Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos mokslas sparčiai žengia į priekį, tobulėja technologijos, o tai kelia vis didesnius reikalavimus sveikatos priežiūros specialistų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis ir greitesnis gyvenimo tempas sukelia stresą. Norint būti sėkmingam, reikia ne tik suspėti su visais, bet ir aplenkti kitus. Onkologiniuose skyriuose dirbantys medikai patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą dėl darbo specifikos ir nuolatinio streso. Žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia baimę ir nerimą, todėl pacientai ieško paramos ir palaikymo. Šiame straipsnyje aptarsime pacientų psichologinius tipus, jų emocinius poreikius ir tai, kaip šie aspektai veikia sveikimo procesą.
Profesinis "perdegimas": kas tai?
Profesinis „perdegimas“, dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Emociniai stresoriai onkologijoje
Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Pacientai intuityviai ieško ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Iš medikų tikimasi tokios paramos ir pagalbos. Kiekvienam sergančiam onkologine liga svarbu ne tik standartinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, bet ir asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas trokšta ypatingo dėmesio, rūpesčio, pagalbos ir tarpusavio santykių. Slaugytojams tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius.
Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją. Taigi, dirbant su onkologiniais pacientais, didžiausia dilema tampa - kaip išlaikyti balansą santykiuose su pacientu, kad „neperdegti“ pačiam, bet ir neatstumti paciento.
Kiti stresoriai
Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus. Onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Asmenybė ir įtaka sveikimui
Bandymai begalinius žmonių skirtumus apibendrinti tam tikromis jausminėmis kategorijomis yra labai seni. Dar Klaudijus Galenas, graikų gydytojas, gyvenęs II-ame mūsų eros amžiuje, išskyrė 4 pagrindinius temperamentus: sangviniką, choleriką, flegmatiką ir melancholiką. Emocionalus elgesys - labiausiai krentantis į akis bruožas, bet jis ne visada atspindi žmogaus esybę. Tai gali būti reakcijos į situaciją išraiška. Emocinio reagavimo pobūdis - tai temperamento, o ne asmenybės charakteristika.
Žymus šveicarų psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas įvedė terminus ekstravertas ir intravertas. Intraversija ar ekstraversija reiškiasi per žmogaus psichinės veiklos funkcijas - loginį mąstymą, intuiciją, jausmus, pojūčius. Ekstravertai daugiausiai dėmesio skiria išoriniams veiksniams. Žmonės, vedini vidinių motyvų ir gyvenantys pagal savo vidinį pasaulį bei įsitikinimus, laikomi intravertais. Dž. Roteris žmones ėmė skirstyti pagal vieną esminį požymį - kam žmogus priskiria atsakomybę už esminius jo gyvenimo (o kartu ir darbo) įvykius. Vieni žmonės linkę manyti, kad tai, kas vyksta jų gyvenime priklauso nuo išorės jėgų. „Man gyvenime tiesiog nesiseka“, „neatlikau užduoties, nes vadovas manęs neinformavo“, teigia eksternalai, nesigilindami į situaciją ir perkeldami atsakomybę už įvykius kitiems asmenims ar aplinkybėms.
Psichologiniai "kancerogenai"
Daugkartiniai tyrimai su gyvūnais parodė, kad ilgalaikis chroniškas stresas reikšmingai padidina onkologinių susirgimų skaičių gyvūnų tarpe. Dar 1926 m. Sankt Peterburgo N.N.Petrovo onkologinėje ligoninėje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 212 naujai hospitalizuotų pacientų. Atlikus gyvenimo istorijų anamnezę, paaiškėjo kad net 83% sergančiųjų 1-2 metų laikotarpyje iki diagnozės patyrė stiprią psichologinę traumą. Sunkiau netektį ar pasikeitimus išgyvena tie žmonės, kurie yra linkę save atiduoti vienam objektui (žmogui, darbui, namams). Nemažiau svarbiu veiksniu yra nesugebėjimas arba nenoras išreikšti emocijas ir jausmus, kitaip tariant nepakankama emocijų „ventiliacija“.
Kaip susidoroti su liga?
Paprastai vėžio diagnozė apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Psichologine prasme diagnozė „Onkologinė liga“ sukelia didžiulį nerimą, pasimetimą, vidinę sumaištį, sužinojus diagnozę kyla daug sudėtingų klausimų. Visa tai paveikia kiekvieno sergančiojo saugumo ir gerovės jausmą, sveikatą, gyvenimo kokybę bei šalia esančius artimuosius. Perkainuojamos turimos vertybės, peržiūrima, kas gyvenime yra svarbu. Moksliškai įrodyta, kad žmogaus emocinė sveikata daro poveikį jo fizinei savijautai. Medicina nulemia tik 25 proc. ligos kontrolės, likusius 75 proc. Susirgo kūnas, ne siela.
Patarimai, kaip susidoroti su liga:
- Nepraraskite vilties.
- Su dėkingumu priimkite kiekvieną naują dieną.
- Leiskite sau paprašyti pagalbos.
- Pasirinkite gydytoją, kuriuo pasitikite.
- Kurkite sąžiningumu ir pasitikėjimu paremtą santykį.
- Niekada neatsisakykite tradicinio medikamentinio gydymo.
- Sprendimus priimkite po vieną, neskubėdami.
- Pasitikėkite artimaisiais ir leiskite jiems padėti.
- Paskirstykite laiką besirūpindami savimi ir jums brangiais žmonėmis.
- Leiskite sau verkti, liūdėti, abejoti.
- Leiskite sau ilsėtis.
- Veikite tiek, kiek pajėgiate.
- Susikurkite prisiminimų banką.
- Tikėkite tuo, kad viskas, kas vyksta, yra jūsų kūno ir sielos labui.
- Gyvenkite šios dienos realybe, o ne dvejonėmis dėl praeities ar nežinomybe dėl ateities.
Kaip susidoroti su pokyčiais?
Onkologinė ligos kelionėje susiduriama su labai daug pokyčių. Dėl to žmonėms priimti naują realybę, ligą nėra paprasta. Užplūsta daug įvairių jausmų, jie gali būti panašūs į gedulą, patiriame tokią patirtį tarsi gedėjimo metu. Taip pat gali būti patiriamas šokas, daug nerimo ir pykčio, liūdesio ir tik po to ateina susitaikymas.
Taip pat skaitykite: Pacientų teisės ir pareigos
Patarimai, kaip susidoroti su pokyčiais:
- Leiskite kitiems žmonėms jums padėti.
- Kreipkitės pagalbos į savo sveikatos priežiūros komandą, informuokite juos apie savo rūpesčius ir nerimą.
- Bendradarbiaukite su psichikos sveikatos specialistu.
- Išlikite fiziškai aktyvūs.
- Duokite sau laiko prisitaikyti.
Kaip susidoroti su nežinomybe?
Daugelis vėžiu sergančių žmonių gali jausti netikrumą dėl ateities. Pripažindami vėžio nežinomybę galite jausti nerimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Šie jausmai gali sukelti net fizinių simptomų, pavyzdžiui, gali atsirasti miego problemų arba gali būti sunkiau susikaupti darbe. Išmokti valdyti nežinomybę yra svarbi sveikatos išsaugojimo dalis.
Patarimai, kaip susidoroti su nežinomybe:
- Pripažinkite, kad yra situacijų, kurias galite kontroliuoti, ir tokių, kurių negalite.
- Pasikalbėkite su psichologu arba socialiniu darbuotoju ligoninėje, prisijunkite prie paramos grupės.
- Pasikalbėkite su draugais ir šeimos nariais.
- Sužinokite kuo daugiau apie vėžį ir jo gydymą.
Kaip suvaldyti stresą?
Tokia liga, kaip vėžys, dažnai yra viena iš didžiausią stresą keliančių patirčių žmogaus gyvenime. Streso valdymo strategijos gali padėti jums jaustis labiau atsipalaidavusiems ir mažiau nerimauti.
Patarimai, kaip suvaldyti stresą:
- Venkite tvarkaraščio konfliktų.
- Žinokite savo ribas.
- Paprašykite pagalbos.
- Nustatykite prioritetus.
- Suskirstykite užduotis į mažesnius etapus.
- Sutelkite pastangas į dalykus, kuriuos galite kontroliuoti.
- Reguliariai mankštinkitės.
- Leiskite laiką lauke.
- Planuokite socialinę veiklą.
- Gerai maitinkitės.
- Gausiai miegokite.
- Prisijunkite prie paramos grupės.
- Suplanuokite kasdienį atsipalaidavimo laiką.
- Darykite tai, kas jums patinka.
- Rašykite dienoraštį.
- Išmokite naujo hobio.
Kaip susidoroti su pykčiu?
Normalu, kad diagnozavus vėžį jaučiamas pyktis. Pyktis yra natūrali emocinė reakcija. Nereikia jaustis kaltam dėl to, kad jaučiate emocijas, o pyktis ir kitos emocijos nėra blogos. Išreikšti emocijas taip, kad įvyktų teigiamų pokyčių.
Patarimai, kaip susidoroti su pykčiu:
- Atpažinkite savo pyktį.
- Pagalvokite, kokie kiti jausmai slypi po pykčiu.
- Venkite išlieti pyktį ant kitų.
- Nelaukite, kol pyktis susikaups.
- Raskite saugių būdų pykčiui išreikšti.
Kaip įveikti nerimą?
Nerimas yra dažna emocija. Vėžys dažnai sukelia dar daugiau nerimo. Jei jums ar jūsų artimajam neseniai buvo diagnozuotas vėžys arba jums taikomas vėžio gydymas, nerimas yra tikėtina reakcija į tai. Nerimas turi tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes. Neigiamos pasekmės yra tokios, kad jos apriboja ir žmogus susikausto, nebegali padaryti tam tikrų dalykų, kuriuos darydavo, bijo išmėginti, bijo naujų patirčių, bijo rinktis.
Taip pat skaitykite: Psichikos centro pacientų sveikata
tags: #pacientu #psichologiniai #tipai