Ona Kristina Polukordienė-Matulevičiūtė (gimusi 1957 m. sausio 7 d. Vilniuje) - plačiai žinoma Lietuvos psichologė-psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, aktyvi visuomenininkė. Šiandien ji užsiima individualia psichoterapijos praktika, o jos indėlis į psichologinę pagalbą ir visuomenės gerovę Lietuvoje yra neįkainojamas.
Kelias į psichologiją ir pašaukimo atradimas
O. K. Polukordienė baigė A. Vienuolio vidurinę mokyklą 1975 m. Pasak jos pačios, jau vaikystėje, kai klausdavo, kuo norinti būti, ji atsakydavusi „skalbėja arba gaisrininke“. Šiandien ji teigia, kad galbūt ir nenukrypo nuo savo pirminio pašaukimo kurso - padeda gryninti žmonėms santykius, gesinti krizinių situacijų sukeltas pasekmes žmonių jausmams, nes yra psichologė-psichoterapeutė. Baigdama mokyklą, ji rinkosi tarp medicinos ir menotyros, tačiau atrado trečią, tiesiausiai jai atrodžiusį kelią - psichologijos studijas Vilniaus universitete (VU). Vėliau ji baigė medicininės psichologijos studijas Sankt Peterburge. Praėjus jau 38 metams po šio pasirinkimo, ji gali patvirtinti - tai jos kelias. Niekada dėl to nesuabejojo.
O. K. Polukordienė dirbo psichologe Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, miesto psichinės sveikatos centre, skaitė paskaitas VU. Nuo 1995 m. dirba Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto dėstytoja.
„Jaunimo linija“ - emocinės paramos pradininkė
Prieš daugiau nei 20 metų K. O. Polukordienė subūrė pirmąją savanorių grupę Vilniuje ir apmokė ją teikti emocinę paramą telefonu. Taip gimė šiuo metu jau rimtas pozicijas įgavusi „Jaunimo linija“.
Pradžia: 1991 02 16 Jaunimo linija pradeda savo veiklą. Psichologė dr. Kristina Ona Polukordienė subūrė pirmąją savanorių grupę Vilniuje ir apmokė ją teikti emocinę paramą telefonu. El. laiškai: 2002 10 12 Jaunimo linija pradėjo teikti emocinę paramą el. Vieningas numeris: 2003 m. Nebijok kalbėti: 2009 m. Jaunimo linija kartu su Andriumi Mamontovu pradėjo savižudybių prevencijos iniciatyvą Nebijok kalbėti. Vieninga organizacija: 2013 01 01 paramos fondas Jaunimo linija tapo vienintele organizacija, atsakinga už Jaunimo linijos veiklą. 30 metų: 2021-aisiais Jaunimo linija šventė 30 metų jubiliejų. Paskaičiuota, kad per visus 30 metų, organizacijos dalimi buvo ir yra virš 3000 žmonių. Per šį laikotarpį savanoriai atsakė virš 1 mln. 400 tūkst. Internetiniai pokalbiai: Nuo 2022-ųjų, emocinė parama internetiniais pokalbiais (angl.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Jaunimo psichologinės paramos centras - pagalba krizinėse situacijose
Vėliau O. K. Polukordienė įkūrė ir ilgus metus vadovavo Jaunimo psichologinės paramos centrui - vienai pirmųjų nevyriausybinių organizacijų, teikiančių psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams krizinėse situacijose.
Indėlis į savižudybių prevenciją ir psichologinę pagalbą
O. K. Polukordienė yra viena iš nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos kūrėjų. Jos iniciatyva įsteigta Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA).
Įvertinimas ir apdovanojimai
2006 m. Vilniaus miesto savivaldybės apdovanota Šv. Kristoforo statulėle ir ženklu „Už paramą policijai“. 2008 m. - suteiktas Lietuvos psichologų sąjungos profesoriaus Alfonso Gučo vardo apdovanojimas. Apie O. K. Polukordienę rašoma leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai 2006“, periodikoje.
Visuomeninė veikla ir narystės
O. K. Polukordienė yra Lietuvos ir tarptautinių profesinių psichologų sąjungų narė, visuomeninių psichologinės pagalbos organizacijų veikėja, ne vienos respublikinės tarybos, nevyriausybinių organizacijų valdybų narė.
Kūrybinė veikla ir knygos
K. O. Polukordienė išleido keturias psichologines knygas.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas (HEPI)
O. K. Polukordienė nuo 1995 m. dirba Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto dėstytoja. Vilniaus šv. Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas (HEPI) įsteigtas 1995 m. Vilniuje. Nuo 1996 m. Institute dirba daugiau kaip 30 dėstytojų, supervizorių ir psichoterapeutų, tarp jų yra 3 profesoriai, 12 turi psichologijos, medicinos arba filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 10 yra gavę Europos psichoterapijos sertifikatą. 2015 m. birželio mėn. Instituto gyvenime reikšmingiausia yra tarptautinė dvipakopė (pradinis ir profesionalusis lygiai) „Egzistencinės terapijos“ mokymo programa. Ji patvirtinta Lietuvos psichoterapijos draugijoje ir Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos katedroje. Sėkmingai baigus mokymo programos pradinį lygį, Institutas išduoda pažymėjimą, liudijantį apie įsisavintus egzistencinės terapijos pagrindus. Pradinį egzistencinės terapijos mokymo kursą nuo 1996 m. baigė 31 mokymo grupė, kurioje mokėsi kolegos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Kazachstano, Izraelio, Kanados ir Ukrainos. Egzistencinės terapijos pagrindų Institutas moko ir Rusijoje. 2002 - 2004 m., bendradarbiaujant su Visos Rusijos profesionaliąja psichoterapijos lyga, egzistencinės terapijos pradinio lygio studijas baigė grupė Maskvoje, 2005 - 2007 m. - Surgute, o 2006 - 2008 m. ir 2010 - 2012 m. - Ivanove. 2013 m. spalio mėn. 2003 m. Institutas parengė „Egzistencinės terapijos supervizijos“ programą (apimtis - 304 val.). Ji skirta baigusiems „Egzistencinės terapijos“ mokymo kursą. 2004 m. 2005 m. Institutas pradėjo studijas pagal „Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos pagrindų“ programą. Ji skirta visiems besidomintiems psichologinės pagalbos praktika ir norintiems įgyti įgūdžius šioje srityje. Programos apimtis - 298 auditorinės valandos (94 val. teorinių ir 204 val. praktinių užsiėmimų), skirtos konsultavimo (psichoterapijos) teorijos pagrindams, specifinių psichoterapijos atvejų aptarimui, krizių psichologinio konsultavimo pagrindams, psichoterapiniam darbui grupėse, „gyvo“ praktinio darbo supervizijoms. 2006 m. kovo mėn. Institutas pasiūlė mokytis grupinės terapijos. Programa „Grupinė psichoterapija“ skirta visiems, kurie nori išmokti tinkamai organizuoti ir dirbti su psichoterapinėmis grupėmis bei taikyti grupinio darbo metodus psichologinėje-psichoterapinėje praktikoje. Studijos vyksta trimis etapais; susipažįstama su grupinės psichoterapijos teorija, mokomasi grupinės psichoterapijos patyrimo analizės, kaupiama patirtis vedant mažas trumpalaikes grupes. Vėliau studentai turi savarankiškai organizuoti psichoterapinę grupę ir dirbti su ja. Sėkmingai baigus visus tris etapus, išduodamas grupių terapeuto diplomas. 2015 m. gegužės mėn. Institute atsirado dar viena mokymo programa - „Krizių įveikimas“, kurią parengė dr. K. O. Polukordienė. Be to, Institutas kasmet rengia kelis trumpus (2-4 dienos) praktinius seminarus: „Biblioterapija“ (veda Aleksandras Alekseičikas), „Psichologinių krizių įveikimas“ (Kristina Ona Polukordienė), „Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje“ (Julija Abakumova-Kočiūnienė), „Egzistencinė filosofija“ (du seminarai, juos atskirai veda prof.
Autoritetai ir įkvėpimas
O. K. Polukordienės autoritetai - tai žmonės, įvairiais jos gyvenimo laikotarpiais padėję jai rasti atsakymus į klausimus. Tai jos tėvai, kiti žmonės, kurių išmintį tuo metu sugebėjo priimti. Kai kurias jų mintis, frazes, kurios jai buvo reikšmingos tuo metu, ji atsimena ir dabar. Tai frazės, kurios perteikė naują požiūrį, vedantį į naują, atveriančią ar įveikiančią patirtį. Jos galva, sutikus gyvenime autoritetų, reikšmingų mums žmonių, labai svarbu jausti ir mokytis skirti momentus, kada reikia paklusti, kada įsiklausyti į naują patirtį ir bandyti ją kūrybingai pritaikyti savo gyvenime, o kada veikti tik savaip.
Ją įkvepia sutiktas ir išgyvenamas gerumas, atjauta, meilė, gamta. Kiekviename gyvenimo etape žavėjo skirtingos knygos, muzika, filmai. Be jų gyvenimo neįsivaizdavo ir neįsivaizduoja. Bandė groti, rašyti, tapyti ir pati - tai nepakartojamai įtraukiantis procesas. Kūrybą, meną mėgsta ir gerbia kaip išgyvenimo ir išraiškos būdą.
Iššūkiai ir vertybės
O. K. Polukordienė bando suprasti, kaip jaučiasi augdami nepriklausomoje valstybėje, kurioje tiek daug galimybių, bet nedaugėja pilietiškumo, verda vertybių krizė, blanksta gyvo žmogiškojo ryšio ir jausmų svarba. Supranta, kad kaip ir visiems jauniems, jiems nelengva. Neramu, ar įgyja pakankamai gyvenimo sunkumų įveikimo įgūdžių. Bet tiki, kad kaip kiekviena karta - savaip spręs savo gyvenimo užduotis, ir kiekvienas savais keliais artės prie savo tiesų ir prasmių atradimo.
Tautinė tapatybė jai - tai vertybė, viena iš svarbių bendruomeninio gyvenimo apraiškų, per kurią gali geriau pajusti ir remtis savo tautos, kraštiečių istorija, kultūra, protėvių išmintimi. Tai palaikanti ir vienijanti jėga, kuri neturėtų tapti pagrindu neigiančiam kitus išskirtinumui ar juolab priešiškumui jausti. Ištikimybė Lietuvai jai - tai besąlygiškas duotybės priėmimas; tai meilė savo žemei, kurioje gimė ir kuri vadinasi Lietuva. Visada norėjo gyventi tik Lietuvoje. Kad girdėtume ir suprastume, apie ką iš tikrųjų kalbame, būtume gyvi ir tikri. Ir niekuomet neklausiu kito „kaip gyveni?“ tik iš mandagumo, ar jei neturiu tuo metu laiko išklausyti atsakymo. Ir esu dėkinga visiems, kurie ir su manimi taip apsieina.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Ryškiausias vaikystės paveikslas - tai kelios fantastiškos vasaros pas močiutę Alytuje. Fantastiškos - nes ten buvo didelis kiemas, daržas, sodas, arklys, karvės, paršiukai, vištos, katės, šunys ir besąlygiškai mylinti močiutė. O mokykla - tai jau neišvengiamas darbas. Baigė Vienuolio vidurinę, išties labai pasisekė su gerais klasės draugais ir įsimintinais mokytojais.
Pasirinkimo laisvė ir gamta
O. K. Polukordienė tiki pasirinkimo laisve. Net jei išorinės sąlygos tokios, kai sakom „nėr ką rinktis“ - bet visada galime rinktis savo viduje - kaip su tuo būti.
Gamta jai - visa ko esmė. Joje viskas susiję ir tikslinga. Gamta graži, nes ji tikra ir pripildyta prasmės. Esame jos dalis, bandanti suvokti jos beribius dėsnius. Neramu, kad dabarties žmogus dažniau neatsargiai ir neatsakingai elgiasi su savo pagrindiniais - gamtos namais.
Likimas ir dvasingumas
Kai yra dalykų, kurių gyvenime pats nepasirenki - gimimo vietos, laikmečio, tėvų - šias duotybes gali vadinti ir likimu. Esame bejėgiai prieš gaivalingą gamtos galią ir kataklizmus. Žino, kad esu įmesta į gyvenimą, o išgyventi turiu pati. Tiki dvasingumo edve ir galia, bet konkrečios pagalbos į Išganytoją nesikreipė. Bet kai man sunku, aš žiūriu ne į žemę, o į dangų. Ypač padeda, kai žiūriu į žvaigždėtą naktinį dangų prie ežero ir miško, dangų, nenublankintą miesto šviesų. Arba į laužo ramiai liepsnojančią ugnį.
Apie netektį ir gedėjimą
Netektis yra jautrus ir skausmingas dalykas, apie kurį vengiam net galvoti. Tai sunki tema, bet ji neišvengiama todėl, kad netektys neapeina nė vieno iš mūsų. Tai neišvengiama gyvenimo dalis. Mūsų kultūra nepadeda išgyventi netekčių. Mūsų kultūra vienaip ar kitaip apeina mirties temą ir yra hedonistiška - nukreipta į jaunystės kultą, malonumus, džiaugsmą. Mirties tema apeinama, nes atneša liūdesį, skausmą. Mūsų kultūra nepalieka pakankamai erdvės žmonių išgyvenimams, su kuriais visada ir yra susijusi netektis. Žinoma, nėra taisyklių, kiek žmogus gedi netekęs reikšmingiausių jam žmonių, bet tai visada trunka ilgai. Metai - santykinis laikas, nes tai individualu. Kažkas gedi vienus metus, kažkas - kelerius, o gal dar ilgiau. Kai miršta artimi žmonės, laidotuvės trunka dvi tris dienas ir žmogus turi grįžti į normalų gyvenimo ritmą, nors jam laikas eina kitaip, jo jausmai visai kitokie ir jis jaučiasi visiškai asinchroniškas tam gyvenimo ritmui - jis išgyvena sielvartą. Ankstesni papročiai tam labiau padėdavo. Žinomi 7, 9, 30, 40 dienų minėjimai, metinės. Tai papročiai, kurie turi savo dvasinę, religinę reikšmę, bet kartu labai padeda žmogui išgyventi jausmus, gauti palaikymą iš artimųjų. Kai žmogus gali apie tai pakalbėti ir paverkti, jis nesijaučia paliktas vienas su savo skausmu. Tokių papročių mažėja, tad lieka ir mažiau tos erdvės šiems jausmams išbūti. Kai trūksta erdvės, jos ieškoma internete - atsiranda gedėjimo svetainės, forumai, kuriasi savigalbos ar paramos grupės. Tai labai svarbu - jausmų neįmanoma kažkur padėti, o po netekties žmogų lydi labai skausmingi jausmai. Jie neišvengiamai turi būti išgyventi, nes, jeigu jie nuslopinami, atidedami, išstumiami, vis tiek kažkuo virsta. Žmonės daugiau serga, turi kitokių problemų. Tai, kas duota, kas lydi netektį, turi būti išgyventa.
Dabar galime pastebėti ne tik apeigų ir ritualų sutrumpinimą, bet ir mirties estetizavimą. Ir tai irgi atspindi kultūros poveikį - ir numiręs žmogus dabar turi būti gražus, kad negadintų niekam vaizdo. Jį kosmetiškai tvarko ir taip tarsi bandoma nupiešti gražesnį mirties veidą, o realybė yra tokia, kokia yra. Mirtį bandoma estetizuoti, sutrumpinti laidotuves, kad jos nebūtų tokios graudžios. Kultūra, neigdama mirties temą ir nenorėdama jos matyti, kuria iliuzija apie nemirtingumą - mes visuomet būsime gyvi, amžinai jauni ir gražūs. Bet pažiūrėkime, kiek daug pastaruoju metu yra nerimo sutrikimų, to, ką vadiname panikos atakomis.
Tikrai negalima pasakyti, kad tai daroma specialiai, tiesiog žmogui taip sunku, kad jis bando užsimiršti, o būdų yra įvairių. Galima gerti raminamuosius vaistus - kad žmogus neverktų, neliūdėtų, dabar per laidotuves labai dažnai jie siūlomi. Tai vienas būdas. Kartais tie vaistai vartojami labai ilgai. Aš nesu prieš vaistus, kai jie yra būtini, bet iš tikrųjų jų reikia gerokai rečiau. Dažniausiai per laidotuves jie duodami tam, kad būtų ramiau, ne tam, kad žmogus išgyventų jausmus. Bet tai neįmanoma. Tai yra kažkas, ką tenka pereiti ir vaistai tai lyg sustabdo. Kartais žmonės tiesiog bando pasinerti į kažkokią veiklą, bando negalvoti, užsimiršti kitais būdais. Yra tokių gynybos būdų, kai jausmai tiesiog išstumiami, bet jie nedingsta - tai iliuzija, kad užsimiršau ar neišgyvenau, kad man jau geriau.
Kaip nepasiduoti pagundai slopinti jausmus? Leisti jiems būti - leisti būti liūdesiui, leisti sau verkti, kai liūdna. Labai svarbu pakalbėti su kuo nors, kas gali išklausyti, palaikyti, nenešioti to savyje vienam, jei tik įmanoma. Tiesiog leisti sau jaustis taip, kaip jaučiatės, neapgaudinėjant savęs - tai vienintelis receptas. Po netekties visuomet būna skaudu, liūdna, blogai.
Yra gedėjimo etapai, gedėjimo laikas, tik svarbu pabrėžti, kad nėra gedėjimo taisyklių. Vidutinis gedėjimo laikotarpis trunka maždaug metus, bet tai nėra norma. Tai santykinis, įvairiose kultūrose ir religijose priimtas laikas. Tie etapai gali būti ir ilgesni, taisyklių nėra. Reikėtų labiau akcentuoti pirmą reakciją į artimo žmogaus netektį. Ją galima vadinti šoku ir ji trunka apie savaitę ar kelias dienas. Žmonės apie tai sako - „žinau, kad atsitiko, bet dar netikiu“. Kai praeina pirmas etapas, atsiveria tai, ką galima vadinti sielvarto krize: tada ir jausmai patiki, kad artimasis iš tikrųjų mirė, jo nėra ir nebus, ir pradeda skaudėti širdį. Sielvarto krizė tęsiasi gana ilgai, maždaug iki pusmečio. Vėl pabrėžiu - santykinai. Per sielvarto krizę vyksta svarbiausi procesai, mirties faktas palaipsniui priimamas, nes iš pradžių mirtis lyg neigiama, saugomi mirusiojo daiktai, viskas, kas jį primena. Tai labai veikia ir yra lyg bandymas išlaikyti žmogų. Tada atsiveria nauja tuštuma, nes mes ir širdimi patikime, kad nebėra ir nebebus. Tada ateina nauja skausmo banga. Pastebima, kad apie 5-6 mėnesį būna lyg ir sunkiau, nes įvyksta būtent toks priėmimas. O tada prasideda kitas etapas - sielvarto įveika, kai tenka pamažu susitaikyti su tuo ir grįžti į įprastesnį gyvenimą, ritmą. Tarkim, iš pradžių žmogus negali džiaugtis, o vieną dieną staiga pajunta, kad jis džiaugiasi, juokiasi, ir net kartais pasijunta dėl to kaltas. Tai labai normalu - tai pirmieji ženklai, kad kažkas palaipsniui grįžta.
Taip, yra užsitęsęs gedėjimas. Kartais pasireiškia vadinamasis patologinis gedėjimas. Užsitęsusį gedėjimą lemia komplikuotos netektys. Žinoma, ne tik - ir žmogaus asmenybės ypatumai, ir daug kitų veiksnių. Mes negalime lyginti jausmų, pasakyti, kas sunkiau ar lengviau išgyvena, bet tokios mirtys visada itin traumuoja. Nes susitvarkyti su tuo, kai artimasis žiauriai nužudomas, išniekinamas, rasti prasmę ar suprasti tai, priimti yra labai sunku. Be galo sunku artimiesiems ir tada, kai žmogus nusižudo.
Taip, kaip norime padėti, mes turbūt ir negalime. Visada norisi padėti, kad tam gedinčiam žmogui būtų geriau, bet jam geriau būti negali, nes jis išgyvena sielvartą. Žinoma, galime padėti būdami ir palaikydami, kalbėdami. Jei nenori su mumis kalbėti, gedinčiam žmogui svarbu bent žinoti, kad yra kažkas prieinamas. Kartais šeimose, kai įvyksta mirtis, yra kuriama iliuzija: tarsi saugant kitų savijautą, apie tai nekalbama, neminima, nesakoma vaikams. O be reikalo. Kaip tik kalbėjimas apie tai, kas slegia visus, padeda - tai vienintelis pagalbos būdas. Ko gero, vienas prasčiausių būdų paguosti artimą - sakyti „neliūdėk, nesijaudink, viskas bus gerai“. Sakome „neliūdėk“, bet kaip neliūdėti, kai žmogui liūdna? Taip mes jį tik „uždarome“ jo liūdesyje, nes jis nenori gadinti kažkam nuotaikos ar būti našta. Išbūti su gedinčiu žmogumi, girdėti, kaip jis dalijasi savo skausmu, detalėmis apie tai, kaip mirė ar žuvo artimasis, ką jam tai reiškia, iš tikrųjų nėra lengva. Tada mes, žinoma, bėgame patys. O didžiausia pagalba - išbūti kartu. Ar tylint, ar kalbant apie tai, kas rūpi gedinčiam žmogui.
Jei tai užsitęsia ir skausmas išlieka aštrus ir metus, ir dvejus, ir trejus, žmogus nemiega, yra liūdnas, negrįžta į gyvenimą be prarasto žmogaus, tarsi laikas būtų sustojęs, kai artimasis mirė… Galima galvoti arba įtarti, kad tai gali būti patologinis gedėjimas, kuris ilgam sustabdo žmogaus gyvenimą. Tada jau reikalinga specialistų pagalba. Labai dažnai tokiam gedėjimui būdinga depresija, mintys apie savižudybę. Žmogui gyvenimas sustoja - jis tarsi nustoja gyventi ir gyvena praeitimi, negalėdamas atsisveikinti su mirusiuoju. Viena iš atsisveikinimo galimybių yra laidotuvių ritualai. Jie leidžia priimti mirties faktą, apsiprasti su tuo, kad žmogus mirė ar žuvo. Daug sunkiau, kai kūnai nerandami arba dingsta be žinios. Tai vienas iš gedėjimą apsunkinančių veiksnių. Tuomet iš tikrųjų belieka vienaip ar kitaip pačiam žmogui palaipsniui priimti, struktūruoti, užbaigti tą santykį. Tai labai sudėtinga problema. Ir vienam neretai tai sudėtinga.
O. K. Polukordienė savo knygoje apie netekčių psichologiją taip pat minėjo ir tai, kad netektis - žiauri dovana. Daug kas, išgirdęs tokią frazę, pasipiktins, kaip taip gali būti. Tai vieno psichoterapeuto frazė, bet aš su ja sutinku. Sutinku, kad tai labai žiauri likimo dovana, bet ją galima vadinti dovana. Jei žmogus išgyvena sielvartą po netekties - įveikia jį, nesustoja, nueina visą tą ilgą, skausmingą išgyvenimo kelią, atsiveria labai daug naujų dalykų. Keičiasi vertybės - smulkmenos, kurios anksčiau rūpėjo, tampa niekais, dėl kurių neverta tiek nervintis. Tiesiog atsiveria daug dvasinių erdvių - kažkas atranda tikėjimą, kažkas visiškai kitaip pajunta ryšį su gamta. Daugelis pajunta daugiau altruizmo, nori būti savanoriais ar padėti, labiau rūpinasi ir yra dėmesingesni, atidesni kitiems. Labiausiai kinta gyvenimo filosofija.
Nerimas ir hedonizmo kultas
Kaip žinome, yra amžinos problemos, kurios niekada nesikeičia: santykiai, artimo ryšio troškimas, meilė, netektis. Pastebiu, kad padaugėjo nerimo sutrikimų. Mes visi jaučiame nerimą. Be jo mes žūtume - jis mūsų gyvenimo, judėjimo variklis. Tai sveikas nerimas, kuris leidžia kurti. Visiškai išnyksta kita gyvenimo pusė: kad žmogaus gyvenime yra ir vargo, ir kančios, ir mirtis egzistuoja. Šiandien gyvenimas labai dinamiškas, viskas keičiasi labai greitai, o žmogaus vidinis laikas - lėtesnis, todėl tikrai ne visi spėja su šiuo išorės laiku. Manau, ir neturi visi spėti. Kitas nerimo šaltinis susijęs su tuo faktu, kad šiais laikais vyrauja hedonizmo kultas. Visa žiniasklaida orientuota į amžiną jaunystę, į pasiekimus, į nuolatinę laimę. Tam tikrų neigiamų išgyvenimų išstūmimas ar pastūmimas į šoną taip pat yra nerimo šaltinis.
Ryšys su kitais ir susvetimėjimas
Žmogui turbūt visais laikais buvo ir bus svarbus ryšys su kitais. Būti su kažkuo artimame ryšyje, būti suprastam - tai pamatinis žmogaus poreikis ir jis nesikeičia. Tik dabartinis gyvenimo tempas lemia susvetimėjimą: ryšiui, gyvam bendravimui reikia laiko, o jo mes neturime. Todėl bandome šį norą patenkinti kurdami ryšio iliuziją internete, kur galime turėti tūkstančius draugų. Žinoma, socialiniai tinklai šiek tiek patenkina mūsų ryšio poreikį, kuria bendravimo iliuziją per įvairias žinutes, nuotraukas. Nepamirškime, kad pirmiausiai žmogus yra bandos gyvūnas. Žmogui labai svarbu priklausyti kokiai nors grupei, bendruomenei. Nežinau, ar yra kas nors svarbiau už poreikį turėti tikrą žmogišką ryšį. Anksčiau būdavo stipri kaimo ar kaimynų bendruomenė, o šiandien kaimynas kaimyno nepažįsta, dar gerai, jei pasisveikina. Tačiau sunkiai įsivaizduoju žmogų, kuris galėtų gyventi visiškai vienas. Kurį laiką vienam pabūti yra gera: susikaupti, pagalvoti, pasikalbėti su savimi.
Atjauta ir pagalba
Atjauta - pamatinė mūsų savybė. Žinoma, ji priklauso ir nuo to, kiek mes jos matėme, jautėme, kiek mums jos įskiepijo. Bet nedrįsčiau sakyti, kad dabar atjautos mažiau. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą mano automobilis vidury plento sustojo pareiškęs, kad toliau nevažiuos. Aš išsikviečiau techninę pagalbą, tačiau kol jos laukiau, per valandą sustojo penkios mašinos. Buvau tikrai nustebusi. Išlipo vienas vyriškis, paklausė, kuo galėtų padėti. Atidarė kapotą, pasižiūrėjo. Antras sustojo. Ir taip penkis kartus. O kiek žmonių šiandien savanoriauja įvairiose srityse, norėdami prasmingai praleisti laiką, kažką duoti kitam. Žmogui būdinga jausti pasitenkinimą, kai jis gali duoti ką nors kitam. Jei žmonės nesidalintų vieni su kitais, nepadėtų vieni kitiems, nuo senų laikų jie neišliktų. Tik bendruomenės dėka žmonės išliko, nes bendruomenė sunkiais momentais, ištikus nelaimei, padeda. Didesnė atjauta visada būna bejėgėms būtybėms, kurios negali pasirūpinti savimi pačios.
Pagarba senatvei ir požiūris į pažeidžiamas grupes
O kodėl mažiau empatijos pagyvenusiems žmonėms? Ko gera, tai pagarbos senatvei klausimas. Yra kultūrų, kuriose seni žmonės labai gerbiami - už atliktus darbus, padaryti indėlį, nugyventą gyvenimą, tuo tarpu mūsų visuomenėje šios pagarbos dar trūksta. Tai rodo ir dabartinių pensininkų materialinis aprūpinimas. Pensininkai pas mus - apeita karta. Mes pamirštame, kad senatvės sulauksime visi. Apskritai kiekvienos išsivysčiusios visuomenės požymis - požiūris į senus žmones, neįgaliuosius, psichikos problemų turinčius žmones, seksualines, tautines ir kitokias mažumas.
tags: #psichologe #ona #polukordiene #kontaktai