XIX amžiaus prieangyje Sigmundo Freudo sukelta minties audra vis dar nerimsta. Pakliuvus į tos audros sukūrin, dar ir šiandien lengva tapti aklu Freudo sekėju arba fanatišku jo nepakentėju; įsirikiuoti į jo garbintojų gretas arba į jo priešų eiles. Freudas tvirtai įsitaisė Vakarų pasaulio mintį formuojančių dievų Panteone. Užtat gal pravartu, pravėrus Panteono duris, atidžiau žvilgtelėti į tą nemirtingąjį veidą, kurį visi tariasi pažįstą.
Freudo Gyvenimo Kelias: Paradoksų ir Kontrastų Kupinas
Jei Freudas neklysta, tai jo prosenelis greičiausiai bus buvęs Lietuvos žydas. Būdamas žydas ir gyvendamas krikščioniškoj aplinkoj, Freudas, kaip anksčiau ir Marksas, jautėsi tai aplinkai svetimas. Daugiau išoriškai negu praktiškai krikščioniška XIX a. Europa nebuvo žydų intelektualams draugiška. Jų šviesuoliams, bandantiems įsilieti į gyvenamojo krašto kultūros ir mokslo gyvenimą, neretai būdavo religijos vardu pastojamas kelias. Gal būt, antisemitiniame Europos klimate ir reikėtų ieškoti Freudo neapykantos krikščionybei psichologinių šaknų. Negalėdami tiesiai krikščionių pulti, žydų mintytojai bandė jiems atsiteisti, pačią krikščionybę rasdami tamsia prietaringa jėga.
Jei eilinio žmogaus gyvenimo kaspiną ne kartą perkerpa prieštaravimai, tai psichoanalizės kūrėjo kelias yra pilnas paradoksinių susikryžiavimų. Augdamas Kristaus išpažinėjų tarpe, vietoj šiltos tolerancijos iš jų lūpų Freudas ne sykį išgirsdavo "smirdančio žydelio" epitetų. Gracingų valsų ir mėlyno Dunojaus miestas nebuvo jam svetingas. Laisvųjų kraštų sostinės vertė Freudo veikalus į savas kalbas, o Berlynas juos viešai degino. Kai Vienos universitetas, to meto medicinos Meka, užtrenkė Freudui duris, tai kitų šalių mokslo institucijų langai plačiai atsivėrė jo idėjoms.
Panašių paradoksų ir net loginių prieštaravimų neišvengė nei psichoanalizės teorija, nei jos autorius. Įtakingiausios psichologinės sistemos kūrėjas, pvz., neturėjo formalinio pasiruošimo psichologijoje. Projektuodamas objektyvią asmenybės teoriją, padėjo jai dogmatinius, t. y. empiriškai neįrodomus, net faktams prieštaraujančius pamatus. Sekdamas fiziką, žadėjo sukurti mokslu paremtą psichoanalizę, o iš tikro pavertė ją pasaulėžiūriniu sąjūdžiu, religijos pakaitalu. Teorijoje priėmęs determinizmą, paneigęs žmogaus laisvą valią, jis praktikoje (terapijoje) apeliuoja į paciento apsisprendimą. Laikydamas protą vienintele žmogaus galia, pajėgiančia apspręsti žmogiškos būties uždavinį, savo studijose Freudas leidžiasi į neracionalios pasąmonės labirintus. Raštuose akcentuoja seksą, bet gyvenime palieka tipiškas puritonas. Juokėsi iš moralistų, pats būdamas kilnios etikos žmogumi. Malonumą padaro visų žmogaus veiksmų versme, pats šešiolika metų stoiškai kentėdamas vėžio ligą. Religiją laiko neurotine iliuzija, o apgailestauja tikėjimo silpnėjimą žmonėse. Maištauja prieš autoritetą, o pats iš savo sekėjų reikalauja besąlyginio atsidavimo. Viešai išpažįsta judaizmą, bet atsižada Dievo. Emocijomis užsidaro žydiškame gete, o mokslu išeina į pasaulinę areną. Bijodamas, kad psichoanalizė netaptų tik žydų mokslu, Freudas pasistengė susirasti gabių mokinių įvairių tautybių tarpe.
Norint psichoanalizę išlaikyti gryną, diktatoriniais pagrindais sukurta tarptautinė analistų sąjunga. Ši sąjunga šaukdavo uždarus suvažiavimus, kuriuose skelbdavo psichoanalitines dogmas, ekskomunikuodavo heretikus, įspėdavo nuklydusius, taikydavo besipešančius. Tačiau psichoanalitinio sąjūdžio priežiūra ir vadovavimas buvo paliktas slaptam tarptautiniam 7 narių komitetui (Jonės, Ferenczi, Abraham, Rank, Sachs, Eitington ir Freud). Visi to komiteto nariai buvo Freudo analizuoti. Visi nešiojo žiedus - ištikimybės simbolius Freudui ir jo mokslui. Suprantama, neklystančio mokytojo sostą užėmė Vienos pontifex maximus, nepakentęs jokių nukrypimų, nei nuomonių skirtumo. Kiekvienas, kuris su juo nesutiko, buvo laikomas kvailiu arba apgaviku. Tiems, kurie jį dievino ir niekuomet jam neprieštaraudavo, Vienos gydytojas buvo tėviškas ir malonus, bet kietas, neatlaidus ir piktas tiems, kurie drįso jį kritikuoti. Aplamai Freudui trūko emocinės šilumos, žmogui artumo, meilės ir sugebėjimo džiaugtis gyvenimu. Tai vieniša, tragiška figūra, paskyrusi visą nepailstamą energiją ir darbštumą savo kūriniui - psichoanalizei. Psichoanalizė Freudui tapo idee fix. Jis ja viena tesidomėjo, nieko kito neveikdamas, nematydamas, neskaitydamas. Tik per jos vienos akinius žvelgė į tikrovę.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Gal būt, Mesopotamijos, Egipto ir Makedonijos kultūroms atsispyrusios, prieš Romos legionus nesuklupusios, pagromus ir krematoriumus perėjusios tautos bruožai susikoncentravo Freudo charakteryje. Kovoje už būvį išmėgintos tokios savybės, kaip veržlumas, užsispyrimas, misijos pajautimas, ištvermė ir drąsa būti kitokiam, pakelti kritiką, pajuoką ir net panieką, prisidėjo prie freudinės revoliucijos pasisekimo. O toji revoliucija išsiveržė lyg vulkano lava ir plėtėsi tarytum miško gaisras vėlyvos vasaros metu. Tačiau, K. Stern žodžiais, norint tą trečiąją revoliuciją ir jos pasėkas suprasti, reikia į ją pažiūrėti trejopu atžvilgiu: filosofiniu, psichologiniu ir terapeutiniu.
Psichoanalizė XIX Amžiaus Kontekste: Energijos ir Determinizmo Paieškos
Ortodoksinė psichoanalizė darosi suprantamesnė tik XIX a. rėmuose. To šimtmečio mokslinių naujovių sąraše reikėtų paminėti evoliucijos teoriją biologijoje ir energijos - fizikoje. Mokslų pažanga auksiniame energijos amžiuje sukėlė stiprių vilčių, žadančių greitai įspėti visatos ir žmogaus mįsles. Tomis viltimis gyveno ir Freudas. Jo mokytojas Ernst Brūcke, vienas iš garsiausių ano šimtmečio fiziologų, gyvųjų organizmų aiškinimui taikė chemijos ir fizikos dėsnius (mechanistinis gyvybės supratimas). Brūckes mokinys Freudas pamėgino tuos pačius dėsnius panaudoti žmogaus asmenybės interpretacijai. Jei Darvinas pažiūrėjo į žmogų kaip į gamtos dalelę, tai Freudas matė jame fizikos įstatymams paklusnią energijos sankaupą.
Visą tikrovę Freudas suveda į medžiaginį pradą, nepalikdamas joje nei asmeninio Dievo, nei nemirtingos sielos. Žmogus esąs tik tam tikras energijos kiekis. Tiesa, Freudas daro skirtumą tarp fizinės ir psichinės energijos. Bet tas skirtumas nėra esminis. Visos energijos rūšys savo prigimtimi esančios vienodos. Vieną energijos formą galima paversti kita, kaip, pvz., ledo gabalą paversti vandeniu, vandenį - garais. Nors fizinės - cheminės energijos žmoguje peršokimas į psichinę Freudui paliko paslaptingu, neišaiškinamu šuoliu (toks jis tebėra ir šiandien), vis tiek Freudas nemato jose esminio skirtumo. Nesą kokybinio skirtumo ir pačiose psichinės energijos formose. Užtat, pvz., lytiniame akte ir protinėj kūryboj veikianti viena ir ta pati libidinė energija.
Be to, psichinės energijos kiekis žmoguje daugiau ar mažiau lieka pastovus. Energija gali transformuotis, išsikrauti, susikaupti, bet negali visiškai išnykti. Dėl to vidinių konfliktų kankinamame ar lytiškai perdaug aktyviame individe mažai bepalieka energijos kultūrinei kūrybai. Pagaliau, Freudo nuomone, žmogus, kaip ir kiekvienas gyvūnas, siekia išlaikyti esamą stovį. Šitokį polinkį New-tonas vadina inercija, o biologai - homeostazija. Deja, išoriniai ir vidiniai veiksniai tobulą energijos pusiausvyrą organizme suardo. Todėl to amžino polinkio į pirmykštį stovį verčiamas žmogus atitinkamai reaguoja (veikia), norėdamas vėl atstatyti prarastą pusiausvyrą. Energijos sukaupimas iššaukia įtampą, o iškrovimas - atlaidą. Tie įtampos ir atlaidos poliai ir diriguoja žmogaus elgseną. Įtampa žmoguje išgyvenama kaip skausmas, nemalonumas, o atlaida - kaip malonumas, palengvėjimas. Pagal tai organizmo pastangos išlaikyti lygų energijos išdalijimą reikštų pastangas siekti malonumo, o bandymas energijos sankaupą iškrauti reikštų polinkį bėgti nuo skausmo, nemalonumo. Tokiu būdu malonumo - nemalonumo principas tampa žmogaus elgsenos šaltiniu.
Sulyginus tačiau psichinės energijos įtampą su malonumo išgyvenimu ir tos energijos atlaidą su skausmo pajautimu, prieinama dar kitos gana keistokos (paradoksiškos), bet logiškos išvados. Miege, pvz., psichinė įtampa sumažėja, nes išjungiami išorinės aplinkos padirginimai, paliekant tik pasąmonės poveikius. Mirties stovyje, ne organinėj būklėj, pradingsta ne tik išoriniai, bet ir vidiniai padirginimai. Tokiu būdu psichinės energijos įtampa nukrinta iki nulio. Gi absoliutus įtampos išnykimas, pagal definiciją, turėtų reikšti absoliutų malonumą. Kitaip tariant, visa gyvūnija, neišskiriant nė žmogaus, turėtų siekti mirties. Freudo geležinė logika čia, šalia gyvybės, ir įveda mirties, arba naikinimo, potraukį. Gyvybė juk ir esanti ne kas kita, kaip užuolanka pakeliui į mirtį.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Įdėjus žmogų į XIX a. fizikos mokslų pateiktą energijos modelį, visiškai jame nebelieka vietos laisvai valiai. Suprantama, žmogaus veiksmuose griežto determinizmo empiriškai įrodyti negalime. Priešingai, visuotinė žmonių patirtis liudija, kad individas gali pasirinkti tarp kelių ar keliolikos alternatyvų. Norėdamas savo deterministinę prielaidą išgelbėti, Freudas tokią pasirinkimo galimybių patirtį laiko iliuzija. Jei žmogaus veiksmų pasirinkimo laisvė yra iliuzija, kas gi galėtų sakyti, kad visas žmogaus pažinimas, taigi ir Freudo teorijos, nėra iliuzija? Aplamai ir patys psichoanalistai sutinka, kad žmogaus paveikslas, kokį šiandien turime, netelpa freudinių prielaidų rėmuose. Tačiau norint šį paveikslą įrėmuoti, reikia arba rėmus padidinti, arba patį paveikslą apkarpyti. Vieni renkasi vieną išeitį, kiti kitą. Gi psichoanalizės tėvas savo paties sukaltoj prokrustinėj lovoj žmogų sunaikina, ne nukirsdamas jam sąnarius, bet išimdamas jam širdį, t. y. dvasinius žmogaus polėkius paversdamas libídines energijos apraiškomis.
Lytiniuose santykiuose neišnaudota libidinė energija iššaukia žmoguje įtampą. O toji įtampa sukelia skausmą, nerimą, ilgesį. Šio skausmo stumiamas žmogus ir nukreipia neišeikvotos energijos srovę į kilnesnius objektus. Jis pradeda kurti. Taip atsiranda mokslas, menas, literatūra.
Beaugdamas vaikas pastebi, kad jo nuomonė apie tėvą reikalinga pataisų. Jo tėvas nėra nei visagalis, nei visažinantis, nei pagaliau be galo geras, kaip ankstyvoj vaikystėj vaizduotasi. Tačiau be tokio tėvo gyvenimas darosi nesaugus. Užtat visagalio tėvo vaizdas perkeliamas į dangų, kad jis žemėje pasilikusį vaiką mylėtų ir globotų.
Darvino spėjimu, primityvus žmogus gyvenęs gaujomis. Tos gaujos tėvas turėjęs daug žmonų ir labai didelį vaikų skaičių. Moterys galėję lytiškai santykiauti tik su bandos vadu (tėvu). Vyrai sau moterų turėję kitur ieškoti. Seksualinės frustracijos verčiami, - jau Freudas tęsia tą pačią pasaką, - sukilę sūnūs užmušę tėvą ir vedę savo motinas, jo žmonas. Tai padarius, apnikęs juos kolektyvinis kaltės jausmas (gimtoji nuodėmė). Tai kaltei išpirkti jie pradėję aukoti užmuštajam tėvui aukas (religinių aukų pradžia). Bijodami, kad toks nusikaltimas nepasikartotų, tėvažudžiai uždraudę dukterims tekėti už tėvo, o sūnums vesti motinas (moralės pradžia). Tačiau gundymas užmušti tėvą ir vesti motiną palikęs žmogaus pasąmonėje. Pats Freudas, atrodo, ir tiki netiki tėvažudystės mito istoriškumu. Jei tokia tematika pasikartojanti visos žmonių rasės mituose ir sapnuose, tai tėvažudystė turėjusi įvykti, samprotauja jau poetu virtęs mokslininkas.
Poetiškai, o gal geriau dogmatiškai skamba ir kitos čia nagrinėtos filosofinės prielaidos. Niekur, pvz., Freudas neįrodo ir net nesistengia įrodyti, kad Dievas iš tikrųjų yra iliuzija. Jis tik nepagrįstai teigia. Tiesa, jis įžvalgiai paaiškina Dievo ir tėviškumo idėjų galimą santykį žmogaus psichėje, bet šis aiškinimas neatsako pagrindinio klausimo, kodėl Dievo sąvoka apskritai turėtų būti žmogiškos psichės dalimi. Freudinė filosofija neatsako ir daugelio kitų esminių klausimų. Kodėl, pvz., žmogus, o ne gyvulys garbina Dievą? Kodėl žmogus, o ne keturkojis suformuoja sąžinę? Kodėl žmogaus, o ne gyvulio libidinė energija virsta dvasine kūryba? Kaip suderinti mirties sutapatinimą su malonumu? Kokiais faktais paremti mirties potraukio prielaidą?
Taip pat skaitykite: Freudo teorija
Asmenybės Struktūra Pagal Freudą: ID, EGO ir SUPEREGO
Žmoguje Freudas randa dvi psichines energijos rūšis: libidinę (libido) ir destruktyvinę (destrudo). Pirmoji siekia gyvybę palaikyti ir išvystyti, antroji nori ją grąžinti į negyvos gamtos stovį. Pirmoji maitina gyvybės potraukius, antroji - mirties polinkį. Pirmoji sutinkama įvairiose psichinėse apraiškose, stipriausiai ji išsiveržia lytiniame potraukyje. Antroji save apreiškia įvairiausiais puolos (agresijos) būdais, nukreiptais prieš save (depresija, masochizmu, savinieka, savibauda, savižudybe ir kt.) ir prieš kitus (sarkazmu, sadizmu, neapykanta, panieka, cinizmu, žmogžudyste ir kt.).
Abi tas energijos rūšis Freudas patalpina beasmeniniame pasąmonės pasauly, pavadintame lotynišku žodžiu ID. Šis beasmeninis pasaulis (id), lyg automobilio motoras, varo visą žmogaus psichinę mašiną. Jis, tas id, visai nepažįsta aplinkos, neatskiria tiesos nuo klaidos, gėrio nuo blogio. Jis nepripažįsta jokių moralės varžtų ir visai neatsižvelgia į kitus, neprotauja, o tik reikalauja. Tai, sakytume, išlepintas, savanaudiškas vaikas, aklai siekiąs malonumo ir, lyg verdanti vulkano lava, naikinąs visa (net ir save), kas tik pastoja kelią jusliniam pasitenkinimui. Pvz., vyras, kuris išprievartauja moterį, yra tokio id, beasmeninio pasąmonės pasaulio kontrolėje.
Aplinkos poveikyje dalis id išvirsta į aukštesnę asmenybės dalį, sąmoningąjį "aš", arba lotyniškai EGO. Šis sąmoningasis "aš" pažįsta tikrovę, galvoja, jaučia ir renkasi. Jis kontroliuoja grubius id impulsus ir skirsto psichinės energijos išteklius. Nors ego ir seka tikrovės principą, bet, tarnaudamas id, vis tiek galutinai siekia malonumo. Ši sąmoningoji žmogaus psichės dalis savitos energijos neturi. Ji minta iš beas-meninės pasąmonės (id) tekančia libidine energija. Žmogus su subrendusiu ir sveiku ego realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo emocijas bei veiksmus.
Trečioji asmenybės dalis, Freudo vadinama SUPEREGO, arba sąžine, taip pat iškyla iš beas-meninės pasąmonės (id). Šis antasmeninis žmogaus idealas internalizuoja visuomenės normas ir vertybes, formuodamas moralinį kompasą. Superego kritikuoja ego, sukeldamas kaltės jausmą, jei šis neatitinka idealų. Sveikas superego padeda žmogui integruotis į visuomenę, laikytis moralinių principų ir siekti aukštesnių tikslų.