Įvadas
Mažos tautos išlikimo ir stiprumo garantas yra motyvuotas žmogus, pasirengęs nuolat mokytis, aktyviai dalyvauti socialiniame, kultūriniame, ekonominiame, politiniame tautos ir visuomenės gyvenime (Barkauskaitė, 2001). Šiuolaikinio ugdymo viena iš paradigmų yra ugdytinio vidinių galių skatinimas ir plėtojimas (Bitinas, 2000, p. 46). Todėl mokytojo vaidmuo, skatinant mokymosi motyvaciją, yra itin svarbus. Šiame straipsnyje nagrinėsime mokytojo vaidmenį, metodus ir strategijas, kurios gali padėti skatinti mokinių mokymosi motyvaciją pradinėse klasėse.
Mokymosi motyvacijos svarba
Mokymosi motyvacija - tai vidinė mokymosi paskatų sistema (Jovaiša, 2007). Adamonienė, Daukilas ir kt. (2001) pažymi, jog pedagogo profesijos praktinė strategija yra norėti ir sugebėti motyvuoti mokinį. Tai vaiko asmenybės kryptingumas. Formuojasi mokymosi motyvai. Moksleivio mokymąsi lemia įvairi motyvų sistema - motyvacija. Kaip teigia Andrikienė, Visockienė (2007), sudėtingas procesas yra sukurti aplinką, kurioje mokiniai teigiamai vertintų save ir klasę, rodytų stiprią mokymosi motyvaciją ir norėtų pasiekti gerus rezultatus.
Mokymosi motyvacija suteikia galimybę mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualina mokinio žinias, gebėjimus ir įgūdžius, daro įtaką mokymosi kokybei ir mokymosi pasiekimams (Misiukienė, 2008). Mokymosi rezultatui turi įtakos tinkama motyvacija, o kuo stipresni motyvai, tuo geresni mokymosi rezultatai (Tepperwien, 1998). Mokinio motyvaciją lemia tai, kiek pats mokinys vertina numatytus tikslus ir ar tikisi juos pasiekti (Petty, 2008).
Mokymosi motyvacijos teoriniai aspektai
Žodis motyvacija yra kilęs iš lotyniško žodžio "morere" - judinti, skatinti. Motyvaciją įvairiais aspektais tyrinėjo Maslow (2006), Gage, Berliner (1994), Felser (2006), Rupšienė (1996, 2000) ir kt. Psichologijos žodyne (1993) aiškinama, kad motyvacija yra suprantama kaip elgesio, veiksmų ir veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai ir jų visuma.
Baublienės (2003, 53p.) nuomone, motyvacija - tai motyvų, interesų, vertybių, įsitikinimų, siekių, polinkių sintezė. Anot Arlauskienės (2009, p. 29), motyvacija yra tam tikro elgesio veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairūs motyvai. Barkauskaitė, Motiejkūnienė pažymi (2004), kad motyvacija yra procesas, skatinantis elgtis taip, kad būtų pasiekti žmogaus svarbūs tikslai ir patenkinti poreikiai. Motyvacija apima žmogaus troškimus, įsisąmonintus norus, interesus, polinkius, vertybes, poreikius, įsitikinimus. Kartais motyvacinę jėgą įgyja jausmai ir emocijos arba charakterio bruožai (Minkutė-Henrickson, 2000).
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Motyvacija yra neatsiskiriama nuo motyvų, kurie sąlygoja žmogaus elgesį ir veiklą. Motyvai iš lotyniško žodžio "motivitum" - tai veiklos stimulai.
Maslow (2006) išskyrė poreikių hierarchiją, kurioje išskiriami fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Jo poreikių hierarchija remiasi idėja, kad tam tikri motyvai, kol jie nėra patenkinti, būna stipresni už kitus. Motyvai - veiksmo skatuliai, lemiantys jo pobūdį ir kryptį. Jie sukelia bendrą nusiteikimą mokytis (Andrikienė, Visockienė, 2007).
Rupšienė (2000) teigia, kad mokymosi motyvai - visa tai, kas skatina mokytis. Anot Rupšienės (1996), kiekvieno moksleivio motyvacijos sfera individuali: vieni motyvai joje dominuoja, kiti neturi savarankiškos reikšmės ar pasireiškia skirtingais amžiaus tarpsniais. Motyvai, būdami vidine mokymosi bei įsimokimo paskata, sukelia kryptingą aktyvumą. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir veikla yra motyvuota. Taip pat ir mokymasis yra motyvuotas, skatinamas reikšmingų asmeninių ir visuomeninių motyvų. Pedagogui svarbu žinoti mokymosi motyvus, kad galėtų juos reguliuoti ir valdyti (Minkutė-Henrickson, 2000).
Vidinė ir išorinė motyvacija
Myers (2000), Rupšienė (2000), Butkienė, Kepalaitė (1996), Jensen (2001) motyvaciją skirsto į vidinę ir išorinę. Išorinė motyvacija tai yra siekis išorinio atlygio arba noras išvengti bausmės (Myers, 2000, p. 426). Rupšienė pažymi (2000), jog vidiniai mokymosi motyvai vertingesni, nes yra susiję su mokymosi prasmės įžvelgimu, o išoriniai motyvai yra susiję su išorine aplinka, o ne su mokymo poreikiais. Felser (2006) taip pat nurodo, jog vidinė motyvacija yra patvaresnė už išorinę. Kai nėra ugdoma vidinė motyvacija, mokiniai nesugeba savęs skatinti be išorinio atlygio (Copley, 2009).
Mokytojo vaidmuo skatinant mokymosi motyvaciją
Mokinio pastangos mokytis priklauso ir nuo pedagogo profesionalumo. Pedagogai, kurie skatina mokinius išbandyti naujus ieškojimo būdus, suteikia mokiniams galimybę formuotis motyvacijai. Mokytojas, žinodamas mokinio mokymosi stilius, gali parinkti jiems mokymo ir mokymosi būdus, užduotis, kurios skatins mokymosi motyvaciją (Tomėnienė, 2010). Geresnė mokymosi motyvacija atsiranda tada, kai mokymas vyksta bendradarbiaujant (Pivorienė, 2005). Anot Adomonienės, Daukilo ir kt. (2003), pamoka yra pedagogo ir mokinio tarpusavio bendravimas. Minkutė-Henrickson (2000) teigia, kad mokymosi motyvavimas neatskiriamas nuo asmenybės gyvenimo ir veiklos motyvų, todėl pirmiausia reikia kalbėti apie poreikių ir interesų vaidmenį mokymosi motyvacijoje. Pedagogo naudojamos strategijos mokinio motyvacijai stiprinti ir jo veikla yra produktyviosios mokymosi aplinkos sukūrimo veiksniai.
Taip pat skaitykite: Pagalba mokytojams, patiriantiems perdegimą
Sunkiausias mokytojo uždavinys - įkvėpti mokiniams norą mokytis (Petty, 2006). Sužadinti mokinio motyvaciją atkakliai mokytis yra gana sunku. Mokytojas turi atsižvelgti į įvairias aplinkybes ir stengtis sužadinti pozityvią motyvaciją. Pasak Andrikienės ir Visockienės (2007), mokinio mokymosi motyvaciją galima skatinti, iškeliant pasiekiamus mokymo tikslus, sukuriant aplinką sėkmei pajusti, formuojant naujus interesus, sudominant, pagiriant, taikant įvairius mokymo metodus, kompiuterines technologijas. Kaip teigia Arends (2008), žaidimai, galvosūkiai ir kitokia įdomi ir patraukli motyvaciją žadinanti veikla yra mokytojo naudojimo būdas, sudominantis mokinius per pamokas. Tačiau nereikėtų persistengti su lenktyniavimais. Ugdymo programa turėtų būti susieta su mokinio interesais, kuri skatins mokytis (Tomėnienė, 2010).
Sėkmės patirtis
Vienas iš svarbiausių teigiamos motyvacijos sąlygų yra sėkmė (Tepperwien, 1998). Sėkmis priežastis lemia sugebėjimai, pastangos, atsitiktinumai ir mokymosi užduoties sunkumas. Žmonės, kurių motyvacija aukšta, galvoja, kad jų sėkmė priklauso nuo sugebėjimų, o nesėkmė atsiranda dėl pastangų stokos. Anot Misikūnienės (2008), sėkmė priklauso nuo įdėtų pastangų. Tyrimai atskleidė, jog mokymosi sėkmę galima apibrėžti kaip svarbų faktorių, lemiantį paauglio mokymosi motyvaciją. Buzaitytė - Kašalynienė (2005) laikosi tokios pat nuomonės. Autorės atlikto tyrimo duomenys apie socialinį palaikymą ir sėkmę mokykloje leidžia konstatuoti, jog palaikantys mokytojai užtikrina tinkamą mokinių motyvaciją ir susidomėjimą mokomaisiais dalykais. Mokinio mokymosi sėkmė priklauso nuo paties mokytojo, o mokymosi sėkmės priežastys turi įtakos mokytojo veiklai, nukreiptai į moksleivio pasiekimus (Rupšienė, 2000). Sėkmę sustiprina laukiama sėkmė. Pedagogui reikia mokyti taip, kad būtų sudarytos sąlygos mokiniui pajusti pažangą ir išgyventi sėkmę. Siekiant padėti mokiniams patirti sėkmę, galima organizuoti procesą taip, kad būtų šalinamos priežastys, kurios trukdo, ir stiprinti užtikrintą mokymąsi.
Darbo su elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais mokiniais ypatumai
Lietuvos švietimo projekte (2010) nurodoma viena iš sutrikimų grupių - elgesio ir emocijų sutrikimai. Šiuos elgesio ir emocijų sutrikimus yra sudėtinga apibrėžti. Hallahan, Kauffman teigia (2003), kad iki šiol dar niekam nepavyko pasikliauti tokio apibrėžimo, kuris būtų priimtinas daugumai specialistų, kadangi apibrėžti šiuos sutrikimus yra beveik tas pats, kaip apibrėžti gerai žinomą išgyvenimą, kurį suvokiame, o objektyviai apibūdinti sunku. Pasak Hallahan, Kauffman (2003), elgesio ir emocijų sutrikimų terminologija nėra nusistovėjusi ir šiandien vartojami terminai kelia nemažai prieštaravimų ir nesutarimų. Autoriai nurodo, jog siekiant apibūdinti šios grupės vaikus yra sukurta daug skirtingų terminų: tai vaikai, turintys emocijų sutrikimus, elgesio sutrikimus, socialinių emocijų sutrikimus, emocinius konfliktus, asmenybės ir socialinės adaptacijos problemas bei vaikai, turintys sunkių elgesio sutrikimus. East ir Evans (2008) apibrėžia, jog tai vaikai, turintys elgesio, emocijų ir socialinių sunkumų. Herm (2004) tokius vaikus apibūdina kaip sunkius ar sunkiai auklėjamus. Lietuvoje šiuo metu vartojamas terminas - emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai (Dėl specialiųjų poreikių asmens sutrikimus ir jų laipsnis nustatymo ir specialiųjų poreikių asmens priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka, 2002).
Elgesio ir emocijų sutrikimų turintys asmenys apibūdinami kaip asmenys, turintys specialiuosius poreikius arba specialiuosius ugdymosi poreikius, kuriems tenkinti reikia socialinės, psichologinės ir pedagoginės pagalbos (Specialiojo ugdymo įstatymas, 1998). Kaip teigia Vasiliauskienė (2010), mokinių problemoms spręsti būtina kompleksinė pagalba, kurią teikia pedagogas, socialinis, specialusis pedagogas, psichologas, sveikatos priežiūros specialistų komanda, tenkinant mokinio ugdymosi poreikius, bendradarbiaujant su šeima ir bendruomene. Šios nuomonės laikosi ir Karalienė (2008). Svarbu anksti pastebėti šiuos elgesio ir emocijų sutrikimus ir suteikti jiems profesionalią pagalbą.
Mokiniai, turintys EES, nedidelių sutrikimų gali turėti socialinės sąveikos sutrikimus ir nesugebėti dirbti su kitais mokiniais, per pamokas sunkiai sukaupti dėmesį, gali atrodyti atsiskyrę nuo klasės, užsisklendę. Kiti mokiniai linkę konfliktuoti su bendraamžiais ir įžūliai elgtis, į pastabas agresyviai atsakyti. Didesnių sutrikimų turintys mokiniai visiškai nepajėgia dirbti su kitais grupės vaikais, dažnai jų elgesys yra smurtinis. Į šiuos EES, žvelgiama, kaip į nevykėlius, sunkiai auklėjamus vaikus ir bandoma juos paveikti pastabomis, bausmėmis ir kontrole, neatsižvelgiant į priežastis. Vadinasi, mokiniai, turintys EES, linkę nelankyti mokyklos, praleidinėti pamokas. Samsonienė (2006) nurodo, jog svarbu suprasti mokinio nesugebėjimo mokytis priežastis, kad būtų galima suteikti reikiamą pagalbą.
Taip pat skaitykite: Elgesio modelis ir jo taikymas
Jaunimo mokyklos skirtos jaunuoliams ir vaikams, turintiems EES. Jaunimo mokyklos mokytojai ir specialistai, bendradarbiaudami su mokinio šeima, padeda mokiniui atgauti dvasinę pusiausvyrą, ugdyti teigiamą mokymosi motyvaciją ir pozityvias gyvenimo nuostatas. Svarbu atsiminti, kad sunkumai, su kuriais susiduria pedagogai dirbant su šios grupės mokiniais, gali būti labai įvairūs tiek turiniu, tiek laipsnio didumu.
Tyrimas
Tyrimas buvo atliktas 2011 metų vasario - kovo mėnesiais. Jame dalyvavo 6 bendrojo lavinimo mokyklos iš Panevėžio, Kupiškio ir Šiaulių rajonų. Mokyklose buvo apklausti dalykų mokytojai, pradinių klasių mokytojai, specialieji pedagogai, socialiniai pedagogai ir psichologai. Tyrimo imtį sudaro 105 pedagogai ir specialistai, dirbantys bendrojo lavinimo mokyklose Panevėžio, Kupiškio ir Šiaulių rajonuose. Respondentai pasirinkti atsitiktinės atrankos būdu. Tyrimas grindžiamas tiriamųjų savanoriškumo ir tyrimo anonimiškumo principais.
Tyrimo objektas - elgesio ir emocijų sutrikimai, mokymosi motyvacijos skatinimo būdai ir veiklos ugdymo procese. Tyrimo tikslas - išsiaiškinti elgesio ir emocijų sutrikimus, mokymosi motyvacijos skatinimo būdus ir veiklas ugdymo procese.
tags: #mokytojo #vaidmuo #skatinant #pradiniu #klasiu #mokiniu