Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagrindinis psichologijos objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Asmenybės psichologija nagrinėja žmogų kaip visumą, siekdama paaiškinti įvairius psichikos ar elgesio fenomenus, kurie yra reikšmingi žmogaus egzistavimui. Asmenybės teorijos yra integratyvios ir bando apjungti įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Asmenybės Teorijos ir Kontroversijos
Asmenybės psichologijos sritis yra gana aiški, tačiau apibrėžti patį asmenybės terminą yra sudėtinga. Nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybę. Todėl asmenybės apibrėžimas priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, ir kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Šis apibrėžimas priklauso nuo teorijos iškeliamų problemų srities ir siūlomų atsakymų į šias problemas.
Asmenybę lemiantys veiksniai
Klausimas, kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (biologija) ar aplinka (kultūra), yra tradicinis. Pagal atsakymus į šį klausimą išskiriamos dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupės. Vienos pabrėžia kultūros įtaką, kitos - biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni sociologams ir antropologams, o biologinius veiksnius labiau pabrėžia į genetiką ar biologiją linkę psichologai.
Taip pat svarbu, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Nors visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko situacinius aspektus, o kitos teigia, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos.
Asmenybės vystymasis
Požiūris į žmogaus vystymąsi priklauso nuo psichologinės teorijos. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi ankstyvoji vaikystė, o kitos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą. Požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą, o kiti mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties.
Taip pat skaitykite: Suvokimo ir pažinimo modelis taikant ergoterapiją
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Kitose teorijose žmogaus laisvas apsisprendimas siekti tikslo turi įtakos jo elgesiui, o kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti veiksniai
Svarbi problema asmenybės psichologijai yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti. Kita esminė problema - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu, o kiti mano, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis savianalizėmis.
Žmogaus unikalumas arba jo tipiškumas
Asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos, tokios kaip reagavimo būdas, įprotis, bruožas, tipas. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus ir sąvokas. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją.
Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis, kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Taip pat skaitykite: Principų apibrėžimas
Z. Froido Psichoanalizė
Z. Froidas sukūrė psichologijos teoriją, žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalizė aiškina žmogaus psichikos reiškinius, tyrinėja žmogaus psichiką ir yra psichoterapinė sistema, pagrįsta šia teorija. Asmenybės psichikos struktūrą sudaro trys sistemos: id (tai), ego (aš) ir superego (aukščiau nei aš). Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį.
Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus. Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos, kurios tuoj pat sumažina įtampą. Pirminis procesas iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje.
Taip pat skaitykite: Praktinis pažinimo psichologijos taikymas
Kognityvinė Muzikinės Klausos Teorija
Kognityvinės muzikinės klausos teorijos metmenys gali tapti naujausiais mokslo atradimais grindžiamos muzikinės klausos lavinimo metodikos pagrindu. Problema sprendžiama nagrinėjant uždavinius, siejamus su jutiminiais ir dvasingaisiais muzikos pažinimo aspektais. Aptariami muzikos kaip akustinio teksto suvokimo ypatumai, atskleidžiami specifiniai ir nespecifiniai muzikinės klausos požymiai bei žmogaus kognityvinių gebėjimų išmanymo svarba pedagoginiame procese. Įvestos ir pagrįstos auralinės percepcijos tyrinėjimui aktualios muzikinės girdos, auralinės erdvės, audiacijos ir audiosintagmos sąvokos bei jų ryšys su muzikinio mąstymo procesais.
Tyrimo naujumas ir originalumas siejamas su netradiciniu požiūriu, siekiančiu tiriamą reiškinį stebėti jam būdingos veiklos - skambančios muzikos - aplinkoje. Disertacijoje analizuojami, lyginami, sisteminami ir interpretuojami pažinimo filosofijos, fiziologijos, psichofiziologijos, neurobiologijos, muzikos psichologijos, pedagoginės psichologijos, sisteminės bei kognityvinės muzikologijos mokslų atradimai. Išvadose pateikiamos muzikos pažinimo, muzikos percepcijos, audiatyvinio muzikos pažinimo ir percepcinio klausos lavinimo konstantos. Jų pagrindu formuojamos muzikinės klausos lavinimo prielaidos, muzikinės klausos formavimo principai ir gairės naujai muzikinės klausos lavinimo metodikai.
Pažinimo Būdai: Racionalumas ir Intuicija
Visais laikais buvo pripažįstami du žmogaus sąmonei būdingi pažinimo būdai, racionalus protas ir intuicija, tradiciškai siejami atitinkamai su mokslu ir religija. Racionalus pažinimas išplaukia iš įprasto, kasdieniško daiktų bei reiškinių patyrimo. Jis priklauso intelektui, kuris skiria, skaido, lygina, matuoja bei įvardina. Abstrakcija - lemiama tokio žinojimo ypatybė. Racionalus pažinimas - tai mūsų protui ir kalbai būdinga tiesinė, nuosekli abstrakčių sąvokų bei ženklų sistema.
Kita vertus, tikrasis gamtos pasaulis - tai ištisa, neišnarstoma, daugiamatė įvairovė, kuriai išvis nebūdingos tiesios linijos ir taisyklingi pavidalai, kurioje visa kas vyksta ne iš eilės, ne nuosekliai, bet urmu, sykiu. Rytų mistikams rūpi tiesioginė tikrovės patirtis, pranokstanti ne tik intelektualinį išprotavimą, bet ir juslinį suvokimą. Tokiu patyrimu įgytas žinojimas vadinamas absoliučiu žinojimu, kadangi jis nesiremia jokiomis intelekto abstrakcijomis nei klasifikacijomis, kurios visuomet santykinės ir tik apytikslės.
Mokslo ir Mistikos Sąveika
Nors fizikams rūpi visų pirma racionalus žinojimas, o mistikams - intuityvus, ir vieni, ir kiti remiasi abiejomis pažinimo rūšimis. Fizikoje moksliniai tyrimai vyksta trimis pakopomis: eksperimentinių duomenų kaupimas, matematinio modelio kūrimas ir teorijos interpretavimas. Būtent šitoks tvirtas visų teorijų grindimas eksperimentine medžiaga ir vadinamas moksliniu metodu. Kita vertus, graikų filosofija šiuo atžvilgiu iš esmės skiriasi. Graikai savo modelius išvesdavo ne indukcijos būdu iš to, kas buvo pastebėta, o dedukcijos būdu iš tam tikrų pirminių aksiomų, arba principų.
Rytų mistika neapsieina be racionalaus proto, tik skirtingu laipsniu, nelygu mokykla. Visų jų branduolys vis dėlto yra tiesioginis mistinis patyrimas. Netgi tie mistikai, kurie leidžiasi į painiausius įrodymus, niekuomet žinojimo šaltiniu nelaiko paties intelekto, o tik naudojasi juo savo tiesioginės mistinės patirties analizei bei interpretacijai. Žinojimas čia remiasi būtent patyrimu, o tai ir suteikia Rytų tradicijoms didžiai empirinį pobūdį.
Mokymasis: Elgesio Pokyčiai ir Teorijos
Mokymasis - pastovus, tikslingas elgesio arba fizinės ir psichinės veiklos pakitimas, kuris vyksta dėl ankstesnio elgesio arba veiklos. Mokymasis visada žymi elgesio pakitimus, šie pakitimai yra sąlygiškai pastovūs, visuomet yra praktikos arba patirties rezultatas, patirtis arba praktika turi būti pastiprinta. Mokymasis skiriasi nuo instinkto, nes organizmas prisitaiko prie kintančių išorinio pasaulio sąlygų.
Skiriamos pagrindinės elgesio tyrimo kryptys: biheiviorizmas, kognityvinės elgesio ir socialinio išmokimo teorijos. Biheiviorizmo atstovai teigia, kad mokymasis yra elgesio formavimo mechanizmas, kuris žymi elgesio pokyčius, elgesį formuoja aplinka, gretimumo ir pastiprinimo principai paaiškina mokymosi procesą. Naujas elgesys formuojamas sąlygojimo būdu.
Kognityvinės elgesio teorijos atsirado kaip priešprieša biheiviorizmui. Šios krypties atstovai teigė, kad atminties sistema yra kaip informacijos procesorius, o anksčiau įgytos žinios - mokymosi pagrindas. Klasikinė biheivioristinė elgesio schema buvo praplėsta prielaidomis apie tarpinius kintamuosius, kurie ir leido tyrėjams į šias schemas įdėti kognityvinius procesus.
Socialinio išmokimo teorijose daug reikšmės skiriama mokymosi socialiniam kontekstui. Šių teorijų atstovai išskyrė 3 pagrindines sąvokas, kurios yra svarbios aptariant žmonių elgesį: imitaciją, mokymasis stebint ir modeliavimą. Vienas svarbiausių mokymosi veiksnių yra pažinimas (žmonės gali mokytis stebėdami kitų žmonių elgesį ir jų elgesio padarinius).
J. Rotterio Socialinio Išmokimo Teorija
Julianas Rotteris sukūrė socialinio išmokimo teoriją, kuri siekia prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose. Mūsų elgesys paprastai yra nukreiptas į kažkokį tikslą. Pagrindiniai teorijos aspektai:
- Elgesio potencialas: kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti tarp kelių elgesio alternatyvų. Tas elgesys, kurio tikimybė atsitikti bus didžiausia, turės didžiausią potencialą, veikiausiai ir bus atliktas.
- Lūkestis: Lūkesčio jėga svyruoja nuo 0% iki 100% ir priklauso nuo praeities patirties. Jei žmogus praeityje už tam tikrą elgesį tokioje pat ar panašioje situacijoje gavo teigiamą paskatinimą, tai jis greičiausiai tą elgesį kartos.
- Paskatinimo vertė: Ji apibrėžiama tuo, kad esant vienodai tikimybei kažką gauti, žmogus teikia pirmenybę vienam, o ne kitam paskatinimui, nes to paskatinimo vertė jam atrodo didesnė. Paskatinimo vertė susiformuoja iš patirties.
- Psichologinė situacija: Žmogui situacija yra tokia, kaip jis ją suvokia.
Rotteris išskyrė šešias pagrindinių poreikių kategorijas. Bloga adaptacija atsiranda tada, kai žmogus pasirenka aukštą poreikio vertę, tačiau turi labai žemą veikimo laisvę.