Įvadas
Psichikos sveikata yra neatsiejama žmogaus gerovės dalis, apimanti emocinę, psichologinę ir socialinę gerovę. Deja, psichikos sutrikimai vis dar stigmatizuojami, o žmonės, su jais susiduriantys, patiria diskriminaciją ir atskirtį. Lietuvoje veikia organizacijos, siekiančios padėti psichikos negalią turintiems asmenims integruotis į visuomenę ir užtikrinti jiems kokybišką gyvenimą. Vienas iš tokių pavyzdžių - Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija, kurios veikla apima platų spektrą iniciatyvų, skirtų šių asmenų gerovei. Šiame straipsnyje aptarsime psichikos negalią turinčių asmenų integracijos į bendruomenę būdus, iššūkius ir perspektyvas, remiantis Lietuvos ir tarptautine patirtimi.
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija: veikla ir tikslai
Asociacija Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija (toliau - Bendrija) yra nevyriausybinė organizacija, vienijanti psichikos negalią turinčius asmenis bei jų šeimas ir bendruomenes visoje Lietuvoje. Bendrija įkurta 1997 m. Vilniuje. Juridinio asmens kodas - 291942170.
Pagrindinis Bendrijos tikslas - atstovauti asmenis, turinčius psichikos negalią, siekti kokybiško gydymo ir pilnaverčio gyvenimo, plečiant psichosocialinės reabilitacijos, užimtumo, teisinės pagalbos bei nestacionarios globos paslaugas bendruomenėje.
Šiuo metu Bendrijos veikla vykdoma 40 savivaldybių, įsteigti 37 Bendrijos skyriai (asocijuoti nariai, savarankiškos bendruomenės). Bendrija vykdo įvairias veiklas, skirtas psichikos negalią turinčių asmenų integracijai į visuomenę:
- Atstovauja psichikos negalią turinčius asmenis valstybinėse institucijose ir organizacijose.
- Teikia teisinę pagalbą psichikos negalią turintiems asmenims.
- Organizuoja psichosocialinės reabilitacijos programas.
- Skatina psichikos negalią turinčių asmenų užimtumą.
- Vykdo visuomenės švietimo kampanijas, siekiant mažinti psichikos ligų stigmatizaciją.
- Organizuojamos bendros sociokultūrinės veiklos su atskiromis neįgaliųjų grupėmis ir partneriais, skatinamas savanorystė.
- Ugdome neįgaliųjų šeimų atsakomybę ir suteikiame visapusišką informaciją apie psichikos ligų ar smurto artimoje aplinkoje prevenciją, psichologinę pagalbą bei galimų krizinių situacijų valdymą.
- Vykdo visuomenės informavimo kampanijas, formuojant teigiamą suvokimą apie neįgaliuosius ir didesnį visuomenės sąmoningumą, neįgaliųjų pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą.
- Siekiame glaudaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir atskirų negalių, apimančių ne tik psichikos sutrikimus pažinimą.
Bendrijos veikloje nuo pat įsikūrimo dienos dalyvauja ir jau ketvirtą kadenciją pirmininkės pareigas einanti Albina Tiunaitienė. A. Tiunaitienė prisimena, kad pačioje pradžioje vyko karštos diskusijos apie naujos bendrijos įkūrimą ligoninės salėje. Medikės Jovita Felicija Paulauskaitė ir Ramutė Grumadienė yra šios organizacijos įkūrėjos. Gydytoja psichiatrė J. F. Paulauskaitė 1997-aisiais įtikinėjo, kad reikalinga bendrija, kurioje psichikos negalią turintys žmonės jaustųsi saugūs, kad būtų, kas gina jų teises ir interesus. Gydytoja J. F. Paulauskaitė pasidžiaugė, jog ir šiandien nariai susirenka, bendrauja, vienas kitam padeda, sprendžia buitinius, sielos, psichikos gydymo klausimus.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Vilkaviškio skyriaus veikla
Vilkaviškio sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos veikla yra aktyvi ir pastebima visos šalies kontekste. Bendrijos nariai aktyviai dalyvauja respublikinėse savarankiškumo ugdymo stovyklose Šventojoje, šeimų atokvėpio stovyklose, plaukimo varžybose ir kituose renginiuose. Vilkaviškiečių rankdarbiai, ypač tautiniais rūbais papuoštos lėlės, yra žinomos visoje Lietuvoje ir net iškeliauja į užsienį. Bendrijos ansamblis „Radastėlė“ jau 10 metų džiugina klausytojus savo dainomis.
Vilkaviškio bendrijos veiklos rezultatus išvardijo V. Nikžentaitis, mūsų rajono skyriaus veiklą matantis visos šalies kontekste. „Jūsų nereikia stumte stumti į respublikines savarankiškumo ugdymo stovyklas Šventojoje - patys jose aktyviai dalyvaujate. Ypač džiaugiuosi, kad vykstate į šeimų atokvėpio stovyklas. O koks jūsų plaukikų entuziazmas! Kokius sukuriate laužus, kaip aktyviai dalyvaujate programose! Vilkaviškiečiai respublikiniuose renginiuose visuomet yra pirmose gretose. Kad ir kur būčiau, iš karto pastebiu tautiniais rūbais papuoštas vilkaviškiečių padarytas lėles. Nežinau, ar kuris Lietuvos kampelis jų dar neturi. Matėme, kiek Jūsų rankomis sukurtų lėlių šiemet tiesiai iš Tautų mugės iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, - džiaugėsi V. Nikžentaitis. - Jūsų bendrijos ansambliui „Radastėlė“ - jau 10 metų.
Psichikos sveikatos situacija Lietuvoje
Statistika rodo, kad psichikos sutrikimų skaičius Lietuvoje auga. 2021 metais vienam tūkstančiui gyventojų teko 75 psichikos sutrikimai, kai prieš beveik dešimtmetį - 2012 m. - šis rodiklis siekė 49 psichikos sutrikimus tūkstančiui gyventojų. Pasak Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio, turimais duomenimis, 2020 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 313 tūkst. „2020 m. depresijos ir nuotaikos pakitimų, nerimo sutrikimų registruota apie 66,5 tūkst. atvejų, kai prieš karantiną tokių atvejų buvo 40 tūkstančių. Depresija yra bene dažniausiai diagnozuojamas psichinis sutrikimas - 5 proc. viso pasaulio populiacijos ja serga. Depresijos formų yra daug, tačiau kuo ilgiau ji negydoma, tuo didesnė tikimybė, kad žmogui gali išsivystyti ir sudėtingesni sutrikimai, kurie gali lydėti jį visą gyvenimą. Pavyzdžiui, šizofrenijos atvejų tais metais turėjome 17,7 tūkst., kai 2014 m. jų buvo apie 12 tūkst.“, - komentuoja jis.
COVID-19 pandemijos įtaka psichikos sveikatai
COVID-19 pandemija ir karantinas turėjo didelės įtakos žmonių psichikos sveikatai. Užsidarymas, socialinė izoliacija, baimė dėl sveikatos ir ekonominės problemos išaugino nerimo lygį ir paskatino kreiptis į specialistus.
„Apie pandemijos laikotarpio įtaką psichikos sveikatai jau daug kalbėta - tai buvo išties krizinis laikotarpis. Užsidarymas, buvimas namuose, kai kurie žmonės pamiršo, kad gyvena socialinėje erdvėje, interaktyviame pasaulyje. Tuomet iškilo žmogiško bendravimo iššūkiai. Namų erdvėje atsirado daug traumuojančių santykių - tai nutiko šeimose, kurių nariai mažiau atsparūs stresui. Be to, paslaugų prieinamumas pandeminiu laikotarpiu buvo apribotas, todėl ir specialistai negalėjo tinkamai padėti kenčiantiems“, - aiškina V. Nikžentaitis.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Socialiniai ir ekonominiai veiksniai
Psichikos sutrikimai dažniau paliečia pažeidžiamiausias visuomenės grupes, kurios susiduria su socialiniais ir ekonominiais sunkumais. Mažas pajamas gaunantys žmonės, neturintys darbo stažo, gyvenantys skurde, patiria didesnį stresą ir yra labiau linkę į psichikos sutrikimus. Be to, karas Ukrainoje taip pat stipriai paveikė ir taip pažeidžiamus visuomenės sluoksnius.
„Pavyzdžiui, mūsų bendrijai priklauso 2000 žmonių su psichosocialine negalia - mes matome, kad daugelis jų gauna itin mažas pajamas. Tam yra daug objektyvių priežasčių: dalis susirgo jaunystėje ir nesukaupė reikiamo darbo stažo, todėl gauna minimalią pensiją, kuri siekia vos 182 eurus. Kai kurie glaudžiasi bendrabučiuose, nuo kitų dar nenusisuko artimieji - jiems dar pasisekė, bet kiti gyvena ties visiška skurdo riba, kas dar labiau paūmina žmogaus būklę.
Visuomenės vertybės ir požiūris į psichikos sutrikimus
Visuomenės vertybės taip pat turi įtakos augančiam psichikos sutrikimų skaičiui. Pasak V. Nikžentaičio, visuomenė labiau vertina pinigus, darbą, statusą, o draugystė, meilė, atjauta lieka antrame plane. Lietuvoje trūksta altruizmo, atjautimo, supratimo ir palaikymo žmonėms su psichosocialine negalia.
„Lietuvoje mes patys nemokame susitaikyti su savimi ir turime traumuojančius tarpusavio santykius. Mes vis dar džiaugiamės, jeigu kaimynų namas dega, kažkam nepasiseka arba kažkas suserga. Mūsų gyvenime trūksta altruizmo, atjautimo, supratimo, bet ne vienadienio - žmogų reikia palaikyti ilgą laiką ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Pati visuomenė savaime neintegruos žmonių su psichosocialine negalia - turi keistis jos mentalitetas, o tam reikia laiko“, - pažymi jis.
Visuomenė labiau pripratusi prie fizinių negalių, tačiau psichosocialinės negalios vis dar stigmatizuojamos. Žmonės su psichikos sutrikimais dažnai susiduria su diskriminacija ir atskirtimi. Tačiau kai tokie žmonės kontroliuoja savo ligą, turi palaikymą, gauna priežiūrą, įsitraukia į bendruomenę - kaimynai pagaliau ima su jais sveikintis. Turime rodyti daugiau gerųjų pavyzdžių - tada turėsime daugiau tolerancijos visuomenėje“, - neabejoja V. Nikžentaitis.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Pagalba žmonėms su psichikos negalia ir jų šeimoms
Žmonėms su psichosocialine negalia bei jų artimiesiems trūksta pagalbos priemonių, išvystytos paslaugų sistemos, finansinio palaikymo, taip pat pačių specialistų, galinčių suteikti minėtą pagalbą.
„Pavyzdžiui, Skandinavijoje yra specialios šeimų programos, kurios padeda tiek turinčiajam sutrikimą, tiek jo šeimos nariams. Jei nesuteikiame nuolatinės pagalbos, išėjęs iš ligoninės žmogus vėl grįžta į skurdo ratą, vėl tos pačios problemos, pykčiai ir žmogus turi grįžti atgal į gydymo įstaigą. Be to, šalyje trūksta specialistų: socialinių darbuotojų, slaugytojų, psichikos sveikatos priežiūros specialistų. Turime praktikantų, tačiau, kai juos nuvežame ir parodome, kokios pagalbos reikia šiems žmonėms, kokie jie yra, kaip gyvena, jie dažnai išeina iš šito darbo“, - vardija bendrijos vadovas.
Bendruomenių sistema galėtų išspręsti integracijos keliamus iššūkius, tačiau Lietuvoje bendruomenės apibrėžimas suprantamas klaidingai.
„Bendruomenė nėra lygu visuomenei. Tai mažesnės žmonių grupės, į kurias galėtume integruoti žmones su psichosocialine negalia ir jų artimuosius. Tokiu būdu palengvintume šių žmonių integraciją į visuomenę, jei skirtume daugiau resursų bendruomenių kūrimui ir palaikymui“, - reziumuoja V. Nikžentaitis.
Viešoji įstaiga "Rastis": psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje
Viešoji įstaiga “Rastis" (ankstesnis pavadinimas Viešoji Įstaiga Vilniaus Psichosocialinės reabilitacijos centras) savo veiklą pradėjo 2001 m. rugpjūčio mėn., adresu Oginskio g. 3, Vilniuje. Įstaigos steigėjas - VšĮ “Psichikos sveikatos perspektyvos”. Nuo 2005 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra Įstaigos dalininkė.
Tikslai ir veikla
Įstaiga įkurta siekiant organizuoti, teikti ir plėtoti psichosocialinės reabilitacijos paslaugas bendruomenėje Vilniaus mieste. Įstaiga veikia dienos centro principu. Mūsų teikiamos paslaugos skirtos suaugusiems Vilniaus m. gyventojams, kurie ilgą laiką gydėsi psichiatrinėse ligoninėse, ilgainiui prarado turėtus savarankiško funkcionavimo bendruomenėje įgūdžius arba kurių sugebėjimai atlikti tam tikras funkcijas (pvz., bendrauti su šeimos nariais, kreiptis dėl įsidarbinimo) tam tikrą vaidmenį (pvz. darbuotojo, studento) yra riboti. Paprastai tokie asmenys yra dalinai nedarbingi, neturi kuo užsiimti, jaučiasi vieniši ir nepasitiki savimi ar kitais, juos dažnai ištinka ligos atkryčiai. Paslaugos taip pat teikiamos ir šių asmenų artimiesiems. Mūsų teikiamos psichosocialinės reabilitacijos paslaugos skirtos suaugusiems Vilniaus m. gyventojams sergantiems sunkiomis psichikos ligomis ir kenčiantiems nuo psichikos ir elgesio sutrikimų negalios, siekiant suteikti galimybę jiems grįžti po gydymo psichiatrijos stacionare į bendruomenę, ir gerinant gyvenimo kokybę pasiekti optimalų savarankiško funkcionavimo lygį bendruomenėje bei teikti pagalbą išsilaikant joje.
Istorija ir raida
Pirmąją tarpdisciplininę aštuonių specialistų komandą sudarė gydytojas psichiatras, dvi psichologės, du socialiniai darbuotojai, dvi slaugytojos ir dailės terapeutė. Specialistų komanda 2001-2003 metais dalyvavo ir baigė psichosocialinės reabilitacijos mokymus pagal CARe (angl. Comprehensive Approach of rehabilitation) programą. Apmokymus vykdė „Storm Rehabilitatie - the European Centre for Psychosocial Rehabilitation and Community Care” (Nyderlandų Karalystė) psichosocialinės reabilitacijos ekspertai Jean Pierre Wilken ir Dirk den Hollander. CARe (angl. Comprehensive Approach of rehabilitation) metodologija yra įdiegta ir taikoma Įstaigos paslaugų programose. Kvalifikuoti specialistai turi reikiamą teorinį pasiruošimą ir praktinio darbo patirtį.
Nuo veiklos pradžios Įstaigoje taikomas tarpdisciplininio komandinio darbo metodas leidžia visapusiškai įvertinti klientų poreikius bei maksimaliai išnaudoti įvairių specialistų profesinę kompetenciją. Taikomas, atvejo vadybos (case managment, angl.) metodas sukuria geresnį ryšį tarp specialistų ir klientų gaunančių paslaugas ir jų artimųjų. Tai sukuria savitarpio pasitikėjimo atmosferą ir sudaro prielaidas savalaikei krizių intervencijai. Nuolat palaikomas ryšys su Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centrų specialistais, kurie nukreipia klientus psichosocialinei reabilitacijai į mūsų Įstaigą.
Teikiamos paslaugos
Nuo 2002 metų, remiantis CAR`e metodologija, įdiegtos naujos ir modernios psichosocialinės reabilitacijos paslaugos bendruomenėje: asmenų su psichikos negalia atvejo vadyba, norų ir detalus poreikių įvertinimas (naudojama CAMBERWEL poreikių įvertinimo metodika, Londono Psichiatrijos institutas 1999, adaptuota Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos 2002, apimanti 22 gyvenimo sritis), individualių reabilitacijos planų sudarymas ir koordinavimas, bei tęstinis kliento palaikymas, individualaus psichozės atkryčio prevencijos plano sudarymas ir priežiūra, socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių lavinimas, individualias specialistų konsultacijas klientams bei šeimų nariams, laisvalaikio užimtumo programą, suburta klientų savipagalbos grupė. Buvo rengiami šviečiamųjų seminarų ciklai Įstaigos klientams, jų artimiesiems, visuomenei apie psichikos ligas, jų gydymą, simptomų kontrolės būdus, konfliktų sprendimą, krizių įveikimą, psichozės atkryčių prevenciją, savižudybės prevenciją.
Įstaigos pasiūlytomis paslaugomis buvo siekiama užpildyti ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų spragą, kai poliklinikose įsikūrę Psichikos sveikatos centrai negalėjo užtikrinti psichoziniais sutrikimais sergančių klientų dienos užimtumo ir psichiatrinės reabilitacijos paslaugų teikimo. Įstaigos veiklos pradžioje paslaugas teikėme klientams gyvenantiems Antakalnio mikrorajone, o nuo 2005 m. - visame Vilniaus mieste.
Bendradarbiavimas su kitomis įstaigomis
Siekiant užtikrinti paslaugų tęstinumą ir visapusišką pagalbą klientams, įstaiga užmezgė bendradarbiavimo ryšius su kitomis socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų įstaigomis - Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centrais, psichikos neįgaliųjų organizacijomis Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos “Giedra” ir „Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija“, teritorine Vilniaus Darbo birža, NDNT (tuo metu - MSEK) bei kt.
Tarptautinė patirtis
2002m. Įstaigos specialistai kėlė savo kvalifikaciją ir sėmėsi patirties Prahos Psichikos sveikatos paslaugų raidos centras (angl., Praha Mental Health Care Development Centre) organizuotoje stažuotėje, susipažino su analogiškų centrų bendruomenės psichiatrijos paslaugų modeliais ir jų raida Čekijoje. 2003m.-2004m. paruošti metodiniai paslaugų aprašai „Kasdienių įgūdžių lavinimo“, “Dailės terapija“.
Socialinės psichiatrijos raida ir bendruomeninės pagalbos svarba
Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX am. Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būklės, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų. Dažniausiai tokios ligoninės buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų. Dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totalinė globa“- patenkinti visus paciento poreikius (medicininius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis. Aplink psichiatrijos ligonines formuodavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis. Tai formavo bendruomenės nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotuose, specialiai jiems pritaikytuose aplinkose, maksimaliai specialistams prižiūrint ir kontroliuojant. Taip pat buvo formuojama klaidinga nuostata, kad psichikos ligos yra nepagydomos. Kartu visuomenėje plito idėjos, kad eugenika (teorija, teigianti, kad genetikos principais atliekant sveikų ir tobulesnių individų dirbtinę atranką, skatinant juos toliau dauginti, ir sustabdant nesveikųjų dauginimąsi, galima gerinti žmogų kaip biologinę rūšį. Termino autorius britų antropologas Franciskas Galtonas) gali pakeisti visuomenės sveikatos problemų paplitimą, ypač proto ir psichikos sveikatos problemų. Tai padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. Ir XX a. viduryje tai konsteliavosi žiauriausiu istorijoje būdu, kai eugeniką buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Nuo 1939 m. Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais. Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą. Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas, pagalbos tarnybų kūrimasis. Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai. Kai kurie jų tapo antipsichiatrijos judėjimais su radikaliais reikalavimais uždaryti visas psichiatrijos institucijas, nes vertino psichikos sutrikimus kaip normalų atsaką į „išprotėjusią“ visuomenę, ir tai nepadėjo geresnės kokybės paslaugų sukūrimui bendruomenėje. Dalį pacientų neplaninga deinstitucionalizacija išvadavo iš institucijų, tačiau „įkalino“ bendruomenėje, kurioje jie tapdavo benamiais ir baigdavo gyvenimą atskirtyje ir izoliacijoje.
Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu. Vienoje ligoninėje buvo koncentruojamos visos paslaugos tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės. Pacientų srautų diferenciacijos nebuvo. Personalas buvo paskirtas aptarnauti pacientus, gyvenančius tam tikroje teritorijoje (apylinkėje). Psichiatrai teikdavo ambulatorinės konsultacijas, kai kur būdavo įsteigtas dienos stacionaras. Aktyvi pacientų priežiūra bendruomenėje būdavo vykdoma vadinamųjų „patronažinių“ slaugytojų. Bendruomenės psichiatrija buvo labai ideologizuota ir siekė psichiškai neįgalių žmonių ir tiesiog kitaip mąstančių piliečių totalinės kontrolės.
Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų, tarp jų ir teigiamai vertinamų, deja, taip pat žlugo. Pvz., saugaus darbo vietų skaičius Lietuvoje psichikos ir proto negalės asmenims nuo 1990 iki 2004 m. sumažėjo daugiau nei 10 kartų. Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos, telkiasi jose dirbantys specialistai. Pradėti mokyti naujų specialybių darbuotojai (socialinio darbo, ergoterapijos ir kt.). daugiausia jų iniciatyva kuriamos sutrikusios psichikos pacientams naujos socialinės integracijos galimybės. 2004 m. Ilgai sergančių pacientų priežiūra, dienos stacionaro paslaugos. Paskutiniais dešimtmečiais dienos centrai įgavo didelę reikšmę tarp įvairių kitų nestacionarinio gydymo formų. Daugumą autorių pabrėžia, jog dienos skyrių tinklas buvo išplėtotas orientuojantis į visus psichikos liginius, tačiau ši gydymo forma tinkamiausia sergantiems šizofrenija. Tik apie 3,3% iš hospitalizuojamų pacientų yra gydomi dienos stacionaruose, tačiau tokio tipo įstaigose galėtų gydytis 15-60% viso stacionaruose gydomo kontingento. DS tinka potrauminio streso sutrikimams, depresijos būklėms ir įvairioms krizinėms situacijoms gydyti. DS užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą.
Dalinis hospitalizavimas (DH)- ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. Programa skirta rimtais psichikos sutrikimais sergantiems pacientams, kuriems reikalingas intensyvus ir įvairiapusiška gydymas. Unikali DH savybė yra ta, kad pacientas dalį laiko praleidžia savo aplinkoje, o dalį - dienos stacionare. Intensyvus gydymas DH sąlygomis. Ši forma susijusi su krizinės situacijos įveikimu ir apima ūmios ligos fazės gydymą. Psichikos liginių gydymas po ūmios ligos fazės arba ilgo liekamojo visuomeninio ar profesinio funkcionavimo sutrikimo atveju. Trečioji forma aprašoma kaip programa, kurios tikslas - palaikyti asmenis, gyvenančius už ligoninės ribų. Svarbiausia vertybė - atviras psichiatrijos modelis. Dienos skyrius yra gera mokykla visam personalui, daug laiko praleidžiama betarpiškai bendraujant su pacientais. Dienos skyrius geriau veikai visuomenę. Kai kurias atvejais šeima trukdo gydyti. Didesnė galimybė atsisakyti gydymo, nutraukti jį (dėl organizacinių ir transporto keblumų).
Ankstyvosios pagalbos tarnybos ir krizės intervencija
Ankstyvosios pagalbos tarnybos, pagalbos krizėje ekipos ir pagalba namuose: darbo principai, tikslinės pacientų (ir kitų asmenų) grupės ir teikiamos jiems paslaugos. Ankstyvosios intervencijos tarnybos - tai specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. Pediatrai, neurologai bei neonatologai anksti išaiškina raidos sutrikimus, tačiau pilnai neužtikrina vaiko psichologinės ir socialinės raidos aspektus. Šią spragą siekia užpildyti ART, kurios vaikus lanko ir aktyviai juos stebi namuose bei konsultuoja tėvus.
Psichiatrinė krizė - tai kliniškai reikšmingų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomų ir sindromų atsiradimas asmenims: a) jau ankščiau patyrusiems psichikos ir elgesio sutrikimus ar/ir gavusiems psichiatrinę pagalbą ar gydymą; b) kuriems psichologinės krizės įveikimas užsitęsė ir tapo patologinių procesu. Abiem atvejais socialinė veikla dėl simptomų tampa ženkliai sutrikdyta. Psichikos sutrikimų atsinaujinimas g.b. vertinamas kaip psichikos sutrikimo atkrytis. Psichiatrijos krizių intervencija - tai psichiatrinės paslaugos, esantiems krizinėje situacijoje (ūmios būklės dėl psichikos ligos; suicidinis elgesys, emocinis stresas, sutrikdantis adaptaciją ir kt. situacijos) pacientams. Šios paslaugos tikslas yra krizinės situacijos simptomų įvertinimas ir jos stabilizavimas. Psichiatrijos krizių intervencijos paslaugą teikia krizių intervencijos komanda, teikianti ambulatorinės (trukmė įvairi, pasaulyje 4-8 sav.), stacionarines (ne ilgiau 10 parų), pertraukiamo dienos stacionaro paslaugas (30 darbo, 40-42 kalendorines dienas) bei neatidėliotinas konsultacija psichiatrinės ligoninės priėmimo kambaryje. Lietuvoje pertraukiamas psichiatrijos krizių dienos stacionaras yra laikomas stacionarinės krizių intervencijos tąsa. Krizių intervencijos komandą sudaro: gydytojas psichiatras - komandos koordinatorius, medicinos psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Kiti specialistai konsultuoja pagal poreikį. Gydymo tikslai yra įgyvendinami darbą organizuojant komandiniu principu. Tai kompleksinis ir intensyvus gydymas, derinant įvairius psichikos sutrikimų gydymo būdus, taikomus specialistų komandos. Komandos darbui vadovauja gydytojas psichiatras. Gydytojas psichiatras stacionare atlieka klinikinį įvertinimą ne rečiau nei 2 k/dieną, esant reikalui-dažniau; pertraukiame DS - kiekvieno apsilankymo metu. Psichologas konsultuoja individualiai ir grupes, atlieka psichodiagnostinį tyrimą. Psichoterapeutas teikia individualią/grupinę psichoterapiją. Soc. darbuotojas ištiria bei sprendžia socialines problemas, turėjusias įtakos psichikos būsenos pablogėjimui. Psichikos sveikatos slaugytojas užtikrina paciento stebėjimą ir slaugą. Į gydymo procesą pagal galimybes yra aktyviai įtraukiami paciento šeima ir artimieji.
#
tags: #psichikos #negalia #turinciu #asmenu #integracijos #i