Pastaruoju metu vis daugiau paauglių susiduria su psichikos sutrikimais, todėl didėja susidomėjimas mokinių psichologine gerove. Šiame straipsnyje aptariamos vyresniųjų klasių mokinių psichologinės ypatybės, remiantis naujausiais tyrimais ir teorijomis. Straipsnyje siekiama atskleisti, kokie veiksniai daro įtaką mokinių psichologinei gerovei, tapatumo formavimuisi ir socialinei raidai.
Psichologinės gerovės ypatumai vyresniame mokykliniame amžiuje
Tyrimai rodo, kad vyresniųjų klasių mokinių psichologinė gerovė yra svarbus aspektas, kuriam reikia skirti didelį dėmesį. Vienas iš atliktų tyrimų siekė užpildyti šios imties psichologinės gerovės tyrimų trūkumą ir praplėsti supratimą apie tai, kokie yra Lietuvos vyresnių klasių mokinių psichologinės gerovės prognostiniai veiksniai. Buvo ištirti Lietuvos vyresniųjų klasių mokinių psichologinės gerovės matmenys, tokie kaip savęs priėmimas, gyvenimo tikslas, aplinkos kontrolė, asmeninis augimas, teigiami santykiai su kitais ir autonomija. Apklausus 655 Lietuvos mokinius iš 21 bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo mokyklos, nustatyta, kad vyresnių klasių mokinių psichologinė gerovė nepriklauso nuo šeimos sudėties, jų gyvenamosios vietos ar dalyvavimo popamokinėje veikloje. Vis dėlto, griežtos išvados dėl lyties, amžiaus, ekonominių išteklių ir psichologinės gerovės nepriklausomybės daryti negalima.
Pastebėta, kad vaikinų aplinkos kontrolės, gyvenimo tikslo ir savęs priėmimo matmenų įverčiai yra didesni nei merginų. Taip pat, 18 m. mokinių asmeninio augimo ir gyvenimo tikslo įverčiai yra didesni nei jaunesnių mokinių, o mokinių iš tėvų gaunamos pajamos smulkioms išlaidoms nebuvo susijusios su šiais dviem psichologinės gerovės matmenimis. Be to, sėkmingesnis mokymasis reikšmingai prognozavo didesnius autonomijos, asmeninio augimo ir gyvenimo tikslo skalių įverčius.
Svarbu pažymėti, kad asmenybės kintamieji stipriau nei sociodemografiniai prognozavo mokinių psichologinę gerovę. Tačiau šiame tyrime analizuoti sociodemografiniai ir asmenybės prognostiniai kintamieji paaiškina tik nedidelę dalį psichologinės gerovės matmenų dispersijos. Tai reiškia, kad ateities tyrimuose reikia ieškoti kitų prognostinių kintamųjų, kurie paaiškintų likusią didesnę dispersijos dalį.
Asmenybės samprata ir raida
Asmenybė - tai sąvoka, apibūdinanti žmogaus individualumą ir unikalumą. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio „persona“, kuris senovės Graikijoje reiškė kaukę, naudojamą teatrinių pasirodymų metu. Šiandien šis terminas vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. Asmenybė apima daugybę ypatybių, kurios apibrėžia individą, įskaitant jo mąstymą, jausmus ir elgesį. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys, kuris formuoja žmogaus individualumą.
Taip pat skaitykite: Pradinių klasių mokinių motyvacijos skatinimas
Asmuo yra visų galių nešėjas, visada tapatus sau ir suvokia save kaip savąjį „Aš“. Tai apima savęs įsivaizdavimą dabar ir ateityje, gebėjimą analizuoti savo patirtį ir keisti savo elgesį. Įvairios asmenybės teorijos siekia paaiškinti žmogaus elgesį ir atsakyti į klausimą, kodėl žmonės elgiasi būtent taip.
Psichoanalitinė teorija
Viena iš žymiausių asmenybės teorijų yra psichoanalitinė teorija, kurią sukūrė Z. Freud. Ši teorija pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis: pirma, žmogaus elgesį lemia pasąmonės procesai, ir antra, ankstyvosios vaikystės patirtys turi didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Psichoanalizė teigia, kad pasąmoningi procesai vaidina svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį nei sąmoningi.
Z. Freud sukūrė asmenybės organizacijos modelį, kurį sudaro trys pagrindinės dalys: Id (žmogiškų troškimų šaltinis), Ego (realybės principas, siekiantis suderinti Id ir Superego) ir Superego (moralės principas, atstovaujantis visuomenės normoms ir vertybėms). Ego siekia išspręsti konfliktą tarp Id ir Superego, naudodamas įvairius apsauginius mechanizmus, tokius kaip išstūmimas, neigimas, projekcija ir racionalizacija. Šie mechanizmai padeda individui susidoroti su nerimu ir stresu, sumažindami konfliktą arba iškreipdami situaciją.
Analitinė psichologija
Carl Gustav Jung (1875-1961) - šveicarų psichologas, filosofas, analitinės psichologijos kūrėjas. C. G. Jung išsiskyrė principiniuose nesutarimuose su Z. Froidu. Jo teorijoje didelis dėmesys skiriamas kolektyvinei pasąmonei, archetipams ir individualizacijos procesui. Anot C. G. Jungo, asmenybė formuojasi visą gyvenimą, o ne tik vaikystėje.
Bihevioristinė teorija
Biheviorizmo kryptis, kurios ryškiausi atstovai yra J. E. Watson ir B. F. Skinner, teigia, kad psichologija, kaip mokslinė disciplina, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Bihevioristai atmeta vidinius psichinius procesus kaip neturinčius reikšmės asmenybės formavimuisi. Jie teigia, kad asmenybė yra išmokto elgesio visuma, o elgesys yra aplinkos poveikio rezultatas.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie pradinių klasių mokinių motyvaciją
Humanistinė teorija
Humanistinė teorija, kurios atstovai yra A. Maslow ir C. Rogers, pabrėžia žmogaus laisvę, autonomiją ir savirealizacijos poreikį. Ši teorija teigia, kad žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, už tai, kuo yra ir kuo gali būti. Humanistai tiki, kad žmogus nuolat siekia tobulėjimo, ieško tikrosios gyvenimo prasmės ir stengiasi realizuoti savo potencialą.
Erik Erikson asmenybės vystymosi stadijos
Erik Erikson (1902-1994) laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis laikė save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju. E. Erikson išplėtojo asmenybės vystymosi stadijų teoriją, kuri apima visą žmogaus gyvenimą. Knygoje „Vaikystė ir visuomenė“ E. Erikson pateikė stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Jis išskyrė aštuonias pagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę. E. Erikson teigė, kad vaikystė nėra vienintelis žmogaus vystymosi pamatas, ir kiekviena fazė turi ir teigiamų, ir neigiamų komponentų. E. Erikson pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi.
Paauglystės amžiaus tarpsnis
Paauglystė - tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, kuris apima tiek biologinius, tiek psichologinius ir socialinius pokyčius. Šis laikotarpis reiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Paauglystė yra svarbus etapas, kuriame individas susiduria su daugybe ateitį lemiančių uždavinių.
Anot G. Allport, paauglystėje jaunuoliai pradeda mąstyti apie ateitį be specifinių apribojimų. Sprendimus apie save vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį, todėl paaugliams svarbu atitikti aplinkinių lūkesčius. Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu, mergaitėms - apie 11-uosius metus, berniukams - apie 13-uosius. Šie biologiniai pokyčiai turi įtakos pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams.
Pažintinė raida paauglystėje
Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas, todėl paaugliams sunku suprasti, kaip jaučiasi ir ką išgyvena kiti. Tačiau vėliau, pereinant prie formaliųjų operacijų stadijos, paaugliai įgyja gebėjimą mąstyti abstrakčiai, formuluoti hipotezes ir daryti išvadas. J. Piaget pabrėžė pažintinę raidą, o L. Kohlberg išskyrė tris moralinio vystymosi lygius: ikikonvencinį, konvencinį ir pokonvencinį. Paauglystėje jaunuoliai pereina nuo konkretaus prie abstraktesnio mąstymo, pradeda suprasti įstatymus ir taisykles. Konvenciniame lygyje paaugliai stengiasi elgtis pagal šeimos ir bendruomenės lūkesčius bei elgtis „gerai“. Pokonvenciniame lygyje paaugliai vadovaujasi asmeniniais estetiniais principais, atsižvelgiant į save ir kitus.
Taip pat skaitykite: Mokinių socializacijos svarba
Socialinė raida paauglystėje
Erik Erikson teigė, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo „psichosocialinę“ užduotį. Paauglystėje svarbiausia užduotis yra identiteto formavimas. Ankstesniuose etapuose vaikai susiduria su pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos klausimais. Paauglystėje svarbiausias klausimas yra „Kas aš esu?“. Paaugliai stengiasi integruoti į asmeninį identiškumą, suprasti, kas jie yra, kokia jų pasaulėžiūra ir noras būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį.
Identiteto sąvoką aprašė E. Erikson, teigdamas, kad tai vienas iš Ego raidos kertinių akmenų. J. E. Marcia, remdamasi E. Erikson teorija, išskyrė keturias identiteto būsenas: difuzinę, išankstinio sprendimo, moratoriumo ir pasiekto tapatumo.
- Difuzinė būsena būdinga paaugliams, kurie neturi jokių tvirtų įsitikinimų ar tikslų ir nesistengia jų ieškoti.
- Išankstinio sprendimo būsena apibūdina paauglius, kurie priėmė sprendimus dėl savo ateities, neapmąstydami jų asmeniškai, dažnai perimdami autoritetingų asmenų tikslus bei vertybes.
- Moratoriumas - tai būsena, kai paaugliai aktyviai ieško alternatyvų, mėgindami rinktis kuria nors iš jų, tačiau dar nepriėmė galutinio sprendimo.
- Pasiekto tapatumo būsena būdinga paaugliams, kurie jau apsisprendė dėl savo tikslų ir vertybių.
Tyrimai rodo, kad dauguma paauglių išgyvena arba išankstinio sprendimo, arba difuzijos būseną. Tačiau paauglystėje prasideda sparčios permainos, ir paaugliai gali pereiti į pasiekto tapatumo būseną. Svarbu pažymėti, kad identiteto formavimasis yra dinamiškas procesas, kuris gali keistis visą gyvenimą.
Tapatumo ieškojimai ir socialinė įtaka
Tapatybės ieškojimai nevyksta vakuume. Paaugliai patiria didelę socialinę įtaką iš savo šeimos, draugų, bendraamžių ir visuomenės. Šeima suteikia paaugliams pagrindinę informaciją ir psichologinį palaikymą, o draugai ir bendraamžiai padeda jiems formuoti savo identitetą ir socialinius santykius. Paaugliai dažnai kreipiasi į bendraamžius pagalbos bei patarimų, nes mano, kad jie geriau supranta jų problemas ir iššūkius.
Konformizmas paauglystėje
Konformizmas - tai individo elgesio pasikeitimas, siekiant pritarti grupės nuomonei ar normoms. Paauglystėje konformizmas yra ypač ryškus, nes paaugliai stengiasi įsitvirtinti socialinėje grupėje ir būti priimti. Konformizmas atsiranda dėl grupės spaudimo, kuris gali būti tiek akivaizdus, tiek numanomas.
Yra keletas veiksnių, kurie skatina konformizmą paauglystėje. Vienas iš svarbiausių veiksnių yra neapibrėžtumas. Kai paaugliai jaučiasi neapibrėžtai dėl savo identiteto ar socialinės padėties, jie labiau linkę pritarti grupės nuomonei. Kitas svarbus veiksnys yra noras būti priimtam. Paaugliai stengiasi pritarti grupės normoms, kad išvengtų atstūmimo ir jaustųsi saugūs.
Tačiau konformizmas nėra vienintelis veiksnys, lemiantis paauglių elgesį. Asmenybės savybės ir individo padėtis grupėje taip pat turi įtakos. Paaugliai, kurie pasitiki savimi ir turi tvirtą identitetą, mažiau linkę pritarti grupės požiūriui.
Tyrimai rodo, kad paaugliams svarbi draugų nuomonė. Paaugliai dažnai keičia savo elgesį, kad atitiktų draugų lūkesčius ir išvengtų konfliktų.
Sprendimų priėmimas paauglystėje
Sprendimų priėmimas yra svarbus paauglystės aspektas, nes paaugliai turi priimti daugybę svarbių sprendimų, susijusių su savo ateitimi, mokslu, karjera ir asmeniniu gyvenimu. Sprendimų priėmimo procesas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant paauglio savivertę, vertybes, nuostatas, interesus ir moralės lygį.
Paauglių sprendimų priėmimo procesui įtakos turi tiek kognityviniai, tiek emociniai veiksniai. Kognityviniai veiksniai apima paauglio gebėjimą analizuoti informaciją, įvertinti alternatyvas ir numatyti pasekmes. Emociniai veiksniai apima paauglio emocinį foną, nuotaiką ir motyvaciją.
Tyrimai rodo, kad paaugliai, kurie pasitiki savimi ir turi aukštą savivertę, labiau linkę priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau paaugliai, kurie jaučiasi nesaugūs ir nepasitiki savimi, dažnai pasikliauja kitų žmonių nuomone.
tags: #vyresniuju #klasiu #mokiniu #psichologine #charakteristika