Mirtis - neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, tačiau jos suvokimas ir išgyvenimas yra unikalus ir individualus procesas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip psichologija apibrėžia gedėjimo etapus, kaip žmonės išgyvena netektį, kokios klaidos daromos bandant paguosti gedinčiuosius ir kaip galime padėti sau ir kitiems susitaikyti su neišvengiama mirtimi.
Mirties Baimė: Universali Patirtis
Mirties baimė yra universali ir gali būti patiriama kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinės padėties ar užimamų pareigų. Tam tikras mirties baimės lygis netgi gali būti naudingas, skatinantis elgtis atsargiau ir saugoti savo gyvybę. Tačiau intensyvi, neracionali mirties baimė gali sutrikdyti kasdienį funkcionavimą.
Pagrindinės mirties baimės priežastys:
- Nežinomybė: Mirtis tebėra didžiausia nežinomybė, nes niekas neišgyveno jos, kad papasakotų, kas nutinka po mirties.
- Skausmas ir kančia: Daugelis bijo, kad mirštant patirs nepakeliamą skausmą ir kančią.
- Nebūtis: Baimė nustoti egzistuoti po mirties.
- Baimė būti nubaustam: Baimė būti nubaustam už tai, ką padarė ar nepadarė būdamas gyvas.
- Kontrolės praradimas: Mirtis yra tai, ko mes visiškai nekontroliuojame.
- Nerimas dėl artimųjų: Nerimas dėl to, kas nutiks artimiesiems po mūsų mirties.
Gedėjimo Etapai: Kelias į Susitaikymą
Psichologijoje gedėjimas apibūdinamas kaip sielvarto išgyvenimas po netekties. Vienas žinomiausių gedėjimo modelių yra Kübler-Ross modelis, kuris išskiria penkis etapus:
- Neigimas: Šokas ir netikėjimas tuo, kas įvyko. Tai gali suteikti laiko palaipsniui įsisavinti naujienas ir pradėti jas apdoroti. Pavyzdžiui, patyręs netektį asmuo su atėjusiais į šermenis garsiai juokauja, šmaikštauja lyg velionis vis dar būtų gyvas. Tėvai gali saugoti ir tvarkyti mirusiojo vaiko kambarį, tarsi šis turėtų netrukus grįžti. Kai kurie gedintieji elgiasi priešingai: skuba kuo greičiau sunaikinti visus daiktus, primenančius mirusįjį.
- Pyktis: Pyktis ant savęs, kitų, likimo ar net mirusiojo. Tai suteikia maskuojantį efektą žmogaus išgyvenimams, nes po pykčiu slepiama daugybę emocijų ir skausmo.
- Derybos: Bandymas susigrąžinti kontrolę ir pakeisti įvykio baigtį. Neretai šiame etape religingi žmonės bando sudaryti sandorį ar duoda pažadus.
- Depresija: Liūdesys, apatija, vilties praradimas.
- Susitaikymas: Mirties priėmimas ir naujo gyvenimo kūrimas. Suvokimas, kad mylint kitą žmogų, susiradus naujų draugų, pagarba ir meilė mirusiajam dėl to nė kiek nesumažės.
Nėra paprasta nustatyti, kada baigiasi gedėjimas. Gedėjimo trukmė gali būti labai įvairi - nuo kelių mėnesių iki dvejų metų.
Taip pat skaitykite: Mirties suvokimas ir psichologija
Gedėjimo Užduotys: Kelias į Normalų Gyvenimą
Psichologijos profesorius J. V. Vordenas siūlo laikyti visų keturių netekties sielvarto užduočių įvykdymą ženklu, kad gedėjimas baigėsi. Šias užduotis būtina įgyvendinti, kad žmogus vėl galėtų sugrįžti į normalų gyvenimą ir išmoktų gyventi be mirusiojo. Jeigu kuri nors užduotis lieka neįveikta, net po daugelio metų gali iškilti įvairių problemų, susijusių su neišgyventu sielvartu, kuris gali virsti sunkiomis kūno, psichikos ligomis, socialinėmis, psichologinėmis problemomis ir pan.
- Netekties pripažinimas: Supratimas ir pripažinimas, kad artimasis mirė. Jeigu nepavyksta įsisąmoninti netekties, galimos įvairios psichozinės būsenos, kai prarandamas ryšys su realybe.
- Netekties ir visų su ja susijusių jausmų išgyvenimas: Leidimas sau jausti liūdesį, pyktį, skausmą ir kitas emocijas.
- Tuštumos įveikimas: Naujų vaidmenų ir pareigų prisiėmimas po artimojo mirties. Mirus artimajam, mes prarandame ne tik asmenį, su kuriuo mus saistė ypatingas jausminis ryšys, bet ir tam tikrą nusistovėjusią tvarką, gyvenimo ritmą.
- Naujo santykio su mirusiuoju sukūrimas ir gyvenimas toliau: Prisiminimas mirusiojo su meile ir pagarba, tačiau nesustojant gyventi savo gyvenimo. Labai dažnai žmonėms atrodo, kad naujų santykių sukūrimas su kitais žmonėmis reikštų išdavystę mirusiajam, nepagarbą jo atminimui.
Kaip Pranešti Tragišką Žinią
Pranešti tragišką žinią apie artimojo mirtį yra labai sunku. Štai keletas patarimų, kaip tai padaryti jautriai ir atsakingai:
- Pasiruoškite: Numatykite, ką ir kaip sakysite, kaip jausitės patys tai sakydami, koks ryšys siejo mirusįjį su asmeniu, kuriam ruošiatės pranešti blogą žinią, to žmogaus galimas reakcijas.
- Praneškite akis į akį: Taip galite matyti žmogaus reakcijas ir suteikti jam būtiniausią paramą. Jeigu vis tik pranešti tenka telefonu, pasiūlykite žmogui atsisėsti.
- Būkite tiesūs, bet jautrūs: Praneškite žinią tiesiogiai, tačiau jautriai, vengdami užuolankų.
- Būkite pasiruošę įvairioms reakcijoms: Žmogus gali neigti, pykti, verkti ar būti apatiškas.
- Suteikite paramą: Būkite šalia, išklausykite ir pasiūlykite pagalbą.
Ką Jaučia Netektį Išgyvenantis Žmogus?
Netektį išgyvenantis žmogus jaučia dvasinį netekties skausmą, kuris kiekvienam asmeniui yra individualus.
Fiziniai negalavimai, kurie gali ištikti:
- Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai: širdis pradeda smarkiau plakti, padidėja kraujospūdis.
- Kvėpavimo sutrikimai: padažnėja kvėpavimas, džiūsta burna.
- Virškinimo sutrikimai: dingsta apetitas, gali pradėti pykinti, atsirasti pilvo skausmai.
- Kiti simptomai: prakaituoja delnai, atsiranda kūno drebėjimas, „pakerta kojas“, prarandamas žadas ir t.t.
Nustatyta, kad pirmais ir antrais metais po netekties artimųjų sergamumas ir mirtingumas gali padidėti iki trijų kartų, palyginti su nepatyrusiais netekties.
Taip pat skaitykite: Psichikos liga ir mirtingumas
Kada Reikėtų Susirūpinti?
Reikėtų kreiptis į specialistus, jei žmogų nuolatos vargina mintys apie savižudybę, jei įninkama į narkotikus, alkoholį, raminamuosius vaistus, jei kelis mėnesius po netekties užlieja apatija, depresija, atsiranda nuolatinis nerimas, haliucinacijos, jei apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, saugomi jo daiktai, t.y., jei yra požymių, kad žmogui nepavyko išgyventi sielvarto ir gedėjimas komplikavosi.
Kaip Pagelbėti Netektį Išgyvenančiam Draugui?
Tiesiog kantriai ir nuoširdžiai būti su juo, jo jausmais: ašaromis, liūdesiu, pykčiu, kuris kartais gali atrodyti, jog yra skirtas mums. Su jo skausmingais prisiminimais, itin reikšmingas paskutines bendravimo akimirkas su mirusiuoju. Kuo daugiau žmogus kalba apie išgyvenimus, tuo lengviau jam įveikti sielvartą.
Klaidos, Daromos Mėginant Paguosti Gedintįjį
- Sakymas „viskas bus gerai“, „laikas užgydys visas žaizdas“, „dabar jam gerai, nes jis pas Dievą“.
- Vengimas žodžio „mirtis“ ir vartojimas eufemizmų, tokių kaip „paliko“, „išėjo“.
- Raminamųjų vaistų davimas, siekiant numalšinti gedinčiojo emocijas.
Kaip Prisijaukinti Mirtį?
Dirbant su grėsminga liga sergančiais ar mirštančiais pacientais, pastebėta, kad jiems yra labai svarbu turėti galimybę kalbėti apie galimą mirtį. Šalia savęs jie nori turėti tokį pašnekovą, kuris neišsigąstų šios temos ir, esant poreikiui, leistų apie tai kalbėti bei gebėtų išklausyti, neneigiant mirtingumo fakto.
Apskritai kalbėjimas apie pasiruošimą mirčiai, mano galva, neatsiejamas nuo kalbėjimo apie gyvenimą. Tiek aš pati, tiek kiti specialistai, dirbantys su mirštančiais žmonėmis, pastebi, kad mirties baimė yra mažiau juntama, kai mirštantis žmogus savo gyvenimą apibūdina kaip pilną, išgyventą, patirtą.
Mirtis ir Vaikai: Kaip Bendrauti?
Svarbu nuo pat pradžių, t.y. nuo sužinojimo apie sunkią ligą, vaikams suteikti teisingą informaciją ir apie ligą, ir jos galimą poveikį šeimai. Be abejo, svarbu, kad ši informacija būtų pateikiama po truputį, atsižvelgiant į besikeičiančią sergančiojo situaciją.
Taip pat skaitykite: Netektis ir gedulas
- Kūdikiams ir mažiems vaikams: Svarbu kiek įmanoma išlaikyti įprastą aplinką ir rutiną, užtikrinti vaiko poreikius, maitinti, kalbinti, nešioti, raminti.
- 2-5 metų vaikams: Vengti sakyti „išėjo“, „paliko“, „užmigo“ ir pan., nes tai gali sukelti nesusipratimų ir painiavos. Kur kas geriau vaikams sakyti, kad žmogus mirė, ir paaiškinti, ką reiškia mirtis.
- 5-7 metų vaikams: Patikinti vaikus, kad niekas, ką jie pasakė ar pagalvojo, nesukėlė artimojo mirties.
Ar Vaikus Reikėtų Vestis į Laidotuves?
Vyresniems vaikams taip pat turi būti suteikta galimybė dalyvauti laidojimo procese. Specialistai, dirbantys su netektį patyrusiais vaikais, pastebi, kad vaikai dalyvavę laidotuvėse, dėl to nesigailėjo. O tie vaikai, kuriems nebuvo suteikta tokia galimybė, labai piktinosi, kad nebuvo įtraukti, nepaisant to, kad sprendimas dėl jų nedalyvavimo buvo priimtas turint geriausių ketinimų.
Rekomenduojama Literatūra ir Filmai
- Leslie Landon Metju „Kai sielvartauja vaikai“
- Inger Anberg „Sielvartas po savižudybės“
- Teresės Nijolės Liobikienės knyga „Krizių intervencija“
- Elizabetos Kubler - Ros „Apie mirtį ir mirimą“
- Kristinos Onos Polukordienės knyga „Psichologinės krizės ir jų įveikimas“
- Drama „Tėve mūsų, kuris esi medyje“
tags: #neisvengiamas #mirties #suvokimas #ir #isgyvenimas