbus kalbėjimas apie jį.
Gąsdinimas ir bauginimas: Grasinimai vaikui, jo artimiesiems, gyvūnams ar daiktams.
Izoliavimas: Ribojimas vaiko socialinių kontaktų, draudimas bendrauti su draugais, šeimos nariais.
Ignoravimas: Vaiko poreikių ignoravimas, emocinis atstūmimas, dėmesio neskyrimas jo jausmams ir išgyvenimams.
Manipuliavimas: Vaiko kaltinimas dėl suaugusiųjų problemų, vertimas jaustis kaltu dėl dalykų, kurių jis nekontroliuoja.

Dažniausiai vaikai patiria įvairių formų smurtą vienu metu, pavyzdžiui, fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus.

Veiksniai, didinantys psichologinio smurto riziką

Yra daug veiksnių, kurie gali padidinti riziką, kad vaikas patirs psichologinį smurtą. Šie veiksniai gali būti susiję su vaiku, jo šeima, aplinka ir visuomene.

Veiksniai, susiję su vaiku:

Amžius: Maži vaikai yra ypač pažeidžiami, nes jie yra visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų ir neturi galimybių apsiginti.
Genetinis pažeidžiamumas: Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje. Tėvai ir globėjai dažnai nežino, kaip su jais bendrauti, todėl gali pasireikšti smurtinis elgesys.
Temperamentas: Vaikai, kurie yra impulsyvūs, sunkiai valdo savo emocijas arba turi elgesio problemų, gali labiau provokuoti suaugusiųjų pyktį ir agresiją.
Ankstesnė patirtis: Vaikai, kurie jau patyrė smurtą ar kitas traumas, yra labiau pažeidžiami pakartotiniam smurtui.

Veiksniai, susiję su šeima:

Šeimos istorija: Šeimos, kuriose jau buvo smurto atvejų, yra labiau linkusios į smurtą prieš vaikus.
Tėvų psichikos sveikata: Tėvai, turintys psichikos sveikatos problemų, tokių kaip depresija, nerimas, priklausomybės, yra labiau linkę į smurtą prieš vaikus.
Tėvystės įgūdžiai: Tėvai, neturintys tinkamų tėvystės įgūdžių, gali nesugebėti tinkamai pasirūpinti savo vaikais ir gali naudoti smurtą kaip auklėjimo priemonę.
Šeimos socialinė izoliacija: Šeimos, kurios yra socialiai izoliuotos, neturi pakankamai paramos ir pagalbos, todėl tėvai gali jaustis perkrauti ir labiau linkę į smurtą.
Finansiniai sunkumai: Šeimos, patiriančios finansinių sunkumų, gali jausti didelį stresą, kuris gali padidinti riziką, kad vaikas patirs smurtą.
Smurtas tarp tėvų: Vaikai, kurie mato smurtą tarp tėvų, patiria didelį stresą ir gali būti labiau pažeidžiami psichologiniam smurtui.
Priklausomybės: Tėvų priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų gali neigiamai paveikti jų gebėjimą pasirūpinti vaikais ir padidinti smurto riziką.

Veiksniai, susiję su aplinka ir visuomene:

Socialinės normos: Visuomenės, kurios toleruoja smurtą, yra labiau linkusios į smurtą prieš vaikus.
Ekonominė nelygybė: Šalyse, kuriose yra didelė ekonominė nelygybė, smurtas prieš vaikus yra labiau paplitęs.
Prieinamumas prie pagalbos: Šeimos, kurios neturi priėjimo prie pagalbos ir paramos, yra labiau linkusios į smurtą prieš vaikus.
Žiniasklaidos įtaka: Žiniasklaida, kuri vaizduoja smurtą kaip priimtiną elgesį, gali padidinti smurto prieš vaikus riziką.

Psichologinio smurto pasekmės

Psichologinis smurtas gali turėti ilgalaikių ir sunkių pasekmių vaiko raidai ir gerovei.

Trumpalaikės pasekmės:

Emociniai sunkumai: Vaikai, patyrę psichologinį smurtą, gali jausti nerimą, baimę, liūdesį, pyktį, gėdą ir kaltę.
Elgesio problemos: Jie gali tapti agresyvūs, uždari, impulsyvūs arba turėti sunkumų mokykloje.
Fiziniai simptomai: Kai kurie vaikai gali patirti fizinius simptomus, tokius kaip galvos skausmai, pilvo skausmai, miego sutrikimai ir apetito praradimas.
Savižudiškos mintys: Sunkiais atvejais vaikai gali pradėti galvoti apie savižudybę.

Ilgalaikės pasekmės:

Psichikos sveikatos problemos: Vaikai, patyrę psichologinį smurtą, turi didesnę riziką susirgti depresija, nerimo sutrikimais, potrauminio streso sutrikimu (PTSS), valgymo sutrikimais ir kitomis psichikos sveikatos problemomis.
Žema savivertė: Jie gali turėti žemą savivertę, jaustis nevertais meilės ir pagarbos.
Sunkumai santykiuose: Jiems gali būti sunku užmegzti ir palaikyti sveikus santykius su kitais žmonėmis.
Priklausomybės: Jie gali turėti didesnę riziką tapti priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų.
Agresyvus elgesys: Jie gali tapti agresyvūs ir smurtauti prieš kitus.
Sunkumai darbe: Jiems gali būti sunku susirasti ir išlaikyti darbą.
Smurto ratas: Jie gali patys tapti smurtautojais prieš savo vaikus.

Psichologinis atsparumas

Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių.

Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė. Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą. Pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai.

Prevencija

Svarbu imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias psichologiniam smurtui prieš vaikus. Prevencija turėtų būti nukreipta į įvairius lygius:

Visuomenės lygmuo: Šviesti visuomenę apie smurto prieš vaikus žalą ir skatinti netoleranciją smurtui.
Šeimos lygmuo: Teikti paramą šeimoms, kurios patiria stresą ar turi sunkumų auklėjant vaikus.
Individualus lygmuo: Mokyti vaikus atpažinti smurtą ir ieškoti pagalbos.

Konkrečios prevencijos priemonės:

Ankstyvosios intervencijos programos: Programos, skirtos padėti šeimoms, auginančioms mažus vaikus, ypač šeimoms, kurios patiria stresą ar turi kitų sunkumų.
Tėvystės įgūdžių mokymai: Mokymai, skirti padėti tėvams išmokti efektyviai auklėti vaikus be smurto.
Programos vaikams: Programos, skirtos mokyti vaikus atpažinti smurtą ir ieškoti pagalbos.
Pagalbos linijos: Telefoninės linijos, kuriomis vaikai ir suaugusieji gali kreiptis pagalbos, jei patiria smurtą.
Specialistų mokymai: Mokyti specialistus (mokytojus, socialinius darbuotojus, medikus) atpažinti smurto požymius ir reaguoti į smurto atvejus.

Teisinė apsauga Lietuvoje

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris įsigaliojo nuo šių metų liepos, draudžia bet kokį smurtą ir fizines bausmes vaikų atžvilgiu. Remiantis įstatymu, smurtas prieš vaiką - tai veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra.

Pranešti apie įtariamą smurtą prieš vaiką galima tiek policijai, tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos teritoriniam skyriui.

Kaip atpažinti smurtą?

Svarbu žinoti, kas yra smurtas. Smurtas prieš vaiką arba vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.

Lietuvoje prasčiausiai atpažįstama emocialinio smurto prieš vaiką forma. „Tėvai, supratę, kad jų vaiko elgesys neadekvatus (pernelyg didelė baimė, per stiprios emocijos ar jų nebuvimas) ir ryškiai skiriasi nuo grupės, išsigąsta, pasimeta. Pedagogas gali padėti išsiaiškinti vaiko elgesio priežastis ir kartu padėti vaikui ugdytis“, - pastebi Lina Miežienė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo švietimo mokytoja, plaukimo trenerė. Vaiko elgesys, pasak L. Miežienės, tai jo bendravimo su aplinka būdas, reagavimas į tai, kas vyksta aplinkui. Vaiko pasyvumas, nuklydęs į šalį dėmesys, menka veiklos motyvacija dažnai rodo, kad jam per sunku susitvarkyti su užduotimi ir situacija reikalauja papildomo darbo su vaiku. Turėtume išmokti atskirti vaiko nenoriu nuo negaliu. Kartais, deja, viskas suverčiama vaiko nenoriu, užklijuojant sunkaus būdo, nepatogaus, protestuojančio, ar neįgalaus vaiko etiketę - abejingumą įvardinant tingėjimu, darbo grupėje įgūdžių stoka, uždarumą pateisinant tuo, kad auga be brolių ar seserų ir neturi gero elgesio pavyzdžio.

Įprastai vaikas yra smalsus ir žingeidus, seka ir domisi aplinka, ieško kontakto su kitais. Šių gebėjimų stoka gali rodyti vaiko raidos sutrikimus, dėl kurių rekomenduojama pasitarti su specialistais.

"Nenoriu" ar "Negaliu"?

Jei vaikas neatlieka užduočių, galbūt jis tiesiog nežino, kaip tai padaryti? Gal jam trūksta gebėjimų, žinių ar galimybių? Pavyzdžiui, neišgirdo reikalavimų, nesuprato tvarkos, nepakanka smulkiosios ar stambiosios motorikos įgūdžių užduočiai atlikti - galbūt jie neatlieka fizinių pratimų ne todėl, kad „tingi“, bet negali. O gal keliami per dideli akademiniai lūkesčiai? Gal vaikas tiesiog alkanas ar pavargęs? Supratimo stoka ar nesėkmės baimė iššaukia nenorą, vangumą ar pasyvumą. Ir priešingai, jei patiriama sėkmė - kyla noras stengtis. „Blogas“, nusistovėjusią tvarką griaunantis elgesys dažnai susijęs su dėmesio vaikui stoka. Reikėtų sau atsakyti į klausimą, kokį elgesį palaikome? Ar vaikas daugiau dėmesio gauna už gerą ar už negatyvų elgesį? Ar pagyrimų girdi tiek pat, kiek pastabų? Tas elgesys, kurį labiau pastipriname savo dėmesiu, tampa vaiko įpročiu. Dėl bendravimo įgūdžių, socialinio sąmoningumo stokos, vaikai su raidos sutrikimais, pavyzdžiui - autistai, elgiasi mums neįprastais, ne visiškai priimtinais būdais. Jiems trūksta nežodinio bendravimo suvokimo, įsijautimo į kitą asmenį, kartais šie vaikai būna agresyvūs, nereaguoja į užduotis, nesaugiai elgiasi. Kai pedagogui pavyksta suprasti, kad vaiko elgesio savybės ne auklėjimo pasekmė, o raidos ypatybė - su tėvų pagalba ieškoma tinkamiausių, priimtiniausių vaikui ugdymo metodų.

tags: #neadekvatus #vaiko #elgesys