Petras Klimas - iš Suvalkijos kilęs politikas, visuomenės veikėjas, diplomatas, istorikas, teisininkas, publicistas ir Vasario 16-osios Akto signataras. Jis gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime, Marijampolės apskrityje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti P. Klimo biografiją, jo veiklą ir atminimą.
Vaikystė ir jaunystė
Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus Kušliškių kaime. Ten prabėgo ir jo vaikystė. Nuo pat mažens jis buvo didelių gabumų vaikas. Mokėsi Liudvinavo, Kalvarijos pradinėse mokyklose, Marijampolės gimnazijoje. Mokydamasis Marijampolėje rašė Vilniaus lietuvių spaudai. Netrukus ėmė rašyti Vilniaus lietuvių spaudoje, 1908 m. su keliais mokslo draugais pradėjo leisti slaptą laikraštėlį Mokinių draugas, už tai buvo laikinai pašalintas iš gimnazijos. 1910 m. baigęs gimnaziją, P. Klimas įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kuriame studijavo teisę ir po ketverių metų įgijo teisininko išsilavinimą.
Veikla
Dar studijuodamas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, skaitė pranešimus draugijos suvažiavimuose, vadovavo prie draugijos veikusiai lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai. 1915 metais apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusių nuo karo šelpimo darbe, Vilniaus lietuvių susibūrimuose. 1915 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, P. Klimas dalyvavo visuose svarbiausiuose tuometiniuose įvykiuose: analizavo Lietuvos ekonominę padėtį, kartu su kitais lietuvių veikėjais rengė memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai, įsteigė lietuvių kalbos kursus. Jo vadovaujama Lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisija prie Lietuvių mokslo draugijos per trumpą laiką parengė ir išleido apie penkiasdešimt įvairių mokymo leidinių. Pats Petras Klimas parašė vadovėlius „Lietuvių kalbos sintaksė“, „Lietuvos žemės valdymo istorija“, „Lietuvių senobės bruožai“ ir sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“.
Dalyvavo rengiant 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau - generaliniu sekretoriumi, redagavo daugelį svarbių dokumentų. 1918 metų vasario 16 dieną kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą. Tuo metu P. Klimas buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius. Kaip rašė P. Klimas: „Šiandien Lietuvių Komiteto bute mažam kambarėly susikimšusi Taryba „paskelbė“ vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę. Tai yra susijungusios Tarybos vaisius. Tai yra pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje“.
1919 metų pabaigoje jis paskiriamas laikinuoju Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, vėliau - Užsienio reikalų viceministru, ėjo ministro pareigas. 1920-1923 metais Aukštuosiuose kursuose dėstė Lietuvos istoriją. 1923 metų rugsėjo 15 d. P. Klimas paskiriamas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, o nuo 1925 metų gegužės 20 dienos tokias pat atsakingas pareigas jis ėjo Prancūzijoje. Lietuvai dar atstovavo Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Liuksemburge.
Taip pat skaitykite: Nerimo ir Reakcijos istorija
P. Klimas jautė artėjančią valstybės katastrofą. Antrasis pasaulinis karas Petrą Klimą užklupo Paryžiuje. Vokiečiams okupavus Prancūziją, o sovietams Lietuvą, Petras Klimas įsikūrė Pietų Prancūzijoje - Viši, vėliau Graso mieste. Buvo Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio pirmasis pavaduotojas, toliau atstovavo Lietuvai Prancūzijoje. 1940 08 Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybėms įteikė notas dėl SSRS įvykdytos Lietuvos aneksijos. 1943 m. rudenį Vokietijos valdžios atstovai areštavo lietuvių diplomatą, kalino jį koncentracijos stovyklose. Tik 1944 m. kovą jis buvo sugrąžintas į Lietuvą. Karui baigiantis, kai Lietuvoje vėl įsitvirtino sovietinė santvarka, Petras Klimas buvo suimtas ir kalintas Čeliabinsko srities (Rusija) lageriuose. Iš tremties grįžo 1954 m. pabaigoje, apsigyveno Kaune.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Vilniuje apie 1918 metus P. Klimas susipažino su publicistu, rašytoju kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu (1869-1933). Juos susiejo ir giminystės ryšiai. P. Klimas vedė Vaižganto sesers Severijos Tumaitės-Mėginienės dukterį Bronislavą Mėginaitę, gimusią 1892 m. lapkričio 17 d. Svėdasų valsčiaus Kunigiškių kaime. Kaip rašoma P. Klimo atsiminimuose, juos Bronislavos Mėginaitės dėdė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas sutuokė Palangoje, ceremonija vyko kukliai. Bronė Mėginaitė (1892-1957). Su žmona Bronislava (Mėginaite, 1892-1957) užaugino dukrą Eglę (1922-2008) ir sūnų Petrą Vytautą (1930-2019).
Kai Bronislava su Petru bei savo vaikais - sūnumi (taip pat Petru) bei dukra Egle - apsigyveno Pietų Prancūzijos kurortiniame Grasse mieste nusipirktame nuosavame name, jis buvo papuoštas didele iškaba „Vila de Svedasai“. Taip namą P. Klimas pavadino savo žmonos Bronislavos garbei.
P. Klimo kūryba ir atminimas
Už nuopelnus Lietuvos valstybei P. Klimas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio (1934), Gedimino II ir I laipsnio (1928, 1938) ordinais. P. Klimo knygos - Iš mano atsiminimų (1979 Cleveland 21990 Vilnius), Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-40 (1991), Dienoraštis. 1915.XII.1.-1919.I.19 (1988 Čikaga) - reikšmingas istorijos šaltinis.
Po tremties apsigyvenęs Kaune. Aleksote jo vardu pavadinta gatvė. Prie namo Žaliakalnyje (J. Vaižganto g. ) atidengta memorialinė lenta. Išleistas pašto ženklas.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis