Įvadas
Psichikos sveikatos priežiūra yra esminė žmogaus gerovės dalis, apimanti prevenciją, gydymą ir reabilitaciją. Tačiau ką daryti, kai asmuo, turintis psichikos sutrikimų, nesuvokia savo būklės ar atsisako gydytis? Šiame straipsnyje nagrinėjama priverstinio gydymo psichikos sutrikimų turintiems asmenims problematika Lietuvoje, atsižvelgiant į teisinius, etinius ir praktinius aspektus. Aptariami priverstinio hospitalizavimo kriterijai, žmogaus teisių apsauga, artimųjų patirtys ir specialistų nuomonės.
Psichikos sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje
Psichikos (psichologinės) sveikatos priežiūra apima prevencinius veiksmus, taip pat asmenų, turinčių psichologinių ar psichikos sutrikimų ar ligų, gydymą. Psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje yra užtikrinama trimis lygmenimis:
- Pirminė priežiūra: Šeimos gydytojas įvertina paciento būklę ir nustato (preliminarią) diagnozę.
- Specializuota priežiūra: Psichikos sveikatos priežiūros paslaugas asmeniui teikia specializuoti specialistai, tokie kaip, pavyzdžiui, klinikiniai ir sveikatos psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai ir kt.
- Aukščiausio lygio priežiūra: Tai labai specializuotas gydymas psichoneurologijos ligoninėse, skirtas pacientams, sergantiems sunkiomis ligomis: pvz., gydymui atsparia depresija, didelės savižudybės rizikos pacientams, gyvybei pavojingais valgymo sutrikimais ir kt.
Asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, jeigu jis turi psichikos sutrikimą, dėl kurio tai būtina. Paguldymas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą turėtų būti savanoriškas ir pagrįstas informuotu asmens sutikimu. Tačiau tam tikrose situacijose asmuo gali būti ne savo noru paguldomas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą.
Priverstinio gydymo teisinis reglamentavimas
Priverstinis gydymas psichikos sutrikimų turintiems asmenims yra reglamentuojamas įstatymais, kurie nustato, kada ir kokiomis sąlygomis toks gydymas gali būti taikomas. Remiantis šiuo metu Lietuvoje galiojančiais įstatymais, priverstinai žmogus į ligoninę guldomas tik tada, kai gresia pavojus jo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Tokiu atveju žmogus gali būti gydomas dvi paras. Vėliau gydymo įstaiga privalo kreiptis į teismą, kuris priima sprendimą, ar tęsti gydymą.
Ministrų kabinetas įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) patvirtinti tvarką, pagal kurią psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai arba pacientai, kurie negeba protingai vertinti savo interesų ir dėl to neįmanoma gauti jų sutikimo gydymui, galės būti priverstinai paguldyti į ligoninę, siekiant jiems suteikti reikiamą pagalbą. Anot viceministro, dalis tokių sutrikimų turinčių žmonių, nesutikę gydytis, į gydymo įstaigą vis sugrįžta. Taigi taip siekiama nustatyti visoje šalyje vienodą priverstinės hospitalizacijos tvarką psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams, kurių elgesys gali padaryti žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.
Taip pat skaitykite: Sąlygos ir ypatumai: priverstinis gydymas
Žmogaus teisės ir priverstinis gydymas
Teisė gauti psichikos sveikatos priežiūrą yra jūsų teisės į sveikatą aspektas. Ši teisė taip pat yra susijusi su jūsų teise į gyvybę, teise į privatų gyvenimą ir netinkamo elgesio draudimu. Priverstinis gydymas, nors ir skirtas padėti asmeniui, gali pažeisti jo teises į laisvę ir savarankiškumą. Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė sutinka, kad sergantiesiems psichikos ligomis reikia suteikti būtinąją pagalbą. Tačiau, pasak jos, labai svarbu tai atskirti nuo tolesnio priverstinio gydymo. Jos teigimu, jei žmogus gydomas priverstinai, pažeidžiamos jo teisės į laisvę. D. Juodkaitė mano, kad ilgesnį laiką žmogų gydyti ligoninėje be teismo sprendimo būtų šiurkštus jo teisių pažeidimas. Juolab, kad teismuose, į kuriuos dėl tolesnio gydymo kreipiasi medikai, šiems žmonėms ne visada tinkamai atstovaujama.
Pasaulyje įprasta praktika teikti skubią pagalbą nuo 24 iki 72 valandų. „Šiuo metu Lietuvoje žmonės priverstinai guldomi į ligoninę esant bet kokiam ligos paūmėjimui, gydant nesilaikoma visuotinai taikomo principo - informuoti žmogų, gauti jo sutikimą dėl bet kokių intervencijų. Vakarų šalyse žmogus negydomas, jei gydytis nenori, paisoma sergančiojo valios.
Specialistų pozicijos
Specialistų nuomonės dėl priverstinio gydymo skiriasi. Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktorius Algimantas Liausėdas tikina, kad, jei žmogus serga, medikai tiesiog negali jam nesuteikti pagalbos. Nesvarbu, ar jis supranta, kad reikia gydytis. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė, kasdien susidurianti su sergančiaisiais psichikos ligomis, sako vienareikšmiškai: krizę patiriančius žmones būtina ne tik hospitalizuoti, bet ir gydyti jų pačių labui. A. Nariūnienė įsitikinusi: tik besigydydami, gaudami reikiamus vaistus sergantieji psichikos ligomis gali gyventi visavertį gyvenimą. Dauguma psichikos negalią turinčių žmonių - už priverstinį gydymą. Jie supranta, kad, ištikti krizės, negali suvokti savo būklės, o ligos paveikti jie tampa niekam nereikalingi. Mano įsitikinimu, palikti šiuos žmones be gydymo ir vaistų prilygsta jų kankinimui. Sėkmingas gydymas, gerai pritaikyti vaistai - taip pat vienas iš būdų užtikrinti šių žmonių teises.
Tačiau D. Juodkaitė laikosi pozicijos, kad tokios intervencijos privalo būti trumpalaikės, padedančios žmogui saugiai išgyventi krizinę būseną. Toliau gydytis būtina sergančiojo valia. Visi specialistai sutaria dėl vieno: priverstinį gydymą reikia taikyti kaip įmanoma rečiau.
Artimųjų patirtys ir iššūkiai
Artimiesiems priverstinė šeimos nario hospitalizacija - milžiniškas stresas. Jie turi kviesti policiją, naudoti prievartą prieš šeimos narį. Jiems apmaudu, kai sergantysis išleidžiamas iš ligoninės net neapgydytas. Todėl dažna šeima nuleidžia rankas, tyliai kenčia ir toliau nebebando ieškoti pagalbos. A. Nariūnienė sako, kad ypač svarbu laiku pastebėti pirmąjį psichikos ligos epizodą. Nesigydantys ir nevartojantys vaistų sergantieji psichikos ligomis tampa našta ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Artimieji skundžiasi, kad nepriverčia šeimos narių gydytis, jiems nesuteikiamas neįgalumas, jie negauna išmokų iš valstybės. Metų metais tokie žmonės sėdi artimiesiems ant sprando - nei mokydamiesi, nei dirbdami. Nenuostabu, kad, negaudami reikiamos pagalbos, sergančiojo šeimos nariai tiesiog atsikrato - nuperka bendrabučio kambarėlį, išveža į sodą ar kaimą. Palikti likimo valiai, menkas išmokas iš valstybės gaunantys neįgalieji pasmerkiami varganai egzistencijai. Artimieji, kentėdami nuo neprognozuojamai besielgiančio šeimos nario, dažnai suserga patys.
Taip pat skaitykite: Priklausomybių gydymo metodai
Alternatyvos priverstiniam gydymui
Siekiant sumažinti priverstinio gydymo poreikį, būtina plėtoti bendruomenines paslaugas ir užtikrinti prieinamą psichikos sveikatos priežiūrą. D. Juodkaitė mano, kad šia kryptimi Psichikos sveikatos centrai dirba per mažai. Žmogus paguldomas į ligoninę priverstinai, apgydomas, o paleistas negauna tolesnių paslaugų. Taip jis ir sukasi ratu, laukdamas naujo paūmėjimo.
A. Liausėdo teigimu, psichikos ligas galima sėkmingai kontroliuoti, jei sergantieji turi žinių apie savo ligą, vartoja medikų paskirtus vaistus. Dabartiniai vaistai - saugūs, sukeliantys mažai šalutinių poveikių. Modernių vaistų nebūtina vartoti kasdien - esama tokių, kurie sušvirkščiami kartą per mėnesį ar net kartą per keletą mėnesių. Be abejo, psichikos ligų gydymas - ilgas ir sudėtingas procesas.
Taip pat skaitykite: Nepilnamečių priklausomybių gydymo aspektai
tags: #priverstinis #gydymas #psichikos