Sveikatos specialistai atkreipia dėmesį į nuolat augantį pacientų skaičių, kreipiantįsi į priklausomybės ligų centrus. Priklausomybės ligos paveikia ne tik asmenis, turinčius tam tikrų sunkumų, bet ir aktyvius darbuotojus bei aukštas pajamas gaunančius verslininkus. Lietuvoje priklausomybės ligų paplitimas nuolat didėja, todėl šių ligų gydymas tampa pagrindine psichiatrų darbo dalimi. Alkoholizmas ir narkomanija yra dažnos ir rimtų pasekmių individui ir visuomenei sukeliančios priklausomybės.
Priklausomybės Apibrėžimas ir Eiga
Priklausomybė yra lėtinė, progresuojanti liga, palaipsniui užvaldanti žmogaus gyvenimą. Ji prasideda, kai individas griebiasi tam tikrų medžiagų, siekdamas pagerinti savijautą, patirti malonumą, palengvinti gyvenimą ar atsikratyti skausmingų minčių. J. Kuznecovos teigimu, esminiai priklausomybės elementai yra fizinis ir psichologinis potraukis šioms medžiagoms bei vartojimo kontrolės praradimas. Dažniausiai priklausomybės seka yra tokia: vartojimas, piktnaudžiavimas ir priklausomybė.
Priklausomybės Priežastys
Į priklausomybės liūną žmones stumia įvairios priežastys. Vieniems tai yra neišsipildžiusios gyvenimo svajonės, kitiems - bendravimo, meilės stoka ar vienatvė. Psichologai pabrėžia, kad priklausomybės atsiradimą skatina gyvenimo tempas, konkurencija ir stresas, dėl kurio atsiranda poreikis jį malšinti. Psichiatrė J. Kuznecova pažymi, kad ypač pažeidžiami yra vaikai, paaugliai ir moterys.
Priklausomybės Formos
Priklausomybės gali atsirasti ne tik vartojant alkoholį, opioidus ar kitas chemines medžiagas. Azartiniai lošimai taip pat gali sukelti priklausomybę, panašią į narkotikų ar alkoholio. Nekontroliuojamas potraukis lošti gali pasireikšti jau po pirmo bandymo. Kai lošimas progresuoja - lošiama dažniau ir didesnėmis sumomis - didėja ir problemos.
Genetiniai Veiksniai
J. Kuznecova patvirtina, kad potraukio, tolerancijos ir adaptacijos mechanizmai yra paveldimi. Genetiniai veiksniai lemia 40-60 proc. individo rizikos susirgti alkoholizmu.
Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės
Priklausomybės Gydymas
Gydant priklausomybes, siekiama, kad pacientai sugebėtų atsispirti liguistiems troškimams, o pozityvus elgesys, gyvenimas be alkoholio ar narkotikų taptų įpročiu, norma. Efektyvių gydymo rezultatų pasiekiama vartojant medikamentus, kurių veiklioji medžiaga naltreksonas blokuoja už malonumą atsakingus receptorius, todėl yra kontroliuojamas liguistas potraukis kvaišalams. Potraukį mažinantys vaistai yra svarbi daugelio gydymo schemų dalis. Poveikis juntamas iš karto, suvartojus pirmąją vaisto dozę. Nors vaistai mažina kvaišalų troškimą, jie nekliudo patirti kitus pojūčius.
Geriausių gydymo rezultatų pasiekiama, kai dėl priklausomybės susirūpinama tada, kai atsiranda pirmieji žalingo vartojimo požymiai, bet priklausomybė dar nesusiformavo. Svarbu, kad ir pats žmogus suvoktų problemą ir ieškotų pagalbos.
Priklausomybė nuo Žmonių ir Meilės Santykiai
Be priklausomybių nuo medžiagų, egzistuoja ir priklausomybė nuo žmonių. Svarbu suvokti, kad gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis pirmiausia turi būti pats individas, o tik tada, tapus pilnaverčiu ir savarankišku asmeniu, galima kurti gražius santykius su artima siela. Vaikų reikėtų turėti tiek, kiek žmogus mano galintis pats vienas išauginti, nes niekada negali žinoti, kas nutiks.
Laisvė ir nepriklausomybė yra vienas iš laimės variantų. Kuo mažiau dalykų yra reikalingų, tuo mažiau katastrofų juos praradus. Kuo mažiau katastrofų, tuo daugiau palaimingos ramybės. Neįmanoma užmegzti gilaus emocinio ryšio, neįgijus psichologinės autonomijos. Tik tada santykiai kels džiaugsmą. Pradėti tokius santykius motyvuoja meilė. Pagarba savai ir kito žmogaus asmeninei erdvei, saviems ir kito žmogaus interesams yra dar vienas šių santykių ypatumas.
Brandi meilė skelbia: „Padarysiu viską, ką tik pajėgsiu, kad padėčiau tau optimaliai realizuoti savo sugebėjimus, net jeigu tai reikš, jog kartais tau teks būti toli nuo manęs ir kažkuo užsiimti be manęs“. Tikra meilė neturi nieko bendro su savininkiškumu, ji gerbia ir džiaugiasi partneriu, o nesinaudoja juo savo poreikiams tenkinti. O štai priklausomuose santykiuose partneris laikomas nuosavybe. Tikroji meilė teikia pasitenkinimo ir gyvenimo harmonijos jausmą. Joje labai mažai nerimo, priešiškumo. Išties mylintys žmonės yra nepriklausomi vienas nuo kito, autonomiški, nepavydūs ir tuo pat metu siekia padėti kitam realizuotis, didžiuojasi partnerio pergalėmis. Brandi meilė skelbia: „Aš galiu gyventi ir be tavęs, bet aš tave myliu ir dėl to noriu būti greta“. Tuo tarpu priklausomybe sergantys žmonės susilieja, neturi savo nuosavos psichologinės teritorijos. Jie pavydūs, pavydą generuoja savininkiškumas.
Taip pat skaitykite: Individualaus elgesio motyvai
Tikra meilė - tai sugebėjimas duoti, nieko nereikalaujant mainais, ir toks elgesys rodo meilės jėgą. Duodamas, brandus žmogus jaučia malonumą ir tai savaime kompensuoja jo emocines, fizines ar materialias sąnaudas. O žmogus, linkęs kurti priklausomus santykius, orientuojasi į meilę-sandėrį, meilę-eksploataciją. Brandus suaugęs žmogus žino partnerį ir realiai vertina jo savybes. Jis vertina jį tokį, koks jis yra, padeda jam tobulėti, augti, atsiskleisti, padeda vardan paties partnerio, mylimo žmogaus, o ne tam, kad partneris už tą pagalbą jam tarnautų ar atsilygintų. Brandus žmogus gerbia partnerį, jo psichologinę teritoriją, jo psichologines ribas.
Meilė gimsta tik laisvėje, ji negali išgyventi nelaisvėje. Pasikėsinus į jos laisvę, meilė pradeda sklaidytis. Priklausomuose santykiuose psichologinės ribos pažeidinėjamos ir nėra jokios pagarbos partneriui bei jo psichologinei teritorijai. Asmeninė atsakomybė - neatskiriama brandžios meilės dalis. Brandus žmogus siekia tokių tarpusavio santykių, kai abu partneriai turi galimybę iki galo atskleisti savo individualybes ir gyvena meilėje. Dvasiškai brandus žmogus laiko kito žmogaus asmenybės augimą tokiu pat rimtu dalyku, kaip ir savo paties tobulėjimą.
Iš viso to, kas buvo pasakyta, seka, kad meilė - tai brandžių, psichologiškai suaugusių ir nepriklausomų žmonių santykiai.
Psichotrauma ir Priklausomybė
Pastaruosius 10 metų pasaulyje vyksta intensyvūs disociacinių sutrikimų ir psichozės panašumų bei skirtumų tyrimai. Šiuose tyrimuose pagrindine ašimi tampa seka: psichotrauma -> disociacija -> psichozė. Net 69 proc. respondentų atžymėjo, jog yra patyrę bent vieną ansktyvą psichotrauminę patirtį ir net 12,5 proc. Mano klinikinėje praktikoje sutinkami postraumatinį stresą išgyvenantys klientai itin dažnai pabrėžia, kad neseniai praeityje yra patyrę klausos haliucinacijų ir kitų, taip vadinamų, pirmojo Schneiderio rango šizofrenijos simptomų, kaip kliedesinė nuojauta ar poveikis mintims - jų atėmimą, pagreitėjimą, valdymą.
Išsamūs tyrimai rodo, kad ansktyvosios vaikystės psichotraumuojančios patirtys turi didžiulę reikšmę mūsų sveikatai ir, apskritai, mūsų ateities galimybėms. Ne tik tarp mūsų, bet ir tarp kartų. Psichotraumuojančias patirtis išgyvenę asmenys kitoms kartoms psichikos sutrikimus perduoda dvejopai - pirma, kaip elgesio modelį, antra, epigenetiškai. Tyrimais yra nustatyta, kad pscihotraumuojančios patirtys keičia genų nuskaitymą.
Taip pat skaitykite: Apsaugokite save nuo oksidacinio streso
Ankstyvosios vaikystės pschitraumuojančios patirtys svarbios tuo, kad siejamos su lėtinėmis ligomis, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu paauglystėje ir suaugusiame amžiuje, sutrikusiu socialiniu funkcionavimu, nerimo ir depresijos sutrikimais, asmenybės sutrikimais, valgymo sutrikimais, disociaciniais sutrikimais ir net ankstyva mirtimi. Pabrėžtina, kad daroma neigiama įtaka mokymosi kokybei, darbo pasirinkimo galimybėms, ir netgi būsimoms gaunamoms pajamoms.
Remiantis įvairiomis studijomis nustatyta, kad 61 proc. gyventojų yra patyrę bent vieną psichotraumuojančią patirtį iki 18 m., o vienas iš šešių - daugiau nei keturias. Tyrimais nustatyta, kad psichotraumos ir psichozės ryšys tiesiogiai priklauso nuo psichotraumuojančios patirties dozės. Asmenims, ankstyvoje vaikystėje išgyvenusiems psichotraumuojančias patirtis (iki 5 m. amžiaus) kur kas ankstesniame amžiuje pasireiškia psichozė, psichozės eiga būna sunkesnė, kur kas dažnesni gydymai psichiatrijos ligoninėje, sunkesnė ir labiau išreikšta depresija.
Asmuo, patyręs keturias ir daugiau psichotraumuojančias patirtis, gyvenimo eigoje žudosi 30 kartų dažniau nei psichotraumuojančių išgyvenimų nepatyrę asmenys. Yra nustatytas itin stiprus ryšys tarp ankstyvos vaikystės psichotraumos ir komentuojančio pobūdžio klausos haliucinacijų.
Vis didesnėje dalyje studijų nurodoma, kad ankstyvos vaikystės psichotraumuojančios patirtys yra siejamos su neurobiologiniais smegenų pokyčiais, kurie yra randami ir pas psichoze ar šizofrenija sergančius asmenis. Šie pokyčiai vyksta dėl epigenetinių pokyčių, nulemiančių sutrikusią genų ekspresiją ir dėl to vykstančius neuronų struktūros ir funkcijos pasikeitimus. Šie pokyčiai labiausiai paveikia tokias smegenų struktūras kaip hipokampą, migdolinį kūną, prefrontalinę žievę ir insulą (salą) bei visų šių struktūrų tarpusavio komunikaciją.
Hipokampo struktūros pokyčiai yra dažniausia sutinkama neurobiologinė išraiška tarp šizofrenija sergančiųjų. Tyrimų išvados parodo, kad, tarp šizofrenija sergančiųjų, hipokapo masė sumažėja 5-10 proc. Nustatyta: kuo didesnis hipokampo sumažėjimas, tuo yra gauta didesnė psichotraumos dozė ir tuo anstyvesniame amžiuje.
Asmenys, kurie serga disociaciniu sutrikimu, ypač disociaciniu asmenybės sutrikimu, turi 19,2 proc. mažesnės apimties hipokampą nei kontrolinė grupė, be psichotraumuojančių potyrių. Tiek šizofrenija, tiek disociaciniais sutrikimais sergančių asmenų hipokampo tūris tiesiogiai koreliuoja su patirta psichotraumuojančios patirties doze.
Migdolinis kūnas yra atsakingas už baimės jausmą, malonumą, pyktį, nerimą, atmintį, suvokimą ir dėmesį. Migdolinio kūno pokyčiai stipriai priklauso nuo amžiaus, kuriame yra patiriamos psichotraumos. Tiek psichoze, tiek disociaciniais sutrikimais sergantiesiams žmonėms stebimas sumažėjusio tūrio migdolinis kūnas.
Frontalinė smegenų žievės dalis yra atsakinga už aukštesniuosius sprendimus, kitaip - vykdomąsias funkcijas: darbinės atminties išlaikymą, tikslų siekiantį mąstymą, problemų sprendimą, kognityvinį lankstumą, jausmų ir elgesio kontrolę bei pasireiškimą. Dėka frontalinės žievės, mūsų vidiniai impulsai, emocijos ir sprendimai yra derinami su socialiniais bei aplinkos dirgikliais. Atliekami tyrimai nurodo, kad frontalinė smegenų žievė yra itin jautri patiriamam stresui.
Mano klinikinėje praktikoje dar neteko sutikti nei vieno priklausomo nuo psichoaktyvių medžiagų (alkoholis, narkotikai, benzodiazepinai, tabakas ir kt.) žmogaus, kuris nebūtų patyręs itin reikšmingų psichotraumuojančių įvykių. Pasaulis krypsta dvigubų diagnozių kryptimi, kada priklausomybė yra vertinama kaip pasekmė kito esamo sutrikimo.
Insula (sala) atsakinga už interorecepciją - tai yra pojūčių ir kūno suderinimą. Ji taip pat atsako už skonio ir kvapo suvokimą, visceralinės kontrolės bei somatopercepcijos, kitaip sakant, vidaus organų reguliacijos. Taip pat atsakinga už vestibiulinės funkcijos užtikrinimą, derindama veiklą su smegenėlėmis; emocijų ir suvokimo integracijos; dėl sąsajų su limbine sistema dalyvauja atlygio sistemoje ir lemia įsitraukimą į priklausomybes. Dėl psichotraumuojančių įvykių metu patiriamo streso, insulos tūris tiek prie psichozių, tiek disociacinių sutrikimų atveju būna sumažėjęs nuo 5,2 iki 10 proc.
Visos šios smegenų struktūros dalys yra moduliuojamos hormonų ir neurocheminių sistemų. Įvykus psichotraumuojančiam įvykiui yra stipriai dirginamas mūsų migdolinis kūnas, tuomet informacija siunčiama į hipokampą saugojimui, tačiau dėl per didelės stimuliacijos hipokampas yra perkraunamas, kas lemia traumuojančių prisiminimų iškreiptą integraciją ir išsaugojimą. Hipokampas tiesiog nepajėgia dirbti pakankamai greitai, kad galėtų susiteminti į vientisumą visas traumuojančio įvykio prisiminimo dalis. Iš čia seka, kad mažesnė ar didesnė dalis, priklausomai nuo traumos intensyvumo, lieka nesusisteminta, nesusieta su kitomis dalimis - pvz. baimės jausmas nesusiejamas su jį sukėlusiu įvykiu arba stipri reakcija į skonį, kvapą nesusiejama su žinojimu, kas tą reakciją sukėlė.
Kopriklausomybė
„Codependancy“ - taip angliškai vadinama būsena, kurioje gyvena alkoholikų, narkomanų ir kitų priklausomų žmonių šeimos nariai. Kopriklausomam žmogui tenka išmokti, kad jis irgi turi savo poreikius, kuriuos reikia jausti; kad jis irgi jaučia jausmus, ypač pyktį, kurį reikia suvokti ir išreikšti; kad jokia meilė neišgydys nuo priklausomybės jokio žmogaus; kad nepaisant to priklausomas žmogus - ne pasileidėlis, ne piktavalis, o tiesiog sergantis; kad didinant kontrolę didėja geriančio žmogaus pasipriešinimas; kad kaltinant ir moralizuojant auga geriančio asmens kaltės jausmas, kurį jis „užgeria“; kad kai kuriems dalykams atsitikti negalima kelti jokių sąlygų; kad galima tik tikėti jėga, kuri yra aukštesnė už žmogaus norus ir protą.
Ir štai tuomet, kai žmona prisimena apie savo poreikius, įsigyja savų draugų, ima labiau tikėti, nei kontroliuoti - tuomet po truputį atsitinka stebuklai. Ji gali išsiskirti su sutuoktiniu, o gali gyventi su juo. Tačiau dabar ji turi savo erdvę, kurioje ji nepriklauso nuo sutuoktinio. Ją užima ne vyras, ne jo įpročiai, ne jo vargai. Ją užima gyvenimas. Visuomet įvairesnis ir įdomesnis už butelio paieškas.
Priklausomybė nuo Sekso (Seksoholizmas)
Seksoholizmas kamuoja daugiau kaip 5 proc. Žemės gyventojų, t.y. 360 mln. Nuo sekos priklausomam žmogui nesvarbu, su kuo mylėtis. Jam reikia vis naujo partnerio, todėl vieno meilužio ar meilužės tikrai nepakanka. Priklausomybės nuo sekso kamuojamas žmogus dažnai keičia lytinius partnerius, nesugeba užmegzti ilgalaikių santykių. Jį domina ne emocijos, o tik seksas - kaip ritualas. Pageidautina, kad jis būtų įvairus, su sadomazochizmo elementais, pornografijos žiūrėjimu, erotinėmis fantazijomis.
Pagrindinės seksoholizmo priežastys - dvasinės problemos. Kamuojami šios priklausomybės žmonės nepasitiki savimi, o lovoje pasiektos pergalės leidžia pasijusti šio to vertam. Vaikai, kurie nepriklauso „chebrai“ arba iš kurių buvo tyčiojamasi, užaugę savivertę kelia nuolat keisdami partnerius. Seksoholizmą ekspertai linkę vadinti ne liga, o priklausomybe, lygindami ją su alkoholizmu ir narkomanija. Jo kamuojamas žmogus trokšta eilinės sekso porcijos, gavęs ją pajunta trumpalaikį pasitenkinimą ir vėl nori naujos „dozės“.
Priklausomi nuo sekso žmonės nepajėgūs kontroliuoti savo elgsenos ir tai atsiliepia visose jų gyvenimo sferose. Kadangi į dažną partnerių keitimą ar didelį jų kiekį visuomenė žiūri nepalankiai, seksoholikai tampa uždari, gali net susirgti depresija. Taip tęsiasi, kol žmogus pats nesupranta, kad problema rimta ir vienas jis nesusitvarkys. Pasak seksologų, besigydančiam nuo šios priklausomybės žmogui ypač svarbi artimųjų parama.
Priklausomybė nuo Tabako
Tabakas yra viena labiausiai sveikatą žalojančių medžiagų dėl plataus vartojimo ir reikšmingo vaidmens vystantis plaučių, širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų rizikai. Pagrindinė tabako veiklioji medžiaga - nikotinas, priklausantis psichiką veikiančioms medžiagoms. Jis sukelia stiprią priklausomybę, todėl dauguma rūkalių negali lengvai atsisakyti šio įpročio.
Rūkant nikotinas ir kitos cheminės medžiagos dirgina burnos bei kvėpavimo takų gleivines, sutraukia kraujagysles, didina kraujospūdį ir greitina širdies ritmą. Labai kenksmingos yra ir tabako dervos - jos daro ilgalaikę žalą organizmui. Rūkymas skatina išeminės širdies ligos vystymąsi, spartina aterosklerozės progresavimą, siaurina širdies vainikines kraujagysles, didina infarkto riziką. Didžiausia žala daroma kvėpavimo organams, todėl dažnai išsivysto lėtinis bronchitas, plaučių emfizema ir pasireiškia nuolatinis kosulys. Rūkaliams būdingas burnos gleivinės paraudimas, pageltę dantys, nemalonus kvapas iš burnos. Rūkančių žmonių oda praranda elastingumą, todėl raukšlės greičiau išryškėja. Rūkymas yra viena pagrindinių įvairių piktybinių navikų priežasčių, ypač burnos gleivinės, ryklės, stemplės ir plaučių vėžio.
Tabako vartojimas sukelia ir psichinę, ir fizinę priklausomybę. Priklausomybės sindromas yra gana stiprus - net suvokdamas žalingą poveikį sveikatai, žmogus dažnai negali mesti rūkyti. Staiga nutraukus rūkymą, pasireiškia abstinencijos sindromas, sukeliantis psichinį ir fizinį diskomfortą.
Priklausomybė nuo Alkoholio
Alkoholis - viena labiausiai paplitusių psichoaktyviųjų medžiagų, esanti įvairios koncentracijos gėrimuose, pavyzdžiui, aluje, vyne ir stipriuosiuose (distiliuotuose) gėrimuose. Net ir nedidelės dozės sutrikdo koordinaciją, reakcijos greitį, vairavimo įgūdžius. Didelis alkoholio kiekis daro rimtą žalą kepenims, širdžiai, kasai ir smegenims. Nuolatinis ir gausus alkoholio vartojimas sukelia priklausomybę. Ji gali pasireikšti kasdieniniu, ilgą laiką trunkančiu gėrimu arba pasikartojančiais „užgėrimais“, kai kurį laiką intensyviai vartojamas alkoholis, o vėliau seka „sausi“ periodai.
Priklausomybė progresuoja, stipriai paveikdama emocinę ir fizinę sveikatą - ji gali sukelti arba pasunkinti depresiją, padidinti savižudybės riziką, lemti nelaimingus atsitikimus ar net mirtį. Išgėrus didesnį kiekį alkoholio, gali pasireikšti atminties spragos, amnezijos epizodai, taip pat išauga rizika tapti nelaimingų atsitikimų ar smurtinių situacijų dalyviu. Didelės dozės gali būti mirtinos dėl kvėpavimo centro slopinimo. Abstinencijos sindromas pasireiškia nemiga, nerimas, depresija, gausus prakaitavimas, pykinimas, vėmimas, širdies ritmo sutrikimai, padidėja kraujospūdis, atsiranda drebulys.
Priklausomybė nuo Opioidų
Opioidai gali būti natūralios kilmės - morfinas ir kodeinas, išgaunami iš aguonų galvučių sulčių. Farmacijoje gaminami sintetiniai opioidai (įvairūs skausmą malšinantys vaistai), o iš pusiau sintetinių, chemiškai apdorotų natūralių opioidų plačiausiai paplitęs heroinas. Opioidai veikia centrinę nervų sistemą - galvos ir nugaros smegenis, o per nervų grandinėles - visą organizmą. Jie malšina skausmą ir sukelia euforiją.
Susiformavus priklausomybei, heroinas gali būti leidžiamas į veną 2-3 kartus per dieną. Šis būdas itin pavojingas - naudojant nesterilią įrangą (adatas, švirkštus, šaukštelius, vatos filtrus) didėja rizika užsikrėsti pavojingomis ligomis, tokiomis kaip ŽIV, hepatitas B ir C. Kadangi opioidai stipriai slopina kvėpavimo centrą, perdozavimas yra dažna mirties priežastis. Perdozavus gali ištikti koma, vyzdžiai susitraukia iki taškelio formos, kvėpavimas tampa labai apsunkęs ar sulėtėjęs, oda įgauna išblyškusią ar melsvą spalvą.
Priklausomybė nuo Kanapių
Kanapės, dar vadinamos marihuana, yra labiausiai paplitusi uždrausta psichoaktyvioji medžiaga Lietuvoje ir Europoje. Hašišas - tai kanapių derva, išgaunama iš lapų ir žiedynų, kuri vėliau supresuojama į gabalėlius. Apie 50 % surūkytų kanapių veikliosios medžiagos absorbuoja plaučiai, todėl poveikis juntamas greitai.
Nuolat vartojant kanapes, ilgainiui silpnėja dėmesys ir atmintis. Asmuo tampa užsisklendęs, mieguistas, pasitaiko ir psichikos sutrikimų. Didelės kanapių dozės apsvaigusiam asmeniui gali sukelti galvos svaigimą, silpnumą, nemalonių emocijų proveržius ar net haliucinacijas. Reguliarus vartojimas dažnai veda į apatiją, mažina gyvenimo interesus, skatina fantazijas, vaikišką mąstymą, trikdo kasdienį ritmą, slopina norą tobulėti. Kanapėms būdinga psichologinė priklausomybė. Nutraukus vartojimą, pasireiškia abstinencijos sindromas: psichologinis diskomfortas, dirglumas, nekantrumas, apetito praradimas, nemiga.
Pagalba Priklausomiems Žmonėms
Aplinkiniams atpažinti ženklus, kad žmogus turi problemų su alkoholiu, paprastai nėra sudėtinga. Akivaizdu, kada žmogus padaugina alkoholio, nesusitvarko su darbu, konfliktuoja su artimaisiais, švaisto pinigus ir pan. Artimieji net nuo savęs slepia šios problemos dydį, įsikalba, kad tik dabar toks periodas, netrukus žmogus susiims ir liausis. Artimieji savotiškai palaiko žmogaus priklausomybę finansiškai ar emociškai jį paremdami. Tokiu atveju didžiausia pagalba žmogui - leisti jam patirti gėrimo pasekmes. Esant priklausomybei, artimųjų globa žmogui trukdo keistis. Bet kokie priekaištai ir pamokslai, t. y. bandymas kalbėtis ir „protinti“ taip pat nepadeda.
Vienintelis dalykas, apie ką galima kalbėtis, tai siūlyti žmogui labai konkrečią pagalbą. Pavyzdžiui, surasti ir anoniminių alkoholikų draugijos telefono numerį ir pasiūlyti nueiti ten, arba nurodyti specialistą, į kurį galima kreiptis pagalbos.
Egzistuoja trys pagalbos formos priklausomiems žmonėms. Jei žmogus geria labai daug, pirmiausiai jam reikia išsiblaivyti, tai galima padaryti priklausomybės ligų centruose. Toliau seka psichologinė, o ilgalaikę pagalbą galima rasti anoniminių alkoholikų draugijose. Kai žmogus yra priklausomas, pagrindinės jo praradimo sritys yra santykiai, darbas ir finansai. Tai nereiškia, kad išgirdęs, jog antroji pusė pareiškė norinti skirtis ar daugiau nebendraus, žmogus tą pačią minutę susimąstys. Tačiau kai žmogaus gyvenime susikaupia tam tikras tokių praradimų skaičius, jis pasiekia vadinamąjį dugną, kuris kiekvienam gali būti labai skirtingas. Ir tuomet žmogus pradeda atsispirti nuo to dugno.
Žodžiai veikia tik tol, kol žmogus dar neturi priklausomybės. Kita vertus, jei žmogus nėra priklausomas, vieną kartą patyręs sunkias pagirias bent artimiausius kelis mėnesius jis tikrai nenorės šios patirties pakartoti.
Beje, visi alkoholikai, girdėdami artimųjų priekaištus, mušasi į krūtinę, dievagodamiesi, kad tikrai liausis. Viena vertus, jie tą akimirką šventai tuo tiki, kita vertus, atsiprašinėjimas alkoholikams tampa manipuliacijos objektu, todėl neverta tais atsiprašymais labai tikėti. Jei žmogus kažko prisidirbo, prisigėrė, išleido visus pinigus, smurtavo, atsiprašinėjimas yra vienas iš daugelio manipuliacijos būdų, kuriuos naudoja priklausomi žmonės.
Taigi iš tiesų norint žmogui padėti, nereikėtų slėpti, jeigu jis dėl alkoholio kažko prisidirbo. Nereikėtų jo dangstyti darbe, o kalbant apie šeimos narius ir draugus, reikia nebijoti riboti santykius ar juos nutraukti su sąlyga, kad jie atsinaujins tik tuo atveju, jei žmogus nustos gerti.
Žmogus turi pajausti, kad jeigu jis geria, yra paliktas. Jeigu nustoja gerti, žmonės sugrįžta ir stengiasi jam padėti. Žmogus turi būti skatinamas ir giriamas, kai daro žingsnius blaivybės link. Kalbėti apie tikrą alkoholio vartojimo nutraukimą visiems laikams, nes priklausomas žmogus visiškai negali gerti, nė trupučio. Visi svarbūs gyvenimo elementai žmogui grįžta tik tuomet, kai jis visiškai nutraukia alkoholio vartojimą.
Atsakomybė turi būti perkelta priklausomam žmogui, o ne aplinkiniams. Tas žmogus yra atsakingas įrodyti artimiesiems, kad jis iš tiesų pasikeitė, o ne atvirkščiai, kai artimieji kantriai laukia, kada žmogus nebegers. Artimieji tiesiog turi gyventi savo gyvenimą, tačiau ilgai gyvendami su priklausomu žmogumi artimieji, seniai nebeturintys savo asmeninio gyvenimo, jau nelabai įsivaizduoja, kaip gyventi be jo, nes daug metų visos mintys ir emocijos sukosi tik apie jį.
tags: #pagrindine #seka #priklausomybe