Nors dažnai teigiama, kad pradinėse klasėse visi vaikai nori mokytis ir džiaugsmingai skuba į pamokas, realybė yra kitokia. Būtent pradinėse klasėse kai kurie vaikai praranda norą mokytis, o savotiška mokymosi motyvacijos krizė, pasireiškianti aiškiai suvokiamu ir išreiškiamu nepasitenkinimu mokymosi veikla, dažnai įvyksta maždaug trečioje klasėje. Šiame straipsnyje apžvelgiama pradinių klasių mokinių mokymosi motyvacija, remiantis tyrimais ir statistika. Straipsnyje aptariami pradinuko asmenybės ypatumai, mokymosi motyvacija ir tėvų bei mokytojų vaidmuo formuojant teigiamą požiūrį į mokymąsi.
Pradinuko Asmenybė
Pradinė mokykla yra svarbus etapas vaiko gyvenime, kai formuojasi jo asmenybė ir požiūris į mokymąsi. Siekiant pažinti ir įvertinti įvairius vaikų brandumo mokyklai aspektus, Vilniaus pedagoginio universiteto Ikimokyklinės pedagogikos katedros dėstytojai ir 15 magistrantų atliko platų tyrimą, kuriame dalyvavo 280 vaikų, jų tėvai ir mokytojai. Tyrimas parodė, kad vaikams sunku ilgiau išbūti ramiems, jie nerimauja, kai nesiseka skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Jei pamokos būtų judresnės ir vaikai žinotų, jog mokantis visai natūralu daryti klaidas, nusiminusių pirmokų būtų mažiau.
Adaptacija Mokykloje
Rugsėjo pirmoji - pirmokams įsimintina diena. Apie penktadalis šešiamečių, dauguma - septynmečių, vienas kitas - jau ir aštuonerių sulaukęs, susirenka į mokyklą nusiteikę būti gerais mokiniais. Vaikai ir netveriantys savo kailyje iš džiaugsmo, ir nerimastingi. Jų laukia sunkus išbandymas - priprasti prie mokyklos, jos gyvenimo tvarkos, kitokio nei namie ar darželyje ugdymosi būdo. Sunerimę ir tėvai. Jiems iškyla daug klausimų: kaip vaikas jausis mokykloje, kaip jam seksis mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, ar jis sutars su mokytoja, ar susiras draugų? Tai turėtų paskatinti visus greta vaiko esančius - ir pedagogus, ir artimuosius - būti labai dėmesingiems ir jautriems, kad nebūtų nusivilta mokykla jau pirmaisiais mėnesiais.
Vaikams sunkoka atsakingai, nieko nepamirštant, sukaupus valią ir pastangas, atlikti mokinio pareigas. Adaptacijos mokykloje laikotarpiu vaikai tik pratinasi prie mokinio padėties, todėl užsimiršimas yra natūralus dalykas. Vaikai nelengvai pripranta prie jiems svetimo suaugusio žmogaus - mokytojo. Kiekviena pastaba pirmaisiais mėnesiais gali suardyti šį trapų ryšį. Kritika vaikams kelia įtampą, jie mieliau linkę būti pagiriami, paskatinami, padrąsinami. Daug nerimo ir problemų vaikams kelia tarpasmeniniai santykiai, mokytojo nepastebėtas klasės draugų ar vyresnių vaikų smurtas.
Požiūris į Mokyklą ir Mokymąsi
Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma (82%) mokyklą pradedančių lankyti vaikų nori eiti į mokyklą. Tačiau 6-7 % vaikų į mokyklą eiti aiškiai nenori. Tėvų nuomone, tik 65 % vaikų eina į mokyklą džiugiai nusiteikę, noriai, 14 % vaikų yra nerimastingi, o dar 7 % protestuoja arba gudrauja siekdami išvengti ėjimo į mokyklą. Šių vaikų nusistatymas mokyklos ir mokymosi atžvilgiu aiškiai neigiamas. Beveik trečdalis vaikų mokykloje dar nori žaisti, tik 14 % pirmokų nusiteikę rimtoms mokyklinėms užduotims. Tėvai pastebi vieną tikrai neigiamą tendenciją - rugsėjo, spalio mėnesį sumažėja labai norinčių eiti į mokyklą vaikų (nuo 46 % iki 27 %).
Taip pat skaitykite: Pradinių klasių mokinių motyvacijos skatinimas
Ugdymo Motyvacijos Skatinimas
Pirmųjų klasių mokytojai turėtų būti pasirengę visaip skatinti ugdymosi motyvaciją, padėti vaikams patirti atradimų ir pažinimo džiaugsmą, siūlyti žaidimų, neskubėti įrodyti, jog mokymasis yra sunkus darbas. Ypač derėtų būti jautriems vaikams, kurie sunkiau mokosi - žadinti sėkmės jausmą: pagirti už pastangas ir sunkiai pasiektus rezultatus, nekritikuoti, nerašyti pastabų ar verkiančių debesėlių. Pastaba nieko gero neduoda. Kiekvienas vaikas į mokyklą ateina nusiteikęs būti pačiu geriausiu mokiniu. Ir, jeigu tik gebėtų, viską atliktų puikiai. Be to, pastaba vaiko gebėjimų nepatobulina. Labai svarbu padėti vaikams suprasti, kad klaidos yra natūralus mokymosi kelias, o ne nusikaltimas ar yda. Tai padėtų vaikams atsikratyti sunkaus kaltės, kad nesiseka, jausmo. Išsaugota ir stiprinama ugdymosi motyvacija skatintų vaikus savo iniciatyva įveikti sunkumus, bandyti dar ir dar kartą.
Pokyčių Priėmimas ir Socialiniai Gebėjimai
Vaikų elgesio praktinėmis aplinkybėmis stebėjimas parodė, kad penktadalis iš jų džiaugsmingai priima naujoves, kaip antai: naują žaislą grupėje, galimybę laikinai persėsti į kitą suolą, per pamoką atnešti knygą nuo palangės koridoriuje ir kt. Dar pusei vaikų tai nekelia problemų. Kita vertus, 5-7 % vaikų tam prieštarauja ir nepasiryžta išeiti iš klasės ar persėsti į kitą vietą. 12-15 % vaikų tai daro labai nedrąsiai arba labai nusiminę. Taigi, šiaip ar taip, apie 20 % vaikų sunkiai prisitaiko prie pokyčių ir naujovių. Šiek tiek daugiau problemų vaikams kelia įsitraukimas į klasės gyvenimą po ligos, taip pat klasės taisyklių laikymasis. Tačiau sunkiausia susitaikyti su nesėkme - net 36 % vaikų nuleidžia rankas ir nebando užduočių perdaryti, pabandyti ką nors padaryti iš naujo. Tik kas ketvirtas vaikas, patyręs nesėkmę, nepraranda iniciatyvos vėl pabandyti.
Interviu su vaikais, pedagogų ir tėvų nuomonės tyrimas atskleidė, kad vaikų socialiniai gebėjimai - problematiškiausia vaikų brandumo mokyklai sritis. Neužtikrinamas vaikų saugumas, nes eidami į mokyklą jie gali pasiklysti, pasimesti. Net 26 % vaikų visai nežino savo namų adreso. 75 % vaikų nežino nė vieno iš tėvų darbo telefono. Nors vaikams sunku įsiminti adresą, telefonus, kaip tik tai juos gali apsaugoti nuo streso ar bėdos. Mokytojai taip pat pažymi, jog vaikai stokoja socialinių įgūdžių: 28 % vaikų retai arba niekada neatlieka pavedimų laiku; 35 % vaikų sunkiai susiranda naujų draugų; 43 % nedrįsta pirmieji prakalbinti kitą vaiką; 41 % niekada arba retai parodo užuojautą kitam; 53 % niekada arba retai padeda kitam atlikti užduotį. Tik 15-20 % vaikų šie socialiniai gebėjimai geri.
Tėvų nuomonės tyrimas atskleidė tas pačias tendencijas - 33 % vaikų praktiškai nesiūlo pagalbos atliekant namų ruošą (visada siūlo pagalbą tik 19 % vaikų); 57 % visai nesugeba tvardytis užsimezgus konfliktinėms situacijoms (sugeba tik 9 %); 64 % vaikų nedrįsta patys prisistatyti nepažįstamiems žmonėms (tik 12 % tai gali padaryti bet kada). Šeimos aplinkoje apie pusė vaikų yra empatiški, reiškia užuojautą šeimos nariams ištikus bėdai, pasako, kai mano, jog su jais netinkamai elgiamasi. Todėl priešmokyklinėse grupėse ir mokykloje būtina skatinti vaikus susivokti savo jausmuose ir juos reikšti, suvokti problemas ir kreiptis pagalbos į suaugusiuosius ar draugus; pastebėti kito jausmus, ketinimus, norus ir juos gerbti, pratintis prakalbinti kitą vaiką, pakviesti kartu žaisti, pabendrauti, sudaryti grupės ar klasės taisykles ir jų laikytis, jas keisti, spręsti problemas ir kt. Pedagogams šiuo metu dar labai stinga patirties, kaip tinkama linkme keisti vaikų elgesį, tobulinti jų socialinius gebėjimus.
Savikontrolė
Vaikų savikontrolė buvo vertinama pasiūlius jiems kruopštaus marginimo reikalaujančią dailės užduotį, panašią į „rimtą mokyklinę užduotį“. Paaiškėjo, kad 70-80 % vaikų savikontrolės įgūdžiai geri ir labai geri. Tik 11-12 % vaikų niekuomet neišklauso nuorodos iki galo, sukinėjasi, kalba, komentuoja veiklą. 9 % vaikų nuolat juda ir nesugeba susikaupti. 5 % vaikų labai jautrūs nesėkmei. Jiems mokytojas turi būti ypač jautrus - nuolat patikrinti, ar vaikas tikrai išgirdo, ką ir kaip turėtų daryti, pratinti neišgirdus perklausti mokytoją ar suolo draugą; stengtis dažniau pabūti šalia nedėmesingo vaiko taip padedant jam susikoncentruoti, taip pat papildomai motyvuoti, paskatinti užbaigti darbą. Mokytojų nuomone, tik 4-5% vaikų savikontrolė nepakankama: jie nesulaukia savo eilės kalbėti ir neišgirsta būtinų nurodymų. Kitų vaikų savikontrolė gera arba bent jau patenkinama. Tėvai atkreipia dėmesį, kad 7 % vaikų visada nutraukia kalbančius norėdami įsiterpti ir tiek pat vaikų negali atsiplėšti nuo televizoriaus. 4-6 % vaikų ypač sunku pabūti ramiems.
Taip pat skaitykite: Mokinių psichologija
Kūrybiškumo Ugdymas
Kūrybiškumas paprastai suprantamas kaip gyvenant atsirandantis ir visą gyvenimą besivystantis žmogaus sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus. Kūrybiškumą daugiausia lemia individualios asmens savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą). Todėl vaikai jau nuo pat mažumės ne tik mėgsta klausytis pasakų, sekamų močiutės ar mamos, bet ir patys, atsivertę pirmą pasitaikiusią knygą, dar nemokėdami skaityti, kuria pasakas ar šiaip išgalvotas istorijas imituodami skaitymą.
Be kūrybinių užduočių pradinukų ugdymas, galima sakyti, neįsivaizduojamas. Vis dažniau jos siūlomos ir patiems jauniausiems mokiniams. Tiesa, praktika rodo, kad pirmokams ir antrokams kurti dažniausiai siūloma per dailės ir darbelių pamokas. Nors psichologai ypač išskiria kalbos ir mąstymo ryšį, mokytojai kūrybinių teksto užduočių, ugdydami I-II klasių mokinius, privengia. Tikriausiai toks jų požiūris į kūrybinius teksto darbus remiasi vis dar išlikusiomis abejonėmis, ar gebės jauniausieji pradinukai sukurti naują tekstą. Neabejojame, jog svarbu, kad mokiniai kurtų vis tobulesnius tekstus. Tačiau ar tik dėl šių gebėjimų šiandien kūrybinės užduotys pasitelkiamos taip anksti? Nepamirškime, kad teksto sudarymo gebėjimai bus lavinami visus 12 metų. O mokinių noras kurti ar bus puoselėjamas? Ar tikrai pradėję lankyti mokyklą vaikai kuria vis dažniau ir mieliau?
Akivaizdu, kad I-II klasių mokiniams reikia labai skirtingų sąlygų: vieni kuria lengvai, be menkiausio paskatinimo, kiti užduoties medžiagoje ieško padrąsinimo, paslėpto atsakymo - atlikdami kūrybinę užduotį, „sprendžia mįslę“. Kartais mokiniams prisireikia ir žodinio mokytojo padrąsinimo. Be abejonės, yra ir išvis kurti nesiryžtančių mokinių. Buvo atliktas tyrimas - vienos trečiokų klasės mokiniams pasiūlyta sukurti pasakojimą pagal paveikslėlį. Nors visi tekstai buvo kuriami pagal tą patį paveikslėlį, jie labai skirtingi. Dalis labiau išplėtoti (yra pradžia, eiga, pabaiga), jie originalesni, juose vyksta dialogas. Kituose stengiamasi tik trumpai nusakyti sugalvotą siužetą ar nurodyti įvykį. Tiek pirmieji, tiek antrieji gali būti tobulinami: tekstai be pavadinimų, juose nemažai pasikartojimų, minties šuolių, pasitaiko ir kitų trūkumų. Šiuo atveju mums svarbu, kad pateiktuose tekstuose, nors ir remiamasi paveikslėliu, mintis plėtojama savarankiškai - nesistengiama tik pasakyti, ką mato paveikslėlyje. Siekiama perteikti tam tikrą siužetą, įvykį - savo sumanymą. Džiugu, kad kūrybinę užduotį taip atlieka nemažai pirmokų.
Tyrimų duomenimis, net 41 % pirmokų mokslo metų pradžioje atliekančių individualias kūrybines užduotis nereikia papildomai skatinti. Tokių mokinių mokslo metams baigiantis būna apie 51 %. Iš pirmo žvilgsnio jie tarsi ir nereikalautų mokytojo papildomo dėmesio ar pastangų: sudarykime sąlygas kurti ir pamažu mokykime nuoseklumo, aiškumo, vaizdingumo. Daugelis mokytojų, ko gero, taip ir daro. Tačiau susimąstyti verčia faktas, kad II klasėje savarankiškai kuriančių mokinių yra mažiau nei I klasėje (plg. antrųjų mokslo metų pradžioje - 39 % mokinių, baigiantis mokslo metams - 44 %). Taigi ką I klasėje darome negerai? Šioje vietoje derėtų du klausimai: Ar leidžiame kūrybingiems mokiniams atsiskleisti? Ar padedame? Jie atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad net kuriantiems mokiniams gali prireikti skirtingos pagalbos: vieni turi noro kurti ir daug puikių sumanymų, o kiti - tik norą kurti (jie kuria drąsiai, bet jų istorijos paprastai labai trumpos, skurdžios, jose daug pasikartojančių elementų). juos vadiname kūrybingais), mokykime „tvarkyti savo mintis“ - pamažu pratinkime sumanymus pasižymėti (pvz., nusipiešti), juos vertinti, pačius originaliausius, tinkamiausius skatinkime įgyvendinti, pratinkime tai daryti nuosekliai. Turinčius tik norą kurti paskatinkime ieškoti minčių - turtinkime jų tiesioginę (asmeninis patyrimas) ir netiesioginę (knygos, draugų pasakojimai ir pan.) patirtį, skatinkime stebėti kitų žmonių kūrybą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad savarankiškai kuriantys nebūtinai yra stipriausi klasės mokiniai. Kartais pastebime, kad puikiai skaitantis ir rašantis pirmokas nedrįsta savarankiškai sukurti istorijos ar atlikti kokios kitos kūrybinės užduoties. Atkreiptume dėmesį ir į tai, kad čia aptariama individualaus pokalbio metu pateikta užduotis - dalį mokinių kurti galėtų paskatinti pats mokytojas. Kita vertus, pedagogas turėtų žinoti, kad užduotį pateikiant ne individualiai, o visai klasei iškart (frontaliai), kuria mažiau mokinių. Kuriančių bus mažiau ir tada, jei mokiniams bus siūloma rinktis veiklą (kurti ar prisiminti). Todėl mokytojas turėtų to nepamiršti formuluodamas užduotis ir siekti, kad kuo daugiau I-II klasių mokinių išbandytų kūrybą. Nepamirškime, kad kartais sunkiausia žengti pirmąjį žingsnį.
Mokymosi Motyvacija
Mokymasis - pagrindinė moksleivio veikla, sąlygojanti pilnavertį asmenybės vystymąsi. Sėkmingas mokymasis siejamas su pozityviu savimonės, kitų asmenybės darinių formavimusi. Nuolat mokykloje patiriantis nesėkmes moksleivis dažnai nebetenka noro mokytis, silpnėja jo mokymosi motyvacija. Mokytojas turėtų būti vyresnysis draugas ir patarėjas, galintis nurodyti trumpiausią kelią į sėkmę, nes dažnai patys besimokantys neatranda savęs. Mokytojas padės atskleisti vaiko gabumus, kas leis teisingai išugdyti ir įvertinti būsimą darbuotoją. Jis mokys ne prievarta, o šypsena. Mokymosi procesas turi tapti pačiu maloniausiu užsiėmimu. Mokytojas kaip draugas turėtų padėti pasirinkti kryptį. Jokia prievarta negali būti naudojama mokykloje. Tik įtikinimas pavyzdžiais gali padėti neprarasti noro žinoti ir mokytis.
Taip pat skaitykite: Mokinių socializacijos svarba
Vertinimas
Vertinimas yra svarbi mokymosi motyvacijos dalis. Teigiamas vertinimas skatina mokinius toliau stengtis, o neigiamas vertinimas gali demotyvuoti. Svarbu, kad vertinimas būtų teisingas ir objektyvus, o mokiniai suprastų, už ką jie yra vertinami.
Neigiamų Emocijų ir Elgesio Įveikimas
Neigiamos emocijos ir elgesys gali trukdyti mokymuisi. Svarbu, kad mokiniai išmoktų įveikti neigiamas emocijas ir elgesį, kad galėtų sėkmingai mokytis. Mokytojai ir tėvai turėtų padėti mokiniams išmokti įveikti neigiamas emocijas ir elgesį.
Mokytojo Kvalifikacija ir Ugdymo Kokybė
Mokytojo kvalifikacija yra vienas svarbiausių ugdymo kokybės veiksnių. Išsilavinimas, kokybiškas ir visuotinai prieinamas švietimas yra esminė bendros visuomenės gerovės prielaida. Tai yra strateginis švietimo plėtros siekis, esminė UNESCO ,,Švietimas visiems" programos nuostata. Jo įgyvendinimu Lietuvoje rūpinasi Švietimo ir mokslo ministerija. Svarbios vertybės: kokybė, efektyvumas, prieinamumas ir švietimo sistemos jungtys. Kokybė švietime yra esminė vertybė. Švietimo kokybė priklauso nuo įvairių institucijų veiklos, mokytojų darbo ir kvalifikacijos.
Šiandien tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europos šalyse, tiek visame pasaulyje nuolat diskutuojama apie tai, koks turėtų būti švietimas. Dabartinė visuomenė susiduria su daugeliu iššūkių, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su jaunos kartos ugdymu, gerove ir valstybės ateitimi. Ne išimtis ir švietimo sistema. Daug padaryta siekiant švietimo kokybės: atnaujintas ugdymo turinys, sukurta pedagogų tobulinimo programa, pasikeitusi mokyklų struktūra.
Kokybės Vadyba Švietime
Kokybės vadyba apima planavimą, užtikrinimą, kontrolę, taip pat kokybės valdymo sistemos ciklinį procesą. Įvairios organizacijos ir autoriai pasikliauna skirtingomis kokybės charakteristikomis. Vienas iš plačiausiai naudojamų apibrėžimų yra (Joseph M. Juran, 1979), kuris kokybę apibrėžia kaip „atitikimą tikslui“, kurį nustato vartotojas. Kitas apibrėžimas yra „atitikimas reikalavimams“ (Phil Crosby, 1980). Problema ta, kad reikalavimai ne visada sutampa su vartotojų norais. Kokybė savo esme yra tam tikras organizacijos valdymas (Feigenbaum, 1983), kokybė - tai turimų charakteristikų visumos atitikties reikalavimams laipsnis (ISO 9001: 2000 standarte pateiktas apibrėžimas, 2001). Šie reikalavimai įgyja prasmę tik tada, kai siejasi su produkto ar paslaugos funkcija. Vartotojų (tiek išorinių, tiek vidinių) patenkinimas arba viršijimas - formaliais ir neformaliais būdais, minimaliomis sąnaudomis, iš pirmo karto ir kiekvieną kartą.
Švietimo kokybė suprantama skirtingai. Bandydami apibrėžti kokybę, susiduriame su skirtingais jos aiškinimo būdais, skirtingais kriterijų paieškos būdais. Tai priklauso tiek nuo nuostatų, tiek nuo konteksto, kuriame šis vertinimas vyksta. Pereinamosios ekonomikos šalyse švietimo kokybės problemos yra vienos svarbiausių, kalbama apie švietimą ne tik apie vien teigiamus dalykus, bet bandoma apibūdinti tiek privalumus tiek trūkumus. Nėra visuotinai nustatytos švietimo kokybės sampratos. Tai priklauso nuo šalies, valstybės tikslų ir raidos krypčių. Europos, pasaulio švietimo raidos dabartinės tendencijos ir ateities iššūkiai.
#
tags: #pradiniu #klasiu #mokiniu #motyvacija #mokytis #statistika