Šiame straipsnyje apžvelgiamos psichoterapeutės Vaivos Klimaitės įžvalgos apie psichikos sveikatą, savižudybių prevenciją ir gedulo procesą. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant interviu su V. Klimaite, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro specialistų komentarus ir kitų psichologų nuomones.
Savižudybės - pagalbos šauksmas
„Savižudybė visada yra pagalbos šauksmas. Tik kartais jis būna pradinis, o kartais, deja, - paskutinis“, - teigia Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius. Ši citata pabrėžia, kad savižudybė nėra staigus ir netikėtas įvykis, o dažnai - kulminacija ilgalaikės psichologinės krizės. Savižudiškos mintys, nenoras gyventi ar prasmės gyventi nematymas pasireiškia esant daugeliui psichikos sutrikimų - nuo depresijos iki šizofrenijos, vyresnio amžiaus žmonėms sergant demencijomis.
Savižudybių prevencijos skyrius Vilniuje
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre veikia Savižudybių prevencijos skyrius, teikiantis specializuotą pagalbą asmenims, ketinantiems nusižudyti ar turintiems tokių minčių. Tai pirmas ir kol kas vienintelis toks specializuotas skyrius Lietuvoje. Skyriaus vedėja dr. pabrėžia, kad skyrius teikia paslaugas savižudiškų minčių turintiems pacientams bet kuriame ligoninės skyriuje.
Skyriuje dirba du psichologai ir vienas atvejo vadybininkas. Psichologės pirmiausia įvertina savižudybės riziką bei taiko trumpalaikę terapiją po mėginimo nusižudyti (ASSIP). Rizika vertinama pokalbio, konsultacijos būdu, išsiaiškinant, ar žmogus turi norą numirti, ar turi gebėjimą nusižudyti ir ketinimą - ar šiuo metu žmogus turi planą nusižudyti. Taip pat įvertinami resursai, ar jis turi į ką atsiremti, ar turi kokių nors gyvenimo tikslų. Visa tai susumavus jau galima matyti, ar savižudybės rizika yra aukšta ir jam reikia itin intensyvios pagalbos - galbūt gultis į stacionarą. Šiame skyriuje pacientai turi galimybę gauti konsultacijas visą gydymosi ligoninėje laikotarpį, net ir perėję gydytis į kitą skyrių ar dienos stacionarą.
Skyrius tikrai pasiteisina ir, galiu pasakyti, kad jį dar plėstume. Deja, nėra atskiro apmokėjimo ir jį išlaiko kiti skyriai. Bėda, kad kainos visiems vienodos ir kitos įstaigos, neturinčios tokių tarnybų, kurias esame įsteigę mes, gauna tokias pat lėšas, o jų išlaidos yra gerokai mažesnės. Be abejo, kad tokios paslaugos plėstųsi ir kitose įstaigose vėlgi reikės galvoti apie tam tikrą finansinį skatinimą. Pavyzdžiui, jei psichosocialinės reabilitacijos apmokėjimas atsirado tik prieš porą metų, mūsų įstaigoje toks skyrius veikia nuo du tūkstančiai antrųjų - daugiau nei dešimtmetį. Valgymo sutrikimų ir krizių intervencijos skyriai įkurti dar anksčiau, bet juos iš bendro įstaigos biudžeto irgi išlaikėme apie penkerius septynerius metus.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikata ir savižudybės: Vaivos Klimaitės įžvalgos
Savižudybės rizikos veiksniai ir pagalbos galimybės
Kaip rodo statistiniai duomenys, dažniausiai ranką prieš save pakelia 45-55 metų vyrai. Lietuvoje jų nusižudo šešiskart daugiau negu moterų, ypač gyvenančių regionuose, kaimo vietovėse. Įdomu tai, jog skyriuje vos vienas kitas vyras yra mūsų pacientas, dažniausiai - moterys. Vadinasi, vyrai neatvyksta pagalbos. O moterys, kurios ieško pagalbos, yra iš įvairių socialinių sluoksnių, šeiminių padėčių, turinčios įvairią darbinę patirtį.
Svarbu atkreipti dėmesį į artimųjų elgesį ir kalbas, kurios gali signalizuoti apie savižudybės riziką. Sunerimti verta tuomet, kai artimas pradeda kalbėti apie norą numirti. Jis gali kalbėti užuominomis: noriu užmigti ir nebeprabusti; viskas atsibodo; nuo visko pavargau; nieko nebenoriu. Arba asmuo tiesiogiai kalba apie mirtį: noriu numirti, nusižudyti. Apie ketinimą nusižudyti gali byloti ir tokie elgesio signalai: žmogus atsisveikina arba parašo testamentą, grąžina skolas, išdalija daiktus tarsi jų jam daugiau nebeprireiks, padalija santaupas arba palieka instrukcijas, kaip elgtis jo mirties atveju, parašo atsisveikinimo laišką. Įtarimų sukelti gali ir pasikeitęs emocinis fonas: kai ramus žmogus tampa judrus, susijaudinęs, visur ima bėgioti arba, priešingai, pasidaro itin prislėgtas, užsisklendęs, nekelia kojos iš namų. Jei žmogus apsisprendžia nusižudyti, kartais jam ateina palengvėjimo jausmas. Tai yra labai pavojingas signalas. Artimieji pradeda galvoti, kad jam pagerėjo: jis buvo prislėgtas, o dabar staiga nurimo.
Jei įtariate, kad artimas žmogus galvoja apie savižudybę, svarbu neignoruoti šių signalų ir kreiptis pagalbos į specialistus. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, Krizių įveikimo centras ir kitos organizacijos teikia nemokamą psichologinę pagalbą krizę išgyvenantiems asmenims.
Gedulo procesas: kaip susitaikyti su netektimi
Psichologė dr. V. Klimaitė sako, jog tam, kad gedulo procesas vyktų natūraliai ir padėtų mums susitaikyti su dideliu praradimu, būtina pabūti su tais sunkiais jausmais, bet ir gebėti į juos neįklimpti. Ji pastebi du dažniausius kraštutinumus, kuomet gedulas neįvyksta - tai nemokėjimas atsitraukti arba jausmų vengimas.
Gedulo etapai ir jausmai
Gedulas vyksta ne kažkokia linija, kur mes pereinam etapus, jis vyksta labiau spirale ar bangom. Išgyvename sunkius jausmus, pavyzdžiui, labai didelį ilgesį, paskui pyktį, po to tarsi susitaikymą, o po kurio laiko vėl imame jausti labai didelį ilgesį. Tai normalu, taip ir turėtų vykti gedulas ir susitaikymas su netektimi. Tie jausmai gali būti patys įvairiausi - gali atsirasti didelis nerimas dėl savęs ar kitų artimųjų, gali kilti didelis pyktis, liūdesys. Visus šiuos kylančius jausmus būtina išgyventi.
Taip pat skaitykite: Ar Teismo psichiatrijos tarnybos pertvarka pagerins situaciją? Vaivos Martinkienės atsiliepimai
Vieni žmonės gali jaustis susitaikę ir priėmę netektį praėjus keliems mėnesiams, kitiems gali reikėti kelerių metų. Daugiau dėmesio šiuolaikinėje psichologijoje skiriama ieškant atsakymų, kas yra užsitęsęs ar per ilgas, komplikuotas gedulas. Jei praėjus keleriems metams žmogus negali pagalvoti apie nieką kitą, mintyse ir veiksmuose visur ir nuolat galvoja apie tai, ko neteko, kiekvieną dieną prisimena, jam labai sunku susitelkti į darbus, į kitas veiklas, į kitus žmones, jis tarsi sustingęs laike, tada galima kalbėti, kad gedulas tikrai užsitęsė. Kažkokios komplikacijos vyksta ne per laiką, o per savijautą. Tokiais atvejais būtina kreiptis į specialistus ir ieškoti pagalbos.
Kaip padėti gedinčiam žmogui
Svarbu būti šalia. Patyrusieji mylimo žmogaus netektį ar žmonės, kurie bandė nusižudyti, tikina, kad svarbiausia po to jiems buvo turėti, į ką atsiremti ir net nebūtinai kalbėti - užtekdavo vien žinojimo, kad kažkas yra šalia. Gera pagalba gali būti ir paskatinimas šiek tiek atsitraukti nuo savo minčių, kuomet žmogus yra labai stipriai paskendęs jose.
Toleruokite prieštaringus kenčiančiojo jausmus. Su savižudybe susidūrusių asmenų jausmai ir poreikiai gali būti labai prieštaringi - vieną akimirką jie gali norėti kalbėtis, o kitą - nepratars nė žodžio. Toleruoti reikėtų ir krizę išgyvenančio žmogaus padidėjusį jautrumą, dirglumą ar abejingumą. Padėkite paleisti juntamą pyktį ir kaltę. Itin dažnos emocijos, kurias jaučia nusižudžiusio žmogaus artimieji, yra pyktis bei kaltė. Labai dažnai pyktis būna neįsisąmonintas ir užslopintas, nes juk atrodo, kad kaip ir negali pykti ant žmogaus, kuris nusižudė… Iš tiesų pykti galima, ir tai yra visiškai natūralu. Juk savižudybės atveju tas žmogus, kuris nusižudė, vienu metu buvo ir auka, ir agresorius - jis ir tas, kuris nukentėjo, ir tas, kuris nužudė, taigi aišku, kad tai kelia prieštaringus jausmus. Labai dažnai pyktis būna neįsisąmonintas ir užslopintas, nes juk atrodo, kad kaip ir negali pykti ant žmogaus, kuris nusižudė…
Labai svarbu atsiminti ir tai, kad tada, kai įvyksta savižudybė, nors to žmogaus jau ir nebėra, tačiau santykis su nusižudžiusiu žmogumi niekur taip greitai nedingsta. Jis išlieka dar kurį laiką, todėl gedinčiajam gali būti reikšmingi įvairūs ritualai, prisiminimai, nusižudžiusiojo daiktai. Svarbu suprasti ir šiuos gedinčiojo potyrius, nes tik taip jis gali palaipsniui atsiskirti nuo prarasto artimojo.
Gedulo ritualai ir tradicijos
Laidojimo namų atstovai teigia rekomenduojantys prieš kremavimą pabūti prie velionio šeimos rate, atlikti pašventinimo ritualą. Pašnekovė pripažįsta, kad jai gana dažnai tenka priminti artimiesiems, kad gedėjimas yra skirtas ne mirusiems, o gyviesiems. Kad tai proga stabtelėti ir priimti faktą, jog liko vienu žmogumi mažiau, kurį jūs mylėjote ir buvote jo ar jos mylimi.
Taip pat skaitykite: G. Petronienės atsiliepimai apie psichoterapiją
Pastebiu ir tai, kad vis rečiau į laidotuves žmonės atkeliauja su juodais drabužiais, sakydami, kad rūbo spalva nieko nereiškia. Bet juk gedulo metu rinkdamasis tamsius drabužius tu vis atsimeni iškeliavusį artimą žmogų. Tokiu būdu tu vis prisilieti prie gražių prisiminimų ir vyksta sielos gijimas. Graikijoje vis dar yra ilgas gedėjimo laikas ir visą tą etapą žmonės dėvi juodos spalvos drabužius. Pas mus ši tradicija, deja, baigia išnykti.
Nerimas: signalas ar vaizduotė?
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja, psichologė Vaiva Klimaitė ir socialinės iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius diskutavo, nerimas yra signalas ar vaizduotė. V. V. „Nerimą kaip jausmą, manau, mes visi pažįstame, gal tik ne visi galime pažinti tą nerimo jausmą, kai nebesuprantame, dėl ko tas nerimas kyla, kai nerimo objektas mums nebeaiškus ir kai protas įsijungia spėlioti, ką tas nerimas mums sako“, - kalbėjo V.
Anot psichologės, nerimą, kylantį dėl stiprių vidinių išgyvenimų, pavyzdžiui, santykių šeimoje ar susijusių su profesine karjera, kas tampa jau vidiniu konfliktu, žmonės kartais yra linkę ignoruoti, stengiasi nuo jo bėgti. „Jeigu turime supratingą aplinką, savo jausmais, mintimis, sprendimais su ja pasidalinti verta, nes patys labai lengvai galime viduje „užsisukti“. Kažkas iš šono gali užduoti tokį klausimą, kurio patys sau neuždavėme ir tada, žiūrėk, viskas aiškiau pasidaro. Gautas palaikymas irgi nuramina, sumažina nerimo intensyvumą, padeda rasti vidinio konflikto sprendimą. Bet, kalbant apie kraštutinumą, kai apskritai vengiame prie to konflikto prisiliesti ir užsiimame viskuo, bet neatsisukame į tai, tokiu atveju mes tvarkomės su nerimo simptomais, bet nesitvarkome su nerimo priežastimi“, - dėmesį atkreipė V.
Nerimas, pasak psichologės, yra labai nemalonus jausmas ir natūralu, kad žmonės linkę jo vengti. „Analogija būtų, kai susitrenkiame ranką ar koją, jaučiame skausmą, bet neiname pas gydytojus ir nesidomime, kas mums atsitiko. Geriame nuskausminamuosius ir tuo metu skausmo nejaučiame. Kol nejaučiu skausmo, galiu apsimesti, kad man nieko neatsitiko. Kai skausmas sukyla, tada pradedu spėlioti: o gal man ta koja lūžo, o gal čia didelis pažeidimas, gal aš nebevaikščiosiu, gal reikės man tą koją amputuoti, bet išgeriu nuskausminamųjų - skausmo nebejaučiu ir vėl man ramu. Panašiai galime pažiūrėti ir į nerimą“, - kalbėjo V.
Klaidingi mitai apie savižudybes
Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymo centro konsultantė, socialinių mokslų daktarė ir Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja dr. pabrėžia, kad yra du pagrindiniai veiksniai, kuomet toji pagalba tampa ta, kuri nepadeda. Visų pirma - tai klaidingi stereotipai bei mitai apie savižudybes ir apie gedulą, antra - žinių trūkumas, dėl ko artimieji dažnai netinkamai sureaguoja.
Populiariausi mitai apie savižudybes:
- Mitas: dėl artimojo savižudybės visada kažkas kaltas. Netiesa. Vienam žmogui atsakomybės už artimojo savižudybę priskirti tikrai negalima. Žmonės nusižudyti bando tada, kai juos užgraužia nevilties ir naštos kančia, kuri gali kilti dėl daug labai įvairių priežasčių ir niekada - dėl vienos priežasties atskirai. Tai priežasčių visuma, kuri žmogų pradeda pernelyg slėgti.
- Mitas: nusižudo tik silpni žmonės. Jokiu būdu ne.
- Mitas: nusižudo tik sergantys psichikos sutrikimais. Tikrai ne.
- Mitas: jei žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti. Tikrai galima padėti. Jei žmogus svarsto apie savižudybę, vadinasi, jis turi kažkokių problemų ar didelių sunkumų, ir jam pradžioj galbūt padėtų jau vien galimybė pasidalyti tomis problemomis ir išsikalbėti.
- Mitas: gyvenime būna situacijų, kai savižudybė yra vienintelė išeitis. Tai irgi netiesa, nors kai žmogų apima savižudybės krizė, jis kitų išeičių tikrai nemato. Tai vadinamasis „tunelio efektas“, kuomet žmogui galvoje sukasi tik viena mintis, ir į savižudybę linkusiam asmeniui tikrai neveikia tokia parama ar pasakymai, kaip „pažiūrėk, gyvenimas gražus“ ar „lauke saulė šviečia“ ir panašiai.
- Mitas: jei žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi, jis iš tikrųjų nori mirti. Iš dalies tai tiesa - žmogui apsisprendus nusižudyti, dalis jo iš tikrųjų nori mirti, tačiau kita jo dalis - nori gyventi ir jis tai, kad ir netiesiogiai, praneša ieškodamas pagalbos, kreipdamasis į artimuosius.
- Mitas: klausimas apie savižudybę žmogų gali dar labiau paskatinti nusižudyti. „Tiesa yra visiškai priešinga - dažnai iš savo klientų išgirstu, kad šis klausimas juos kaip tik išlaisvino. Tarsi jiems pagaliau tapo „legalu“ kalbėti apie savo ketinimus. Juk pačiam ateiti pas artimąjį ir, tarkime, sėdint prie pietų stalo pasakyti „Žinai, aš galvoju nusižudyti“, yra neįtikėtinai sunku ar net neįmanoma, nes niekad nežinai, kaip artimieji į tai reaguos ir ar jie apskritai pasiruošę tai išgirsti.
- Mitas: žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, niekad ir nenusižudo. Tarp tų, kurie daug kalba apie savižudybę, tikrai yra daug tokių, kurie iš tiesų nusižudo, todėl bet kuriuo atveju į šias kalbas reikia atkreipti dėmesį ir nenurašyti jų kaip „eilinės manipuliacijos“ ar tuščių grasinimų.
- Mitas: negalima kalbėti apie sunkius savo išgyvenimus, nes kitus tai apkrauna. Apie tai kalbėti reikia, net jei tai ir apkrauna kitus.
- Mitas: savo sunkumus reikia išgyventi vienam. Anot psichologės, mūsų visuomenėje toks įsitikinimas yra itin gajus, tačiau tai didelė klaida - viską išgyventi vienam kartais gali būti pernelyg sunku, o pagalba, kad ir nedidelė, gali labai stipriai padėti, tik reikia nebijoti jos paprašyti.
tags: #vaiva #klimaite #psichoterapija