Žmogaus asmenybė - tai sudėtinga ir nuolat kintanti sistema, kurią formuoja įvairūs veiksniai. Mes nuolat domimės kažkuo, mes skaitome, kuriame. Ir veikla nuolat kinta. Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės ypatumus, dorybių ugdymo svarbą ir fizinio aktyvumo įtaką asmenybės formavimuisi, remiantis įvairių tyrimų duomenimis.
Dorybių ugdymo svarba
Kartais kai susifokusuojame į tą konkrečią pasirinktą veiklą ir ateina laikas ją keisti - mes nusiviliame, pasimetame, susidaro toks vaizdas, kad prarandame dalelę savęs. Nes buvom įsitikinę, kad ta veikla yra dalis mūsų. Mūsų sąmonė perauga į kitą lygmenį ir turime keisti ir savo aplinką ar veiklas kardinaliai. Tada iškyla klausimas - o ką mes ugdome savyje? Kokią specialybę, kokius įgūdžius? Jeigu keiti specialybę tai keičiasi ir įgūdžių ugdymas? Iš tikrųjų mes ugdome dorybes savyje.
Seniau vertybės buvo dorybės, šiomis dienomis dorybės sudaro tik dalį vertybių, bet manau, kad taip neturėtų būti, tai turėtų būti sinonimas. Yra žmonių kurie tiki jog jie gali rinktis ugdytis savybes priešingas dorybėms - iš dalies jie teisūs. Ir jie teisūs tik dėl to, kad mes visi turime pasirinkimo laisvę. Mes galime rinkis šiame gyvenime ką tiktai norime, tai vienas iš universalių aukščiausių dėsnių. Bet kiti universalūs dėsniai nurodo, kad mes galime rinktis tik dorybių ugdymąsi, nes kitu atveju lazda parodo ir kitą galą (karma). Pvz.: karmos veikimo principas - tu kenki kitiems, tada gauni papildomą darbą tai atidirbti. Tai dėsnis. Kai supratau šiuos dėsnius - man kilo klausimas: „o kokios tos dorybės? Ką mes turime ugdytis?“. Ilgai ieškojau detalesnio sąrašo ir jį suradau… taigi surašiau visas dorybes. Pabandykite perskaičius vieną dorybę/vertybę pajausti kiek Jūs jos turite, ar ji jums aiški. Taip pat palyginkite jas su kitomis ir pajauskite kiek kurios turite daugiau ar mažiau. Kai į jas visas įsigilini - supranti, kad tikrai yra ką veikti šiame gyvenime ir dar daug ko nepadarei.
Asmenybės samprata ir formavimasis
Kiekvienas žmogus pasižymi individualiais bruožais, nuo kurių priklauso skirtinga reakcija į aplinką. Asmenybė psichologijoje suprantama kaip ilgalaikė ir pastovi poreikių, emocijų, tarpasmeninių santykių nuostatų visuma. Sąvoka „asmenybė“ ‒ kur kas platesnė nei temperamentas ar charakteris. Temperamentas suprantamas kaip įgimti žmogaus nervų sistemos ypatumai, nuo kurių priklauso aktyvumas, darbingumas, bendravimo būdas ir kuris pasireiškia dar ankstyvoje vaikystėje.
Asmenybės formavimasis iš dalies priklauso nuo genetinių ir biologinių veiksnių, bet labiausiai - nuo socialinių veiksnių, ypač nuo bendravimo su tėvais ir juos atstojančiais žmonėmis ankstyvoje vaikystėje. Augant vaikui išsivysto savybės, kurios labiausiai padeda adaptuotis tuo metu gyvenamose sąlygose ir tarpasmeniniuose santykiuose.
Taip pat skaitykite: Seminaras „Lūšis“: transformacija
Asmenybės sutrikimai
Nėra idealios asmenybės, nes bruožai, puikiai atsiskleidžiantys vienokiose situacijose, gali sukelti dezadaptaciją kitose. Vis dėlto kai kurie žmonės ryškiai skiriasi nuo kitų: jie sunkiai adaptuojasi esant bet kokioms sąlygoms, jaučiasi nesmagiai, kenčia.
Skirtingų epidemiologinių tyrimų duomenimis, asmenybės sutrikimai būdingi 2-10 % visų gyventojų. Skirtingai nei psichinės ligos, tai užsitęsę sutrikimai, prasidėję vaikystėje ar paauglystėje ir tebesitęsiantys per visą gyvenimą, pasireiškiantys visose gyvenimo srityse. Pagal skirtingas klasifikacijas priskaičiuojama apie 10 skirtingų asmenybės sutrikimo tipų:
- Emociškai nestabilaus (ribinio) tipo asmenybės: Jos pasižymi impulsyvumu, temperamentingumu. Šio tipo asmenybės yra piktos ir nenuspėjamos, jų santykiai trumpalaikiai, nestabilūs; emociškai gali būti labai audringi.
- Histrioninio tipo asmenybės: Šio tipo asmenybės įvairiais būdais siekia būti aplinkinių dėmesio centre. Jos ekshibicionistiškos, gundančios, koketuojančios, linkusios nuolaidžiauti sau, įtaigios. Emocijos kraštutinai išreikštos, bet paviršutinės.
- Anankastinio (obsesinio-kompulsinio) tipo asmenybės: Joms būdingas perdėtas atsargumas ir abejonės, skrupulingas sąžiningumas, pedantiškumas, perfekcionizmas, perdėtas susirūpinimas detalėmis, kas trukdo greitai atlikti darbus.
- Priklausomo tipo asmenybės: Tokios asmenybės vengia priimti bet kokius sprendimus ‒ tam reikia daugybės kitų patarimų ir padrąsinimų arba tai leidžiama atlikti kitiems. Kadangi šio tipo žmonės bijo, jog nesugebės savimi pasirūpinti, tampa perdėtai priklausomi nuo kitų.
- Vengiančio tipo asmenybės: Žmonės, turintys šį sutrikimą, perdėtai vengia tarpasmeninių santykių, nes bijo, kad gali būti kritikuojami, palikti, atmesti. Tokie asmenys vengia įsitraukti į santykius su kitais žmonėmis, nesant garantijų, kad kiti juos mėgs.
- Šizoidinio tipo asmenybės: Jos mažai bendrauja ir nesidomi kitais žmonėmis, pasižymi emociniu šaltumu.
- Paranoidinio tipo asmenybės: Šio tipo asmenys turi polinkį būti nuolat priešiškai nusiteikę, jie negali atleisti už įžeidimus ar pagarbos stoką, linkę visur matyti kitų priešišką nusistatymą ir kenkimą. Dažnai šeimoje perdėtai pavydūs.
Visi asmenybės sutrikimai sunkiai pasiduoda gydymui, jų gydymas ilgalaikis ir kompleksinis, dažnai tik iš dalies veiksmingas.
Fizinio aktyvumo įtaka kognityvinėms funkcijoms ir savijautai
Kognityvinės (pažinimo) funkcijos apima smegenų gebėjimą gauti, perdirbti, integruoti, išlaikyti ir atgaminti informaciją. Taigi bet koks smegenų pažeidimas gali sukelti pažinimo funkcijų sutrikimus, tačiau egzistuoja ir normalus kognityvinis senėjimas, kuris šiuo metu patologija nelaikomas.
Atlikus tyrimą, išsiaiškinta, kad vyresnio amžiaus suaugusieji, kurių fizinis aktyvumas buvo vidutinis ar didelis, turėjo 36 proc. Studijoje, publikuotoje žurnale „Medicine & Science in Sports & Exercise“, dalyvavo 6400 vyresni nei 65-erių metų žmonės. Tyrimas prisidėjo prie mokslinių įrodymų, kad fizinis aktyvumas yra susijęs su galvos smegenų sveikata. Kitoje studijoje prieita prie išvados, kad fiziniai pratimai gali sulėtinti smegenų senėjimo procesus ištisu dešimtmečiu.
Taip pat skaitykite: Apie savigarbą ir pasitikėjimą
Jei visą dieną dirbame sėdimą darbą ir sprendžiame problemas, neišvengiamai kyla įtampa, kuri ilgainiui mums ne tik kad nepadeda rasti efektyvių sprendimų, tačiau ir trukdo tinkamai atlikti įprastus darbus. Tačiau kaip atsipalaiduoti darbo vietoje? Ką galime padaryti, kad padidintume savo produktyvumą ir nuveiktume viską, ką esame užsibrėžę? Kokie pratimai gali padėti efektyviai atsigauti ir nusikratyti įtampos darbe? Kaip greitai atsipalaiduoti darbe, kad galėtume dar geriau ir produktyviau dirbti ir nuveikti tai, ką norime nuveikti per visą dieną? Šiandien pasidalinsiu keturiais patarimais, kurie yra labai paprasti ir efektyvūs.
- Pirmasis patarimas - turite būtinai ilsėtis ir negalite sau leisti dirbti ilgiau nei porą valandų atisisėdę, nuolatos neatitraukdami akių nuo kažkokios veiklos. 40 minučių - tai riba, kada stojatės, judate, pasportuojate, padarote mankštą. Kokia nauda?
- Antrasis pratimas - yra judėjimas. Tos pačios pertraukos metu galite jį naudoti. Tai reiškia, kad kai ilsitės, turite išjudinti visą kūną. Kaip tai padaryti? Galite pradėti labai paprastai - nuo rankų, pečių juostos, galvos, kūno išjudinimo visaip, kaip tik norite. Duokite kūnui laisvę ir tai jums grįš su didele verte, nes gausite daug energijos.
- Trečiasis pratimas - tai meditacija. Galite rinktis jums žinomą meditaciją arba galite pabandyti šią trijų minučių meditaciją. Kaip ji atrodo? Pirmiausia atsisėskite taip, kad jūsų kūnas nebūtų įsitempęs, kad nugara nebūtų įsitempusi. Atsisėdę, nukreipkite žvilgsnį žemyn arba užsimerkite, kaip jums patogu. Tuomet minutę stebėkite savo kūną - pojūčius, emocijas, kylančius jausmus. Su tuo nieko nedarykite, tiesiog būkite stebėtojai. Kitą minutę skirkite kvėpavimo stebėjimui. Stebėkite, kaip įkvepiate ir iškvepiate ir matykite, kad tai tiesiog nenutrūkstamas procesas. Stebėkite jį ir patyrinėkite - daugiau su tuo nieko daryti nereikia. Trečioji minutė skirta vėl grįžti ir stebėti savo kūną kartu su kvėpavimu. Galite pamatyti, kad kažkur jūsų kūne yra įtampa, kas dažnai nutinka dirbant sėdimą darbą, būna įtempta pečių juosta. Tad galite pastebėti tą įtampą ir su kvėpavimu ją atpalaiduoti.
- Ketvirtasis pratimas, kuris man labai patinka - tai susitvarkymas. Galite skirti 10-15 minučių tiesiog tvarkai. Pažiūrėkite, kaip atrodo jūsų darbo stalas, darbo aplinka ir leiskite sau sudėlioti daiktus iš naujo, į naujas, jums patogias vietas. Kai apie jį kalbu su klientais, šis pratimas dažnai kelia juoką - kokia gi nauda? Tačiau nauda labai didelė - žmogus tvarkydamas, ne tik fiziškai tvarko savo darbo vietą, tačiau ir dėlioja savo mintis. Po 15 minučių tvarkymosi, kai matote galutinį rezultatą, kyla didelis palengvėjimo jausmas - tad išbandykite ir pažiūrėkite, kaip jus tai veikia.
- Turiu dar vieną bonusą - penktą patarimą. Labai gerai padeda juokas. Jei jaučiat įtampą darbe, juokitės. Pradėkite nuo garso “cha”, daug kartų jį kartokite ir techniškai sukelkite sau juoką.
Fizinio ugdymo įtaka savęs vertinimui ir pasitikėjimui savimi
Fizinis ugdymas daro didelę įtaką vaiko savęs vertinimo ugdymui. J. E. Mack ir S. L. Ablon (1983) teigia, kad kai vaikas save vertina gerai, jis dažniau vengia neigiamos savo draugų įtakos. Kūno kultūra apibrėžiama kaip sveiko gyvenimo propagavimas bei kova prieš ligas. A. Banduros (1986) teorija teigia, kad pasitikėjimas savo galimybėmis atlikti tam tikrus veiksmus yra glaudžiai susijęs su tikru tų veiksmų atlikimu (cituojama iš Nahas, Goldfine, Collins, 2003).
Kūno kultūra gali būti tiesiogiai susieta su vaiko „Aš koncepcija“, savęs vertinimu ir pasitikėjimu savimi. Tyrimai rodo, kad fizinės veiklos metu įgyta patirtis, gali pakeisti savęs vertinimą. Šiuolaikinėje kūno kultūros pamokoje svarbu mokymosi motyvacija, mokinio suinteresuotumas kūno kultūra. Svarbus yra noras nuolat tobulėti, jausti pasitenkinimą fizine veikla. Kūno kultūra pradinėje mokykloje turi didelę reikšmę vaiko bendram auklėjimui, sveikatai ir fiziniam lavinimui.
Tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kūno kultūros pamokos yra vedamos ne specialistų, kurie dažniausiai neturi reikiamų žinių. Taip pat kūno kultūros pamokų dažnai yra atsisakoma, taigi vaikai tampa neaktyvūs (Faulkner, Reeves, 2000). Kūno kultūra yra susijusi su fizine veikla, bet svarbu nepamiršti, kad per kūno kultūros pamokas taip pat būtų kreipiamas dėmesys į protinį bei socialinį mokinių ugdymą. Tai nėra dalykas, kuriuo siekiama parengti specialistus sporto pasauliui. Per kūno kultūros pamokas reikia raginti vaikus kuo dažniau pasitelkti savo jausmus, stengtis, kad jiems būtų smagu drauge, kad jie kartu juoktųsi, nesibaimintų prisiliesti vienas prie kito, drįstų būti atviri, reikštų save per kūną.
Svarbu, kad vaikas jaustųsi priimtas į kitų gretas, stiprėja jo pasitikėjimas savimi (Kristensen,1999). Moksleivių lavinimą nemaža dalimi lemia psichologinė ir socialinė mokyklos aplinka, taigi ir mokinių bei mokytojų sąveikos. Mokinių savigarba, savimonė ir savęs vertinimas priklauso nuo mokėjimo analizuoti savo veiklą ir jos rezultatus. Negalima tikėtis moksleivių savarankiškumo, jeigu jų veiklą kontroliuoja ir vertina mokytojas.
Taip pat skaitykite: Agresijos prevencija vaikams
J. Nikolajevas (1998) teigia, kad kūno kultūros srityje formuojasi įvairios vertybės: materialios, fizinės, psichinės, dvasinės ir socialinės. V. Ilius ir L. Lubiajeva (2000) išskiria tokias sportinės veiklos srityje, sąrašą: intelektinės, judėjimo, pedagoginės technologijos ir mobilizacinės, intencinės vertybės (cituojama iš Tilindienė, 2000).
Savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi tyrimai
Vienas aktualiausių sporto mokslo uždavinių - ištirti ir pagrįsti jaunų sportininkų rengimo priemonių ir metodų efektyvumą. Jaunų sportininkų savijauta geriausiai rodo, ar jų rengimas vyksta sėkminga linkme. Dažnai bijomasi pervertinti jauną sportininką, nes nenorima, kad jis nustotų intensyviai treniruotis, todėl užuot sulaukęs pagyrimo dažnai sportininkas susilaukia replikos „galėtum ir geriau“. Šiuo atveju sportininko savęs vertinimas nėra stiprinamas iš išorės. Įtariamas nepasitikėjimas savimi. Anot D. Osher, K. Dwyer ir S. Ėmini, patiriant teigiamus jausmus ir rengiantis tapti visaverte asmenybe. Be to, paauglių ir jaunuolių psichinė sveikata neatsiejama nuo geros savijautos, o savijauta ir savęs vertinimas - vienas kitą papildantys veiksniai (cituojama iš Palujanskienė, 2003).
Tyrimai rodo, kad visuomenėje vis didėja neigiami reiškiniai, kuriuos dažnai lemia nepalankūs žmogaus santykiai su aplinkiniais, neadekvatus savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir pan. O sportinė veikla, geri tarpusavio santykiai komandoje gali paveikti individo emocinį ir psichologinį nusiteikimą.
Savivertės formavimosi sportinėje veikloje K. R. Smith (1997) pabrėžia vaiko psichologinio rengimo būtinybę, nes vien tik gero fizinio parengtumo nepakanka. Todėl vaikas turi mokėti mažinti psichinę įtampą, lavinti savo psichines galias. Tai galima pasiekti stiprinant savireguliaciją ir savikontrolę. O tam reikalingos psichologinio rengimo programos (Malinauskas, Malinauskienė, 2004).
L. Finch (1996), C. Defrancesco ir K. L. Marshall (2000) teigia, kad psichologinis rengimas padeda ugdyti jaunojo sportininko pasitikėjimą savimi (cituojama iš Malinauskas, 2004). Psichologinis rengimas padeda sportininkams: po psichinio ir fizinio krūvio atgauti savo darbingumą; išmokti džiaugtis savo sėkme, dalykiškai išanalizuoti nesėkmės priežastis, padaryti išvadas; mokėti elgtis konfliktinėmis ir ekstremaliomis situacijomis (Malinauskas, Malinauskienė, 2004).
Tyrimo tikslas - nustatyti pradinukų savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi per kūno kultūros pamokas. Apibrėžti teorines pradinukų savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi prielaidas per kūno kultūros pamokas.
Taikant D. Bogdanovos ir J. Kiseliovo metodiką, tiriamiesiems pateikta anketa, kurioje surašyta 20 asmenybės bruožų. Tiriamasis turi įvertinti kiekvieną bruožą 7 balų sistemoje. Pagal gautas reikšmes nustatomas savęs vertinimo lygis. Mažesnis koreliacijos koeficientas nei 0,62 reiškia, kad respondentas save vertina blogai. Gauti rezultatai, kurie įsitenka nuo 0,62 iki 0,84, rodo, kad savęs vertinimas yra didelis, t. y. adekvatus, o didesnis koeficientas už 0,84 parodo, kad savęs vertinimas yra per didelis, t. y. neadekvatus.
H. Rozenbergo metodika. Vaikams buvo pateikta anketa. Tiriamiesiems reikėjo įvertinti kiekvieną teiginį, pažymėti vieną iš keturių atsakymo variantų (visiškai sutinku, sutinku, nesutinku, visiškai nesutinku).
V. Stolino metodika. Šia anketa siekiama sužinoti, kokią įtaką sportiniai užsiėmimai turi vaiko pasitikėjimui savimi. Anketą sudaro 14 klausimų. Tiriamieji, atsakydami į klausimus, turėjo rinktis vieną iš dviejų atsakymo variantų: „taip“ arba „ne“. Pasitikėjimo savimi lygis išreiškiamas matavimo vienetu stenu. Stenai skaičiuojami pagal metodiką. Stenų kiekis kaip tik ir parodo pasitikėjimo savimi lygį. J. Kiseliovo pasitikėjimo savimi vertinimo skalė „Termometras“.
Tyrimo organizavimas. Tiriamąją imtį sudarė: 100 Kauno P. Mašioto pradinės mokyklos I - IV klasės mokiniai ir 100 Kauno Muravos pradinės mokyklos I - IV klasės mokiniai.
Gauti atliktos apklausos rezultatai nerodo apklaustųjų mokinių nuomonės apie savęs vertinimą kūno kultūros pamokose priklausomumo nuo lyties. Dauguma mokinių turi adekvatų savęs vertinimą, beveik ketvirtadaliui jų būdingas per žemas savęs vertinimas. Berniukų tarpe taip pat vyrauja aukštas savęs vertinimas. Tokie berniukai sudaro daugiau nei pusę visų apklaustųjų.
Šios apklausos rezultatai taip pat parodė, jog vystantis asmenybei, savęs vertinimo lygis auga. Tarp apklaustųjų 10-11 metų vaikų vyrauja moksleiviai, turintys aukštą savęs vertinimą. Mažiausiai save yra 9%, per aukštai - 5,5%. 7-9 metų mokiniai taip pat pasižymi aukštu savęs vertinimu, jų yra 28,5%. Šis vaikų procentas skiriasi nedaug.
Norėdami susidaryti išsamų vaizdą apie tiriamųjų savęs vertinimą, taikėme ir H. Rozenbergo metodiką. Remiantis šia metodika, dauguma mokinių (tiek mergaičių, tiek berniukų) apskritai yra savimi patenkinti. Tačiau mergaitės labiau save gerbia nei berniukai.
Taigi galima teigti, kad tirtose mokyklose ganėtinai mažai mokinių turi žemą savęs vertinimą. Iš tokių rezultatų galime daryti tokią išvadą, kad šiose mokyklose kūno kultūros pamokose kreipiamas dėmesys ne tik į fizinę veiklą, bet ir į protinį bei socialinį mokinių ugdymą. Žemą savivertę turi tik 13,5%, t.y. 1% mažiau nei vyresnieji (10-11 metų). Tačiau 7-9 metų pradinukų yra 28,5%, o 10-11 metų - 30,5%. Tai ir sudaro daugumą abiejų amžiaus grupių savęs vertinime. Padidėjusią savivertę turi 6% jaunesniųjų pradinukų ir 7% vyresniųjų.
Tyrimai, atlikti Lietuvoje rodo, kad 7-9 metų moksleiviai teigiamai žiūri į mokymąsi, noriai eina į mokyklą. Tačiau: neadekvatus mokytojo savivaizdis, neigiamos nuostatos moksleivių atžvilgiu mažina pradinuko savivertę; netgi mokytojo abejingumas, per griežtas arba per daug nuolaidus moksleivio vertinimas sudaro prielaidas menkam savęs vertinimui.
Tyrimas naudojant V. Stolino metodiką parodė, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas skirtumas ((2(2)=8,92; p<0,05): berniukai per kūno kultūros pamokas savimi pasitiki labiau nei mergaitės. 31 mergaitė iš 88 apklaustų savimi pasitiki vidutiniškai. Dauguma berniukų pasižymi aukštu pasitikėjimo savimi lygiu. Tik nedidelė dalis visų apklaustų pradinukų. Nemaža dalis berniukų turi žemą pasitikėjimo savimi lygį, o vidutinis pasitikėjimo lygis būdingas ketvirtadaliui berniukų.
Dauguma mokinių savimi pasitiki vidutiniškai, o 20,50 % turi per žemą pasitikėjimą. Taigi skiriamas vaikų pasitikėjimo savimi priklausomumas nuo lyties. Labiausiai išsiskiria per aukštas pasitikėjimo savimi lygis, kur didžiausią procentą sudaro berniukai, t. y. šis pasitikėjimo savimi lygis tarp jų vyrauja. Savimi mažiausiai pasitiki mergaitės (11,5%). Šis yra panašus abiejų amžiaus grupių - jaunesniųjų su per žemu pasitikėjimu…