Atrodo natūralu, kad artėjanti senatvė kiekvienam žmogui kelia nerimą, tačiau ji pasitinkama skirtingai. Daugelis senatvę sieja su apribojimais, kuriuos ji atneša, fiziniu pajėgumu, nuovargiu ir blankesniu pasaulio suvokimu. Jaunystėje galime daug ko tikėtis ateityje, o einant metams vis daugiau žvalgomės į praeitį. Vis dėlto, senėjimas tampa vis aktualesne tema, nes pagyvenusių ir senų žmonių populiacija didėja. Šiame straipsnyje nagrinėsime pagyvenusio žmogaus psichologiją, senėjimo ypatumus ir galimybes.
Nerimas Artėjant Senatvei
Artėjanti senatvė kiekvienam žmogui kelia nerimą. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į gyvenimo iššūkius, kančią ir mirtį. Senatvės mažiau bijo žmonės, tikintys, kad egzistencija nesibaigia mirtimi. Kiti senatvę sieja su artėjimu išnykimo link, todėl labiau nerimauja. Žmonės nerimauja dėl ateities nežinomybės, susijusios su nenumatytais iššūkiais, galimomis sveikatos problemomis ir kentėjimu. Dauguma žmonių bijo pasenti dėl apribojimų, kuriuos atneša senatvė. Kuo labiau senstame, tuo mažiau pajėgūs jaučiamės fiziškai, tuo greičiau pavargstame nuo bet kokio darbo, dėl to mažiau spėjame nuveikti per dieną, o tai nėra malonu suvokti. Pasaulį su amžiumi imame suvokti daug blankiau negu vaikystėje, jaunystėje, kada viskas atrodė daug spalvingiau, įdomiau. Atrodo, kad vis mažiau lieka dar nepatirtų dalykų, kurie galėtų džiuginti. Jaunystėje galime daug ko tikėtis ateityje, o einant metams vis mažiau dalykų projektuojame į ateitį ir vis daugiau žvalgomės į praeitį.
Požiūris į Senatvę
Požiūriui į senatvę stipriausią įtaką daro buvimas šalia pagyvenusio žmogaus (gyvenimas kartu su seneliais, kitais vyresniais giminėmis, jų priežiūra ar pagalba), nes tai padeda geriau pažinti jo kasdienybę, realiau suprasti jo rūpesčius, nei tik girdint apie tai iš kitų. Deja, šių dalykų mes negalime susikurti senatvėje, pavyzdžiui, negalime tikėtis gerų santykių su sutuoktiniu, jei tų santykių nesukūrėme per gyvenimą; negalime tikėtis meilės iš vaikų, jei jos nedavėme vaikams, kai jie buvo maži; neturime kuo užsiimti, jei per visą gyvenimą neatradome savo pomėgių; neturime kuo džiaugtis, jei nematome, kuo galime būti reikalingi kitiems.
Skirtingi Požiūriai Į Senėjimą
Jauno, vidutinio amžiaus žmogaus ir senjoro požiūriai į senėjimo procesą skiriasi. Jaunas žmogus apie senėjimą apskritai mažai susimąsto, netgi vengia apie tai mąstyti, nes viskas atrodo dar labai toli. Žmogus koncentruojasi į netolimą ateitį, mėgina įsitvirtinti gyvenime, o mintis apie tolimą ateitį dažniausiai nustumia tolyn. Taigi, senatvė jaunam asmeniui yra kažkas svetimo, kažkas negatyvaus, nuo ko norisi atsiriboti.
Vidutinio amžiaus žmogus atsiduria tarsi ties slenksčiu, kai viena koja stovi viename amžiaus tarpsnyje, o kita - jau kitame, t. y. Matydami, kad gyvenimas nėra toks, apie kokį svajojo, dauguma šiame amžiuje išgyvena gyvenimo vidurio krizę, kartais bando daug ką keisti savo gyvenime, mėgina kurti naują šeimą, keičia darbą ir pan.
Taip pat skaitykite: Kova su depresija vyresniame amžiuje
Senjorams senatvė - jau reali duotybė, su kuria tenka norom nenorom susitaikyti. Tie žmonės, kuriems sunku priimti senyvo amžiaus apribojimus, dažnai tampa niūrūs, niurzgantys, daug kuo nepatenkinti, pykstantys ant pasaulio, Dievo ar kitų žmonių. Jie linkę grimzti į apatiją, rezignaciją, neveiklumą.
Baimės ir Nerimas
Jei žmogus mąsto apie senatvę kaip apie tragišką laiką, kada viską skauda, kada tampi priklausomas nuo kitų ir merdėji skausme, imama paniškai bijoti ateities, gali užvaldyti nerimas dėl mirties kaip skausmingo proceso, gali kankinti išnykimo, nežinomybės baimė. Tai gali apkartinti ir dabartį, viskas gali pasirodyti beprasmiška, žmogus gali pradėti grimzti į depresiją. Toks požiūris į senėjimą skatina skaidyti savo gyvenimą į dvi kontrastingas dalis: į trapią dabartį, kurioje reikia suspėti pasiimti iš gyvenimo viską, kas įmanoma, ir - į tragišką ateitį, kurią reikėtų kuo toliau nustumti nuo savęs. Taip mąstantieji stengiasi atitolinti senatvę save apgaudinėdami, t. y. slėpdami nuo savęs ir kitų savo senėjimo požymius, kartais net griebdamiesi plastinių „jauninančių“ operacijų.
"Memento Mori"
Kai kuriuose vienuolynuose seniau vienuoliai sveikindavo vienas kitą žodžiais memento mori, t. y. prisimink mirsiąs. Kaip parodė S. Reichardo ir bendradarbių atliktas tyrimas (aprašytas kun. K.
Senatvės Tipai
- „Piktieji“ savo gyvenimo nepasisekimo priežastis sieja su kitais žmonėmis, kurie neva sugadino jų gyvenimą, nes atėmė galimybes, pasisekimą, laimę.
- „Apsišarvavusieji“ mėgina paviršutiniškai prisitaikyti įvairia veikla bei socialiniais ryšiais nukreipdami dėmesį nuo neigiamų senatvės apraiškų.
- „Sūpuokles kėdes mėgstantieji“ prisitaiko pasyvumu, t. y.
- „Subrendusieji“ realistiškai priima savo padėtį, susitaiko su senatvės apribojimais, bet dėl jų neišgyvena, nes sugeba tarsi pakilti virš sunkumų. Jie mažiau galvoja apie save, daugiau orientuojasi į kitų žmonių poreikius, stengiasi būti naudingi kitiems, įprasminti kiekvieną gyvenimo dieną ir džiaugtis tuo, ką turi.
Visiems linkėčiau senatvės, panašios į jaudinantį, keliantį pagarbą saulėlydį, kuriuo pasigrožėti susirenka daugybė žmonių, akimirkai atsitraukiančių nuo savo rūpesčių, kad prisiliestų prie būties slėpinio.
Sveikas Senėjimas
Senėjimas tampa vis aktualesne tema, nes pagyvenusių ir senų žmonių populiacija didėja. Dažnam kyla klausimai: ar įmanomas sveikas senėjimas? Pagyvenusio bei seno amžiaus žmonių populiacija sparčiai didėja.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
- Pasaulyje gyvena 605 mln. žmonių, kurie yra vyresni nei 60 m. amžiaus. Numatoma, jog šis skaičius 2025-aisiais pasieks 1,2 milijardo. Ypač padaugėjo vyresnių nei 80 m.
- Per ateinančius 25 m. Europa taps „seniausiu“ pasaulio regionu. Šiuo metu 20 proc. jos gyventojų yra pagyvenę žmonės, o 2020 m. šis skaičius sudarys 28 proc. „Seniausia“ pasaulio šalimi vadinama Švedija.
- Žmogaus gyvenimo trukmės ribos gana didelės, ir vis daugiau žmonių sulaukia ypač ilgo amžiaus.
Taigi senėjimas tampa vis aktualesne tema. Dažnam kyla klausimai: ar įmanomas sveikas senėjimas ir kas tai lemia? Senėjimą reikia priimti kaip natūralų procesą. Aktyvus senėjimas yra optimistiškų fizinių, socialinių bei psichinių sveikatos galimybių raktas. Jo tikslas - sveikas žmogus senatvėje.
Psichikos Sutrikimai Senatvėje
Psichikos sutrikimais serga vaikai, jauni ir vyresnio amžiaus žmonės. Vyresniame amžiuje psichikos sutrikimai paprastai siejasi su galvos smegenyse vykstančiais pokyčiais. Centrinės nervų sistemos (CNS) neuronai yra palyginti atsparūs su senėjimu susijusiam ląstelių žuvimui, o nauji neuronai gali susiformuoti vyresniems negu 70 m. asmenims. Todėl intensyvus CNS nervinių ląstelių žuvimas (degeneracija) yra patologinis procesas, o ne normalaus senėjimo požymis. Dėl CNS ląstelių degeneracijos pirmiausia sutrinka kognityvinės (pažintinės) funkcijos, lemiančios smegenų gebėjimą gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti informaciją. Pradžioje atminties sutrikimai būna nedideli, dažnai nesukelia nerimo aplinkiniams, kadangi siejami tiesiog su amžiumi. Ligos pradžioje sergantysis dar suvokia savo ligą, nerimauja, išgyvena dėl to. Sutrikimui progresuojant, sergantieji nebesupranta savo ligos, tampa pikti, suirzę, pilni įtampos, įtarumo. Nemiega, tampa labai neramūs naktimis. Toks pamažu blogėjantis elgesys vargina artimuosius, trikdo jų įprastą gyvenimo ritmą. Artimieji dažnai pasakoja, kad labiausiai išgyvena dėl priešiškumo, nepagrįstų kaltinimų kaip tik jiems - žmonėms, daugiausia laiko skiriantiems ligoniui. Sergantysis ima vis sunkiau orientuotis aplinkoje (neranda namų išėjęs į parduotuvę), ilgainiui net savo namuose. Negydoma liga gali taip progresuoti, kai visiškai sutrinka orientacija vietos, laiko atžvilgiu, pasireiškia haliucinacijų, ligonio elgesys tampa ypač agresyvus ir net nebesuvaldomas. Artimiesiems reikėtų įsidėmėti, kad geriausias būdas padėti sergančiajam ir sau - kreiptis į šeimos gydytoją, kad gydymas būtų pradėtas kuo anksčiau.
Vaistai Psichikos Sutrikimams Koreguoti
Psichikos sutrikimo simptomams koreguoti gydytojas skiria nervų sistemą veikiančių vaistų, pvz., tiaprido (Tiapridal). Vaistas priklauso mažos potencijos (švelniai veikiančių) vaistų nuo psichozės grupei ir tinka įvairiems senyvojo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimams gydyti: nerimui, sujaudinimui, agresyvumui, liguistoms baimėms, miego sutrikimams. Palyginti su kitais vaistais, tiapridas pasižymi saugumu ir geru toleravimu. Jis neslopina sergančiojo budrumo, sugebėjimų pažinti aplinką, nesukelia raumenų sukaustymo. Jo galima pakankamai saugiai skirti sergant gretutinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių ligomis, glaukoma, prostatos išvešėjimu). Gydymą galima tęsti ir pagerėjus būklei bei elgesiui tapus normaliam - taip gydant stengiamasi užkirsti kelią psichikos būklės pablogėjimui.
Senyvo amžiaus žmonių emocijų ir elgesio sutrikimai gali būti įvairūs - nuo nerimo, nemigos iki nevaldomo sujaudinimo. Anksčiau pradėjus gydyti, ligos simptomus lengviau valdyti, tam reikia mažiau vaistų, sergantysis ilgiau išlieka savarankiškas, reikalauja mažiau globos. Tiapridal veiksmingas, saugus ir gerai toleruojamas.
Aktyvus ir Savarankiškas Gyvenimas
Yra begalė būdų, kaip pratęsti aktyvų, savarankišką gyvenimą. Ir negalima pamiršti svarbiausio, kad nuo mūsų pačių priklauso daug daugiau nei manome!
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Psichologijos Apibrėžimas
Psichologija yra žinių sistema apie psichikos reiškinius. Tai mokslas apie sielą, dvasią, vidinį gyvenimą. Psichologija ne tik aprašo šiuos reiškinius, bet ir ieško priežastinių ryšių, stengiasi išaiškinti, kas jų pastovu, kas kintama, kas atsitiktina, kas dėsninga. Be to, pasitelkdama žmogaus anatomijos nervų sistemos fiziologijos mokslų duomenis, ji stengiasi išaiškinti ir psichinių reiškinių (dėmesio, temperamento ir kt.) nervinius mechanizmus.
Suaugusiųjų Raidos Stadijos
Suaugusiųjų žmonių raidos stadijos nėra tokios ryškios kaip vaikų. Suaugusiųjų raidoje sunku rasti tokių ryškių įvykių, kaip pirmieji ištarti žodžiai ar pirmieji brendimo požymiai. Tačiau daugelis raidos psichologų teigia, kad tam tikros suaugusio žmogaus raidos stadijos yra, tačiau jos daugiau priklauso nuo socialinio negu nuo biologinio amžiaus. B. Neugarten klausinėjo žmonių, kada, jų manymu, geriausias laikas vedyboms ir kada žmogus yra pačiame jėgų žydėjime. Ji nustatė, kad tai pačiai socialinei klasei priklausančių žmonių atsakymai labai sutampa. Pavyzdžiui, aukštesnės ir vidutinės klasės atstovai teigė, kad vyrui geriausias amžius vedyboms yra tarp 25 ir 35 metų, gyvenimo viršūnė - apie 40 metų; jie taip pat panašiai nurodė ir gyvenimo stadijas: vyras laikomas jaunas, kai jam apytiksliai 22 metai, vidutinio amžiaus - apie 50 metų, o senatvė prasideda sulaukus maždaug 75 metų. Žemesnių socialinių sluoksnių atstovai nurodė, kad geriausias laikas vedyboms, taip pat gyvenimo viršūnė yra anksčiau, žmogus pereina iš vienos stadijos į kitą taip pat anksčiau, pavyzdžiui, vidutinis amžius, jų nuomone, prasideda sulaukus 40, o ne 50 metų.
Svarbios istorinės aplinkybės, pavyzdžiui, skirtingai vertinamas amžius, kuris yra geriausias laikas ištekėti. Žmonių požiūrį į gyvenimo perspektyvas gali pakeisti vaikai. J. Flavellis nurodo, kad šeimose, kur yra paauglys, suaugusieji gali stengtis labiau išlaikyti tradicines vertybes, todėl jie gali tapti labiau konservatyvūs (jų socialinis amžius didėja). Tačiau, antra vertus, sėdėdami, kaip paauglys keičia tradicines vertybes ir gyvenimo stilių, tėvai gali tapti liberalesni, ir, pavyzdžiui, vidutinio amžiaus žmogų siekti karjeros gali paskatinti sūnaus arba dukters klausimai apie vertybes ir vaidmenis.
Socialinis amžius labiau priklauso nuo kultūros veiksnių negu nuo biologinių, tačiau pastarųjų įtaka taip pat yra reali. Daugelis vienišų suaugusių vyrų, sulaukusių 30-ties metų, nusprendžia, kad jau atėjo laikas rasti vedybų partnerę; daugelis vedusių porų, sulaukę 35 metų, nutaria įsigyti paskutinį, o kartais ir vienintelį vaiką; daugelis dirbančių žmonių, būdami 40 metų, nusprendžia, kad pats laikas gauti aukštesnes pareigas, didesnį atlyginimą, o būdami netoli 60 metų, ima rengtis pensijai.
Kontrastas: Jaunas - Senas
Viduramžyje į akis labiausiai krenta patirtas kontrastas jaunas - senas.
- “Jaunas” ir “senas” nėra pririšti prie vieno kur nors gyvenimo tarpsnio, bet yra pamatinės psichologinės, biologinės ir sociologinės žmogaus savybės kiekviename laikotarpyje. Jie yra archetipiški simboliai, turį daug prasmių. “Jaunas” reprezentuoja konkrečius įvaizdžius, pavyzdžiui, kūdikis, saulėtekis, sėkla, Naujieji metai, taip pat abstrakčias idėjas, pavyzdžiui, augimas, pradžia, galimybė, viltis. Panašiai ,,senas” reprezentuoja nunokusį vaisių, žemę, derlių, pastovumą, išmintį, istoriją, praeitį.
- Tiek “jaunas”, tiek “senas” turi ir teigiamą ir neigiamą atspalvį, ir savo stiprybę ir savo silpnybę. “Jaunas” yra gyvastingas, augantis pilnas galimybių, bet taip pat neišsivystęs, neprityręs, išbandytas, pastovus, “galįs girdėti dangaus balsus”, nors ir gali būti pajėgus, surambėjęs atsilikęs, atitrūkęs nuo gyvenimo. Senėjimas prasideda vaikystėje, o ir senatvėje gali išlikti jaunatviška dvasia. Kiekviename gyvenimo laikotarpyje patiriamas tas kontrastas. Kiekviename laikotarpyje, o ypač tai išryškėja viduramžyje, reikia sąmoningai pabrėžti kiekvieno to polio teigiamas savybes. Pavyzdžiui gali būti posakis: gyvenimas prasideda keturiasdešimtaisiais metais”.
Savęs Pažinimas ir Raida Brandos Amžiuje
Turbūt visų svarbiausia - ir sunkiausia - brandos amžiaus problema išmokti objektyviai pažvelgti į save, suvokti save kaip asmenybę, žinoti savo poreikius, projektuoti tolesnės sąmoningos raidos kelią. Čia vėl primintina, kad itin svarbus psichinio gyvenimo dėsnis yra aktyvumas ir nuolatinė raida. Tačiau brandos amžiuje ji yra kitokia, sudėtingesnė, kelianti daugiau problemų. Iki šiol laikotarpio psichinė raida labai priklauso nuo viso organizmo, ypač nuo centrinės nervų sistemos, biologinės raidos. turi užpildyti psichinis turinys. Organizme vykstantys pakitimai verčia žmogų aktyviai tobulėti. Be to, vaikystėje ir jaunystėje žmogus turi daug auklių: tėvus, mokyklą, visuomenę. Visi juo rūpinasi, stimuliuoja jo raidą. Kai žmogus užauga, padėtis keičiasi. Biologinė raida šio amžiaus tarpsniu gerokai lėtesnė - ar net visai sustojusi. Prasideda atvirkštinis procesas: ima menkėti fizinės jėgos, ištvermė, silpti jausmai, atmintis, mažėja psichikos plastiškumas. Visuomenė irgi nustoja buvusi ,,aukle”. Tėvams rūpi visai kitos problemos, o kartais net ir jiems reikia paramos. Be to, ir pats suaugęs žmogus vengia pašalinės įtakos. Tuo tarpu gerai žinoma, jog raida, kaip ir anksčiau, yra viena iš svarbiausių psichinių gyvenimo atramų; ji yra būtina sąlyga, kad žmogus galėtų sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ,,žydėjimo amžiaus” uždavinių. Reikia rūpintis sąmoningu, planingu savęs ugdymu. Toks ugdymas, neapribotas laikinų determinantų, būtinas dar ir dėl kitų priežasčių: juo remiasi asmenybės laisvės principai, savęs reguliavimas, glaudus ateities ryšys su praeitimi ir t.t.
Sustojusi Raida
Kai kurie žmonės, užbaigę jaunystėje pirmąjį savo raidos etapą, mano, kad jau yra pasiekę savo fizinių ir psichinių jėgų viršūnę, savo augimo apoteozę. Psichologiniu požiūriu jie primena mokinį, kuris gavęs brandos atestatą, džiūgauja esąs jau tikrai intelektualus ir laisvas (pagaliau niekas nebereikalaus vėl laikyti egzaminus!). Nesirūpindami sąmoningu savęs ugdymu, tokie žmonės paprastai susigrebia sulaukia 30-40 metų, kai aiškiai pamato, jog nebepajėgia susidoroti su daugelio problemų. Dažnai katastrofų pasiseka išvengti, susiduriama tik su didesniais ar mažesniais sunkumais. Kiti žmonės skiriasi nuo minėtos grupės tuo, kad iškart pajunta sustoję vietoje - jaučia neaiškų nerimą, nepasitikėjimą, nepasitenkinimą, nors ilgą laiką negali suprasti, kas įvyko ir ką reikėtų daryti. Neretai gimsta net nepilnavertiškumo jausmas. Jie nesipriešina, kai gyvenimas stumteli juos į pasitaikiusią tuščią vietą, leidžiasi paverčiami statistais, laukiančiais atsitiktinės sėkmės ar vaidmens gyvenime. Jų padėtis subjektyviai yra nemalonesnė negu pirmos grupės žmonių. Neretai žmogus, pajutęs stagnacija, darosi itin veiklus, vildamasis, jog kiekviena veikla ugdo. Tačiau šiuo atveju esama ne tik jau daug šansų rasti tokią veiklos rūšį, kuri ugdytų. Be abejo, pats liūdniausias aatvejis yra staigiai sulėtėjusi raida, kuri gal visai sustoti. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie sparčiai tobulėjo pirmajame etape. Šiuo atveju itin ryškiai matyti tragiški nepakankamo išsivystymo padariniai. Mat dažnai anksčiau išsirutulioja labai sudėtingi, patrauklūs poreikiai, kurie parengia žmogų vėlesniems raidos etapams. Tik vėliau susiformuoja sugebėjimai, mokėjimas šiuos poreikius patenkinti. Neretai suaugęs žmogus supranta arba jaučia, ko jam nereikia ir ko reikėtų, bet nežino, kaip to siekti, jis jau nebegali grįžti prie paprastų malonumų ir jaunystės džiaugsmų, nes jie jo nebepatenkina.
Asmenybės Plėtotė
Jeigu asmenybės plėtotė sutrinka ar nutrūksta, tai dažnai iškreipiama ir jos struktūra. Šių pakitimų neišvengia ir brandi asmenybė. Normaliai išsirutulioję, ypač jei jie stabilūs, negali riboti ir kontroliuoti atsiradusių neįprastų, nepageidautinų savybių: keistenybių, vaidingumo, nusikalstamų polinkių, alkoholizmo ir t.t. Laibai svarbu atidžiai pažvelgti į savo trūkumus, pavyzdžiui, blogą atmintį, nepakankamą išprusimą, nemokėjimą bendrauti su žmonėmis, nekantrumą, silpnavališkumą, tingumą, savigarbos stoką, laikysenos, išsilavinimo trūkumus ir kt. Verta visiškai pasverti ir įvertinti savo priedermes, neišvengiamas tuo metu pareigas, kurios gali mums trukdyti, kaip ir mūsų pačių trūkumai. Pabrėžtina, kad įžvelgti savo trūkumus ir silpnybes svarbu dėl kelių priežasčių. Suvokęs savo vidutines galimybes vienoje ar kitoje srityje, žmogus sutaupo nemaža energijos vien todėl, kad išvengia tuščių pastangų, nereikalingo nusivylimo, neigiamų emocijų ir gali tą energiją sėkmingai panaudoti kitoje srityje.
Laisvė ir Atsakomybė
Neretai visi suaugę žmonės, susiformavę kaip asmenybės, mėgina piktnaudžiauti laisve, pajutę jos žavesį, bet nesuvokę savo atsakomybės, bet nesuvokę savo neatsakomybės. Dažniausiai daromos šios klaidos: žmogus stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius, ignoruodamas kitų norus bei poreikius, atsisako gilesnių, vertingų ryšių su žmonėmis, netenka savidrausmės. Galų gale žmogų pavergia menkaverčiai norai, įsivyrauja konfliktai su aplinkiniais. Kai kuriems žmonėms dėl vidinės disharmonijos, neryžtingumo laisvė atrodo tarsi nepakeliama našta. Juos pradeda kankinti abejonės, apima su jomis susijęs nerimas, įtampa. Tokiam žmogui parartina stengtis aartimiau bendrauti su tuo, kas gali jam būti autoritetu, teigiamu pavyzdžiu ar patarėju. Šalia žmogaus, kuris, atrodytų, varžo tą laisvę, jis jausis daug laisvesnis negu būdamas visiškai ,,nepriklausomas” ir nepaisydamas jokių autoritetų. Ši situacija vaizdžiai rodo, kokia sudėtinga žmogaus laisvės psichologija ir vidinės bei išorinės laisvės tarpusavio santykiai.
Malonumai Brandos Amžiuje
Brandos amžiuje malonumai - tikriau sakant, mokėjimas jais naudotis - yra viena iš sunkesnių problemų - ir tada, kai jų per daug, ir tada, kai jų per maža. Tokia būsena psichiniam gyvenimui gana reikšminga, o kai kada itin svarbi. Ji svarbi ne vien dėl to, kad yra tarsi atpildas už pastangas siekiant tikslo, stimulas vienokiai ar kitokiai veiklai, bet ir todėl, kad leidžia gerai atsipalaiduoti, pereiti prie naujos veiklos. Suaugusiam žmogui irgi netrūksta galimybių turėti malonumų, tačiau jis privalo pats jų siekti ir būti už juos atsakingas. Deja, žmogus dažnai su šia pareiga nesusidoroja. Pirmuoju atveju ilgainiui paaiškėja, jog gyvenimas be malonumų buvo netikęs psichologiniu požiūriu (psichika tiesiog nepajėgia atlyginti žmogui malonumus už jo pastangas). Antruoju atveju malonumų vaikymasis tampa psichiniu iškrypimu. Malonumai - atpildas, tam tikru psichiniu procesų patyrimas, o visai ne žmogaus veiklos tikslas. Jei rezultatas tampa vieninteliu siekiamu tikslu, tada patirti malonumų apskritai neįmanoma. Tai akivaizdžiai rodo meilės pavyzdys. Sakysim, bendravimas su mylimu žmogumi suteikia mums kuo didžiausią malonumą, pasitenkinimą. Tačiau jei su moterimi (vyru) bendraujame vien norėdami patenkinti pojūčius, ilgainiui meilė užgęsta, dingsta ankstesni malonūs jausmai, o neretai kyla ir pasibjaurėjimas (taip dažnai atsitinka neurozių atvejais). Apskritai malonumų perteklius greitai pasidaro kankinantis, nes dažnai besikartojantys ir ilgai trunkantis pasitenkinimas atbukina jautrumą. Taigi subrendusiam žmogui būtinai reikia jausti malonumų saiką: svarbu, kad jų būtų nepermažai, bet ir ne per daug. Paprastai rekomenduojamas toks gyvenimo ir veiklos būdas, kad žmogus kasdien pajustų kad ir nedidelį malonumą, džiaugsmą, pasitenkinimą savo veikla. Kartą per savaitę ar pora kartų per mėnesį jo turėtų laukti didesnis, ryškesnis malonumas. Malonumai ypač svarbūs ir naudingi tada, kai žmogus būna per daug apkrautas, pavargęs. Daugumai subrendusių žmonių malonumų šaltinis yra veikla, o ne dykinėjimas.
Psichikos Pokyčiai Senstant
Sakoma, kad jaunystė gyvena savo fizinių, o senatvė - dvasinių (psichinių) jėgų sąskaita. Pirmiausia pradeda senti nervų sistema ir psichika. Po dvidešimties metų mažėja aktyvumas,lėčiau plėtojasi mąstymas, intelektas. Sulaukus trisdešimties, nebe tokie stiprūs ir guvūs būna jausmai, potraukiai. Tiesa, šio proceso nepastebime, nes psichinis senėjimas yra visai kitoks negu fizinis. Iki pats gilios senatvės mūsų psichika daugiau įgyja, negu praranda, darosi sudėtingesnė, o ne paprastesnė; ji auga ir tada, kai kūnas vysta. Pavyzdžiui, nors mąstymas darosi nebe toks gyvas, žmogus sugeba mąstyti visapusiškiau, moka greičiau rasti tikslesnį atsakymą. Be to, psichinę senatvę - ne taip kaip biologinę - daugelių atžvilgių galima paversti priešingu procesu, kitaip tariant, psichiškai atjaunėti (pirmoji,antroji jaunystė). Psichika sensta netolygiai, kitaip negu kūnas. Mat įvairios psichikos savybės yra nevienodai aktyvios, viena ar kita jos sritis būna išsivysčiusi labiau ar menkiau, be to, ji gali plėtotis ilgiau ar trumpiau. Visos šios ypatybės iš dalies paaiškina, kodėl jauni žmonės pasijunta seniai, o seni jaučiasi jauni. Senatvės esmė, kaip jau anksčiau sakyta, - anaiptol nevytimas, o senas žmogus - tai ne šiaip jėgų netekęs suaugęs, o naujas kitoks žmogus, turintis tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Kad geriau suprastume, kas yra senatvė, pamėginsime suminėti pagyvenusiam ir senam amžiui būdingus ypatumus.
tags: #pagyvenusio #zmogaus #psichologijos #ypatybes